TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Lietuvių rekrūtai Sovietijoje: pažeminimas ir beprasmės mirtys

2016 09 02 6:00
Lietuviai rekrūtai buvo gaudomi ir Lietuvai atkūrus nepriklausomybę. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Paminėję Rusijos kariuomenės išvedimo iš Lietuvos 23-iąsias metines prisiminkime, kad okupacinė armija dešimtims tūkstančių jaunų lietuvių buvo tapusi moralinio, psichologinio ir net fizinio naikinimo priemone. Mūsų rekrūtai terorizuoti net ir paskelbus Lietuvos nepriklausomybę – faktiškai tai vyko iki pat sovietų imperijos žlugimo.

53 metus 9 mėnesius 17 dienų – tiek laiko Lietuvos žemę trypė svetimos kariuomenės kareivių batai. Mūsų kraštą okupantai niokojo negailestingai, neatlyginamai eikvodami jo išteklius, užimdami saugotinas teritorijas, darydami neatitaisomą žalą gamtai, naudodamiesi privilegijomis civilių gyventojų sąskaita. Už milžinišką okupacinės kariuomenės infrastruktūrą mokėjome mes visi – lėšos daugeliui objektų privalėjo būti skiriamos iš respublikinio biudžeto, jau nekalbant apie atimtus iš Lietuvos žmonių žemės ir miškų plotus, vietos valdžios prievolę pritaikyti kariuomenės poreikiams kelius, skirti jai reikalingą transportą ir kitokią techniką.

Visi civiliniai poreikiai buvo koreguojami atsižvelgiant į lėšas, reikalingas okupacinei armijai aprūpinti ir aptarnauti. 1990–1991 metų duomenimis, šalyje buvo mažiausiai 34,6 tūkst. sovietų kareivių ir karininkų, trisdešimtyje Lietuvos miestų buvo beveik 500 karinių objektų. Vien Vilniuje tokių objektų buvo 32. Visa sovietų karo infrastruktūra užėmė mažiausiai 6 proc. šalies teritorijos, o kitose šalyse sava kariuomenė paprastai užima ne daugiau kaip 1 proc. žemės ar miškų.

Lietuvių jaunuolių palydos į sovietinę kariuomenę nebūdavo linksmos.Nuotrauka iš knygos „Okupacinė kariuomenė Lietuvoje“

Maža to, šaltojo karo pradžioje keičiantis sovietų karinei doktrinai, 2 mln. civilių Lietuvos gyventojų, patys to nežinodami, tapo ambicingų Sovietų kariuomenės Generalinio štabo planų įkaitais. Tarkime, visiškai šalia tankiai apgyvendintų Vilniaus mikrorajonų buvo įkurdinti didžiuliai sprogmenų sandėliai. Bet dar didesnę grėsmę kėlė Lietuvoje dislokuotas branduolinis ginklas ir kiti strateginiai objektai. Negana to, kad pačios raketų bazės teršė aplinką ir kėlė rimtą grėsmę ištisų miestų bei miestelių gyventojų sveikatai, jos, kaip ir kai kurie kiti objektai, karo atveju būtų neišvengiamai tapusios SSRS priešininkų branduolinių atakų taikiniu. Tarp tokių taikinių buvo branduolinių raketų bazės prie Platelių ežero, Karmėlavos, Ukmergės, Tauragės apylinkėse, Kaune įkurdintas radijo žvalgybos centras ir ten dislokuota oro desanto divizija. Sovietų kariniai strategai numatė, kad karo atveju Lietuvai galėtų būti suduota iki 87 branduolinių smūgių, o bendra jų galia siektų 11 megatonų. Nuo smūgių, savo jėga prilygstančių beveik tūkstančiui ant Hirosimos ir Nagasakio numestų atominių bombų, turėjo neišvengiamai žūti mažiausiai 2 mln. Lietuvos gyventojų. Iš esmės tai reikštų visišką tautos pražūtį.

Taigi visiškai teisus buvo Lietuvos užsienio reikalų ministerijos Politikos departamento direktorius Evaldas Turauskas, kuris dar 1940 metų pradžioje savo užrašuose pabrėžė, jog „SSRS kariuomenės buvimas Lietuvoje ne tik sukėlė ir dar sukels įvairių konkrečių finansinių, ekonominių, politinių ir kitų klausimų, kurie pamažu tvarkomi (...), bet ir sudaro žymiai stambesnę ir sunkesnę problemą visai mūsų tautai“.

Šie žodžiai rašyti dar iki tikrosios mūsų krašto okupacijos, kai pagal 1939-ųjų spalio 10 dienos sutartį krašte įkurdintas Raudonosios armijos bazes buvo galima bent šiek tiek kontroliuoti. Tačiau sovietams aneksavus Lietuvą, nebeliko ir šios iliuzinės galimybės. Juo labiau po 1944-ųjų, kai sugrįžę „išvaduotojai“ ėmė Lietuvoje tvarkytis kaip savo kieme. Nelaikydami Lietuvos okupuota teritorija jie ėmėsi to, ko nedrįso daryti net naciai: nepaisant jokių tarptautinių normų, tų pačių metų rudenį prasidėjo prievartinė krašto gyventojų mobilizacija į Raudonąją armiją. O ji truko iki pat Sovietų Sąjungos žlugimo ir tapo dar viena moralinio, psichologinio ir net fizinio lietuvių naikinimo priemone. Tad šiandien ir prisiminkime daugiau nei penkis dešimtmečius trukusią lietuvių rekrūtų istoriją.

Prieglobstį rado miškuose

Pradėkime nuo poros atvejų, aprašytų partizanų leidinėlio „Kovojantis lietuvis“ 1952 metų 7 numeryje: „1944 m. gruodžio 7 d. Skaistgirio valsčiaus Alsių kaime rusai apsupo sodybą, kur prie kuliamosios dirbo 7 naujokai, atsisakę eiti į Raudonąją armiją. Pamatę ateinant kareivius su stribais, naujokai mėgino pasislėpti, tačiau buvo apšaudyti. Kariškiai atidengę ugnį sužeidė Antaną Rimeikį, vėliau jį žiauriai kankino. To pat valsčiaus Kemsių kaime Julius Boreika su broliu nuo mobilizacijos slapstėsi savo ūkyje. Darydami kratą enkavėdistai perdūrė jį durtuvu, ir po kankinimų 1945 m. sausio mėn. jis mirė. Bijeikių kaime enkavėdistai sušaudė Praną Doveiką.“

Tai tik keli pavyzdžiai, kaip, vos įžengę į Lietuvą, sovietai brutaliai mėgino paversti vietos gyventojus patrankų mėsa, o nepaklususiuosius suluošindavo arba nužudydavo. Kaip knygoje „Lietuvos jaunimo pasipriešinimas sovietiniam režimui ir jo slopinimas“ rašo istorikas Juozapas Romualdas Bagušauskas, vos įžengę į Lietuvą kai kurie kariniai daliniai ėmė gaudyti jaunus vyrus savavališkai, neturėdami tam jokių įgaliojimų. Tik po kurio laiko, įsikišus vietos valdžiai, tokia praktika buvo pristabdyta. Apskričių centruose įsteigus karinius komisariatus, miestuose ir miesteliuose pasirodė raudonos spalvos skelbimai, pranešantys apie visų 18–55 metų amžiaus vyrų mobilizaciją.

Sovietų kariuomenėje žuvusio lietuvio kareivio laidotuvės.Nuotrauka iš knygos „Okupacinė kariuomenė Lietuvoje“

Ar kelių tūkstančių neapmokytų Lietuvos vyrų „pastiprinimas“ galėjo turėti kokios nors įtakos pergalingam Raudonosios armijos žygiui į Vakarus? Suprantama, kad ne, tad mobilizacija tikriausiai siekta svarbesnio tikslo – užuomazgoje pakirsti diena iš dienos stiprėjantį tautos pasipriešinimą okupantams, fiziškai sunaikinant kiek galima daugiau vyrų, galinčių pakelti ginklą. Juk ne šiaip sau dar sovietams neįžengus į Lietuvą LKP(b) CK skyriaus vedėjas Daniilas Šupikovas, lankydamasis II Baltarusijos ir I Pabaltijo frontų karinėse tarybose siūlė „išvalyti Raudonosios armijos užnugarį mobilizuojant atitinkamo amžiaus visų tautybių vyrus šiose teritorijose, o po to išsiaiškinti, kur ką išsiųsti“.

Dauguma jaunų lietuvių, žinoma, nelaukė, kol bus sučiupti ir išsiųsti, arba, kaip rodo minėti pavyzdžiai, tiesiog nužudyti. Taigi daugybė ūkininkų, studentų, aukštesniųjų klasių gimnazistų patraukė į miškus. Kai kurie jų vėliau įsitraukė į partizanų gretas, nors tikslą kovoti su okupantais sau kėlė toli gražu ne visi. Kai kurie tiesiog tikėjosi miškuose sulaukti Lietuvos išlaisvinimo, kuris pagal tuomet paplitusį įsitikinimą tebuvo netolimo laiko klausimas.

Tiesa, mobilizacijos išvengti buvo galima dar vienu būdu – stojant į 1944-ųjų rudenį pradėtus kurti stribų būrius. Teisybės dėlei reikia pažymėti, kad pasirinkusiųjų tokį kelią buvo ne taip ir mažai: 1945-ųjų sausį stribų būriai jau veikė septyniolikoje apskričių. Tačiau toks naujųjų stribų „entuziazmas“ greitai išgaravo kaip kamparas – vos pasibaigus karui, didelė dalis vyrų nutarė, kad dabar yra laisvi, ir į „liaudies gynėjų“ būrius nebestojo. „Anksčiau į naikintojų batalionus daugelis ėjo, kad liktų vietoje, nebūtų mobilizuoti. O štai dabar atpuolė. (...) Pasitaiko pavienių atvejų, kai dezertyruojama iš naikintojų batalionų“, – 1945 liepos 10 dieną LKP(b) CK instruktorius Leonas Kučinskas rašė Lietuvos komunistų vadovui Antanui Sniečkui. Instruktorius, žinoma, pasistengė sumenkinti problemos mastą – dezertyravimo atvejų tikrai nebuvo galima pavadinti pavieniais. Iš stribų, pasibaigus karui, spruko ar bent jau norėjo sprukti daugelis, tačiau tai padaryti ne visi išdrįsdavo, nes bijojo ir saviškių, ir partizanų. Vis dėlto pastarieji su pabėgėliais dažniausiai elgdavosi humaniškai, ypač jei šie nebuvo spėję itin „pasižymėti“.

Kalbant apie mobilizaciją, kur kas daugiau nei stribai nuveikė vietiniai sovietų valdžios pareigūnai – valsčių ir apylinkių tarybų sekretoriai, kuriems ir buvo pavesta sudaryti šaukiamųjų sąrašus. Tačiau ir šie, vykdydami pavestas užduotis, nepersistengė. Pirma, dėl didelio šaukiamųjų skaičiaus ir popierinių darbų jie sunkiai susidorodavo su šia užduotimi. Antra, uolūs okupantų talkininkai bijojo atsidurti ginkluotų pogrindininkų akiratyje. Šie 1944 metų rugpjūtį Aluntos, Kuktiškių ir kituose aplinkiniuose valsčiuose net buvo išplatinę atsišaukimus su perspėjimu: „Jei tu pristatinėsi mobilizacijos sąrašus, darysi dar ką nors, kas kenkia lietuvių tautai, būsi sušaudytas.“

Net ir tarnaudami nepakeliamomis sąlygomis, lietuviai kareiviai rasdavo būdų praskaidrinti sau gyvenimą.Nuotrauka iš knygos „Okupacinė kariuomenė Lietuvoje“

Maždaug tuo pačiu metu Kaune ir kitose vietovėse pasirodė Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos vardu pasirašytas atsišaukimas, kuriame, be kita ko, nurodoma:“Lietuviai, būkime vieningi. Nepasiduokime provokacijai, okupantų skelbiamos mobilizacijos nevykdykime ir šaukiami į ėmimo punktus neikime. Kiekvienas lietuvis vyras bus reikalingas galutinei kovai už savo krašto nepriklausomą gyvenimą. (...) Stiprios dvasios ir aukštos kultūros tauta negali svetimiems vergauti. Lietuva bus laisva ir nepriklausoma, tuo tikime ir už tai kovojame. Geriau mirti savame krašte, negu būti vergu svetimame.“

Smurtas ir vilionės

Šiaip ar taip, pirmieji šaukimai į Raudonąją armiją, galima sakyti, žlugo. Didelė dalis šaukiamojo amžiaus vyrų tais metais, kaip minėta, pasitraukė į miškus ir atsidūrė partizanų gretose. Į šaukimo punktus daugiausia ėjo tie, kurie karinei tarnybai netiko dėl sveikatos būklės ar negalėjo būti šaukiami todėl, kad dirbo geležinkelyje, miškų ūkyje, prie grūdų paruošų ir kituose ūkiui gyvybiškai svarbiose srityse.

Taigi, Lietuvos SSR karinio komisariato duomenimis, iki 1944 metų rugsėjo 30-osios į mobilizacijos punktus turėjo atvykti 155,5 tūkst. vyrų, o atvyko tik 96 460. Iš jų 39 855 buvo atleisti nuo mobilizacijos dėl darbo, o dar 13 036 – dėl sveikatos būklės. Tad tais metais į okupacinę kariuomenę buvo paimti vos 43 599 lietuviai, o visoje Lietuvoje į mobilizacijos punktus atvyko tik 64 proc. šaukiamųjų. Tačiau šis bendras vidurkis dar atrodo visai neblogai, palyginti su tuo, kas vyko atskirose apskrityse. J. R. Bagušausko pateikiamais duomenimis, Alytaus apskrityje į šaukimo punktus atvyko tik 24 proc., Utenos – 31 proc., kai kuriuose Kėdainių apskrities valsčiuose – po 10–12 proc., o Trakų apskrities Eišiškių valsčiuje – vos 5,6 proc. šaukiamųjų.

Okupacinė valdžia dėl tokio požiūrio į tarnybą Raudonojoje armijoje turėjo tik du atsakymus – propagandą ir represijas. Antai Seinų apskrities, kur į šaukimo punktą atėjo vos 4 iš 170 pašauktų vyrų, vykdomasis komitetas nutarė atsiųsti į apylinkes lietuviškai kalbančius įgaliotinius ir prokuratūros atstovus, turinčius nustatyti prieš mobilizaciją agitavusius asmenis. Be to, apskrities vadovybė kreipėsi į vyriausybę, prašydama atsiųsti į Seinus lietuviškų Raudonosios armijos dalinių kareivius ir karininkus, kurie turėjo imtis aiškinamojo ir propagandinio darbo.

SSRS karinės galios demonstravimas Lietuvoje. Kariniai oro desantininkų mokymai Kazlų Rūdos kariniame aerodrome. 1990 m. kovo mėn.Romo Jurgaičio nuotrauka

Vis dėlto bizūno metodas valdžiai atrodė efektyvesnis. Besislapstantiems nuo šaukimo gaudyti visose apskrityse buvo sudaromos specialios NKVD operatyvinės grupės. Nuo 1944-ųjų liepos iki 1945 metų lapkričio jos sugavo 41 tūkst. nuo šaukimo besislapstančių vyrų. Per tokias operacijas kartais vykdavo ir susišaudymų, per juos ne vienas „medžiojamasis“ žuvo.

Tuo tarpu likusius miškuose „nelegalus“ valdžia mėgino išvilioti visokiausiais pažadais. 1945 metų gegužės 25 dieną LSSR vidaus reikalų ministras Juozas Bartašiūnas paskelbė kreipimąsi į miškuose besislapstančius vyrus, ragindamas juos nutraukti ryšius su „nacionalistinio pogrindžio vadeivomis“, o liepą LSSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumas paskelbė amnestiją tarnybos Raudonojoje armijoje vengiantiems ar iš jos dezertyravusiems asmenims. Tačiau tokia „amnestija“ vargu ar daug kas patikėjo. Juolab kad nepasiduoti okupantų klastai ragino ir pogrindžio spauda. Vieningos Lietuvos sąjūdžio laikraštis „Laisvės kelias“ 1945 metų birželio 25-ąją rašė: „...šios amnestijos klasta slypi štai kame. Pirmiausia jie nori palaužti tautinę moralę, gražiausiais pažadais nori įkalbėti kovotojus atsisakyti švento tikslo – laisvos Tėvynės. Antra, jie reikalauja būtinai atsinešti ginklus, tuo norėdami griauti mūsų ginkluotą pasipriešinimą. Trečia, šia amnestija naudodamiesi nori suregistruoti visus antitarybiškai nusiteikusius žmones, kad reikalui esant galėtų juos likviduoti. (...) Ketvirta, atvykęs registruotis besislapstąs jaunuolis bus enkavėdistų apklausinėjamas. Jis verčiamas išduoti savo draugus, buvimo vietą ir kitas paslaptis. (...) Lietuviams, pasiduodantiems savo noru į enkavėdistų rankas, galima pasakyti štai ką: Atminkite, kad savo registracija išsižadate savo idealų, nusigręžiate nuo savo brolių ir sunkinate jų padėtį. Atiduodami ginklus jūs ilginate raudonosios vergijos valandas. Atėjus tinkamam momentui dėl ginklų stokos mes negalėsime apginti savo krašto nuo raudonųjų siautėjimo.“

Šiaip ar taip, įkalbinėjimas išeiti iš miškų ir pasiduoti priešo malonei nebuvo itin veiksmingas. Greičiau priešingai – miško brolių gretos augo ir stiprėjo, o gyvenantieji legaliai rasdavo vis naujų būdų, kaip išsisukti nuo tarnybos okupantui. Daugeliui padėdavo patriotiškai nusiteikę gydytojai, kurie aptikdavo jaunuoliams įvairiausių ligų. Gimnazistai įsigudrindavo pasijauninti, suklastodami gimimo liudijimus, kiti ieškojo darbų geležinkelyje ar miškų ūkyje, dar kiti, net ir mobilizuoti, sugebėdavo pabėgti ir prisiglausti pas partizanus.

Bausmė be nusikaltimo

Baigiantis 1947-iesiems valdžia vis dėlto rado būdą sugaudyti bent jau legaliai gyvenančius, bet tarnybos vengiančius vyrus. Metų pabaigoje visiems, pagal amžių tinkantiems karinei tarnybai, pradėti išduoti kariniai bilietai. Nors šis procesas truko keturis mėnesius, maždaug kas aštuntas įskaitininkas kariniame komisariate taip ir nepasirodė, dokumento nepasiėmė, nors milicijai buvo suteikti įgaliojimai tokių asmenų ieškoti ir skirti jiems baudas.

Lietuvos piliečių protesto mitingas prieš sovietų kariuomenės agresiją. Vilnius, 1991 m. rugpjūčio mėn.Romo Jurgaičio nuotrauka

Tačiau baudos nebuvo blogiausia, kas laukė į komisariato įskaitą įrašyto, bet karinio bilieto neturinčio žmogaus. Be šio dokumento gyventi buvo labai sunku. Be karinio bilieto nebuvo įmanoma nei įsidarbinti, nei prisiregistruoti, nei gauti paso. Tarnybai tinkantis vyras be šios raudonos knygelės tiesiog neegzistavo, tad, kaip pažymima istorikių Ingos Arlauskaitės ir Ramintos Kšanaitės-Armstrong knygoje „Okupacinė kariuomenė Lietuvoje“, vienintelis jiems likęs kelias buvo pereiti į nelegalią padėtį.

Vis dėlto „nelegalams“ darėsi vis sunkiau: silpstant partizaninei kovai, miškas nebebuvo patikimas prieglobstis, o ilgai slapstytis kur nors mieste ar kaime neturint dokumentų tapo beveik neįmanoma – nors šaukimai į kariuomenę adresato ir nepasiekdavo, dokumentų galėjo paprašyti bet kuris gatvėje sutiktas milicininkas, jau nekalbant apie visus milicijos apylinkių įgaliotinius arba šiaip skundikus. Tad vengimas tarnauti sovietinėje armijoje netrukus nustojo būti masiniu reiškiniu: dabar kiekvienas sukosi kaip išmanė. Tokių, kurie atvirai išdrįsdavo atsisakyti tarnauti dėl politinių ar religinių motyvų būdavo nedaug, ir visų jų laukė arba kalėjimas, arba psichiatrijos ligoninės. Vis dėlto net ir Lietuvos SSR komjaunimo CK plenume, kuris vyko 1963 metais, vis dar kalbėta apie pasitaikančius vengimo tarnauti sovietinėje armijoje atvejus.

Sovietų Sąjungos kariuomenės vykdoma Lietuvos kelių blokada ir kontrolė. Vilnius, 1991 m.Romo Jurgaičio nuotrauka

Beje, komjaunimui ir mokyklų karinio parengimo mokytojams jau brežneviniais laikais buvo patikėtas dar vienas uždavinys – agituoti jaunus lietuvius rinktis sovietų karininko profesiją, viliojant įvairiausiomis privilegijomis. Tarkime, kitaip nei Rusijos ar daugelio kitų sovietinių respublikų gyventojai, lietuviai į aukštąsias karo mokyklas bent jau brežneviniais ir vėlesniais laikais būdavo priimami be konkurso. Tačiau nei perspektyvos lengvai įgyti auštąjį įšsilavinimą su karine ir gretutine civiline profesija, nei žadami geri atlyginimai sovietinės armijos prestižo lietuvių akyse nepakėlė. Istorikės R. Kšanytės pateikiamais duomenimis, 1984–1987 metais į sovietų karo mokyklas buvo numatyta be konkurso priimti 1048 lietuvius, o suagituoti pavyko tik 777. Tačiau ir iš jų geras trečdalis mokslų nebaigė – arba buvo pašalinti, arba išsilakstė patys. Prasidėjus Atgimimui, 1989-ųjų balandį karo mokyklose dar mokėsi 464 lietuviai. Ar jie vėliau pasipuošė sovietinio leitenanto antpečiais, neaišku.

O ką jau kalbėti apie privalomosios tarnybos šauktinius, kuriems tarnyba degraduojančios imperijos kariuomenėje reiškė bausmę be nusikaltimo. Kurį laiką nuo šaukimo jaunuolius saugodavo aukštųjų mokyklų sienos, tačiau, sovietiniams generolams pritrūkus „gyvojo inventoriaus“, į armiją pradėti šaukti ir studentai, jei tik toje aukštojoje mokykloje nebūdavo karinio parengimo katedros. Vis dėlto populiariausias būdas išsisukti nuo tarnybos buvo padedant pažįstamiems gydytojams, rasti sau sunkių ligų. Neretas šaukiamojo amžiaus vyrukas mėnesiais voliodavosi psichiatrijos ligoninėse, po jų tapdavo „epileptikais“ ar „šizofrenikais“. Žinoma, toks antspaudas gerokai apsunkindavo kasdienį gyvenimą – ribojo galimybę mokytis, įsidarbinti, gauti vairuotojo pažymėjimą. Tačiau tai buvo mažesnė blogybė, nei grįžti namo cinkuotame karste ar būti pakastam kur nors Kazachstano stepėje.

Paslaptingos kareivių žūtys

O tokių atvejų būdavo net ne šimtai, o tūkstančiai. 2001-aisiais Vytauto Didžiojo karo muziejus ir Lietuvos kareivių motinų sąjungos išleistame leidinėlyje „Išėjusi dvidešimtmečių jaunystė“ minimi 1639 sovietinėje armijoje žuvę ir 2431 sužalotas jaunuolis. Ir tai tik tie, kurių dokumentus leidėjams pavyko surinkti! Iš leidinėlio matyti, kad iki 1960 metų lietuvių kareivių žūtys būdavo kone įslaptintos, tad artimieji dažnai negaudavo net jų mirties liudijimo ir nežinojo, kur jie palaidoti.

Paskutinis sovietų karinis paradas. Vilnius, 1991 m. gegužės 9 d.Romo Jurgaičio nuotrauka

Kareivių, tarnavusių sovietų kariuomenėje, žūtį (mirtį) gaubia nežinomybės skraistė. Tipiškas tokio atvejo pavyzdys – įslaptintame raketų dalinyje prie Balchašo ežero tarnavusio prieniškio Vidmanto Trimako istorija. 1961 metais gavę telegramą apie kareivio mirtį, artimieji iš karininko sužinojo, kad jaunuolis žuvo nukritęs nuo gimnastikos skersinio. Daugiau niekas nieko nei paaiškinti, nei išsiaiškinti nė nemėgino, o palaikų parsivežti į Lietuvą neleido.

Po 1960-ųjų žuvę kareiviai jau grįždavo į Lietuvą cinkuotuose karstuose ir su mirties liudijimais, tačiau juose buvo nurodomos sunkiai įtikėtinos žūties priežastys, dažniausiai nieko bendra neturinčios su tarnybos atlikimu. Dar vėliau prasidėjo Afganistanas, Černobylis, karo laivų katastrofos... Vienas iš paskutinių minėtoje knygelėje užfiksuotų tokių atvejų – 1989 metų balandžio 7-ąją netoli Norvegijos krantų įvykusi povandeninio laivo „Komsomolec“ katastrofa, nusinešusi 42 jūreivių gyvybes. Tarp žuvusiųjų buvo vienintelis laive tarnavęs lietuvis – 21 metų Stasys Šinkūnas. Katastrofa įvyko todėl, kad nei laivas, nei jo įgula nebuvo tinkamai parengti, tačiau karinė vadovybė skubėjo raportuoti apie laimėjimus, todėl laivas į vandenį buvo nuleistas gerokai anksčiau, nei jį buvo galima eksploatuoti.

Paskutinis Rusijos kariuomenės ešelonas išvyksta iš Kenos geležinkelio stoties. 1993 m. rugpjūčio 31 d.Fotografas V. Ščiavinskas. LCVA nuotrauka

Laivo „Komsomolec“ žūties metais atsisakymas tarnauti sovietų kariuomenėje vėl buvo tapęs masiniu reiškiniu, į kurį įsitraukė ne tik patys šauktiniai, bet ir disidentų organizacijos. 1989-ųjų rugpjūčio 3 dieną Lietuvos laisvės lygos Kauno skyriaus ir „Jaunosios Lietuvos“ kvietimu daugiau nei 300 lietuvių grąžino savo karinius bilietus ir prirašymo liudijimus. Po penkių dienų, kai vyko „Roko maršas“, jaunimas paragintas boikotuoti rudeninį šaukimą į sovietinę armiją. 1990-ųjų vasario 16-ąją, likus mažiau nei mėnesiui iki Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo, karinius bilietus grąžino daugiau nei 2 tūkst. jaunų vyrų, o pavasarį kariniams komisariatams pavyko surinkti vos 1027 vaikinus – dešimtkart mažiau nei paprastai.

Tačiau atkurta Lietuvos nepriklausomybė vis dar tebeveikiantiems kariniams komisariatams buvo nė motais – jie toliau organizavo šaukimus, gaudė pasitraukusius iš tarnybos vietų lietuvius, medžiojo neatvykstančius šaukiamuosius. Lietuvos valdžia bent jau iki tarptautinio mūsų valstybės pripažinimo nedaug ką galėjo padaryti – nebent padėti jaunuoliams pasislėpti, bet ir tai ne visada sėkmingai.

Buvo net planas slėpti šaukiamuosius Skandinavijos šalyse, tačiau šios į tokią iniciatyvą atsakė be jokio entuziazmo. Taigi, net po žlugusio rugpjūčio pučo, 1991-ųjų rugsėjį, sovietinėje kariuomenėje vis dar tarnavo 16 tūkst. Lietuvos piliečių. Jų likimas palankiai ėmė spręstis tik vėlų rudenį, išformavus Lietuvoje veikiančius karinius komisariatus. Bet visa tai – jau kitos istorijos tema.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"