TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

"Lietuvių karalius" Konstantinas Stašys

2010 03 17 0:00
D.Juchnevičiūtė prie savo parengtos parodos K.Stašiui atminti stendų.
Nuotrauka: ©"Lietuvos žinios"

Provizoriaus, Vilniaus lietuvių veikėjo, pirmojo Vilniaus burmistro Konstantino Stašio vaikaitės Dainora Juchnevičiūtė-Vaivadienė ir Raminta Juchnevičiūtė-Kuprevičienė rūpinasi įamžinti senelio atminimą ir tęsia jo darbus.

"Man visada buvo įdomu šeimos ir giminės istorija. Reikia pažinti savo šaknis", - sako architektė Dainora Juchnevičiūtė-Vaivadienė. Jos parengta paroda, skirta senelio 130-mečiui, šiuo metu eksponuojama Vilniaus miesto savivaldybėje. "Jei apie save žinome mažiau nei apie savo šunis, didelė gėda, - juokiasi architektė, parodos medžiagą ketinanti išleisti atskiru leidiniu. - Pirkdamas veislinį šunį, gauni informaciją apie jo 4-6 kartas." Skverbtis į giminės istoriją dar giliau, kiek įmanoma - tą ir toliau ketina daryti D.Juchnevičiūtė, teberenkanti medžiagą archyvuose, įdėmiai skaitanti amžininkų prisiminimus. O vienas iš jos pomėgių - šunys, beje, skinantys parodų laurus, gyvenantys sodyboje Valakampiuose, buvusiame K.Stašio vasarnamyje, kur pirmąjį birželio sekmadienį renkasi senieji vilniečiai ir jų palikuonys - "Vilniečių ainių" klubas. Sodybą susigrąžinusi D.Juchnevičiūtė iškart ėmėsi čia kurti parką. Šiuo metu Vilniaus miesto savivaldybė svarsto, ar buvusiai K.Stašio žemės valdai, kurioje yra ir jo sodintų dekoratyvinių augalų, suteikti buvusio savininko vardą ir tvarkyti ją kaip parką. Pirmajam Vilniaus burmistrui, pareigas ėjusiam palyginti neilgai - nuo 1939-ųjų gruodžio iki 1940-ųjų birželio, Valakampiuose priklausė 6,5 hektaro sklypas. Įamžinti kiekvieno Vilniaus vadovo atminimą kokiu nors želdynu pasiūlė Artūras Zuokas. Pavyzdžiui, Jeruzalėje jau yra Antano Krutulio, burmistravusio po K.Stašio, parkas (buvusi A.Krutulio valda).

K.Stašio premija

Ant pastato sostinėje, A.Jakšto 9, kur gyveno burmistras K.Stašys ir kur veikė Vytauto Didžiojo lietuvių gimnazija, kabo jam skirta atminimo lenta. K.Stašio vardu pavadinta viena Naujosios Vilnios gatvė. Senelio labdaros darbus nutarė tęsti kita jo vaikaitė Raminta Juchnevičiūtė-Kuprevičienė, restauratorė, baleto mėgėja. Nuo 2003 metų ji teikia savo įsteigtą K.Stašio premiją baleto šokėjams. "Manau, kad senelis nebūtų prieštaravęs tokiam sumanymui, - spėja mecenatė. - Teatro linija mūsų giminėje ateina per bobutę, K.Stašio žmoną Zuzaną Alunan-Stašienę, garsaus latvių teatralo Adolfo Alunano dukrą. Tiesą sakant, teatras ir teatralai jai buvo įsipykę dėl bohemiško gyvenimo, bet labdaros idėją ji tikrai būtų palaikiusi."

Kai K.Stašio šeimą 1941-aisiais ištrėmė į Sibirą, jo vaikaitei Dainorai buvo šešeri, Ramintai - dveji. Barnaule netrukus K.Stašys buvo suimtas. Jo artimieji gavo tik tokią žinią - nuteistas dešimčiai metų be teisės susirašinėti. Daug kas tada sakė, kad tai reiškia

mirties bausmę. Iki šiol nežinoma jo palaidojimo vieta. Spėjami mirties metai - 1942-ieji. Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, D.Juchnevičiūtė archyvuose perskaitė senelio apklausos protokolus, sovietmečiu iš Rusijos atsiųstus tuomečiam "partijos istorikui" Romui Šarmaičiui. Ten parašyta, kad K.Stašys, buržuazinis nacionalistas ir prieš SSRS veikęs šnipas, nuteistas aukščiausia bausme.

Geriausias ir protingiausias

"Mano asmeniniai prisiminimai apie senelį palyginti skurdūs, - pasakoja D.Juchnevičiūtė. - Atsimenu jį namuose Vilniuje, A.Jakšto gatvėje 9, ir vasarnamyje Valakampiuose. Greta jo jauteisi visiškai saugus. Gal todėl, kad senelis buvo didelis, stambus ir ramus - dideli žmonės paprastai nebūna isteriški, mažiukai tai spirga. Atrodė, kad būnant šalia jo negali atsitikti nieko blogo. Atsimenu, ką pasakodavo bobutė Zuzana Alunan-Stašienė: ji buvo įsitikinusi, kad jos vyras - geriausias, protingiausias, teisingiausias. Kai senelį lenkai pasodino į kalėjimą, jo žmona, nors trapi būtybė, jam buvo tikra atrama."

"Ką dar atsimenu? Gyvuliukus Valakampiuose. Senelis atnešdavo man apžiūrėti ką tik išskilusius viščiukus. Šunų čia būdavo visada: du vienodi rudi taksai, du vilkšuniai, juodas ir pilkas. Senelio iniciatyva sodyboje buvo pririnkta visokios gyvasties. Jis pats mėgo eiti į tvartus, dirbti sode, sodinti dekoratyvinius augalus. Yra tokia nuotrauka - altanos dažymas. Dažo pats Konstantinas ir kiti. Ir man davė, ir aš dažiau. Labai norėjau ir leido. Ir dabar mėgstu dažyti, stengiuosi šį darbą atlikti pati. Tiesa, dabar jau bijau aukštai lipti, bet kur pasiekiu, dažau, nes labai smagu", - dėsto D.Juchnevičiūtė, iš senelio paveldėjusi statybų ir remonto aistrą.

"Labiausiai man imponuoja jo patriotizmas, - sako R.Kuprevičienė. -

Kai mano tėvas, bėgdamas nuo bolševikų okupacijos, važiavo į Ameriką, kvietė kartu vykti ir senelį. K.Stašys atsisakymą motyvavo noru numirti Lietuvoje. Deja, šiam jo troškimui nebuvo lemta išsipildyti."

Vienas Vilniaus žurnalistas K.Stašio paklausė, kokiai visuomenės grupei jis save priskiria. "Visada buvau ir esu tik lietuvis, - atsakė jis. - Savo veikloje stengiuosi visada jungti visus lietuvius, kas man praktikoje netrukdė pripažinti, kad reikalingos yra įvairios politinės grupės ir reikia su jomis bendradarbiauti. Politinių srovių ir idėjų veikimas yra reikalingas, nes tai liudija tautos gyvumą."

Kaip tvarkyti Vilnių

"Pas senelį lenkų okupuotame Vilniuje lankydavosi daug visokių žmonių, - prisimena D.Juchnevičiūtė. - Iš Lietuvos, iš Latvijos. Man viskas buvo smalsu. Senelis gyveno pirmame aukšte, o mes antrame. Girdžiu, durys klinkt - aha, kažkas atėjo, aš už telefono: "Ar galima ateiti?" Taip man teko pabendrauti su garsiais žmonėmis. Prisimenu vyskupą Vincentą Brizgį. O generolas Vincas Vitkauskas buvo ypatinga mano meilė. Toks gražus generolas! Jis ateidinėdavo, kai Vilnius tapo lietuvių. Pasisodindavo mane ant kelių, apžiūrėdavau visas žvaigždes, tada žinojau visus skiriamuosius ženklus. Žodžiu, sėdėjau ant daugelio aukštų svečių kelių. Gal ir trukdžiau, bet, matyt, jiems nebuvo kaip mane atstumti."

Architektę D.Juchnevičiūtę labai sudomino vienas dokumentas - 1940 metų birželio 7 dienos Vilniaus miesto burmistro privalomas įsakymas Nr.22. Tai statybų reglamentacija. "Tada vyriausiuoju miesto architektu tapo Vytautas Landsbergis-Žemkalnis. Abu su burmistru jie nestokojo nei entuziazmo, nei idėjų, - sako D.Juchnevičiūtė. - Įsakymas griežtai reglamentuoja teritorijų užstatymą. Viskas numatyta ir apmąstyta. Tarkim, jei kvartale yra želdinių, tai visai negalima ant jų lipti. O dabar? Iškerti ir darai, ką nori. Šiandien daugybė namų iškeverzota palėpėmis ir visokiais stoglangiais. Tada buvo manoma, kad netikslinga mūriniuose namuose rengti medines palėpes dėl gaisro pavojaus. Net tvorų aukštingumas reglamentuotas: negali vieno kaimyno būti aukštesnė, kito žemesnė. O, pavyzdžiui, šaligatvio plytelių pagrindinės siūlės privalėjo būti išilginės. Todėl, kad kai vyrauja kitokios, einančiajam gali susidaryti laiptuko iliuzija. Arba jis gali nepastebėti tikro laiptuko... Statybos komisija galėjo reikalauti, kad tinkavimo būdai, tinko spalva, sienų papuošimas, fasadų, langų, langinių, durų ir vandens nutekėjimo vamzdžių dažymas būtų pritaikyti prie aplinkos. Štai kaip smulkiai viskas buvo apgalvota!"

"Graži žydelkytė"

K.Stašys gimė 1880 metais Veseliškių vienkiemyje Rokiškio apskrityje. Baigęs pradžios mokyklą, mokėsi Mintaujos (vėliau Jelgava) gimnazijoje, iš kurios su grupe lietuvių moksleivių buvo pašalintas dėl to, kad atsisakė kalbėti maldas rusiškai. Gimnaziją galėjo baigti tik Rusijos gilumoje - Samaroje. Dorpato (Tartu) universitete studijavo farmaciją, studijas baigė 1908 metais, gavo provizoriaus laipsnį, dirbo vaistinėse. Po Pirmojo pasaulinio karo apsigyveno Vilniuje, įsitraukė į lietuvišką veiklą, rūpinosi, kad čia išliktų lietuvybė, lietuvių mokyklos ir spauda. Kelis kartus buvo išrinktas Laikinojo lietuvių komiteto pirmininku. Vytauto Didžiojo gimnazijoje dėstė gamtą ir chemiją. Buvo lenkų okupacinės valdžios sekamas, 1937 metais suimtas ir pasodintas į Lukiškių kalėjimą. Lenkai K.Stašį vadino "lietuviška meška", "lietuvių karaliumi", o žydai apie Stašių porą sakydavo: "didelis vyras ir maža žmona".

Romantiška K.Stašio pažinties su būsima žmona istorija. "Tada senelis atliko praktiką Jelgavoje, - pasakoja D.Juchnevičiūtė. - Ir vaistininkas pastebėjo, kad jo praktikantas tam tikrą valandą vis rymo "gonkose". "Ten labai graži žydelkytė pro šalį eina", - prisipažino K.Stašys. "Čia ne žydelkytė, čia Adolfo Alunano duktė, aš tave galiu supažindinti", - pasiūlė vaistininkas. Latvių teatro tėvu vadinamas A.Alunanas - labai spalvinga asmenybė. Dramaturgas, režisierius, aktorius. Gaila, bet mūsų bobutė mažai apie jį pasakojo. Sakydavo: "Apie mirusius tik gerai arba nieko". Jai, matyt, kai kas tėvo elgesyje buvo nepriimtina. A.Alunanas buvo laisvamanis, rašė satyrinius kupletus, leido satyrinį laikraštį. Mano krikštamotė, bobutės sesuo, pasakojo, kad jis tuos kupletus pats dainuodavo teatre per vaidinimų pertraukas. Apdainuodavo konkrečius asmenis ir dienos aktualijas, publika vien dėl jo kupletų lėkdavo į teatrą - smalsauti, kas šiandien bus apdainuotas."


Nulipęs nuo žirgo, div. gen. V.Vitkauskas pasisveikino su visų tautybių Vilniaus gyventojų atstovais. Radijo bangomis po visą Lietuvą nuaidėjo žodžiai: "Į Vilnių grįžta tikrieji šeimininkai."

Vilniaus rinktinės vado div. gen. V.Vitkausko asmenyje Gedimino miesto visuomenės atstovai pasveikino Lietuvos kariuomenę. Pirmas sveikinimo kalbą pasakė Vilniaus Lietuvių Tautinio Komiteto pirmininkas K.Stašys. Jis tarė:

- Vilniaus krašto lietuvių vardu nuoširdžiai sveikinu Tamstos asmenyje garbingą Lietuvos kariuomenę, įžygiuojančią į senąją Gedimino pilį, į Lietuvos numylėtąją sostinę, nešančią mūsų kraštui laisvę, taiką, ramybę ir gerbūvį, kurių visi esame išsiilgę.

Priminęs Vilniaus atgavimo aplinkybes, toliau K.Stašys pareiškė:

- Mes esame tikri, kad su jumis, mūsų brangieji broliai - kariai, grįžta į Vilnių mūsų garbingų didvyrių Gedimino, Algirdo, Kęstučio ir Vytauto kilni lietuviškoji dvasia, kuri mokėjo sumaniai vadovauti šio krašto įvairioms tautoms, užtikrindama visiems be jokių skirtumų gyventojams jų gyvybės ir dvasios reikalus, darbo ir turto apsaugą. Iš savo pusės mes, šio krašto lietuviai, trokštame atstatyti karo ir kitų nepalankių aplinkybių sunaikintą Vilniaus ekonominį ir kultūrinį gyvenimą ir iškilmingai pasižadame atiduoti visas savo jėgas aktingam ir darniam bendradarbiavimui su Lietuvos vyriausybe, kuriai stengsimės padėti jos kilnioje krašto tvarkymo darbuotėje. Valio mūsų brangioji Tėvynė Lietuva! Valio jos garbingoji kariuomenė!

Citata iš leidinio "Į Vilnių! Į Vilnių!" (1999)

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"