TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Lietuvių aludariai - šiapus ir anapus Atlanto

2011 11 20 13:47

Pasakojant apie prieškario Lietuvos brolius aludarius Alfonsą, Kostą, Anicetą, Idelfonsą ir Napoleoną Šadauskus, dainą "Geri vyrai gerą alų gerai gėrė..." galima būtų perfrazuoti į "Geri vyrai gerą alų gerai darė..."

Pasklaidykime pageltusias laikraščių iškarpas ir prisiminkime alaus gamybą tarpukario Lietuvoje. Kviečiu nukeliauti į Žemaitiją - Mažeikius, kur 1932 metais duris atvėrė brolių Šadauskų alaus darykla. Ne veltui pasirinkau spalvingą šios šeimos istoriją - Šadauskai buvo vieninteliai, prieš karą gaminę alų Lietuvoje, vėliau - ir Amerikoje.  

Nebijojo nei darbo, nei sindikato

Žodis "sindikatas" tarpukario Lietuvoje prilygo keiksmažodžiui. O vienas nemėgstamiausių sindikatų buvo alaus. Keturių stambiausių aludarių (Kauno "Volfo-Engelmano", Šiaulių "Gubernijos", Prienų "Goldbergo" ir Klaipėdos daryklos) susivienijimas ilgus metus diktavo kainas ir pavertė alų retai ragaujamu proginiu gėrimu. Carinius laikus menantys piliečiai teigė, kad pramoninės gamybos alus būdavo vos ne penkeriopai pigesnis. Jo daugiau ir išgerdavo - tuomet Lietuvoje dirbančios daryklos kasmet pagamindavo 25 mln. litrų,  1922-aisiais jo tepagaminta 10,8 mln. litrų, o 1935 metais - tik 4,3 mln. litro. Sindikato tikslas buvo išlaikyti aukštas kainas, tai jis sėkmingai ir darė, kol pasipainiojo užsispyrėliai žemaičiai - Mažeikių apskrities Židikų valsčiaus gyventojai broliai Šadauskai.

Pirmoji žinutė apie Šadauskų steigiamą įmonę, sudarysiančią konkurenciją sindikatui, pasirodė "Dienos naujienose" 1932 metų rugpjūčio 10 dienos numeryje: "Mažeikiuose netrukus pradės veikti laisvas nuo sindikato alaus bravoras. Dėka broliams Šadauskams turėsime 25 proc. pigesnį alų. Kas prieš sindikatą, turėtų palaikyti šią lietuvišką įmonę." Taip pat buvo pranešama, kad Šadauskų bravore bus gaminamas trijų rūšių alus ir kad "Gubernija", iš pradžių pažadėjusi naujokams didelį kiekį salyklo, sindikatininkų buvo priversta grąžinti broliams rankpinigius ir salyklo neparduoti. 

Rugsėjo 17 dieną tas pats laikraštis pranešė: "Vyriausias mokesčių departamento revizorius p. Abaravičius ir Šiaulių akcizo apygardos inspektorius p. Daniuševičius kartu su Mažeikių apskrities akcizo revizoriumi p. Lukštaraupiu jau priėmė naujai įrengtą brolių Šadauskų alaus bravorą Mažeikiuose." "Dienos naujienos" informavo, kad tai - tryliktasis alaus bravoras Lietuvoje, bet dėl rinkos broliai Šadauskai nenusimeną. "Mes esame penki broliai ir jokios konkurencijos nebijome, - vieną jų citavo laikraštis. - Jeigu susidarytų tokios aplinkybės, kad patiems tektų atlikti ir fizinį darbą, nebijome ir to. Bet kokios rūšies darbas aukština žmogų."

Pirmą alaus daryklą broliai Šadauskai įsteigė buvusio degtukų fabriko patalpose, kurias nupirko iš švedų degtukų sindikato. Bravoras įrengtas, kiek galima prisitaikant prie tų dienų reikalavimų. Tačiau veiklą vis dėlto teko pradėti iškeliant "Gubernijai" bylą už padarytus nuostolius. 

Kova laimėta

Sindikatininkai nenurimo. 1933 metais per agentus jie pasiūlė Šadauskams 70 000 litų, kad šie uždarytų bravorą. Tačiau broliai tokia "auka" nesusigundė. Anie, nepavykus Šadauskų papirkti, broliams siūlytus pinigus panaudojo prieš juos nešvariai konkurencijai.

1933 metų balandžio 6 dieną laikraštis "Verslas" skubėjo pranešti sensacingą naujieną Lietuvoje gyvenantiems alaus vartotojams: "Alus atpigo. Lietuvių bravoras numušė kainas." Laikraštis atskleidė sindikato klastą, aiškindamas skaitytojams, kad jų paskelbtos alaus kainos yra urmo. Norint sužinoti alaus rinkos kainą, reikia "prie paskelbtų sindikato alaus kainų pridėti normalų aludininkų uždarbį, 10-15 centų bonkai". Publikacijoje buvo teigiama, kad sindikatas, norėdamas palaikyti aukštas alaus kainas, jo gamybą stengiasi pasidalyti - veikiantieji bravorai nedirbantiesiems "už stovėjimą" moka tam tikrą susitartą metinį honorarą, kuris kartais siekia net šimtus tūkstančių litų. Honorarai mokami ir restoranų savininkams, kad šie pardavinėtų tik sindikate esančių bravorų alų.

"Prie Verslovininkų Sąjungos įsikūrusi restoranų savininkų sekcija pradėjo akciją prieš alaus sindikatą, norėdama sumažinti aukštas alaus sindikato nustatytas alaus kainas, - pranešė "Verslas". - Šiai kovai palengvinti šiomis dienomis buvo padaryta sutartis su Mažeikių alaus bravoru. Bravoras pasižadėjo restoranų savininkams teikti reikalingą kiekį alaus konkurencine kaina." 

Galiausiai broliai Šadauskai nukonkuravo sindikatą, alus buvo atpigintas, ir tai davė naudos valstybei. Pasižiūrėjus į valstybės biudžeto pajamas, matyti, kad iš alaus akcizo 1933 metais gauta 1 400 000 litų, o 1938 metais, jau atpiginus alų, - net 4 160 000 litų. Anksčiau didesnė dalis pajamų likdavo sindikate. Alaus pramonininkai persiorganizavo į sekcijas prie Prekybos, pramonės ir amatų rūmų, į sekcijų vadovybę įėjo ir pats Mažeikių alaus daryklos administratorius Kostas Šadauskas.

Lietuviška pramonė suklestėjo

Siekdami sėkmingai prekiauti savo produkcija, sindikato "autsaideriai" nutarė steigti alaus barus. Apie tai byloja 1936 metų sausio 16 dieną "Verslo" numeryje paskelbta žinutė: "Sausio 13 d. Kaune, Laisvės al. 17 nr. broliai Šadauskai, pirmieji lietuviai alaus gamintojai, neįeiną į sindikatą, atidarė lietuviško alaus barą." K.Šadauskas sukvietė laikraščių atstovus ir atidarymo proga papasakojo, kaip jie pradėję kurti savo įmonę, kaip buvę ir esą trukdymų, ir panašiai. Tačiau dabar jie jau drįsta su savo gamintu alumi pasirodyti laikinojoje sostinėje Kaune. Atidaryme apsilankęs Lietuvos verslininkų sąjungos centro valdybos pirmininkas A.Steikūnas palinkėjo naujai įmonei pasisekimo ir pasidžiaugė, kad "lietuviai kaskart labiau tvirtėja ir gali savo įmones atidaryti svarbiausioje Kauno gatvėje - Laisvės alėjoje". Svečiai buvo pavaišinti skaniu žemaičių gamybos alumi, dainuota sąmoningų, daugiausia p. Briedžio čia pat surimuotų posmų.

Šadauskai turėjo šešis restoranus, 10 barų, nemažai alinių. Bravoro teritorija prieš Antrąjį pasaulinį karą užėmė 30 ha žemės sklypą. 

Vien alaus pramone broliai nesitenkino ir šalia alaus daryklos įsteigė kavos fabriką "Dubysa", kuriame buvo gaminama geriausia cikorijos kava ir aptarnaujama visos Lietuvos rinka. Veiklos pabaigoje broliai Šadauskai gamino "Pilzeno" ir ypač vertinamą juodąjį alų. Bravore dirbo per 40 tarnautojų. Per metus pagamindavo apie 1 200 000 litrų alaus. Prie daryklos buvo ir medienos cechas, kuris gamindavo statines alui bei baldus barams. Daryklos administraciją sudarė trys broliai Šadauskai: Anicetas - pirmininkas, Kostas - administracinis direktorius, Napoleonas - kasininkas.

Persikėlė už Atlanto

Prasidėjo karas, trėmimai, pabėgimas. 1940 metų rugpjūčio mėnesį alaus darykla buvo nacionalizuota. Vyriausias brolis Alfonsas ir jauniausias Napoleonas buvo ištremti į Sibirą - ten jie ir mirė. Kostas ir Anicetas su suklastotais dokumentais paspruko į Vokietiją. Ten atsidūrė ir dar vienas brolis - Idelfonsas. Vėliau Kostas, negalėdamas išvykti į JAV, nukako į Kolumbiją. Anicetas su Idelfonsu apsigyveno Čikagoje. 1950 metais Toronto mieste Ilinojaus valstijoje Idelfonsas įsigijo bankrutuojančią šimtmetį egzistavusią "White Bear Brewing Company" alaus daryklą. Atsidūręs toli nuo tėvynės užsispyręs žemaitis nutarė naujame krašte pratęsti aludario karjerą! Pakvietęs brolį Anicetą būti daryklos vyriausiuoju inžinieriumi, patriotiškai nusiteikęs Idelfonsas davė darbo ir kitiems lietuviams. Štai, pavyzdžiui, dailininkas ir spaustuvininkas Vladas Vijeikis kūrė daryklai butelių etiketes, alaus padėkliukus, kišeninius kalendorius bei kitą reklaminę atributiką, kurioje, beje, figūravo ne tik prieš karą brolių reklamose naudotas lokys, bet ir Gediminaičių stulpai.

Mafijos antpuolis

Naujasis savininkas patyrė įvairiausių "staigmenų", daugelis jų buvo nemalonios. Štai 1951 metais griaunant vieną pastato sieną buvo užtikti dviejų žmonių palaikai. Pasirodo, tai 1926 metų Al Caponės "palikimas", mat buvęs daryklos savininkas buvo glaudžiai susijęs su mafija ir savo skolininkams "amžinos poilsio vietelės" toli neieškojo. 1957 metais Amerikoje patį I.Šadauską "laužė" jau šiek tiek kitoks nei Lietuvoje "sindikatas" - ta pati mafija. Italų kilmės atstovai aplankė "Baltojo lokio" savininką ir pareikalavo duoklės "jo ramaus gyvenimo" labui. Lietuvis griežtai atsisakė (kaip ir kitados Lietuvoje nenorėjo pasiduoti spaudimui), tačiau naujieji "angelai sargai" rado būdą susidoroti su nepaklusniu imigrantu. Čikagos gangsteriai nuvarė daryklos sunkvežimius (per 170 000 galonų alaus!) prie artimiausio tvenkinio ir į jį išpylė visą produkciją. Taip  pasibaigė žemaičio - alaus gamintojo odisėja Dėdės Semo pakrantėje.

Raimundas Marius  LAPAS specialiai LŽ iš Čikagos

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"