Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
ISTORIJA

Lietuvių pulkai Napoleono kariuomenėje: su imperatoriumi iki pabaigos

 
2017 05 29 14:51
3-iojo lietuvių imperatoriškosios gvardijos pulko uniformos.
3-iojo lietuvių imperatoriškosios gvardijos pulko uniformos.

1812 metais po Napoleono Bonaparto vėliavomis stojo keliolika tūkstančių lietuvių. Nors Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenė faktiškai nebuvo atkurta, o lietuvių pulkai nespėjo aktyviai sudalyvauti Rusijos kampanijoje, vet vėliau jie kovėsi už prancūzų imperatorių daugelyje mūšių nuo Lenkijos iki Reino ir galbūt – net lemtingose Vaterlo kautynėse.

Apie tai, kaip kūrėsi lietuviški daliniai vieno iškiliausių istorijoje karvedžių kariuomenėje ir kaip susiklostė jų likimas, LŽ kalbėjosi su Lietuvos istorijos instituto XIX amžiaus istorijos skyriaus vedėju prof. dr. Virgilijumi Pugačiausku.

– 1812 metų birželio 24 dieną Napoleono Bonaparto Didžioji armija persikėlė per Nemuną ir įžengė į Lietuvą. Prancūzai atėjo, kaip išvaduotojai?

– Jo požiūriu, kaip tai buvo įprasta Europoje, Lietuva buvo tik vienas iš trijų Abiejų Tautų Respublikos subjektų po Didžiosios Lenkijos ir Mažosios Lenkijos. Įžengęs į Lietuvą ir nesulaukęs čia ypatingai entuziastingo sutikimo, jis ištarė garsiąją frazę: „Šie lenkai ne tokie, kaip Varšuvoje.“

Apskritai, Napoleonas gana gerai išmanė Lietuvos ir Lenkijos istoriją, nes rengdamasis kampanijai ją studijavo. Labiausiai imperatorius stebėjosi tuo, kaip galėjo išnykti tokia didžiulė Europos valstybė? Kirtęs Rusijos imperijos sieną ir atvykęs į Lietuvą jis Vilkaviškyje kaip tik ir skelbė ne karą prieš Rusiją, o Antrąjį karą dėl Lenkijos.

Beje, imperatorius neturėjo ilgalaikių kampanijos planų. Jis tikėjosi kažkur tarp Kauno ir Vilniaus susigrumti su rusais generaliniame mūšyje ir kaip jam buvo įprasta, greitai nulemti kampanijos baigtį. Nors Napoleonui tai nebuvo būdinga, jis visiškai nesiruošė ilgai kampanijai ir neturėjo jokio plano, kaip kariauti Rusijoje. Prancūzai praktiškai nebuvo surinkę jokių duomenų apie teritoriją ir priešo pajėgas, nebuvo pasiruošę veikti Rusijos bekelės sąlygomis.

– Kaip ir kituose kraštuose, Prancūzijos imperatorius pageidavo, kad lietuviai stotų į jo kariuomenes gretas. Kokie buvo šiuo atžvilgiu Napoleono lūkesčiai Lietuvoje?

– Planuojant žaibišką kampanijos baigtį, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenė Napoleonui nebuvo labai aktualus klausimas. Tiesa, lietuviai iš Varšuvos kunigaikštystėn patekusių Marijampolės, Seinų ir Kalvarijų pavietų jau tarnavo po imperatoriaus vėliavomis Poniatovskio korpuse.

Tačiau rusai į generalines kautynes nesivėlė ir Didžioji armija juos nusivijo gilyn į Rusiją. Atsirado poreikis saugoti užnugarį ir liepos 1 dieną imperatorius pasirašė įsakymą formuoti Lietuvoje reguliariosios kariuomenės dalinius – 5 pėstininkų (10 tūkstančių kareivių) ir 4 lengvosios kavalerijos (ulonų) pulkus (4 tūkstančiai kareivių). Taip pat formuota lietuvių Nacionalinės gvardijos, žandarmerijos ir policijos daliniai.

Tuo pat metu lietuviai pateko ir į Imperatoriškosios gvardijos gretas – suformuotas 3-is ševoležierių pulkas.

Svarbiausia lietuviškųjų dalinių užduotis buvo saugoti Didžiosios armijos užnugarį, o vėliau, anot vienos iš versijų, pajudėti link Ukrainos ir užtikrinti jos teritorijų kontrolę.

– Kokiu principu buvo formuojami lietuviški pulkai?

– Napoleonas nemėgo netvarkos ir laikė nepriimtinu tradicinį LDK visuotinį šaukimą, kai rinkdavosi visos valstybės bajorai. Todėl kareiviai buvo šaukiami rekrūtine tvarka: suskaičuojami gyventojai, nustatomos rekrūtavimo sąlygos, paskiriami rinkimo punktai ir t.t. Žinoma, karo sąlygomis šaukimas užsitęsė. Be to, labai trūko karininkų.

Įžengęs į Lietuvą ir nesulaukęs čia ypatingai entuziastingo sutikimo, jis ištarė garsiąją frazę: „Šie lenkai ne tokie, kaip Varšuvoje.“

– Lenkijoje bajorija rodė iniciatyvą ir savomis lėšomis formavo kai kuriuos dalinius. Ar taip pat daryta ir Lietuvoje?

– Tokių iniciatyvų būta, tačiau jos neišplėtotos. Lietuviai didikai buvo skiriami vadovauti daliniams ne dėl karinių gebėjimų, o kaip tik dėl to, kad galėjo finansais prisidėti prie pulkų formavimo. Visgi, jų finansinių išteklių anaiptol nepakako. Lietuvių kariuomenės kūrimui reikėjo milžiniškos sumos – 11 milijonų auksinų, o Lietuvos laikinoji vyriausybė savo žinioje teturėjo 2 tūkstančius auksinų. Galima įsivaizduoti, su kokiais sunkumais susidurta: po rekrūtavimo kariuomenę reikėjo rengti,ginkluoti, maitinti ir t.t.

Būta privačiomis lėšomis renkamų dalinių, kaip Tyzenhauzo raitosios artilerijos baterija, bet tokie pulkai nebuvo išbaigti dėl ribotų galimybių ir sudėtingų karo meto sąlygų. Varšuvos kunigaikštystė šiuo atžvilgiu turėjo aiškų pranašumą – keletą metų taikos, sekusių po Tilžės sutarties.

– Žinome, kiek lietuviškų pulkų Napoleonas norėjo suformuoti, o kiek jų iš tiesų suformuota?

– Įvairiais duomenimis, surinkta apie 17–18 tūkstančių lietuvių, įskaitant žandarmeriją ir kitus nereguliariuosius dalinius. Reguliariosios kariuomenės pavyko surinkti apie 12 tūkstančių kareivių, paskirstytų po nepilnai komplektuotus pulkus.

– Kariuomenė reikalavo didžiulių išlaidų, o pinigų nebuvo. Kaip spręsta ši problema?

– Didžiausius sunkumus kėlė aprūpinimas ir karininkų trūkumas. Nuspręsta, kad dalį aukštesnio rango karininkų turėjo „atiduoti“ Poniatovskio korpusas, nors pulkų vadai buvo vietiniai. Labai brangiai kainavo uniformos. 3-iasis gvardijos ševoležierių pulkas buvo aprūpintas „nuo – iki“ paties imperatoriaus lėšomis. Kitais atvejais imta rekvizuoti gelumbę, tačiau ir to nepakako – užsakyta daugiau pas Gdansko ir Karaliaučiaus pirklius (kiek leido lėšos). Taip pat siūtos uniformos iš rusiškų ir prancūziškų atsargų.

Taigi, tik vienas ševoležierių pulkas buvo visiškai ekipiruotas, o likusiesiems trūko ir uniformų ir ginklų. Karo komiteto pirmininkas Aleksandras Sapiega, asmeniškai pažinojęs Napoleoną, prašė suteikti šiam reikalui paskolą. Tačiau Napoleonas šį prašymą vertino skeptiškai, nes jo nuomone, „lenkai“ privalėjo patys demonstruoti begalinį entuziazmą – pirmiausiai įrodyti, ką jie gali, o tik tada kalbėti apie paskolas. Netrukus, supratęs padėties sudėtingumą, jis visgi nusileido.

Reikia pabrėžti ir tai, kad lietuviai nebuvo visiškai pasyvūs. Anot laikraščio „Lietuvos kurjeris“, gyventojai aukojo uniformas, pinigus, ginklus ir kitą turtą. Kita vertus, 1812 metais, skirtingai nuo senosios LDK tvarkos, mokesčius privalėjo mokėti visi visuomenės luomai, įskaitant bažnyčią.

– Pasak kai kurių šaltinių, lietuvių pulkams buvo išduotas tam tikras kiekis lenkiškojo Vyslos legiono uniformų, todėl lietuvių pulkuose neva ir atsiradęs mėlynos ir geltonos spalvų derinys. Ar tai tiesa?

– Šis klausimas menkai tyrinėtas. Iš esmės, pėstininkų pulkai buvo daugiausiai aprėdyti tiesiog pilkomis sermėgomis. Nors mėlyna spalva, žinoma turėjo būti dominuojanti, būta ir geltonos elementų bei lietuviškų kokardų su Vyčiu arba Erelio ir Vyčio deriniu. Vyčiu žymėtos ir lietuviškų pulkų šovininės. Tiesa, 3-iojo gvardijos ševoležierių pulko kokardas puošė ne Vytis, o N raidė – imperatoriaus ženklas. Šitaip Napoleonui atsidėkota už uniformas, kurios, anot kai kurių atsiminų, puošnumu pranoko net lenkų 1-jį husarų pulką.

Tačiau kariuomenė nebuvo uniformuota vienodai, atvirkščiai – gana net margai. Net ir apie 100 žmonių priskaičiuojantis totorių eskadronas buvo aprengtas nevienodai, pačių kareivių išgalėmis ir pasižymėjo jų nacionaliniais bruožais. Žinoma, kad totoriai mėgino pagal savo herbo spalvą rinktis ir atitinkamos spalvos aprangą.

Lietuvių kariuomenės kūrimui reikėjo milžiniškos sumos – 11 milijonų auksinų, o Lietuvos laikinoji vyriausybė savo žinioje teturėjo 2 tūkstančius auksinų.

– Lietuvių pulkai buvo ne pilnai komplektuoti. Ar dėl to jų neskaidė batalionais ir eskadronais ir nejungė prie kitų pulkų?

– Lietuviškųjų pulkų numeracija pratęsė Varšuvos kunigaikštystės pulkų seką. Apskritai, organizacijos atžvilgiu situacija buvo prastoka. Pulkams vadovavo lietuviai, savo ruožtu pavaldūs prancūzų generalgubernatoriui, o kitaip tariant: lietuvių pulkai neturėjo bendros karinės vadovybės. Lietuviai generolai sudarė Generalinį štabą, tačiau vieno vado jame nebuvo. Tai aiškiai pasimatė, kai Didžioji armija jau grįžinėjo iš Rusijos. Pulkų vadai priiminėjo sprendimus savarankiškai ir lietuvių daliniai nebuvo efektyviai panaudoti, kad pridengti armijos atsitraukimą. Dalis jų, kaip 19-asis pėstininkų pulkas, tiesiog išsivaikščiojo, o kiti pasitraukė su Didžiosios armijos likučiais.

– Vadinasi kokia nors forma LDK kariuomenė nebuvo suformuota, o jos vietoje turėjome tiesiog tam tikrą skaičių autonomiškai veikusių dalinių?

– Būtent taip. Kažkodėl prancūzai, net ir paskutinėje kampanijos stadijoje tinkamai neorganizavo šių pulkų.

– Didžioji armija nuskubėjo paskui rusus. Ar paskui juos žygiavo naujai surinkti lietuviški daliniai? Jie dalyvavo aktyviuose karo veiksmuose?

– Labai epizodiškai. Netrukus, prie Slonimo buvo sumuštas Jono Kanopkos vadovaujamas įžymusis 3-iasis gvardijos ševoležierių pulkas. Dalis lietuvių dalinių dalyvavo susirėmimuose ties Berezina. Likusieji pulkai kovėsi jau už Lietuvos ribų, pasitraukę kartu su Didžiąja armija.

Reikia pažymėti, kad 1812 metų kampanija rutuliojosi visai ne taip, kaip planavo Napoleonas, kuris buvo visiškai nepasiruošęs jam primestam „katės ir pelės“ žaidimui. Vilniuje jis praleido 19 dienų ir rengė naują veiksmų planą, o jo kariuomenė tuo metu žygiavo toliau be vado.

– Rusijos istoriografija teigia, kad ilgo atsitraukimo planą pasiūlė škotų kilmės generolas Barklajus De Tolis, siūlęs apskritai nestoti į dideles kautynes ir trauktis tol, kol prancūzų pajėgos pačios subyrės Rusijos platybėse.

– Lengva taip teigti po to, kai viskas jau seniai baigėsi taip, kaip baigėsi. Tuo metu rusai neturėjo jokio strateginio plano. Jie traukėsi, nes suprato, kad jėgų santykis jiems buvo labai nepalankus: 1812 metų vasarą apie 220 tūkstančių rusų kareivių buvo išskaidyti į tris armijas ir išbarstyti didžiulėje teritorijoje, tuo metu Napoleono žinioje buvo daugiau nei pusė milijono iš visos Europos surinktų Didžiosios armijos kareivių.

– Rusijos armijose taip pat buvo vadinamųjų lietuviškų pulkų, pavyzdžiui, garsusis Lietuvių leibgvardijos pulkas. Ar šiuos pulkus, atsižvelgiant į jų sudėtį, tikrai galima vadinti lietuviškais?

– Tai spraga to meto Lietuvos istorijoje, klausimas taip pat mažai ištirtas. Žodis „lietuviškasis“ pavadinime nereiškė, kad jame tarnavo lietuviai. Galėčiau nebent spėti, kad tokiuose pulkuose buvo tam tikras lietuvių rekrūtų skaičius, tačiau karininkai buvo rusai.

O štai, ką žinome tikrai: 1812 metais iš Rusijos kariuomenės dezertyravo daug rekrūtų. Pavyzdžiui į Chodkevičiaus pėstininkų pulką jų priimta apie 600. Peržvelgus negausius to meto rusų karininkų atsiminimus, sužinome, kad Lietuvos gyventojai demonstravo akivaizdų nelojalumą Rusijos kariuomenės atžvilgiu. Jų pastebėjimu, kraštas buvo nusiteikęs prieš Rusiją ir laukė Napoleono.

1812 metų vasarą apie 220 tūkstančių rusų kareivių buvo išskaidyti į tris armijas ir išbarstyti didžiulėje teritorijoje, tuo metu Napoleono žinioje buvo daugiau nei pusė milijono iš visos Europos surinktų Didžiosios armijos kareivių.

– Po Borodino mūšio ir katastrofos, ištikusios Didžiąją armiją žiemą, Napoleonas tuo pačiu keliu traukėsi į Vakarus. Kaip šioje situacijoje elgėsi lietuvių pulkai?

– Dėl minėtų organizacinių trūkumų lietuviški daliniai nepanaudojami. Nemaža jų dalis – apie 4500 lietuvių kareivių – pasitraukė kartu su Napoleonu. Jie buvo įjungti į Didžiosios armijos sudėtį. Mažiau komplektuoti pulkai prijungti prie Varšuvos kunigaikštystės dalinių: 18-asis ulonų pulkas prijungtas prie 6-ojo lenkų, 20-asis ulonų pulkas prijungtas prie 16-ojo lenkų, raitieji šauliai – prie lenkų eskadrono, Tyzenhauso raitieji artileristai taip pat inkorporuoti į lenkų pulką. 17-asis ir 19-asis ulonų pulkai įėjo į maršalo MacDonaldo korpusą.

Daugiausiai kartu su prancūzais traukėsi ulonai, bet buvo ir pėstininkų, kurie pasiekė Modliną, kur sudarė apie 40 procentų visos įgulos. Tvirtovė ilgai gynėsi, tačiau galiausiai pasidavė, kai Rusijos kariuomenė jau pasiekė Reiną.

Bene ilgiausiai išsilaikė Tiškevičiaus 17-asis ulonų pulkas (iki 1814 metų), o apskritai lietuviai išsibarstė po įvairius Didžiosios armijos dalinius ir jos gretose kovėsi iki pabaigos. Jų likučiai buvo sugrąžinti į Rusiją ir daugelis buvo ištremti į Sibirą arba į Gruziją.

Apie 4 500 lietuvių kareivių pasitraukė kartu su Napoleonu

– Kur po Rusijos kampanijos kovėsi lietuvių daliniai?

– Didelėse kautynėse jie nedalyvavo. 17-asis ir 19-asis ulonų pulkai, vadovaujami kunigaikščio Romualdo Giedraičio, maršalo Davout korpuso sudėtyje kovėsi prie Sierakovo Lenkijoje. 17-asis ulonų pulkas taip pat kovėsi Vokietijoje – prie Brėmeno, Hamburgo ir Liubeko, o galiausiai nuvyko į Daniją, kuri buvo paskelbusi karą Prancūzijai, tačiau pulką paliko laisvėje ir net nenuginklavo. Po Napoleono abdikacijos pulkas grąžintas į Rusiją.

Lietuvos totoriai buvo prijungti prie lenkų ševoležierių ir kovėsi prie Hamburgo ir Leipcigo. Apie 200 likusių totorių buvo išsiųsti į Italiją, kur jų liko jau tik 50. 1814 metais į Lenkiją grįžo 14 eskadrono kareivių ir jų kapitonas.

Lietuvių dalinių išlaikymas buvo įtrauktas į Prancūzijos kariuomenės biudžetą, o tai, kad daugelis lietuvių karininkų buvo įvertinti aukštais kariniais apdovanojimai, leidžia spręsti, kad mūšiuose jie pasižymėjo ir buvo gerai vertinami.

– Lenkai didžiuojasi tuo, kad jų ulonai dalyvavo Vaterlo mūšyje ir būtent jie sutriuškino garsiuosius „pilkuosius“ škotų dragūnus. Tarp jų buvo lietuvių ulonų?

– Užtikrintai atsakyti negaliu, tačiau manau, kad lietuvių ulonai prie Vaterlo kovėsi kartu su lenkais.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"