TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Lietuvių partizanai Lenkijos žemėje

2014 12 05 6:00
Dainavos ir Tauro apygardų specialieji įgaliotiniai Jurgis Krikščiūnas ir Juozas Lukša pakeliui į Lenkiją. 1947 m. gegužė. GAM nuotrauka

Gruodį sukanka 65 metai, kai Lenkijos Punsko valsčiaus Šlynakiemio kaime žuvo Lietuvos partizanų Dainavos apygardos štabo organizacinio skyriaus viršininkas Jurgis Krikščiūnas-Rimvydas. Jis nebuvo vienintelis Lietuvos laisvės kovotojas, veikęs Lenkijos teritorijoje: mūsų vyrų Suvalkų trikampyje būta iš tiesų nemažai.

Paskutinis Augustavo girios partizanas, 1954-ųjų spalio 2 dieną kritęs Lipsko valsčiaus Krasne-Vyžarne-Skiblevo miškų masyve, taip pat buvo lietuvis Antanas Kvedaravičius. Tad šįkart pakalbėkime apie tai, kodėl Lietuvos partizanai veikė ne tik savo apygardose, bet ir kaimynų šalyje.

Liudininkas per prievartą

Ankstyvas 1949 metų gruodžio 15-osios rytas. Dar neišaušus, iš vienkiemio miško link patraukia du vyrai. Vieno rankoje - pjūklas, antrojo - kirvis. Tąryt du Lenkijos Suvalkų krašto Šipliškių kaimo gyventojai - kaimynai Sigitas Valinčius ir Albinas Drūtys ketino pasipjauti medienos. Tai buvo įprastas darbas, tačiau šįkart vyrai miško nepasiekė. Nenuėjusius nė šimto metrų nuo Drūčio pirkios kaimynus sustabdė ginkluoti lenkų kareiviai ir liepė grįžti atgal.

Su ginkluotais kareiviais nepasiginčysi: Albinas traukia namų link, o Sigitas nutaria pakeliui užsukti pas dėdę. Tačiau viešnagę nutraukia duris pravėręs kareivis, kuris apstulbusiam Sigitui pareiškia: "Tu areštuotas. Renkis. Eisi su manim."

"Kur mane veda ir kas dabar bus?" - matyt, tokia mintis kirbėjo S. Valinčiaus galvoje, jam iš paskos dunksint kareiviškiems batams. Štai kaimyno Drūčio kiemas, o už jo - kito kaimyno miškelis, dar tolėliau - statokas šlaitas. Suimtajam ir sargybiniui užsiropštus ant jo viršūnės, kareivis liepa Sigitui gultis ant žemės ir nesidairyti į šalis. Ką darysi, tenka paklusti. S. Valinčius net neįsivaizduoja, kiek laiko jo kaulus jau smelkia šarmoto gruodžio pagela - gal valandą, o gal ir dvi.

Bet ir nepasukdamas galvos vyras mato, kad kareiviai atkasinėja bunkerį, kuriame buvo įsitaisę du lietuviai partizanai. Iš kareivių kalbų jis supranta, kad vienas jų žuvo per šturmą, o antrąjį, sunkiai sužeistą, greitoji išvežė į Suvalkus.

S. Valinčius žino, kad bunkeryje slėpėsi Dainavos apygardos štabo organizacinio skyriaus viršininkas Jurgis Krikščiūnas-Rimvydas ir jo adjutantas Vytautas Prabulis-Žaibas.

Jau vėliau, kai ant šlaito ėmė rinktis Šlynakiemio ūkininkai ir kareiviai leido jam atsistoti, S. Valinčius supranta, kad per slėptuvės puolimą žuvo Žaibas. Kareivių paliepti, ūkininkai guldo žuvusiojo kūną į vežimą. Pačiam S. Valinčiui tenka dar nemalonesnė misija - sėstis ant lavono ir dardėti į Šipliškes. Paskui vežimą vedami ir kiti suimti sodiečiai. Šipliškėse visus, įskaitant žuvusįjį, perkelia į sunkvežimį ir veža į Suvalkus. Žaibo kūną kareiviai išmeta kažkur palei sandėlį, o suimtuosius uždaro į daboklę.

Kitą dieną S. Valinčius atvedamas į patalpą, kurioje guli Žaibo palaikai. Kareiviai paima žuvusiojo pirštų atspaudus ir jį nufotografuoja.

Po kelių kameroje praleistų dienų vieną naktį S. Valinčius išvedamas į lauką ir sodinamas į sunkvežimį, kuriame guli karstas. Iš kareivių kalbų ūkininkas supranta, kad karste - V. Prabulio kūnas. Po kurio laiko sunkvežimis sustoja prie nedidelio beržyno. Palikę Sigitą mašinoje, kareiviai išneša karstą į akliną tamsą.

Jurgis Krikščiūnas-Rimvydas - atsargos leitenantas, partizanas nuo 1945 m., Dainavos apygardos štabo narys. / GAM nuotrauka

Taip dviejų Dainavos apygardos partizanų žūties aplinkybes daugiau nei po šešių dešimtmečių Lenkijos lietuvių interneto portalui punskas.pl papasakojo pats S. Valinčius. Kodėl lenkų kareiviai ir saugumiečiai paskui V. Prabulio lavoną tampė būtent jį, taip ir lieka neaišku. Greičiausiai komunistinės Lenkijos saugumas jau tada gerai žinojo apie glaudžius šio vyro ryšius su apylinkėse veikusiais partizanais. Tai galėtų patvirtinti ir faktas, jog netrukus po minimų įvykių S. Valinčius buvo perduotas sovietų MGB ir atsidūrė Sibiro lageriuose.

Taip baigėsi daugiau nei dvejus metus trukusi Dainavos apygardos štabo organizacinio skyriaus viršininko misija Lenkijoje. Ši misija buvo itin svarbi - būtent Rimvydui teko organizuoti Lietuvos ginkluoto pasipriešinimo atstovų nelegalias keliones per Lenkijos teritoriją į Vakarus. Tai buvo vienintelis tiltas tarp laisvojo pasaulio ir kovojančios okupuotos Lietuvos.

Pirmosios kregždės

Pirmą kartą Žaibas kaimynų šalyje pasirodė 1947 metų vasarą kartu su į Vakarus vykstančiu Juozu Lukša-Daumantu. Bet apie tai - kiek vėliau. O kol kas prisiminkime, kad tuo metu Lenkijoj

e buvo gana daug Lietuvos laisvės kovotojų, ir pasidomėkime, kaip jie ten atsirado ir ką ten veikė.

Iš pradžių vyrai iš Lietuvos į šalia esančią Lenkiją per dar niekieno nesaugomą sieną plūdo stichiškai - kas tokiu būdu gelbėjosi nuo prievartinio rekrutavimo į sovietų kariuomenę, kas bėgo nuo gresiančių represijų, tikėdami, kad NKVD ranka ten jų nepasieks. Tačiau netrukus prasidėjo ir organizuotas bei planingas judėjimas - 1945 metų vasarą Suvalkijoje susikūrus Lietuvos partizanų Tauro apygardai, jos vadovai nusprendė pasiųsti į gretimą šalį būrį kovotojų, kurių misija buvo užmegzti ryšius tiek su Suvalkų krašte gyvenančiais lietuviais, tiek su lenkų antikomunistiniu pogrindžiu.

Tačiau dar prieš oficialiai įsikuriant Tauro apygardos štabui, 1945-ųjų balandį į Lenkiją persikelia dešimt partizanų, vėliau - dar šeši Alfonso Valento-Ožio vadovaujami kovotojai, o vasarai nepasibaigus lietuvių partizanus lenkiškojoje Suvalkijoje jau galima skaičiuoti dešimtimis, jei ne šimtais. Visi jie randa prieglobstį vietos Lietuvių ūkininkų sodybose.

Ypač tai pasakytina apie Budzisko apylinkes (nuo Budzisko miestelio iki Lietuvos - vos 250 metrų), kuriose partizanai jautėsi palyginti saugiai net ir tada, kai sovietų okupuotos Lietuvos ir komunistų pavergtos Lenkijos siena ėmė pamažu užsiverti. Nors 1946-ųjų kovą Punsko krašte sieną jau kontroliavo Lenkijos pasienio kariuomenė, Budziskas taip ir liko Dievo užmirštas kampelis - kas nors svetimas, o juo labiau kareivis, čia užklysdavo retai. Tad partizanai, šviesiu paros metu dėl visa ko slėpdavęsi bunkeriuose, vakarus leisdavo svetingų sodiečių pirkiose.

Ir vis dėlto ta ramybė apgaulinga - virš Suvalkų trikampyje įsitaisiusių Lietuvos laisvės kovotojų galvų pamažu tvenkėsi tamsūs debesys, kurie baigiantis 1946-ųjų vasarai prapliupo tikra audra. Naktį į rugpjūčio 13-ąją Lenkijos pasienio kariuomenės Seinų rinktinė ėmėsi "valyti" apylinkių miškus. Tąsyk į pasieniečių ir saugumo pajėgų (PUBP) rankas pakliūvo dešimtys ginkluotų lietuvių, kurie, suprantama, buvo perduoti tiesiai į MGB nagus. Mūsų minėtas V. Prabulis tą naktį taip pat tik per plauką išvengė suėmimo ir kurį laiką slapstėsi vienas.

Kelionėje į Lenkiją pas ryšininką Naktibaldą. Iš kairės: Vytauto rinktinės vadas Vytautas Gavėnas-Vampyras (žuvo 1950 03 09), partizanų pasiuntiniai Juozas Lukša-Skirmantas ir Jurgis Krikščiūnas-Rimvydas, Vytauto rinktinės štabo Žvalgybos skyriaus viršininkas Albinas Ratkelis-Oželis (žuvo 1947 10 25). / GAM nuotrauka

Nuo to laiko lengvi partizanų pasivaikščiojimai iš Lenkijos į okupuotą Lietuvą baigėsi. Ligi šiol buvusi skylėta lyg rėtis dviejų valstybių riba pamažu virto sunkiai įveikiama užtvara. 1947-aisiais iš sovietų pusės sieną dengė šimto metrų pločio mirties zona, į kurią niekam nebuvo galima įkelti kojos. Toliau - 20 metrų suakėta juosta, kurios paskirtis - fiksuoti visus galimų sienos pažeidėjų pėdsakus. Dar toliau - spygliuotos vielos užtvaras, o prieš jį - laidai, kuriuos užkliudžius iškart iššaudavo signalinės raketos.

Tačiau tai dar ne viskas. Pusės kilometro atstumu nuo sienos linijos negalėjo gyventi nė vienas žmogus, ten buvo sunaikintos visos sodybos. Dar pusantro kilometro juosta vadinta antrąja zona. Čia gyventi ir būti buvo galima tik tiems, kurių pasuose būdavo specialūs spaudai. Už antrosios zonos dar aštuonis kilometrus driekėsi vadinamoji trečioji zona, kurios gyventojų pasai taip pat buvo pažymėti specialiu spaudu. Patekti į antrąją zoną trečiosios zonos gyventojai galėdavo tik gavę specialų pasieniečių leidimą.

Taigi, vien norint pasiekti pačią sienos liniją, besiskverbiantiems į Vakarus Lietuvos partizanams reikėjo įveikti dešimtį kilometrų, kurių kiekviename tykojo mirtis.

Tiltas į Vakarus

Būtent tokiu sudėtingu metu - 1947-ųjų pavasarį - Lenkijoje pirmą kartą pasirodė mūsų pasakojimo herojus J. Krikščiūnas. Tuomet jis kartu su Juozu Lukša turėjo pasiekti Vakarus, tačiau to neprireikė. Gdynėje Lietuvos rezistentai sutiko Joną Deksnį, kuris visiškai neseniai nelegaliai buvo atvykęs į Lietuvą ir ten pateko į MGB provokatoriaus Juozo Markulio-Erelio žabangas. Tąsyk J. Deksnys sutiko būti čekistų provokatoriaus suorganizuoto ir jo kontroliuojamo Bendrojo demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio (BDPS) emisaru laisvajame pasaulyje ir, pats to nežinodamas, tapo MGB įtakos agentu. Beje, į Vakarus J. Deksnys grįžo ne vienas - drauge su juo atvyko ir partizanų atstovas Antanas. Niekas nė nenumanė, kad šis tariamasis Lietuvos pogrindžio veikėjas iš tiesų yra MGB agentas Lavrentijus Maksimovas. Taip ir J. Deksnys, ir jį kuruojanti britų žvalgyba vis labiau painiojosi sovietų saugumo mezgamame voratinklyje.

J. Lukšos ir J. Krikščiūno susitikimas su J. Deksniu atvėrė pastarajam akis, tačiau MGB čiuptuvai jau puikiai veikė ir be savo juodą darbą atlikusio Erelio. Šiaip ar taip, susitikime J. Deksnys įteikė pasiuntiniams iš Lietuvos pirmąją britų paramą - 1200 dolerių. Šie mainais perdavė anglams sovietinių dokumentų pavyzdžių, o Vakaruose veikiantiems saviškiams Lietuvos katalikų laišką popiežiui Pijui XI, pogrindžio spaudos, dokumentų, nuotraukų, dainų rinkinius, išvežtųjų į Sibirą sąrašus ir įgaliojimus J. Deksniui atstovauti Lietuvos rezistencijai užsienyje. Traukti į Vakarus nebebuvo prasmės, tad abu Lietuvos pogrindžio pasiuntiniai sugrįžo atgal.

Jurgis Krikščiūnas ir Juozas Lukša pakeliui į Lenkiją. Vytauto rinktinės teritorija, 1947 m. gegužė. / Prienų krašto muziejaus nuotrauka

Menkos viltys ir pirmoji sėkmė

Čia turėtume padaryti nedidelį ekskursą į šalį ir paminėti, kad su J. Krikščiūno grupe buvo susijęs ir mūsų minėtas paskutinis Augustavo girių partizanas A. Kvedaravičius, žinotas Lapino ir Šeško slapyvardžiais. Pasak šio rezistento veiklą tyrinėjusio lenkų istoriko Bartolomejaus Rychlewskio, duomenų apie Lapino veiklą Lenkijoje 1944-1946 metais nedaug, tačiau istorikas vis dėlto daro prielaidą, kad ši grupė antroje 1946-ųjų pusėje užsiėmė žvalgybine veikla bei pergabendavo į Lenkijos teritoriją lietuvius, kuriems namuose grėsė suėmimas arba sunaikinimas. Evakuotiesiems iš Lietuvos grupės nariai pagamindavo lenkiškus asmens dokumentus ir per Varšuvą išsiųsdavo į Vakarus.

Dar vertėtų pridurti, kad Lenkijoje A. Kvedaravičius buvo tikras senbuvis. Pirmą kartą jis čia pateko 1943-iaisiais, gelbėdamasis nuo Lietuvą okupavusių nacių mėginimų išvežti jį priverstiniams darbams į Vokietiją. Į Lietuvą sugrįžus sovietams, A. Kvedaravičius grįžo į Tėvynę, tačiau, gavęs šaukimą į Raudonąją armiją, vėl ėmė slapstytis ir taip su šimtais kitų vyrų atsidūrė miške. Matyt, kad su viena iš tokių "miško brolių" grupių Lapinas ir perėjo dar silpnai kontroliuojamą Lietuvos ir Lenkijos sieną.

Prisiminkime, kad Lenkija Lietuvos partizanams buvo kone vienintelis tiltas į Vakarų valstybes, su kuriomis ryšys buvo gyvybiškai svarbus. Tiek iš demokratinių šalių institucijų, tiek iš užsienyje veikusių lietuviškų organizacijų vienui vieni miškuose laisvę ginantys kovotojai tikėjosi ginklų, šaudmenų, vaistų, ryšio priemonių ir politinės paramos. Daugumai Lietuvos partizanų tikėjimą pagalba iš Vakarų įkvėpė Atlanto chartija, kurią dar 1941-ųjų rugpjūčio 14 dieną paskelbė Winstonas Churchillis ir Franklinas Rooseveltas. Deklaracija pabrėžė kiekvienos tautos teisę atkurti per karą prarastą nepriklausomybę. Tuomet ne tik nuo pasaulio atskirti Lietuvos laisvės kovotojai, bet ir didžioji Vakarų visuomenės dalis nė nenutuokė, kad 1945 metų vasario 4-11 dienomis vykusioje Jaltos konferencijoje tas pats britų premjeras ir tas pats JAV prezidentas faktiškai atidavė Baltijos šalis ir kone pusę Europos Josifui Stalinui ir kad rimtos pagalbos iš buvusių SSRS sąjungininkių tikėtis neverta.

Tuo metu Juozas Lukša drauge su BDPS įgaliotiniu Kazimieru Pypliu-Mažyčiu 1947-ųjų gruodžio 15 dieną vėl veržėsi į Vakarus. Svarbiausia jų užduotis - atkurti MGB provokatoriaus J. Markulio suardytus ryšius su Vakarų valstybių institucijomis ir išeivių organizacijomis. Partizanų pasiuntiniai gabeno popiežiui skirtą laišką su kreipimusi į pasaulio tikinčiuosius, į Sibirą ištremtų žmonių sąrašus, BDPS kreipimąsi į didžiausių Vakarų valstybių lyderius dėl Lietuvos laisvės bylos ir gausybę kitų dokumentų.

Šį kartą pereiti akylai saugomą sieną su Lenkija buvo dar sunkiau. Nemaža dalis anapus sienos veikusių lietuvių partizanų jau buvo likviduoti lenkų saugumo, tačiau J. Krikščiūno grupė vis dar veikė. Pereiti sieną kovojančios Lietuvos pasiuntiniai nutarė ne ties Suvalkų trikampiu, o iš Rytprūsių. Pasiuntiniams artėjant prie draudžiamos zonos prie tilto per Ramintos upelį kelią jiems ir jų palydovams pastojo sovietų kareiviai. Per susišaudymą žuvo Jonas Barzdžiukas-Būtautas, o sunkiai sprogstamosios kulkos sužeistas Liudvikas Juodkojis-Kariūnas paprašė draugų jį palikti ir, priartėjus kareiviams, susisprogdino granata, nusinešdamas su savimi ir keletą priešų.

Ši dviejų BDPS pasiuntinių misija užtruko ilgai ir buvo gana sėkminga. 1948-ųjų liepos 9 dieną Baden Badene J. Lukša su Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) vadovais pasirašė susitarimą, kuriame sakoma, kad „kovai už Lietuvos laisvę vadovauja: Lietuvoje - krašto kovotojų sudarytas organas, o užsienyje - VLIK’as“. Lietuvos partizanų vadovybė J. Lukšai, dar tebesančiam Vakaruose, suteikė kapitono laipsnį ir paskyrė jį Visuomeninės dalies Politinio skyriaus viršininku bei Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio atstovu užsieniui. Tačiau J. Lukša sugrįžo į kovojančią Lietuvą 1950-ųjų spalį kaip desantininkas, baigęs žvalgybos mokyklą Prancūzijoje, o vėliau - amerikiečių žvalgybos kursus Vakarų Vokietijoje.

Jurgis Krikščiūnas ir Juozas Lukša grįžę po sėkmingo prasiveržimo į Vakarus. Iš kairės stovi: Kazys Greblikas-Sakalas, Juozas Lukša-Skirmantas, Jurgis Krikščiūnas-Rimvydas. Iš kairės sėdi – Juozas Aleščikas-Rymantas ir Vytautas Gavėnas-Vampyras. Šunėkų giria, 1947 m. birželis. / Prienų krašto muziejaus nuotrauka

Medžioklė prasideda

Tuo metu Lenkijoje veikusiems lietuvių partizanams atėjo juodos dienos. J. Krikščiūno pėdomis jau nuo 1947 metų mynė komunistinės Lenkijos saugumas, o 1949-ųjų pabaigoje į Suvalkų trikampį buvo atsiųstos kelios MGB operatyvinės grupės - ne tik iš Vilniaus, bet ir iš Maskvos.

Rimvydo paieškos itin suintensyvėjo tuomet, kai 1949-ųjų gegužę sovietų saugumui į rankas pakliuvo su desantininkų grupe į Lietuvą parvykęs J. Deksnys, vėliau sutikęs bendradarbiauti su priešu ir suteikti jam nemažai vertingos informacijos.

Tų pačių metų vasarą vietos ir sovietinis saugumas pradėjo suiminėti ir verbuoti Lenkijoje veikusius J. Krikščiūno kovos draugus. Naudodamiesi gauta informacija sovietų MGB operatyvininkai nustatė, kad J. Krikščiūnas ir jo adjutantas V. Prabulis įsitaisė gerai užmaskuotoje slėptuvėje netoli Šlynakiemio kaimo esančiame miškelyje už poros kilometrų nuo Punsko.

Lenkijos lietuvių žurnalas "Aušra" pateikia ir išdavystės versiją. Primindama 2009-ųjų gruodį vykusios tarptautinės konferencijos pranešimus, "Aušra" spėja, kad prie J. Krikščiūno grupės likvidavimo nemažai prisidėjo vienos lenkų partizanų grupės vadas Petras Burdinas. Šiaip ar taip, jis palaikė ryšius su viešojo saugumo įstaiga (UBP) ir per metus nuo 1948-ųjų birželio pranešė lenkų saugumui bent jau apie du Šipliškių miške besislapstančius lietuvių partizanus. Vis dėlto P. Burdino santykiai su Lenkijos saugumu taip ir lieka neaiškūs, nes po vieno nepavykusio slėptuvės šturmo jis nutraukė ryšius su UBP ir grįžo pas partizanus.

Šlynakiemio kaime bunkerį J. Krikščiūnas ir V. Prabulis įsirengė baigiantis 1946-ųjų vasarai, kai nujausdami grėsmę liepos 26-ąją vyrai paliko slėptuvę Budziske. Beje, naujajame bunkeryje jie ne kartą susitiko su P. Burdino grupės kovotojais, tad faktas, jog grupės vadas tikrai žinojo Rimvydo buvimo vietą, nekelia abejonių.

Kita vertus, J. Krikščiūnas ir jo adjutantas, suprasdami, kad netrukus gali būti surasti, netgi svarstė galimybę trauktis į Vakarus. Prancūzų žvalgybos padedamas J. Lukša parengė abiem kovotojams fiktyvius dokumentus ir jau rengė jų permetimo operaciją. Buvusi partizanų rėmėja Adelė Paliukonytė-Samulevičienė prieš keletą metų transliuotoje radijo laidoje "Laisvės kryžkelės" pasakojo, kad, jau turėdami padirbtus lenkiškus pasus, partizanai ketino peržiemoti Šlynakiemyje, o išaušus 1950-ųjų pavasariui traukti į Vakarus.

Paskutiniai kovotojai

Deja, sulaukti pavasario kovotojams nepavyko. Partizanai nežinojo, kad Suvalkų apskrities viešojo saugumo įstaigoje jau parengtas jų likvidavimo planas. Jame numatyta prieš du bunkeryje įsitaisiusius lietuvius mesti 300 kareivių, 20 Suvalkų saugumo operatyvininkų ir tiek pat milicininkų. Vien šturmo grupėje turėjo dalyvauti 50 kareivių.

Bendrojo demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio įgaliotinis Kazimieras Pyplys-Mažytis, 1947 metų gruodžio 15 dieną drauge su Juozu Lukša-Daumantu mūšiu prasiveržęs iš Lietuvos į Lenkijos teritoriją, o iš ten nelegaliai persikėlęs į Švediją. / GAM nuotrauka

Kaip vyko dviejų lietuvių partizanų likvidavimo operacija, gerai matyti iš 2009 metais paskelbto Lenkijos saugumo operatyvininkų raporto. Jame rašoma: “<...> operacijai pasirengta <...> buvo kuo puikiausiai, <...> pušynėlyje rasta anga į bunkerį. Kartu buvo pastebėta, kad per mažą plyšelį sklinda dūmai. Grupė atsargiai ilgais vėzdais pradėjo atidengti angą, tuomet iš bunkerio banditai paleido keletą šūvių <...> Po kelių minučių šturmuojanti grupė, nepaisydama šūvių, nuplėšė dureles ir atidengė angą į bunkerį. Banditai ėmė intensyviau šaudyti. Šturmuojančios grupės vadas jaunesnysis leitenantas CZEPIEL šovė kelias raketas į vidų, bandydamas padegti jį (bunkerį), ir įsakė kareiviams paleisti kelis šūvius, taikant pro bunkerį. Mat siekė parodyti banditams, kad ugnies persvara ne jų pusėje. Nuščiuvus šūviams privestas prie angos lietuvis iš gretimo kaimo, per kurį banditams lietuvių kalba buvo įsakyta, kad pasiduotų ir paliktų bunkerį. Į tai banditai atsakė, kad lenkų kariuomenei nepasiduosią, nes joje komunistai. Po valandą trukusio banditų atsišaudymo šūviai nutilo. Tuomet pradėta atkasinėti bunkerio viršų. Kai buvo atkastas - tai truko apie 15 minučių, bunkeryje rasti du banditai. Vienas jų gulėjo bunkerio kampe negyvas, kairėje rankoje laikydamas PARABELLUM pistoletą, dešinėje 10-ies šovinių šautuvą. Banditas pats sau atėmė gyvybę, pats sau du kartus šovė į galvą. Tuo tarpu prie bunkerio angos gulėjo antras banditas, dešinėje rankoje laikydamas belgišką 15 šovinių pistoletą, o šalia jo gulėjo PEPEŠA (rusiškas automatas PPŠ - aut.). Banditas buvo sužeistas į galvą, bet dar gyvas. <...> Išgabenus juos į paviršių <...> buvo atpažinta, kad užmuštas banditas yra ieškomas lietuvių šnipų gaujos banditas Vytautas PRABULIS, kitas sužeistas - lietuvių šnipų gaujos vadas Jurgis KRIKŠČIŪNAS, slapyvardžiu RIMVYDAS. Sužeistą banditą vietoje KBW (vidaus saugumo korpuso – aut.) daktaras aptvarstė, po to sanitarine mašina pervežta jį į Suvalkų ligoninę.“

Tolesni J. Krikščiūno pėdsakai dingsta migloje. Aišku tik viena - po sunkaus sužeidimo jis mirė, tačiau kur ilsisi jo palaikai, ir šiandien tebėra paslaptis.

Su šių dviejų kovotojų žūtimi, galima sakyti, ir baigėsi lenkiškosios Suvalkijos lietuvių partizanų istorija. Tiesa, pavieniai kovotojai dar liko ir jungėsi prie lenkų pasipriešinimo būrių. Paskutinis iš Augustavo giriose kovojusių lietuvių buvo jau minėtas A. Kvedaravičius, žuvęs per surengtą pasalą 1954-ujų spalio 2 dieną. Tačiau jo istorija prašosi atskiro pasakojimo.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"