TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Lietuviško miško brolis iš vynuogių slėnio

2011 05 27 0:00
Ypatingojo archyvo nuotrauka

Prieš porą savaičių Lietuvoje tradiciškai paminėta Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės diena. Rytoj savo nepriklausomybės 93-iąsias metines švęs Azerbaidžanas. Atrodytų, kas gali būti bendra tarp šių dviejų datų? Šiandien, pasitelkę dar niekur neskelbtus archyvinius dokumentus, įsitikinsime, kad toks ryšys yra.

Tai, kad pokario Lietuvos partizanų kovose dalyvavo ne vien lietuviai, - ne naujiena. Jų gretose buvo ir Lietuvos sentikių, ir nuo savo dalinių atsilikusių vokiečių kareivių. Tačiau ar daug kas žino, kad Kęstučio partizanų apygardoje, netoli Raseinių, drauge su lietuviais kovėsi ir Azerbaidžano sūnus. Jo vardas - Šakiras Sadykovas. Apie tai, kaip vaikinas iš tolimo Širvano slėnio atsidūrė tarp Lietuvos laisvės kovotojų, papasakosime remdamiesi liudijimais ir dokumentais, kurie šiandien skelbiami pirmą kartą.

Kelias į Lietuvą

Patikimų žinių apie Š.Sadykovo jaunystę, gyvenimą Azerbaidžane, o juo labiau apie jo kelią pas Lietuvos partizanus išliko labai nedaug. Šiandien Šakiro gimtinėje gyvenantis vyresniojo brolio Sadyko Sadykovo sūnus 76 metų Fechretas apie dėdę žino tik iš tėvo pasakojimų, tačiau kalba šia tema labai nenoriai. Kodėl - suprasime vėliau. Pridursime, kad gimtajame Š.Sadykovo kaime nėra likę jokių Lietuvos partizano pėdsakų - nei namo, kuriame gimė, nei mokyklos, kurioje mokėsi. Dabar jų vietoje stovi kiti pastatai. Maža to, niekas iš visos giminės nebeturi nė vienos Š.Sadykovo fotografijos, nė vieno jo rašyto laiško. Kodėl žmogus išnyko iš gimtosios aplinkos, taip pat mėginsime paaiškinti. O kol kas pabandykime rekonstruoti jo gyvenimo kelią, remdamiesi negausiais artimųjų ir pažįstamų prisiminimais, bet svarbiausia - MGB jam iškeltos baudžiamosios bylos medžiaga.

Š.Sadykovas gimė 1919 metais nedideliame Kazykumlacho kaime, tuometiniame Gioičajaus, o šiuo metu - Udžaro rajone, maždaug už 250 kilometrų į vakarus nuo Baku, prie geležinkelio Baku-Tbilisis. Tai buvo grynai žemdirbiškas rajonas - kaitra alsuojančiame Širvano slėnyje žmonės veisė šilkverpius, augino medvilnę, vynuoges, vaisius ir daržoves.

Šakiras, kitaip negu jo keturi broliai ir sesuo, vis labiau linko į mokslus. Kai apsisprendė tapti mokytoju, jis įstojo į humanitarinio profilio Gioičajaus pedagoginę mokyklą, išleidusią nemažai žinomų Azerbaidžano žmonių, tokių kaip garsus šios šalies poetas Musa Jagubas.

Negausūs būsimo partizano bendraamžiai prisimena, kad Š.Sadykovas savo kaime buvo itin gerbiamas ne tik kaip azerbaidžaniečių styginiu instrumentu taru grojęs muzikantas (vėliau Lietuvoje vienas partizano Š.Sadykovo slapyvardžių bus Muzikantas), bet ir kaip raštingas bei išmintingas žmogus, kurio patarimo nesigėdijo prašyti net vyresnieji. Ne veltui jį vietiniai vadino "molla" - "šviesuoliu".

Norėdami toliau pasakoti apie Š.Sadykovo likimą, dabar turėtume padaryti nedidelį istorinį ekskursą. Šakiras, būdamas išsilavinęs dvidešimtmetis jaunuolis, negalėjo nežinoti, kas vyko jo tėvynėje tuo metu ir prieš keliolika metų. Prisiminkime, kad 1918 metais paskelbta Azerbaidžano nepriklausomybė truko vos dvejus metus: 1920-ųjų balandžio mėnesį šalis patyrė bolševikų agresiją ir prarado savo laisvę. Tuomet prasidėjo tai, su kuo Lietuvai teko susidurti lygiai po dviejų dešimtmečių: prievartinė kolektyvizacija, "išbuožinimas", tremtys. Netoli Udžaro, antrame pagal dydį Azerbaidžano mieste Giandžioje, taip pat Šekyje, Balakene ir kituose rajonuose prieš sovietų valdžią kilo maištai ir ginkluoti sukilimai, kuriuos lydėjo žiaurios bolševikų represijos. (Beje, šį laikotarpį apybraižoje "Bolševikai" yra aprašęs Azerbaidžane gyvenęs lietuvių rašytojas Vincas Krėvė.)

Būdamas 15-16 metų Šakiras negalėjo nematyti ir ketvirtąjį dešimtmetį vykusio abrekų judėjimo. Atsakydami į represijas žmonės nedidelėmis grupėmis traukėsi į kalnus arba į miškus ir kovojo su sovietų valdžia, užpuldinėdami jos struktūras bei pareigūnus. Tiesa, šie partizanai, skirtingai nei penktojo dešimtmečio Lietuvoje, grūmėsi savarankiškai, neturėdami jokios centralizuotos vadovybės ir neprašydami paramos iš gyventojų.

Š.Sadykovas negalėjo nežinoti ir apie politines represijas, prasidėjusias Azerbaidžane 1936-aisiais, kai šimtai tūkstančių azerbaidžaniečių buvo ištremta į Kazachstaną ir Altajaus kraštą, o nemaža jų dalis sušaudyta. Komunistai tuomet naikino labiausiai apsišvietusius šalies žmones: 1918-1920 metų nepriklausomybės laikotarpio politikos ir visuomenės veikėjus, intelektualus, menininkus, o ypač rašytojus ir poetus. Tarp sušaudytųjų buvo ir nepriklausomo Azerbaidžano himno žodžių autorius Ahmedas Džavadas.

Taigi apsiskaitęs, jautrios meniškos prigimties jaunuolis negalėjo nesuprasti, kokias nelaimes komunistinis režimas neša pavergtoms tautoms. Galima spėti, kad būtent šis suvokimas po dešimtmečio, jau gyvenant Lietuvoje, paskatins jį apsispręsti kovoti.

Kaip žinome, tuo metu niūrūs debesys tvenkėsi jau ir virš Lietuvos. 1939 metų rugsėjį prasidėjo karas ir Š.Sadykovas, nespėjęs baigti pedagoginės mokyklos, buvo paimtas į sovietų kariuomenę.

Tolesnį Š.Sadykovo kelią galime atsekti iš pirmųjų jo tardymo protokolų, surašytų Lietuvoje 1950 metų balandžio 11 dieną. Į kariuomenę paimtas jaunas azerbaidžanietis kone iš karto pateko į vieną karščiausių to meto vietų - prie vakarinės SSRS sienos, už kurios jau vyko karas. Šakiro dalinys iš pradžių buvo dislokuotas Vakarų Gudijos Slonimo mieste, vėliau - prie Žirovičių, o 1940 metų spalį permestas į Lietuvą, į Kaišiadoris. Tačiau dar po dviejų mėnesių - vėl į Gudiją, į Mozyrio miestą. Likus porai mėnesių iki Sovietų Sąjungos ir Vokietijos karo pradžios šis dalinys buvo sutelktas prie vokiečių okupuotos Lenkijos sienos. Čia, Gudijos žemėje, ir nutiko tai, kas visam laikui pakeitė Š.Sadykovo gyvenimą.

1941 metų liepą, vokiečių kariuomenei veržliai atakuojant rytų kryptimi, dalinys, kuriame tarnavo azerbaidžanietis, Kalinkovičių miesto apylinkėse atsidūrė apsuptyje, o Šakiras pateko į nelaisvę. Po 9 metų tardomas Š.Sadykovas pats apie tai papasakojo MGB majorui Golubkinui, bet iš apklausos protokolo sunku spręsti, kokiomis aplinkybėmis jis buvo paimtas į nelaisvę. Tačiau iš bylos medžiagos aiškiai matyti, kaip šis faktas kreipiamas tardymui naudinga linkme. Vėlesniuose bylos puslapiuose rašoma, kad karys ne "pateko į nelaisvę", o "pasidavė", tuo metu kaltinamojoje išvadoje ir teismo nuosprendyje jau teigiama, jog jis "pasidavė su ginklu rankose". Vien tokio kaltinimo užteko, kad buvęs belaisvis sovietinio teismo būtų nuteistas mažiausiai 25 metams lagerio.

Tačiau iki 1941-ųjų gruodžio Š.Sadykovas buvo mėtomas po įvairias karo belaisvių stovyklas, kol vėl atsidūrė Lietuvoje. Čia jis, kaip pagalbinis darbininkas, pateko į ūkininko Prano Daugirdo šeimą Kazariniškių vienkiemyje, netoli Raseinių. Net ir šį faktą sovietinė Temidė atkakliai vertė vos ne nusikaltimu - pirmuose dokumentuose rašoma, kad Š.Sadykovas tuo metu "padėjo valstiečiams", o vėliau kažin kieno ranka apdariai pataisyta: "Tarnavo buožėms..."

Šakiras dirbo pas Daugirdus iki 1942 metų pabaigos, paskui vokiečiai vėl surinko belaisvius ir įkalino juos Šiaulių stovykloje. Po dviejų mėnesių Š.Sadykovui pavyko pabėgti ir pasiekti pažįstamas Raseinių apylinkes. Tačiau baimindamasis represijų P.Daugirdas atsisakė priimti bėglį, todėl šis buvo priverstas ieškoti prieglobsčio pas kitus žmones. Tik 1944 metais jį priglaudė Aleksandraičių kaimo ūkininkė Liudvika Čiapienė. Ten pat Šakiras slapstėsi ir sugrįžus rusams.

Pasirinko kovą

Bet kaip Š.Sadykovas atsidūrė Lietuvos partizanų būryje? Visų aplinkybių mes galbūt nesužinosime, tad kol kas galime kliautis tik tardymo protokolų medžiaga ir kai kuriais visiems žinomais faktais.

1944 metais, dar prieš sugrįžtant Raudonajai armijai, Žemaitijoje aktyviai veikė Lietuvos laisvės armijos daliniai. Ypač aktyvus pasipriešinimo židinys buvo prie Raseinių. Artėjant sovietams kilo grėsmė, kad dauguma jaunų Lietuvos vyrų bus paimta į sovietinę kariuomenę ir išsiųsta į frontą. Dalis gyventojų, jau spėjusių patirti pirmosios sovietų okupacijos baisumus, paskui kraštą paliekančią vokiečių kariuomenę traukėsi į Rytprūsius, tačiau kiti, ypač jauni vyrai, pasiryžę kovoti su okupantais, telkėsi miškuose.

Buvęs karo belaisvis Š.Sadykovas turėjo nedaug alternatyvų. Jis puikiai suprato, kad vienas ilgai slapstytis nuošaliame vienkiemyje neįstengs: paskui atslenkančią sovietų reguliariąją kariuomenę pėda pėdon sekė tiesiogiai Stalinui pavaldžios kontržvalgybos SMERŠ agentai, kurių pagrindinis tikslas buvo "neutralizuoti išdavikus, dezertyrus, žvalgus ir kriminalinius elementus". Jis, kaip į vokiečių nelaisvę patekęs kareivis, galėjo lengvai patekti į vieną iš šių kategorijų. Geriausiu atveju Š.Sadykovas būtų buvęs vėl paimtas į sovietų kariuomenę ir baigęs gyvenimą kokiame nors drausmės batalione, kur kareivio gyvybė nieko nereiškė. Šakiras turėjo ir kitą alternatyvą - su pabėgėlių srautu skubiai trauktis į Vakarus, tačiau jis nusprendė prisidėti prie Lietuvos laisvės kovotojų.

Kaip L.Čiapienės sodyboje slapstęsis Š.Sadykovas sužinojo apie apylinkėse veikiantį partizanų būrį, ar ieškojo kontaktų su kovotojais? Tiksliai atsakyti į šiuos klausimus sunku. Aišku viena - sodybos šeimininkė pažinojo partizanus, o iš bylos medžiagos matyti, kad azerbaidžanietį į būrį pakvietė patys kovotojai.

Anot Š.Sadykovo, vieną 1945 metų rugpjūčio vakarą į sodybą atėjo grupė partizanų, kuriems vadovavo Zaskevičius, neva Lietuvos kariuomenės generolo sūnus. Žinodamas, kad Š.Sadykovas slapstosi nuo enkavėdistų, Zaskevičius nuodugniai išklausinėjo Šakirą, kur jis anksčiau gyveno, kada tarnavo kariuomenėje, kiek laiko yra Lietuvoje ir ką čia veikia. Šis atsakė, jog nenori žūti kare ir bijo būti areštuotas. Tuomet Zaskevičius pasiūlė Šakirui stoti į partizanų, kovojančių su sovietų valdžia, būrį. Partizanai davė jam laiko viską apmąstyti ir pažadėjo sugrįžti po trijų dienų.

Iš tikrųjų Jungtinėje Kęstučio apygardoje aktyviai veikė Lietuvos kariuomenės generolo Stasio Zaskevičiaus sūnus Algimantas Zaskevičius. Jis priklausė Kęstučio apygardos pasipriešinimo vadovybei - Bendrajam demokratinio pasipriešinimo sąjūdžiui, kurį bandė sukurti partizanai. Deja, niekas iki šiol nepaneigė versijos, kad 1946 metų rudenį A.Zaskevičius buvo suimtas ir perverbuotas MGB, tapo agentu smogiku Bagdonu ir kad būtent jo vadovaujami MGB agentai po poros metų išžudė Didžiosios kovos apygardos A rinktinės A.Praškevičiaus-Narsuolio ir J.Černiausko-Vaidoto vadovaujamų būrių partizanus.

Kokią įtaką šis kontaktas turėjo Š.Sadykovo likimui, sunku pasakyti. Šiaip ar taip, po kelių dienų buvęs belaisvis, gavęs du pistoletus, vokišką šautuvą ir slapyvardį Valys, atsidūrė partizanų būryje, kuriam vadovavo Venclauskas-Žilėnas. Iš viso per 5 kovos metus (1945-1950) Šakiras turėjo net penkis slapyvardžius: Valys, Antanas, Muzikantas, Almas ir Vurgunas.

Kaip vienas Šakiro vadų byloje minimas ir partizanas Mileris. Kęstučio apygardoje būta bent trijų tokią pavardę turėjusių kovotojų, bet čia greičiausiai turimas galvoje Antanas Mileris-Drąsutis, 1926 metais gimęs siuvėjas. Šis partizanas žuvo 1948-ųjų sausio 16 dieną gindamas rinktinės štabą Pagausantyje, neturi Ariogalos. Tuomet drauge žuvo rinktinės vadas kapitonas Juozas Čeponis-Budrys ir dar du kovotojai. Apsupti ir neturėdami kitos išeities, vyrai susprogdino bunkeryje granatą.

Nedaug žinome ir apie tai, kokiose partizanų kovinėse operacijose dalyvavo Š.Sadykovas. Kaltinamojoje išvadoje minima, jog azerbaidžanietis kaltinamas 1948-1949 metais dalyvavęs apšaudant sovietų kareivius. Turint omenyje faktą, kad sovietiniam saugumui ir partizanams pakeitus kovos taktiką atvirų jų susidūrimų pasitaikydavo ne taip dažnai, šis epizodas patraukia akį.

Rengdami bylą MGB tardytojai koncentravosi į keletą Š.Sadykovo veiklos epizodų, tipiškų to meto kovos pobūdžiui: jis buvo kaltinamas dalyvavęs likviduojant aktyviausiai Raseinių apylinkėse veikusius sovietinius ir partinius veikėjus.

Dramatiška atomazga

O dabar atsiverskime pirmuosius bylos puslapius, iš kurių galima susidaryti vaizdą, kaip Š.Sadykovas buvo suimtas. Reikia pabrėžti, kad trys bandymai likviduoti grupę, kuriai priklausė ir kovotojas iš Azerbaidžano, buvo nesėkmingi. 1949 metų rugpjūčio 16 dieną partizanams pavyko ištrūkti iš apsupties, tiesa, palikus susišaudymo vietoje keletą asmeninių daiktų, tarp jų ir Šakiro užrašų knygelę.

Vėliau kelių lapų sąsiuvinėlis, prirašytas lyrinių eilėraščių azerbaidžaniečių ir lietuvių kalbomis, taps svarbiu daiktiniu įrodymu tiek Š.Sadykovo, tiek dar keturių žmonių byloje ir bus pavadintas "bloknotu su nacionalistinėmis banditų dainomis". Kad geriau suprastume "nacionalistinį" šių tekstų turinį, pacituosime keletą sąsiuvinyje užrašytų eilučių (paties Š.Sadykovo pažodinis vertimas iš azerbaidžaniečių kalbos):

"Prašau, manoji, klausyk manęs,

Aš sugrįšiu, lankysiu tave.

Jeigu sutiksi, bučiuoti galiu.

Lauk manęs ir vėjo vakarų."

Beje, iš Šakiro užrašų galima spręsti, kad jis buvo gerai susipažinęs su Rytų poezijos kanonais.

Tačiau turime grįžti prie žiaurios prozos ir, remdamiesi byloje esančiu aktu, atkurti Š.Sadykovo suėmimo aplinkybes. Dokumente, kurį pasirašė du MGB pareigūnai ir du stribai, pranešama, kad devynių baudėjų būrys 1950 metų balandžio 10 dieną 13 val. 10 min. atvyko į Aleksandraičių kaimą ir apsupo Marės Narušytės-Demereckienės sodybą. Iš trobos išėjusi Užuomedžio kaimo gyventoja Petrė Jankauskytė į klausimą, ar nėra namie nacionalistinės gaujos narių, neva atsakiusi, kad namuose yra vienas banditas.

Š.Sadykovas atsisakė pasiduoti. Tuomet troba buvo apšaudyta, o į vidų įmestos dvi granatos. Įsiveržę į namą enkavėdistai suprato, kad kovotojas slepiasi palėpėje, tačiau šturmuoti jos nesiryžo. Po ilgiau kaip 5 valandas trukusių derybų Š.Sadykovas vis dėlto pasidavė ir nusileido iš palėpės, palikęs ten automatinį šautuvą SBT, du jo diskus su šoviniais ir du pistoletus. Š.Sadykovas jokių dokumentų neturėjo, tad pasivadino Salimovu, prisistatė ir slapyvardžiu Vurgunas (išvertus iš azerbaidžaniečių kalbos tai reiškia "įsimylėjęs"). Kodėl Šakiras iš pradžių pasivadino svetima pavarde, nesunku paaiškinti - greičiausiai taip jis mėgino apsaugoti Azerbaidžane likusius artimuosius nuo represijų, kurių tikimybė buvo labai didelė.

Neilgai trukus, neva remiantis Š.Sadykovo parodymais, lygiai pagal tokią pačią schemą buvo suimtas dar vienas partizanas - Antanas Bagaslauskas. Jo pavardė taip pat atsidūrė šioje byloje. Maža to, Š.Sadykovas, kaip rodo apklausų protokolai, MGB tardytojui esą atskleidė dar 133 partizanų pavardes, ir su tokiomis detalėmis, kokių paprastas kovotojas tiesiog negalėjo žinoti. Byloje išvardyti partizanų vardai ir pavardės, gimimo metai, vietos, buvusios darbovietės, giminės ir artimieji, įstojimo į partizanų būrį, taip pat perėjimo į kitą būrį datos, būrių, kuriuose jie tarnavo, kovotojų skaičius, slapyvardžiai, pareigos, jų ryšininkų vardai ir pavardės, turimų ginklų modeliai, apranga ir panašūs dalykai. Enkavėdistai "šiek tiek" persistengė, nes į Šakiro "parodymus" įtraukė net informaciją apie suimtus partizanus ir jiems įvykdytas bausmes. Toks tikslumas leidžia manyti, jog daugumos Raseinių kovotojų vardai MGB jau buvo žinomi ir iš anksto surašyti į protokolą, o suimtam azerbaidžaniečiui šis dokumentas pakištas pasirašyti tik tam, kad saugumiečiai galėtų pridengti tikruosius savo informatorius. Šią prielaidą leidžia daryti ir objektyvus faktas, kad nuo 1949 metų gruodžio MGB vykdė Raseinių, Skaudvilės ir Kelmės rajonų teritorijoje veikusių partizanų agentūrinę sekimo bylą Nr. 927, kodinis pavadinimas "Saranča" ("Skėriai"), kurioje buvo įregistruoti visi partizanai, iš agentų pranešimų surinkta operatyvinė medžiaga apie kovotojų ryšininkus ir rėmėjus. Tuo metu net beveik 80 proc. sėkmingų operacijų enkavėdistai surengė būtent padedami savo informatorių.

Toliau bylos kamuolys buvo vyniojamas sparčiai ir sklandžiai. Š.Sadykovas, beje, primygtinai prašęs, kad apklausos vyktų tik lietuvių kalba, dar ilgai slėpė savo tikrąją pavardę. Tiesa paaiškėjo tik nusiuntus užklausą į jo gimtojo miesto MGB skyrių.

1950 metų rugsėjo 11 dieną į Lietuvą buvo atvežtas S.Sadykovas, nė nenujaučiantis, jog čia laukia dramatiškas susitikimas su broliu, kurį jis manė žuvus per karą. Į kabinetą Raseinių kalėjime buvo įvesti trys panašaus amžiaus vyrai, vilkintys kariška uniforma, ir

tarp jų Sadykas atpažino Šakirą. Kai abu Sadykovai tai patvirtino, vyrai buvo skubiai išvesti iš kabineto. Per šį paskutinį brolių pasimatymą jiems neleista persimesti nė žodžiu.

1950 metų lapkričio 27 dieną Raseiniuose vykusiame uždarame karinio tribunolo teismo posėdyje Š.Sadykovui ir A.Bagaslauskui buvo skirta mirties bausmė sušaudant. Dar trys kaltinamieji šioje byloje nuteisti 25 metams lagerių. Mirties nuosprendis buvo įvykdytas Vilniuje 1951 metų balandžio 18 dieną. Kadangi byla laikyta visiškai slapta, Š.Sadykovo brolis ir kiti artimieji apie tai net nebuvo informuoti.

Šios dramatiškos istorijos epilogas įvyko 1975-aisiais, kai praėjus 25 metams nuo teismo S.Sadykovas ėmė ieškoti dingusio brolio ir rašyti laiškus į LSSR vidaus reikalų ministeriją. Byloje yra dokumentas, iš kurio matyti, kad S.Sadykovą nurodyta iškviesti į Udžaro rajono KGB skyrių ir žodžiu paaiškinti, jog brolis buvo sušaudytas kaip "lietuvių banditas". Maža to, iš S.Sadykovo pareikalauta raštu pasižadėti, kad jis niekam ir niekada neatskleis šios paslapties.

Atrodo, baimė kalbėti apie Lietuvoje žuvusį azerbaidžanietį partizaną tame medvilnės ir vynuogių slėnyje gyva iki šiol. "Senatvę noriu nugyventi ramiai. Man nelengva grįžti į anų laikų įvykius", - "Lietuvos žinioms" sakė ir partizano sūnėnas Fechretas, ir Šakiro pažįstamas bendraamžis Nuru.

Galbūt todėl gimtajame kaime nebėra Š.Sadykovo nuotraukų ir jo laiškų. O čia, Lietuvoje, nelikę nei jo amžinojo poilsio vietos, nei atminimo. Belieka tikėtis, kad keli atskleisti šios dramatiškos istorijos lapai nuties bent simbolinį tiltą nuo Dubysos iki Kuros upės gimtajame Šakiro krašte. Ir kad šiuo tiltu pamirštas kovotojas kada nors sugrįš namo.

Vilnius-Udžaras-Vilnius, 2009-2011 m.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"