TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Lietuviško Vilniaus saugotojas

2012 10 19 8:30
A.Vileišis (stovi pirmas iš dešinės) su broliais (iš kairės) Petru, Jonu ir Anupru Vileišiais. 1904 m./LŽ archyvo nuotrauka

Spalio 21 d. - 156 metai, kai gimė Lietuvos visuomenės veikėjas gydytojas Antanas Vileišis.

Išgirdus Vileišių pavardę, vaizduotėje dažniausiai iškyla dviejų šios didelės ir garbingos giminės vyrų portretai. Vyriausiasis brolis Petras - inžinierius, tiltų statytojas, ilgametis Kauno burmistras, kurio pastangomis laikinoji sostinė per dešimtmetį tapo moderniu Europos miestu. Jaunėlis Jonas - advokatas, Lietuvos Tarybos narys, Vasario 16-osios Akto signataras, politikas, publicistas, vienas iš pirmųjų legalios lietuviškos spaudos, tarp jų ir "Lietuvos žinių", redaktorių bei leidėjų... Vidurinis iš trijų Lietuvos kėlėjų - gydytojas ir lietuviško Vilniaus sergėtojas Antanas Vileišis - šiame bendrame portrete visuomet atsiduria tarsi nuošaliau, tarsi dviejų brolių šešėlyje.

Nežinia, kodėl taip yra. Galbūt todėl, kad A.Vileišis anksti mirė, gelbėdamas kitų žmonių gyvybes šiltinės ir bolševikų nusiaubtame Vilniuje. Gal dėl to, kad vengė angažuotis politikoje ir niekuomet nebuvo liepsningas oratorius ar revoliucijų šauklys. O gal tiesiog dėl savo būdo. "Buvo ramus, tylus, priešakin nelindo, bet jo darbai laikė jį visuomenės priešakyje", - tokiais žodžiais A.Vileišį apibūdino kunigas Juozas Tumas-Vaižgantas.

Geriau ir nepasakysi. Nebent pridurtume, kad A.Vileišio gyvenime buvo bent pora lemtingų aplinkybių, be kurių šiandien jo tikriausiai beveik neprisimintume. Kaip nelabai prisimename kitus Vileišių sūnus - kuklų Petro pagalbininką Anuprą, anksti mirusį kunigą Juozą ar ūkininkauti tėvų žemėje likusį Kazimierą... Nebūtų Antanas išleistas į mokslus, nebūtų tapęs gydytoju - likimas nebūtų suvedęs jo ir su žmona Emilija, bendraminte, bendražyge, o galiausiai ir darbų tęsėja, be kurios A.Vileišio biografija, be jokių abejonių, būtų susiklosčiusi kitaip.

A.Vileišio žmona, bendražygė ir jo darbų tęsėja E.Vileišienė. LŽ archyvo nuotrauka

Šešiolikmetis gimnazistas

"1856 m. spalio  24 d. Pasvalio Romos katalikų parapijos bažnyčioje vietos vikaras kunigas Antanas Skablovskis su Šventojo Sakramento apeigomis pakrikštijo Antano vardu kūdikį, teisėtų sutuoktinių valstiečių Vincento ir Agotos (Mačėnaitės) Vileišių sūnų, gimusį 1856 m. spalio 21 d. šios parapijos Medinių kaime", - skelbia įrašas bažnyčios krikšto registracijos knygoje.

Antanas buvo penktas iš vienuolikos Vinco ir Agotos vaikų. Pirmaisiais jo mokytojais tapo tėvai, o pirmaisiais vadovėliais - lietuviški giesmynai ir maldaknygės. Iš jų vaikas anksti pramoko skaityti, o pradžios mokyklos moksleivio brolio Petro paakintas, pažino ir rusiškas raides. Galimas dalykas, kad tuo Antanuko mokslai būtų ir pasibaigę. Tačiau viskas kitaip susiklostė.

Antanui sulaukus aštuonerių, jo brolis Petras įstojo į Šiaulių gimnaziją. Į rimtesnius mokslus tėvai tuomet ketino leisti ir dvylikametį Juozą. Du gimnazistai valstiečio šeimoje jau buvo didelė prabanga, tad apie tolesnį Antano lavinimą kol kas nebuvo nė kalbos.

Vis dėlto 1872 metų liepos 19-ąją Skrebotiškio valsčiaus bendruomenės sueiga išdavė šešioliktus metus einančiam A.Vileišiui dokumentą, liudijantį apie jo "paliuosavimą" iš valstiečių bendruomenės. Šis popierėlis vaikinui buvo tarsi bilietas į kitokį gyvenimą: dokumente nurodoma, kad jo turėtojas gali mokytis bet kurioje vidurinėje ar aukštojoje mokykloje. Tais pačiais metais A.Vileišis įstojo į Šiaulių gimnazijos parengiamąją klasę.

Kodėl tėvai, iš pradžių neketinę leisti Antano į mokslus, vėliau apsigalvojo, galima tik spėlioti. Be abejo, jie negalėjo nematyti anksti pasireiškusių vaiko gabumų. O kad Vileišiai tokius dalykus įžvelgti sugebėjo - nekelia abejonių. Antraip jie nebūtų išsiuntę mokytis vyriausiojo sūnaus Petro, pagal tradiciją turėjusio likti ūkininkauti. Vis dėlto ūkis atiteko antrajam sūnui Kazimierui, kuris, matyt, nebuvo toks imlus mokslams. Nemažą įtaką tėvų sprendimui galėjo turėti ir Petro - tuomet jau Peterburgo universiteto studento - nuomonė, ir jo pažadas finansiškai remti brolį.

Apie A.Vileišio mokslus gimnazijoje žinių beveik nėra. Išliko tik žinomo tarpukario teisininko Motiejaus Čepo prisiminimas apie tai, kad aštuntos klasės mokinys Antanas jam, tuometiniam trečiokui, davęs paskaityti brolio Petro parašytų lietuviškų knygelių.

Kodėl būtent tai įstrigo M.Čepo atmintyje - nesunku numanyti. Šios knygelės buvo šviesos spindulys rusinimo bastionu paverstoje Šiaulių gimnazijoje. Ten mokęsis Vasario 16-osios Akto signataras Steponas Kairys vėliau prisiminė, kad po 1863 metų sukilimo gimnazijos mokytojai buvo "iš vietos žmonių greitu tempu pakeisti rusais". "Pačiame gimnazijos moksle, kas tik buvo galima, buvo paraugta rusifikacija. Tik tas mokytojų turėjo šansą daryti karjerą, kas pasireiškė kaip uolus carinės politikos vykdytojas", - pasakojo jis.  

Vis dėlto, pasak S.Kairio, "mokyklos pastangos mus savaip paveikti nuėjo niekais, ir pasilikome kuo buvę - savojo krašto vaikais". Šie žodžiai puikiai tinka ir 1883 metais gimnaziją baigusiam A.Vileišiui.

Dėl profesijos Antanas, regis, apsisprendė anksti - bus gydytojas. Tačiau patekti į Medicinos fakultetą buvo labai sunku. Tad daugelis eidavo ilgesniu, bet beveik tvirtu keliu - įstodavo į Fizikos ar Matematikos fakulteto Gamtos skyrių, o po kurio laiko pereidavo studijuoti medicinos. Tokios taktikos laikėsi ir A.Vileišis.

Pradžioje viskas vyko kaip sumanyta - tų pačių metų rugpjūtį A.Vileišis buvo priimtas į Peterburgo universiteto Gamtos skyrių. Deja, netrukus jo laukė pirma nesėkmė. Po metų perėjęs į Karo medicinos akademijos parengiamąjį skyrių, jis vėliau neišlaikė konkursinių egzaminų, tad 1885-ųjų pavasarį su mokslais teko atsisveikinti. Tačiau atkaklus vyras nenuleido rankų. Bandymą jis pakartojo Maskvoje: įstojo į universiteto Fizikos ir matematikos fakulteto Gamtos skyrių, o vėliau sėkmingai perėjo į Medicinos fakultetą.

Atrodo, kad studijuodamas Maskvos universitete dideliu visuomeniniu aktyvumu A.Vileišis nepasižymėjo. Vienas Vileišių biografų Antanas Kučys teigia, kad jis įstojo į ten veikiančią nelegalią Lietuvių studentų draugiją, tačiau jokių jo veiklos šioje organizacijoje pėdsakų neišliko. Nė žodžiu apie A.Vileišį prisiminimuose neužsimena ir draugijos aktyvistai Jonas Šliūpas, Jonas Basanavičius ar Kazys Grinius. A.Kučys daro prielaidą, kad Antanui galėjo nepatikti draugijoje skleidžiamos socialistinės idėjos. Tačiau priežastis galėjo būti ir paprastesnė: jis tuomet apskritai nelabai domėjosi visuomenine veikla. Be to, studentai medikai ne studentavo, o tikrai mokėsi. Laisvo laiko jie turėjo nedaug, o ir jį A.Vileišis buvo priverstas skirti korepetitoriaus darbui, kad kaip nors sudurtų galą su galu.

Kad A.Vileišiui buvo nelengva, liudija jo laiškai artimiesiems. Grįžęs iš brolio kunigo Juozapo laidotuvių, Antanas laiške kitam broliui Anuprui skundžiasi, kad kelionei teko skolintis pinigų, visiškai susidėvėjo batai, kelnės ir marškiniai, nėra kuo mokėti už butą, ir prašo atsiųsti bent 50 rublių.

Puslapis iš gydytojo A.Vileišio pacientų registravimo knygos, kurioje pirmuoju pacientu Vilniuje įrašytas A.Vileišio brolis Jonas.

Lemtingas pasirinkimas

Baigusiam medicinos mokslus A.Vileišiui iškilo dilema - grįžti į tėviškę ir imtis privačios praktikos ar ieškoti valdiškos tarnybos mieste. Pasirinkimas nelengvas - pradedančiam privačiam daktarui buvo sunku įsikurti net mažame bažnytkaimyje. Į gydytojus kaimo žmonės kreipdavosi tik kritiniais atvejais - pusė rublio už vizitą jiems buvo dideli pinigai, o daktarui toks uždarbis negarantavo net minimalių pajamų. Tuo tarpu gauti valdišką gydytojo vietą kuriame nors Lietuvos apskrities mieste lietuviui ir dar katalikui buvo visiškai neįmanoma. Taigi A.Vileišis kuriam laikui įsikūrė Kišiniove. Šis pasirinkimas jam tapo lemtingas.

Būtent Kišiniove gydytojas A.Vileišis susipažino su Emilija Jasmantaite, kuri dažnai lankydavo šiame mieste gyvenančius savo tėvus. Galima drąsiai teigti, kad ši pažintis buvo lūžio taškas A.Vileišio gyvenime. Po kurio laiko, nusprendę susituokti, grįžti į Lietuvą ir įsikurti Vilniuje, Antanas ir Emilija Vileišiai tapo nedaloma visuma. Jei ne Emilijos ryžtas, veiklumas ir energija, A.Vileišis, ko gero, ir būtų likęs tik kukliu provincijos gydytoju.

Kitaip nei A.Vileišis, Smolnio mergaičių instituto auklėtinė Emilija anksti įsitraukė į lietuvybės skatinimo veiklą. Peterburge vykstančiuose lietuviškuose vakaruose ji susipažino ir su savo būsimais svainiais - Petru ir Jonu Vileišiais. Už Antano Vileišio ji ištekėjo jau Vilniuje.

Kada tiksliai A.Vileišis įsikūrė sostinėje, nėra visiškai aišku. J.Vileišis autobiografijoje rašo: "Baigęs universitetą 1898 m. rudeniop atvykau Vilniun. Po pusės metų po mano atvykimo persikėlė gyventi Vilniun ir mano brolis d-ras Antanas." Matyt, J.Vileišis suklydo, nes jo brolis turėjo  apsigyventi Vilniuje ne vėliau kaip 1898 metų spalio 19 dieną - tai liudija pirmasis įrašas jo pacientų priėmimo knygoje. Įdomu tai, kad tuo pirmuoju pacientu tapo ne kas kitas, o pats Jonas.

Lietuvių Vilniuje tuomet beveik nebuvo, neveikė čia ir lietuviškos organizacijos. Tad pirmasis A.Vileišio tikslas buvo pasiekti, kad bent vienoje miesto bažnyčioje vyktų lietuviškos pamaldos. Tuo tikslu sostinėje susikūrė vadinamoji Dvylikos Vilniaus apaštalų draugija, kovojanti už lietuvių kalbos teises bažnyčiose. Pirmosios pergalės ilgai laukti neteko. A.Vileišio ir jo bendraminčių Vilniaus vyskupui įteiktas 300 miestiečių prašymas įkurti Šv. Mikalojaus bažnyčios lietuvišką parapiją, skirti lietuvį kunigą ir leisti laikyti lietuviškas pamaldas 1901 metais buvo patenkintas. Nuo to laiko ši bažnyčia tapo ryškiu lietuvybės židiniu ir išliko juo per visas negandas bei okupacijas.

Iškovoję teisę į lietuviškas pamaldas, Antanas ir Emilija ėmėsi labdaringos ir šviečiamosios veiklos. Vilniuje vis gausėjant lietuvių, tarp kurių buvo ir nemažai vargingų žmonių, A.Vileišio iniciatyva įsteigiama Vilniaus lietuvių savišalpos draugija. Po legalios labdaros organizacijos stogu lietuvius buvo galima burti šiaip jau caro valdžios ne itin toleruojamai kultūrinei bei visuomeninei veiklai.

1907 metų rudenį draugijos iniciatyva pradėjo veikti pirmoji Vilniuje lietuviška mokykla. Ir čia A.Vileišis neapsiėjo be savo energingosios žmonos pagalbos: būtent Emilija mynė valdžios įstaigų slenksčius, rūpinosi leidimais, ieškojo patalpų ir jas gavo. Pirmaisiais metais mokykloje mokėsi 35 mokiniai, o iki Pirmojo pasaulinio karo jų skaičius išaugo kone trigubai. Mokslas mokykloje truko 5 metus, o dėstė joje pats dr. J.Basanavičius ir, žinoma, E.Vileišienė. Nepaisant gana kuklios miesto valdybos finansinės paramos, jos durys buvo atviros ir pačių neturtingiausių šeimų vaikams - juos dosniai šelpė ir Vileišiai, ir Šv. Mikalojaus bažnyčios klebonas Juozapas Kukta.

Lietuvišką švietimą draugija plėtojo ne tik sostinėje, bet ir visoje Vilnijoje. Mokyklų ten buvo nedaug, o ir tos pačios -  rusiškos. Lietuviškai vaikai mokyti privačiai, tačiau mokytojų taip pat trūko. Kad užkamšytų šią spragą, Vileišiai ir jų bendraminčiai 1908 metais įsteigė dvimečius vakarinius mokytojų kursus, kuriuose buvo mokoma lietuvių ir rusų kalbų, skaičiavimo ir tikybos. Klausytojų kursams nestigo - į juos noriai ėjo raštingos lietuvės merginos, kurių daug Vilniuje tuomet dirbo tarnaitėmis.

Savišalpos draugija neapsiėjo ir be kultūrinės veiklos. 1905 metų vasario 6-ąją surengtas pirmasis viešas jos vakaras sukėlė neregėtą ažiotažą. Štai kaip šį vakarą aprašo "Vilniaus žinios": "Vaidintojai savanoriai labai gerai buvo pasiruošę ir puikiai atliko savo darbą. Ypač visi džiaugėsi matydami tautiškuosius šokius kiškelį ir aguonėlę šokant. Daug mergaičių buvo tautiškais rūbais. Kaip pageidaujami pas mus lietuviški vakarai, galima numanyti iš to, kad vakar prisirinko žmonių pilna salė, nė prasigrūsti negalima buvo, o dar daugybė žmonių turėjo dėl trūkumo vietos grįžti namo. Buvo svečių ir iš kitų Lietuvos vietų, nors afišų visai nebuvo."

Turbūt nereikia ir sakyti, kad lietuvybės židinys buvo ir A.Vileišio namai, kuriuose, pasak J.Vileišio, lankydavosi kone visi vilniečiai lietuviai: "...Ir svietiški, ir dvasiškiai, klerikalai ir laisvamaniai, turtingi ir biednesni. Apsilankydavo ir laikinai atvykę į Vilnių. Jo namuose kiekvienas galėjo sužinoti, kas lietuvių daroma, kaip lietuvybės darbas sekasi. Daug kam buvo padėta - ar tai gauti kokį darbą, ar vietelę, daug kas sušelpta, papenėta, priglausta..."

A. ir E. Vileišių pastangomis įkurta pirmoji Vilniuje lietuviška, mokykla, vėliau tapusi pirmąja lietuviška gimnazija. LŽ archyvo nuotrauka

Politikos ir kalėjimo neišvengė

Vis dėlto ramiai, be revoliucinių šūkių kultūrinę vagą varydamas legalios lietuviškos organizacijos vadovas A.Vileišis neišvengė nei politikos, nei represijų. Didžiojo Vilniaus Seimo darbe dalyvavęs gydytojas prieš pat 1905 metų Kalėdas atsidūrė Lukiškėse. Toks valdžios poelgis tiesiog pribloškė J.Basanavičių. "Lietuvių suvažiavimui laimingai, iš valdžios pusės nekliudant, pasibaigus, tik dabar pati rusų valdžia tarytum atsikvošėjus ėmė ieškoti tų asmenų, kurie, josios žinia, buvo sušaukimo iniciatoriai. Nors d-ras A.Vileišis nebuvo prie suvažiavimo sušaukimo prisidėjęs, tačiau gruodžio 24 d. buvo areštuotas, kvočiamas apie tą kongresą ir keletą dienų Lukiškio kalėjime laikomas", - skaitome J.Basanavičiaus "Gyvenimo kronikoje".

Matyt, taip caro valdžia mėgino suvesti su A.Vileišiu senas sąskaitas. Į "ochrankos" akiratį jis pateko dar būdamas Dvylikos Vilniaus apaštalų draugijos nariu. Tai matyti iš slaptosios policijos agento Prano Petrusevičiaus pranešimų Vilniaus gubernijos žandarmerijos viršininko pavaduotojui rotmistrui Terentjevui, datuotų 1900 metų kovo 8 ir 10 dienomis. Viename jų informuojama apie 1899 metais vilniečio gydytojo Federavičiaus bute surengtą lietuvių vakarą, tarp jo dalyvių minimas ir A.Vileišis.

1906 metų sausio 26 dienos slaptame Vilniaus gubernatoriaus rašte Vilniaus, Kauno ir Gardino generalgubernatoriui teigiama, kad "Daktaras Vileišis (...) aktyviai dalyvavo organizuojant Vilniuje politinius streikus spalio ir gruodžio mėnesiais, rinko pinigus streikuojančiųjų naudai". Dokumente prašoma kreiptis į vidaus reikalų ministrą dėl A.Vileišio, kaip politiškai nepatikimo asmens, ištrėmimo iš Vilniaus gubernijos.

Bendražygiai dėjo visas pastangas, kad išlaisvintų kalinį. Vilniaus lietuvių savišalpos draugijos valdybos 1905 metų gruodžio 20 dienos posėdyje nutarta "pavesti P. Matulioniui ir kun. J.Kuktai apsilankyti pas Vilniaus gubernatorių ir paprašyti paliuosuoti Draugijos ir valdybos narį J.Vileišį iš kalėjimo kaip suimtą nekaltai".

Kažin ar draugijos narių pastangos būtų išgelbėjusios A.Vileišį, jei valdžia būtų radusi prieš jį bent kokių įkalčių. Tačiau tokių neatsirado ir daktarą teko paleisti. Kiek laiko A.Vileišis praleido Lukiškių kameroje, tikrų žinių nėra. Tačiau sprendžiant iš to, kad vasario 6 dieną jis jau dalyvavo Vilniaus miesto dūmos tarybos posėdyje, galima manyti, jog įkalinimas truko apie pusantro mėnesio.

Karo sūkuryje

I pasaulinis karas atnešė Vileišiams naujų rūpesčių. Miestą užplūdus tūkstančiams lietuvių, pasitraukusių iš vokiečių okupuotų vietovių, valstybės dūmos deputatas Martynas Yčas parengė Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti įstatus, juos 1914 metų lapkričio pabaigoje patvirtino Vilniaus gubernatorius Piotras Veriovkinas. Tarp šios organizacijos steigėjų buvo ir A.Vileišis, kuris vėliau drauge su žmona buvo išrinktas šios organizacijos centrinio komiteto nariu.

"Pradžioje Lietuvių komiteto lėšos buvo labai menkos, renkamos iš atskirų žmonių. Savo darbą pradėjome su 65 rubliais ir 80 kapeikų, suaukotais per visumos narių susirinkimą. Be to, susirinkimo dalyviai pažadėjo kas mėnesį aukoti po 150 rublių. Aukos nuolatos buvo renkamos lietuvių parapijose. Taip pat buvo važiuota per sodžius aukų rinkti daiktais ir pinigais. Ypač sekėsi Emilijai Vileišienei", - atsiminimų knygoje "Nepriklausomybės keliais" rašo M.Yčas.

1915 metų gegužės mėnesį E.Vileišienė buvo pakviesta į Peterburge vykstantį Didžiosios kunigaikštytės Tatjanos komitetų skyrių įgaliotinių suvažiavimą. Ši organizacija, kurios garbės pirmininke tapo caro Nikolajaus II duktė Tatjana, koordinavo visų labdaros draugijų bei įstaigų veiklą. Per ją lietuviškoms draugijoms valdžia skyrė 10 000 rublių metinę paramą.

Beveik nė viena tokia organizacija neapsiėjo be A.Vileišio. Daktaras būdavo renkamas į draugijų valdybas, dažniausiai jam buvo patikimos iždininko pareigos. Iždininku A.Vileišis iki paskutinės gyvenimo dienos buvo ir Lietuvių mokslo draugijoje. Ši organizacija įsteigė muziejų, biblioteką, surinko išsamų lietuviškų organizacijų archyvą. Vienas didžiausių draugijos projektų buvo Tautos namai. Planuota, kad ant Tauro kalno pastatytuose rūmuose vyks koncertai, kiti lietuviški renginiai, čia ketinta saugoti Mikalojaus Konstantino Čiurlionio padovanotus paveikslus. Deja, sumanymas taip ir liko neįgyvendintas, o į banką padėti Amerikos lietuvių suaukoti 37 tūkstančiai rublių pražuvo karo audrose.

Vilnių užėmus vokiečiams, A.Vileišis 1916 metų lapkričio 18 dieną buvo suimtas antrą kartą. Tais metais už grotų atsidūrė daug lietuvių inteligentų, tarp jų buvo ir A.Vileišio brolis Jonas. Vokiečius nepaprastai įsiutino vienuolikos Lietuvių draugijos narių memorandumas okupacinei valdžiai. Jame buvo išdėstyti nepriklausomybės siekiai ir siūlyta sujungti etnines lietuvių žemes į vieną administracinį vienetą su sostine Vilniuje. Memorandumą pasirašęs J.Vileišis liepos 23 dieną buvo suimtas ir apkaltintas ardomąja veikla. Už tai jam grėsė mirties bausmė.

A.Vileišis nebuvo minėto memorandumo signataras, tačiau įtarimų šešėlis krito ir ant jo, tad lapkričio 11-ąją daktaras buvo suimtas. Neradę pas jį jokios prieš okupantus kurstančios medžiagos, vokiečiai A.Vileišį po kelių dienų paleido. Mėgindamas išgelbėti vis dar kalintį brolį, A.Vileišis nusiuntė Vokietijos dešimtosios armijos vadui generolui Eidhornui laišką, kuriame aprašė Jono nuopelnus karo pabėgėliams Vokietijos piliečiams. Tai nepadėjo - J.Vileišis buvo ištremtas į Belgiją priverčiamųjų darbų. Tiesa, Berlyne tremtinys paspruko iš sustojusio traukinio. 1917 metais jam pavyko legalizuotis ir sugrįžti į Vilnių. Čia rugsėjo 18-22 dienomis vykstančioje Lietuvių konferencijoje J.Vileišis buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą, o Antanas, surinkęs 117 balsų iš 214 galimų, į ją nepateko.

Gydytojas idealistas

Kuriantis nepriklausomai Lietuvai, A.Vileišis grįžo prie gydytojo darbo. Daugelis jo pacientų buvo ir duonos ieškoti atvykę neturtėliai. Tokius daktaras ne tik gydė nemokamai, bet ir duodavo pinigų vaistams.

Vienas svarbesnių A.Vileišio, kaip mediko, tuomet nuveiktų darbų buvo jo iniciatyva įsteigta Lietuvių gydytojų sanitarinės pagalbos draugijos ligoninė, kurioje nemokamai gydyti neturtingi pacientai. 60 vietų ligoninė sostinės Vilniaus gatvėje oficialiai buvo atidaryta lapkričio 3 dieną, o po 10 dienų "Lietuvos aidas" rašė: "Ligoninė medicinos atžvilgiu gana turtingai įtaisyta.(...) Operacijų salė daro malonų įspūdį, atitikdama naujausiems medicinos reikalavimams. Visos penkios palatos švarios, šviesios, didelės. Dirba gydytojai, atskirų sričių specialistai, reikalui esant daromi konsiliumai."

1919 metais Vilnių užgriuvo iš karto dvi nelaimės - bolševikai ir šiltinės epidemija. Su pirmąja neganda Vilniuje likusiems lietuviams inteligentams pavyko kažkaip susidoroti - mieste išliko lietuviškos mokyklos, gimnazija, prieglaudos ir organizacijos.

Deja, su kita nelaime - pavasariop į bolševikų nustekentą miestą įsisukusia šiltinės epidemija - susitarti buvo neįmanoma. Dabar daktaro A.Vileišio laukė sunkiausia ir, deja, paskutinė kova. Dieną ir naktį jis skubėjo pas ligonius, kol, nusilpus jėgoms, mirtina liga užsikrėtė pats. Kovo 23 dieną ligonių priėmimo knygoje jis padarė paskutinį įrašą.

Paskutines daktaro dienas J.Basanavičius prisiminė taip: "Apie kovo 22 d. apsirgo nuo ligonių užsikrėtęs dėmėtąja šiltine miesto gydytojas, užsitarnavęs Lietuvai populiariais raštais iš medicinos srities, d-ras Antanas Vileišis, kursai jau balandžio pradžioje buvo be žado ir tik įčirškiant po oda kamparo buvo gyvybė palaikoma, balandžio 9 d. pasimirė." Balandžio 12-ąją A.Vileišis palaidotas šeimos koplyčioje Rasose.

Atsisveikindamas su kukliu, tyliu, niekuomet nepolitikavusiu ir nieko į barikadas nešaukusiu Vilniaus saugotoju, J.Tumas-Vaižgantas ištarė žodžius, turbūt geriausiai apibūdinančius visą A.Vileišio gyvenimą: "Nedundėjo kaip tuščias bosas, nes buvo pilnas. Rausė gilią šaknį, ir Lietuvos kultūros istorijoje jam skirta gražioji ir garbingoji vieta."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"