TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Lietuviškos vadybos pradininkas V. A. Graičiūnas

2015 11 27 6:00
Vytautas Andrius Graičiūnas Čikagoje. XX a. 3-iasis dešimtmetis. Nuotrauka iš knygos „Gimė Čikagoje, dirbo Lietuvai, žuvo Sibire“

Sovietmečiu minėti Vytauto Andriaus Graičiūno vardą buvo draudžiama, nors tuo metu jį citavo solidžiausi Vakarų moksliniai žurnalai. Mokslininkas nepritapo tarpukario Lietuvoje, o stalininiais metais mėgino propaguoti vakarietišką vadybos teoriją ir buvo sutraiškytas represijų mašinos. Šiandien V. A. Graičiūno vardu pavadinta sostinės gatvė ir Kauno aukštoji mokykla.

Sovietmečiu augusi ir brendusi karta apie V. A. Graičiūną nežinojo nieko arba beveik nieko. Apie jį tuomet galėjo girdėti nebent nedidelis būrelis specialistų, kuriems buvo prieinami Vakaruose leidžiami vadybos mokslo leidiniai. O ir pats žodis „vadyba“, lietuvių kalboje atsiradęs būtent V. A. Graičiūno dėka, tada plačiai nevartotas – toks „kapitalistinis“ mokslas sovietinei planinei ekonomikai buvo nereikalingas.

Todėl dar keisčiau atrodo faktas, kad pasaulyje pripažintas vadybos teoretikas savo idėjas galėjo skleisti stalininiu laikotarpiu. Juolab jog V. A. Graičiūnas nesulaukė pripažinimo net tarpukario Lietuvoje. Ne veltui kalbama, kad šis žmogus keliais dešimtmečiais lenkė savo epochą.

Nepriklausomoje Lietuvoje V. A. Graičiūno idėjų kratėsi ir pažangiausi pramonininkai, tokie kaip Jonas Vailokaitis, ir valstybinės institucijos. Ką jau kalbėti apie sovietinę sistemą, kuri prie jos nepritapusį mokslininką tiesiog nužudė.

V. A. Graičiūnas ne kartą galėjo pasirinkti kitokį likimą. Tačiau meilė žmonai ir tėvų žemei kaskart jį vertė priimti sprendimus, kurie nulėmė būtent tokią baigtį. Prisiminkime Čikagoje gimusio ir Vakaruose daug pasiekusio mokslininko kelią į stalininį gulagą.

Laukė puiki karjera

Ši istorija prasidėjo 1889-aisias, kai uždraustos lietuviškos spaudos platintojas, o vėliau – žinomas gydytojas Andrius Graičiūnas, gelbėdamasis nuo caro valdžios persekiojimų, su žmona persikėlė į Ameriką ir įsikūrė Čikagoje. Čia 1898 metų rugpjūčio 17 dieną į pasaulį atėjo Andriaus ir Uršulės Graičiūnų pirmagimis Vytautas Andrius.

Vaiko gyvenimo pradžia nebuvo džiaugsminga – augti teko be motinos. Ji mirė 1901-aisiais, vos pagimdžiusi jaunesnįjį sūnų Algirdą Andrių. Abu berniukus globojo tarnaitė. Atrodo, tėvas taip pat negalėjo skirti vaikams daug dėmesio, ypač vyresnėliui, mat tuo metu pats krimto medicinos mokslus, o vėliau aktyviai dalyvavo visuomeniniame emigrantų gyvenime. Vis dėlto V. Graičiūnas darė viską, kad išleistų sūnus į mokslus.

1914-aisiais Vytautas Andrius įstojo į Čikagos universitetą. Jame studijavo taip, kaip ir daugelis jaunų amerikiečių, – dirbdamas fabrikuose. Iš pradžių – tekintoju, vėliau – ekonomistu. Mokslų tuomet nebaigė – susižavėjęs lėktuvais įstojo į JAV karo aviaciją. Tai nebuvo atsitiktinis V. A. Graičiūno biografijos viražas. Kaip pažymi jo gyvenimą tyrinėjęs istorikas Jonas Rudokas, net ir po karo rašytuose laiškuose prisiminimai apie „lakiojimus“ yra ne tik įdomūs skaityti, bet ir gerai charakterizuoja jų autorių. „Lakiot puikiai sekas, bet niekas kitas man nesiseka“, – viename laiške būsimai žmonai prisipažįsta V. A. Graičiūnas.

Tačiau tai ne visai tiesa. Aviacijos rezervo leitenantui puikiai sekėsi ir kitur: 1923-iaisiais jis sėkmingai baigė Čikagos Armoro technologijos institutą ir gavo bakalauro laipsnį mašinų gamybos technologijos srityje. Jauno inžinieriaus laukė puiki karjera ir aprūpinta buitis. Greičiausiai V. A. Graičiūnas taip ir būtų nugyvenęs sėkmingą antrosios lietuvių išeivijos kartos gyvenimą Amerikoje ir šiandien net neturėtume progos jo prisiminti, jei ne lemtingas susitikimas su pussesere. Jis dramatiškai pasuko jauno vyro likimą visai kita vaga, bet apie tai – šiek tiek vėliau. O dabar prisiminkime, kas buvo toji pusseserė ir kokie keliai Lietuvoje gimusią merginą atvedė į Čikagą pas V. A. Graičiūną.

Dr. Andrius Graičiūnas su žmona Uršule ir sūnumi Vytautu Andriumi. Čikaga, apie 1899 m.Nuotrauka iš knygos „Gimė Čikagoje, dirbo Lietuvai, žuvo Sibire“

Lemtingas apsisprendimas

Uršulė Babickaitė buvo gydytojo A. Graičiūno sesers Agotos Graičiūnaitės-Babickienės duktė. Ji gimė 1897 metų gegužės 1 dieną Lauksminiškių kaime netoli Kupiškio. Padedama Amerikoje gyvenančio dėdės, baigė Kupiškio pradžios mokyklą, paskui – Panevėžio gimnaziją. Būtent čia ir pasireiškė merginos polinkis į sceną: ji dalyvavo miesto lietuviškuose renginiuose, dainavo chore, šoko, deklamavo eiles.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui Uršulė išvyko į Peterburgą. Kad padėtų sunkiai besiverčiančiai motinai, mokytojavo Putilovo fabriko pradžios mokykloje, vėliau, baigusi medicinos seserų kursus, dirbo karo ligoninėje. Imperijos sostinėje Uršulė sutiko ir savo pirmąjį gerbėją – jauną poetą Balį Sruogą. Ši pažintis buvo labai svarbi. Būtent B. Sruogos paskatinta mergina 1915-aisiais įstojo į Imperatoriškąją konservatoriją ir dramos kursus. Būtent jo dėka Uršulė visiems laikams gavo sceninį vardą Unė, kas lietuviškai turėjo reikšti „vienintelė“. „Tai ispaniškas vardas Una. Jei rašysi Unia, tai bus lenkiška transkripcija. Todėl lietuviškai bus Unė. Baigta, tylėk“, – kaip kirviu nukirto B. Sruoga.

Poetas buvo ne vienintelis U. Babickaitės gerbėjas Peterburgo laikais, todėl niekas, net pati Uršulė negalėjo numatyti, jog likimas jai lems ištekėti už Amerikoje gyvenančio jaunuolio, ir dar tikro savo pusbrolio. Nedaug trūko, kad vedybomis būtų pasibaigusi merginos pažintis su B. Sruogos varžovu dailininku Pauliumi Galaune, bet tarp jų užsimezgusius jausmus užgesino Unės globėjas vyskupas Jonas Ciepliakas, nusprendęs, jog ši meilė pernelyg ankstyva.

1918-aisiais U. Babickaitė sugrįžo į Lietuvą ir, tuometės lietuviškos scenos grandams Antanui Sutkui, Konstantinui Glinskiui bei Juozui Vaičkui prisistačiusi kaip „režisorė“, gavo galimybę vadovauti Dainos ir scenos vaidintojų būreliui. Ji entuziastingai ėmėsi darbo – mokė neprofesionalius aktorius, siuvo personažų kostiumus, o kartais net imdavosi scenos darbininkės vaidmens. Žinoma, miesto teatre rodomuose spektakliuose vaidino ir pati, tačiau ne visi tuo džiaugėsi – jauna, vos dvidešimties metų, aktorė sulaukė tiek apkalbų, kad jai norėjosi kuo greičiau dingti iš Kauno.

Broliai Algirdas Andrius ir Vytautas Andrius Graičiūnai. Čikaga, 1907 m. spalio 12 d.Nuotrauka iš knygos „Gimė Čikagoje, dirbo Lietuvai, žuvo Sibire“

Taigi 1919-aisiais U. Babickaitė su pirma diplomatine misija išvyko į JAV ir apsigyveno dėdės Andriaus namuose. Čia ir susipažino su metais jaunesniu pusbroliu Vytautu Andriumi. Unė jam padarė tokį įspūdį, kad, pasak atsiminimus apie U. Babickaitę rašiusio vertėjo Lino Brogos, šis apsisprendė padovanoti merginai visus savo gabumus ir visą gyvenimą.

Vytautas Andrius ir Unė oficialiai susituokė 1924 metų liepos 3 dieną, tačiau, sprendžiant iš jųdviejų laiškų ir biografų pastabų, bendrą gyvenimą pradėjo keleriais metais anksčiau. Tiesa, bendru jį galima pavadinti su išlyga – ir prieš vestuves, ir po jų pora dažniau buvo atskirai negu drauge. Unė vaidino Čikagos, Niujorko, Vašingtono teatruose, Vytautą Andrių vadybos patarėjo darbas taip pat mėtė po įvairius Amerikos miestus. Tačiau Uršulės dėka jų gyvenimas jau tuomet įgavo aiškią kryptį, ir ta kryptis buvo Lietuva.

Viltys ir nusivylimai

U. Babickaitė niekada nesiejo savo ateities su Amerika – tai liudija faktas, kad ji atsisakė JAV pilietybės. Tuo metu V. A. Graičiūnui Lietuva buvo nematytas kraštas, su kuriuo jį siejo tik tėvo pasakojimai ir migloti sentimentai. Tačiau žmonos troškimas sugrįžti į tėvynę buvo toks stiprus, kad antros kartos emigrantas net svarstė dėl jo paaukoti savo karjerą. „Aš tavim daug daugiau pasitikiu kaipo artiste negu savim kaipo inžinierium (...). Jei rastųs daugiau tokių jėgų, mes galėtume patys sutvert Filmų kompaniją Lietuvoj“, – viename laiške žmonai rašo V. A. Graičiūnas. O vėlesniame jau dėsto aiškią ateities viziją: „Po tam, tarpe 40 metų ir mirties, galėsim pašvęst gyvenimą pasidalindami mokslu su mūsų lietuviais (...) ir gal pakelsim kiek Lietuvos galvą tautų tarpe.“

Įgyvendinti šią viziją pirmoji ėmėsi Unė. 1926-ųjų vasarį ji parvyko į Lietuvą ir ėmė ruošti kelius vyrui. Šis dar tais pačiais metais įsidarbino techniniu vedėju „Metalo“ fabrike, kuris priklausė žymiam pramonininkui ir bankininkui J. Vailokaičiui. Greitai V. A. Graičiūnas pasiūlė fabrikantui revoliucingą idėją – pradėti surinkinėti Kaune amerikietiškus automobilius „Ford“, skirtus Europos rinkai. Deja, entuziastingo inžinieriaus laukė nusivylimas – net ir tokiam pažangiam kapitalistui kaip J. Vailokaitis ši mintis atrodė visiška utopija. Supratęs, kad savame kieme pranašu nebūsi, V. A. Graičiūnas su Une 1927-ųjų lapkritį išvažiavo į Vakarų Europą.

Atrodytų, taip nesvetingai sutiktas V. A. Graičiūnas galėjo visam laikui atsisakyti ketinimų dar kartą pamėginti laimę tėvų žemėje. Juo labiau kad ir jam, ir Unei Europoje sekėsi kur kas geriau nei Lietuvoje. Vytautas Andrius dirbo gerai mokamą vadybos konsultanto darbą Vokietijoje, Olandijoje, Šveicarijoje, o 1933-iaisias paskelbė teorinį vadybos darbą „Organizacijos vidiniai ryšiai“, pelniusį jam pasaulinį pripažinimą. Unė įsteigė teatro studiją Londone, gastroliavo Paryžiuje, jos nuotraukos puikavosi ant prancūziškų žurnalų viršelių. Pora įsigijo Šveicarijoje vilą, kūrėsi ir Paryžiuje, bendravo su pasaulio kultūros sostinės menininkais. Pinigų buvo tiek, kad galėjo investuoti juos į Unės spektaklius ir atsisakyti prodiuserių paslaugų.

Vytautas Andrius Graičiūnas – JAV karo aviacijos vyresnysis leitenantas. Čikaga, 1924 m.Nuotrauka iš knygos „Gimė Čikagoje, dirbo Lietuvai, žuvo Sibire“

Tačiau paskui laimę jau slinko ir negandos šešėlis. 1931-aisiais Unei atsinaujino akių liga, kuria ji susirgo dar Amerikoje, filmuodamasi po akinamais prožektorių spinduliais. Maža to, aktorė pateko net į dvi avarijas. Po jų teko operuotis ir ilgai gydytis. Lyg to būtų negana, Europą užgriuvo ekonominė krizė, tirpdanti ir šeimos pajamas, ir santaupas. Į desperaciją puolusi Unė net norėjo užsidaryti į vienuolyną, bet žengti tokį žingsnį ją atkalbėjo prelatas Adomas Jakštas.

1935-aisiais Graičiūnų pora, atsigavusi nuo patirtų smūgių, priėmė sprendimą dar kartą grįžti į Lietuvą, šįsyk – visam laikui. V. A. Graičiūnas, jau kartą nusivylęs lietuvių verslininkais, įsitaisė į valdišką tarnybą – dirbo vadybos patarėju Krašto apsaugos ministerijoje, dėstė universitete, subūrė Mokslinės vadybos draugiją, o laisvalaikiu kūrė Lietuvos ekonomikos viziją.

Unei sekėsi kur kas prasčiau. Aktorė, nepanorusi veltis į intrigas ir konfliktus su to meto primadonomis, nė nemėgino įsitvirtinti Valstybės teatre, tenkinosi darbu mėgėjiškoje Šaulių sąjungos trupėje, retkarčiais paskaitydavo eilėraščių per radiją. Bet vyro entuziazmas ir optimizmas ją džiugino, kaip ir šio planai persikelti iš laikinosios sostinės į atgautąjį Vilnių. „Susižavėjęs Vilniumi. Naujų darbų perspektyvos (elektros stoties direktoriumi). Vilniuje daug malonesni žmonės (čia ir tie patys kauniečiai atsigauna)“, – 1940-ųjų balandį žmonai rašė V. A. Graičiūnas.

Apsisprendė likti tėvynėje

Tačiau šiai svajonei nebuvo lemta išsipildyti. 1940-ųjų birželis Graičiūnų šeimą užklupo Kaune. Nemaža dalis inteligentų, nenorėjusių atsidurti po okupantų padu, tą vasarą ieškojo galimybės pasitraukti – turėjusieji bent kokių ryšių su Vokietija stengėsi repatrijuoti, kiti mėgino tiesiog pereiti sieną, kol jos apsaugos neperėmė NKVD pasienio kariuomenė.

Dramos kursų lankytojai. Pirmos eilės viduryje – Unė Babickaitė, antras iš dešinės – Vytautas Andrius Graičiūnas. Čikaga, 1920 m.Nuotrauka iš knygos „Gimė Čikagoje, dirbo Lietuvai, žuvo Sibire“

V. A. Graičiūnui, kaip Amerikos piliečiui, išvykti buvo paprasta, tačiau nei jis, nei Unė to nepadarė. Kodėl – sunku pasakyti, tačiau negalima atmesti ir tam tikro naivumo. Matyt, nė vienas nesitikėjo, kad tos vasaros įvykiai baigsis Lietuvos valstybės likvidavimu. Maža to, tautininkų nemėgusi Unė netgi džiaugėsi valdžios pasikeitimu. Apie tai liudija dėdei į Ameriką rašyti jos laiškai.

Iš tiesų sovietai V. A. Graičiūno ne tik nelietė, bet ir skyrė jam neblogas pareigas – pakvietė dirbti Techninio skyriaus viršininku Vietinės pramonės liaudies komisariate, kuriam tuo metu vadovavo Motiejus Šumauskas. O ir 1944-aisiais, kai nuo sugrįžtančios Raudonosios armijos jau bėgo dešimtys tūkstančių lietuvių, V. A Graičiūnas apsisprendė likti tėvynėje.

Tų pačių metų vasarą jau minėtas M. Šumauskas, tuomet ėjęs Lietuvos SSR Liaudies komisarų tarybos pirmininko pavaduotojo pareigas, pakvietė V. A. Graičiūną dirbti Pramonės skyriaus vedėju. Tačiau neilgam, vos pusmečiui, – galimas dalykas, koją pakišo Amerikos pilietybė.

Unė Babickaitė (Une Baye) filme apie George'ą Washingtoną. 1923-1924 m.Nuotrauka iš knygos „Gimė Čikagoje, dirbo Lietuvai, žuvo Sibire“

Dar pusmetį padirbėjęs projektavimo organizacijose, V. A. Graičiūnas, nors ir neturėjęs mokslinio laipsnio, pradėjo eiti docento pareigas Kauno universiteto Statybos fakultete. Kaip galima spręsti iš to meto studentų prisiminimų, šis dėstytojas labai išsiskyrė iš kitų. Atsinešdavo savo knygų, čia pat versdavo jas iš anglų kalbos, aiškindavo, kaip praktiškai pritaikyti amerikiečių inžinieriaus Franciso Tayloro mokslinio valdymo teoriją, organizuodavo dalykinius žaidimus, apie kuriuos tais laikais niekas nebuvo girdėjęs.

Galima tik stebėtis, kad tai apskritai buvo įmanoma stalininiais laikais, – juk vakarietišką vadybą sovietai laikė kenksmingu pseudomokslu. Tačiau neišsilavinę partokratai, čekistai ir mažiau išprusę kolegos, matyt, nelabai suprato, ką per savo paskaitas iš tiesų dėsto lietuviškos vadybos pradininkas. Žinoma tol, kol negavo komandos pulti.

Juodi teroro debesys

Galbūt V. A. Graičiūnas būtų išvengęs tragiškos lemties, jei pasibaigus karui virš sovietijos nebūtų pradėję tvenktis artėjančio naujo masinio teroro debesys. Senstantis ir vis didesnės paranojos valdomas Josifas Stalinas tuomet savo rūstybę nukreipė į žydų tautybės asmenis – menininkus, mokslininkus, gydytojus. Norėdamas įtikti šeimininkui, vyriausiasis J. Stalino ideologas SSKP CK sekretorius Andrejus Ždanovas kaipmat iškėlė kovos su „keliaklupsčiavimu prieš Vakarus“, o vėliau – ir su „kosmopolitizmu“ vėliavą. Spaudoje ir darbo kolektyvų susirinkimuose iškart nuvilnijo neregėta „demaskavimų“ banga. Atrodė, kad Kremliaus tironas ruošėsi paleisti dar vieną mėsmalę, savo mastu nenusileidžiančią siaubingam 1937-ųjų terorui.

Tiesa, Lietuvą šis vajus užkliudė tik pačiu krašteliu. Po nacių okupacijos čia liko labai nedaug žydų, o ir tie patys nevaidino lemiamo vaidmens nei mokslo, nei kultūros srityse. Taigi „kosmopolitų“ ir „keliaklupsčiautojų“ čekistams teko ieškoti tiesiog tarp vakarietiško mentaliteto inteligentų. Taip viena pirmųjų kampanijos aukų tapo Vilniaus dailės instituto profesorius Levas Karsavinas: 1949-aisiais jis buvo suimtas, apkaltintas „dalyvavimu organizacijoje, siekusioje nuversti sovietų valdžią ir SSRS atkurti kapitalistinę santvarką“, ir nuteistas dešimčiai metų lagerių. Iš ten jau nebegrįžo.

Vytautas Andrius ir Unė Graičiūnai apie 1930-1935 m.Nuotrauka iš knygos „Gimė Čikagoje, dirbo Lietuvai, žuvo Sibire“

Nereikia nė sakyti, jog stalinistų požiūriu ir V. A. Graičiūnas priklausė tai pačiai inteligentų kategorijai. Belieka tik stebėtis, kad jam buvo leista taip ilgai likti laisvėje, o juo labiau – dėstyti universitete. Tačiau galbūt tai galima paaiškinti ypatingu V. A. Graičiūno atsargumu ir santūrumu – jis, kitaip nei L. Karsavinas, neleido sau veltis į politines temas ir viešai šaipytis iš „tautų tėvo“. Kita vertus, stalininės santvarkos akyse mokslininkas turėjo būti kaltas jau vien dėl to, kad yra JAV pilietis ir palaiko ryšius su šios šalies ambasada. Čia V. A. Graičiūnas lankėsi du kartus – 1947-aisiais, kai į Maskvą vyko su studentų ekskursija, ir 1948-aisiais, norėdamas prasitęsti pasą. To užteko, kad prasidėtų pjudymas. Tais pačiais metais „amerikonas“ už socialistinei visuomenei svetimų idėjų skleidimą buvo pasmerktas fakulteto darbuotojų susirinkime ir išmestas iš universiteto. Susirasti kitą darbą buvo nelengva. Kad įsitaisytų inžinieriumi „Silvos“ kojinių fabrike, V. A. Graičiūnui teko atsisakyti Amerikos pilietybės. Tačiau represijų volas jau buvo nesustabdomas – 1951 metų balandžio 19-osios naktį į Graičiūnų namus įsiveržė čekistai.

Pusantros paros trukusi krata davė nedaug rezultatų – vakarietiškos knygos, paskaitų konspektai, rankraščiai, tarpukario žurnalai ir Lietuvos bei JAV vėliavos, kurios vėliau tapo kone pagrindiniais įkalčiais V. A. Graičiūno byloje. Tą pačią dieną jis buvo suimtas, o po kurio laiko atsidūrė Maskvos Lefortovo kalėjime. Niekuo nepadėjo (tik ar galėjo ir norėjo padėti?) ir buvęs viršininkas M. Šumauskas, pas kurį U. Graičiūnienė ne kartą bėgo prašyti užtarimo.

Nuosprendis prilygo mirčiai

Unė Babickaitė-Graičiūnienė Paryžiuje. 1931 m.Nuotrauka iš knygos „Gimė Čikagoje, dirbo Lietuvai, žuvo Sibire“

Tiesa, pačios Unės MGB tuomet nelietė. Gal ir nebūtų palietę, jei ši nebūtų pakėlusi tokio didelio triukšmo, mėgindama išgelbėti vyrą. Tada čekistai dėl šventos ramybės nutarė „susemti“ abu. Birželio 19-ąją po dar vienos kratos suimta U. Graičiūnienė taip pat iškeliavo į Lefortovą. Matyt, moterį nuspręsta panaudoti kaip jauką – į jos kamerą įmesta MGB agentė mėgino rasti naujų „kabliukų“, tačiau nieko svarbaus neišgirdo, o ir išgirsti nebuvo ko.

Taigi Unei buvo pateiktas standartinis kaltinimas antisovietine agitacija ir propaganda, kurį čekistai galėjo pritaikyti kiekvienam. Tuo metu jos vyro laukė didesnės bėdos. V. A. Graičiūno kaltinamojoje išvadoje atsirado šnipinėjimas JAV naudai. Tam pasitarnavo ir jo ankstesni kontaktai su Amerikos diplomatais (net buvę nepriklausomos Lietuvos laikais), ir ta pati JAV vėliava, kuria kaltinamasis neva rengėsi mosuoti pasitikdamas į Kauną įžengiančią Amerikos kariuomenę. Už šiuos „nusikaltimus“ stalininis teismas V. A. Graičiūnui atseikėjo, kaip tais laikais sakyta, „vaikišką“ bausmę – 10 metų lagerių su turto konfiskavimu. Unė atsipirko penkeriais metais nelaisvės.

Deja, V. A. Graičiūnui toks nuosprendis buvo tolygus mirčiai. Nepelnyta bausmė sugniuždė jį akimirksniu. Tame pačiame lageryje buvęs politinis kalinys Kęstutis Lakickas susitikimą su V. A. Graičiūnu po daugelio dešimtmečių prisimins taip: „Persimetėme keliais sakiniais. Supratau, kad šis kultūringas, išsimokslinęs žmogus įkritęs į gilią depresiją ir jau nieko nebesitiki. (...) Padrikai pasakojo apie savo darbą, gyvenimą užsienyje ir sakė, kad išlikti gyvam nėra šansų, o jis galėjo žmonėms dar daug duoti gero, aimanavo, kad gyvenimas šitaip greitai ir netikėtai baigėsi.“

Ir iš tiesų lageryje V. A. Graičiūnas ištvėrė vos tris mėnesius. Pasak J. Rudoko, yra net kelios jo mirties versijos. Vieni kalba, kad mokslininkas nusimarino badu, kiti – kad pasikorė antklodės atraiža, treti – kad jį užmušė kriminaliniai nusikaltėliai. Tikros tiesos niekas niekada nesužinos, tačiau turbūt teisus lagerius ištvėręs rašytojas ir vertėjas Antanas Dambrauskas, kuris viename laiške pranešdamas apie V. A Graičiūno mirtį rašė: „Kai dūšia palūžta, kūnas ir nedideliam vargui neatsparus.“

O štai Unės lageriai nepalaužė. Mirus J. Stalinui ji drauge su tūkstančiais amnestuotų politinių kalinių sugrįžo į tėvynę, iškalėjusi 22 mėnesius. Moteris palūžo vėliau, kai sužinojusi apie vyro žūtį beviltiškai kovojo dėl jo reabilitavimo. Deja, 1959 metais iš SSRS Generalinės prokuratūros atėjo atsakymas, kad V. A. Graičiūnas nuteistas teisingai.

1961-aisiais rašytoje autobiografijoje U. Graičiūnienė rašė: „Grįžusi Tėvynėn sužinojau, kad mano vyras kažkur kalėjimuose mirė. Tas numarino ir mane. Aš niekaip negaliu po tokios žinios atsigauti ir linksmu žingsniu iškeliauju į nebūtį.“

Tų pačių metų rugpjūčio 1-ąją U. Graičiūnienė mirė. Teigiama, jog atsitiktinai, nuo kraujo užkrėtimo, įsidūrusi į pirštą. Bet gal ji išėjo todėl, kad palūžusi dvasia tiesiog norėjo būti su tuo, kurio antkapyje ant tuščio kapo Palėvenės kapinėse liko įrašyti žodžiai: „Mylimasis, tavo meilė didesnė už mirtį.“

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"