TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Lietuvių etnografija - tai mes

2011 01 26 0:00
"Lietuvių gaidos" (1982). Kompozicijos autorius ir režisierius P.Mataitis, dailininkė D.Mataitienė.
Asmeninio albumo nuotrauka

Lietuvių folkloro teatro įkūrėjas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Povilas Mataitis prisimena kelių dešimtmečių kelią - nuo tada, kai išmušė sutartinių gaivinimo valanda iki liūdno teatro uždarymo.

Gyva tautos dvasia

Esu gimęs dar tebedainuojančiame Šiaurės Lietuvos kaime ir vaikystėje patyręs daug gražių įspūdžių. Bendravimas su gimtinės vyresniosios kartos žmonėmis visam gyvenimui įstrigo į širdį kaip lietuviško gerumo ir krikščioniškosios meilės dovanos. Vienas įspūdingiausių kaimo žmonių susiėjimų mano vaikystės laikais būdavo rudens kūlės ir jų pabaigtuvės, kurių patys brangiausi turtai - visą vakarą nesibaigiančios dainos. Šeimos, kalendorinėms ir darbo šventėms teatrališkumo niekada netrūko. Krikštynos, vardynos, vestuvės, gegužinės, pabaigtuvės - linksmybių, artimesnių pažinčių ir draugysčių metas. Prisimenu ir senutėlių kaimynų, kaimynių laidotuves, jų išlydėtuves, man artimų žmonių giedamus Kalvarijų kalnus. Visa tai - neįkainojama mano režisūrinio ir dirigentiško darbo patirtis, kurios, manau, neįgysi nei muzikos mokyklose, nei muzikos akademijose.

Sutartinių skrydis

Dažnai nepakankamai vertiname ir domimės savo pirmaisiais darbais, manome, jog tai tik pradiniai, epizodiniai bandymai. Dabar, kai iš laiko perspektyvos įsigilinu į Instrumentinių, šnekamųjų, dainuojamųjų sutartinių programos struktūrą ir dvasią, matau, kad jau tada joje buvo užprogramuotas visas Lietuvių folkloro teatro kūrybos kelias.

Aš, kaip ir kiekvienas pašaukimą pajutęs jaunas žmogus, buvau kupinas įvairiausių sumanymų ir užmojų. Baigęs Juozo Tallat-Kelpšos aukštesniąją muzikos mokyklą ir Vilniaus universitetą, vis dar slapta puoselėjau mintį atsidėti kompozicijos studijoms. Tačiau pagal tuometinį mano muzikinį pasirengimą priimtiniausias būdas siekti aukštojo mokslo buvo studijos chorinio dirigavimo skyriuje. Ten studijuodamas ir toliau domėjausi muzikinės kūrybos naujovėmis bei senąja muzika.

Turėjau dar vieną aistrą - domėjausi Lietuvos istorija, įvairiapusiu tautos kultūros paveldu. Nuoširdžiai tikėjau lietuvių kalbos, kultūros senumu ir savitumu. Todėl gilinausi į pačias seniausias ir savičiausias liaudies kūrybos ištakas, intuityviai jaučiau, kad senovė ir naujovės paprastai būna greta. Taip pat vyliausi, jog kada nors bus surastas arba kaip nors atkurtas mūsų tautinis epas. Sutartinės kaip tik ir buvo arčiausiai tuometinių mano siekių bei paieškų, todėl jas ir pradėjome giedoti.

Į pirmą repeticiją atėjau turėdamas visą būsimojo koncerto programą, kurio dramaturgiją kūriau išnagrinėjęs ir atsirinkęs tinkamus kūrinius iš liaudies muzikos rinkinių - Zenono Slaviūno tritomio "Sutartinės" (1958, 1959) ir Stasio Paliulio "Lietuvių liaudies instrumentinės muzikos" (1959). Repetuoti su aktorėmis Birute Didžgalvyte, Idalija Krikščiūnaityte, Valerija Marcinkevičiūte-Karaliene, Vanda Marčinskaite, Apolonija Matkevičiūte, Elvyra Žebertavičiūte pradėjau 1967 metų rugpjūtį, o pirmąjį viešą koncertą

surengėme tik 1968-ųjų balandžio 13 dieną. Ši data ir laikytina Lietuvių folkloro teatro gimtadieniu, nors tada mes vadinomės etnografiniu ansambliu. Tų pačių metų gruodžio mėnesio koncertuose jau dalyvavo ir Nijolė Gelžinytė, Veronika Janulevičiūtė, Regina Kazlauskaitė.

Kompozitorius Feliksas Bajoras prieš keletą metų parašė: "Jei manęs kas paklaustų, kada prasidėjo Tautos atgimimas, pasakyčiau, kad 1967 metais nuo Lietuvių etnografinio ansamblio įkūrimo Jaunimo teatre."

Per metus - 21 koncertas

1970 metais subūriau savarankišką Vilniaus miesto instrumentininkų ir aktorių grupę. Be archainės muzikos, buvo repetuojama mano surinkta kaimo kapelos instrumentinė muzika, dainos, šokiai. Į sutartinių programą įtraukti mediniai ragai.

1969 metų pabaigoje Kultūros ministerija pranešė, kad 1970-aisiais mums skiriama 10 tūkst. rublių, kuriuos galėsime panaudoti per Valstybinę filharmoniją. Taigi visus 1970 metus vyko intensyvios mano sudarytos programos "XIX a. pabaigos - XX a. pradžios Lietuvos etnografinių regionų (Aukštaitijos, Žemaitijos, Klaipėdos krašto) dainos, šokiai, muzika" repeticijos, buvo gaminami D.Mataitienės sukurti kostiumai.

1971 metų sausio 11 dieną Filharmonijos didžiojoje salėje, Vilniuje, įvyko dviejų dalių koncerto premjera. Per pirmąją buvo atliekama gerokai papildyta sutartinių programa, per antrąją - ką tik baigta rengti vėlyvojo folkloro programa. Iš viso per metus surengėme 21 koncertą, bene svarbiausias iš jų vyko Maskvos P.Čaikovskio salėje. 1971 metų spalio 17 dienos "Tiesoje" paskelbti šio pasirodymo vertinimai leido tvirčiau pasijusti ne tik mums, bet ir mūsų darbo rėmėjams.

"Lietuvių ansamblis atskleidė man visai naują muzikos pasaulį, giliai savitą, nepakartojamai žavų. Tiek lietuvių liaudies muzika, tiek jos atlikimas padarė neišdildomą įspūdį", - kalbėjo žymus prancūzų kompozitorius Georges'as Auricas.

Nuo ansamblio iki teatro

1971 metais buvo įrašyta pirmoji plokštelė. 1973 metais Lietuvos kino studija sukūrė dokumentinį filmą "Lietuvių etnografinis - tai mes". 1974-aisiais - pirmosios gastrolės užsienyje, Suomijoje. Tais pačiais metais ansambliui suteiktas profesionalaus kolektyvo statusas. Jis leido artistams, dailininkei ir man gauti atlyginimus, tad galėjome atsidėti tik šiam darbui, savo pasirodymus rengti Lietuvos liaudies buities muziejuje Rumšiškėse, o repetuoti Vilniuje, Kultūros ministerijos skirtose patalpose.

Griežtėjant profesiniams reikalavimams, gausėjant koncertinių išvykų trupės sudėtis keitėsi. Jaunimo teatro aktoriai nebepajėgė suderinti dviejų darbų. Teko iš naujo burti trupę, dalį aktorių išugdyti pačiam.

Toliau važinėjau po kaimus, rinkau tautosaką, studijavau archyvinę ir muziejinę medžiagą. Iš to, ką sukaupiau, parengiau koncertą-vaidinimą "Baudžiavos amžininkų pasakojimai, dainos, žaidimai iš įvairių Lietuvos vietų". Premjera įvyko 1977 metais.

Kai buvome priskirti prie Liaudies buities muziejaus ir tapome remiami valstybės, subrendo KLOJIMO - ne vien teatrui reikalingo pastato, bet ir tam tikros kultūrinės epochos, - klojimų arba lietuviškų vakarų laikotarpio repertuaro įprasminimo idėja. Muziejaus direktoriaus Vytauto Stanikūno ir mūsų rūpesčiu klojimo pastatas muziejaus teritorijoje pagaliau buvo pastatytas. Tačiau visas jo vidaus pritaikymas teatro reikmėms gulė ant teatro dailininkės D.Mataitienės pečių. Tai buvo didžiulis ir alinantis darbas, kurį ji stoiškai atliko. Klojimo atidarymas sutapo su spektaklio "Scenos vaizdeliai" (lietuviškų vakarų - klojimo teatro spektaklis) premjera (1978). Prasidėjo intensyviausias ir produktyviausias Lietuvių folkloro teatro kūrybos laikotarpis.

Be salės ir atlyginimo

Nors 1990 metų liepos 20 dieną dėl pakitusių aplinkybių teatras buvo uždarytas ir neteko nuolatinio finansavimo, jis toliau dirbo. Mano suburti artistai, negaudami jokio atlyginimo, bet tikėdamiesi ministro žadėto teatro įkūrimo 1991 metų pabaigoje, o pažado netesėjus ir artistų trupei pasikeitus, 1992-aisiais rengė Mažosios Lietuvos sakmių, legendų, apeigų spektaklį "Didžiam Kiematy, arba Lietuvninkų Pernagis", 1994 metais - bylojimus "Purvynai rūdynai". Paskui darbas nutrūko, nes, praradę juridinį statusą, netekome ir teisės naudotis patalpomis. Mums priklausiusioje repeticijų salėje Lietuvos rusų dramos teatro pastate J.Basanavičiaus g. 13, Vilniuje, Kultūros ministerija buvo leidusi dirbti Lietuvos tarptautiniam teatro festivaliui LIFE. Tik Seimui tarpininkaujant 1997 metais repeticijų patalpą vėl kuriam laikui atgavome. Čia, padarę remontą, surengėme "Ir kelsis vėl iš tavo kraujo Lietuva" - apeiginių bylojimų apie Juozo Lukšos-Daumanto ir visos Lietuvos partizanų laisvės kovas - premjerą.

Nors remontui išleidome 16 tūkst. litų, gautų iš rėmėjų, 1999 metais, kai Rusų dramos teatro vadovu tapo Vladimiras Tarasovas, salė iš mūsų buvo galutinai atimta. Išguiti ne tik iš Rusų dramos teatro, bet ir iš Vilniaus įgulos karininkų ramovės, radome prieglobstį šviesaus atminimo Jadvygos Bieliauskienės pirmininkaujamoje Lietuvos nepriklausomybės gynimo sausio 13-osios brolijoje. Šiose kukliose patalpėlėse parengėme bylojimus "Ko palinko žilvičiai prie kelio", skirtus Aukštaitijos partizanų kovoms įprasminti. Premjera įvyko Lazdynų Pelėdos gimtinėje Paragiuose 2004 metų rugpjūčio 12-ąją. Vėliau juos vaidinome mokyklose, jais paminėjome partizanės Marytės Štarolytės 75-metį, monsinjoro Alfonso Svarinsko 80-metį.

Lietuvių folkloro teatras, netekęs priklausomybės Liaudies buities muziejui, taip pat teisės rodyti spektaklius Klojimo teatre, toliau bendravo su žiūrovais gastroliuodamas po kultūros namus, mokyklas, bažnyčias, kaimo bendruomenes. Per pastarąjį laikotarpį buvo suvaidinta apie du šimtus spektaklių.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"