TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Lietuvoje atgyja sparnuotieji husarai

2016 08 20 6:00
"Husarų rotmistrus anksčiau skirdavo karalius. Kadangi dabar karaliaus nėra, pats apsiėmiau suformuoti husarų vėliavą (būrį). Istorinį palikimą turiu", - demonstruodamas klubo vėliuką sakė Sparnuotųjų husarų karinio klubo rotmistras Rolandas Prušinskas. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Prieš metus karinį Sparnuotųjų husarų klubą įkūręs Rolandas Prušinskas džiaugiasi, kad atsiradus rėmėjų pavyko rekonstruoti ir pagaminti pirmąją šarvuotę bei ginkluotę vienam husarui – klubo vėliavininkui. Apsirengus ja ketinama pasirodyti rugsėjo mėnesį per Salaspilio mūšio minėjimą.

Sąlygos įstoti į klubą gana griežtos. „Mūsų klubas – ne mėgėjiškas sambūris, ne teatrinė rekonstrukcija. Siekiame šimtaprocentinės istorinės rekonstrukcijos ne tik dėl aprangos, ginkluotės, bet ir dėl istorinio tęstinumo. Husarais gali tapti tik tie, kurių protėviai buvo bajorai. O kas yra bajoras? Tai – elitinis karys, – aiškino R. Prušinskas. – Bajorystės esmė yra ne turtai. Tai karių luomas, ne už gražias akis iš karaliaus gaudavęs bajoriškus herbus. Kaip atsirado bajorai? Iš pradžių, XII-XIII amžiuje, vieni pasirinko dirbti žemę, o kiti, rizikuodami gyvybe, ėjo į karą. Kariauną rinkdavęs karalius už tai dovanodavo jiems žemių, kaimų. Ši nuosavybė padėjo karių luomui išsilaikyti, apsiginkluoti, užauginti vaikus – būsimus karius. Viskas buvo perduodama iš kartos į kartą.“

Kovos draugai

R. Prušinskas pasakojo, kad jei į Sparnuotųjų husarų klubą nori stoti bajoriškos praeities neturintis vyras, jis gali tapti palydos nariu – taip buvo ir anksčiau. „Jeigu žmogaus protėviai – ne bajorai, kaip jis gali rengtis bajoriškais drabužiais? – retoriškai klausė pašnekovas. – Čia būtų tas pats, jei paprastas pilietis sumanytų apsivilkti Lietuvos kariuomenės kapitono uniformą ir puikuotis ja.“

Palyda, pasak R. Prušinsko, taip pat garbinga tarnyba. Tai vadinamieji kovos draugai, stovintys iškart už husarų, jų pagalbininkai. Palyda dažniausiai būdavo renkama iš smulkesnių bajorų. Juos irgi reikėdavo aprengti, apginkluoti. Vienas husaras galėdavo atsivesti 2–6 vyrų palydą. Vėliau jų liko mažiau.

Bajorų garbės supratimas, R. Prušinsko teigimu, susiformavo genetiškai per kelis šimtus metų. Daug kas įaugo į kraują. Dabar tenka moralines nuostatas ir raštu priminti. Todėl stojantieji į Sparnuotųjų husarų klubą privalo pasirašyti Moralės kodeksą. „Šiandien materializmas užėmęs beveik visas gyvenimo nišas, dvasingumas išstumtas. Neliko to, ką propagavo bajorai kariai. Daug kam dabartiniame pasaulyje svetima moralė, garbė, orumas, Tėvynė, sąžinė, užuojauta. Deja, šiais laikais žmonės nelinkę puoselėti tokių gerųjų savybių, nes jos trukdo siekti materialių vertybių, gerovės. O dauguma susitelkę vien į tai“, – apgailestavo R. Prušinskas.

Sparnai – žirgams baidyti

Kurdamas klubą R. Prušinskas išsamiai išstudijavo elitinių karių istoriją. Pasak jo, sparnuotieji husarai Abiejų Tautų Respublikoje atsirado XV amžiaus antroje pusėje ir išsiskyrė prie balno pritvirtintais sparnais – tai kovinis variantas. Per šventes husarai jodavo prisitvirtinę juos prie nugaros šarvo. Kokia tų sparnų paskirtis? „Sparnų šlamesys turėdavo pabaidyti priešo žirgus, – aiškino klubo įkūrėjas. – Lietuvius ir lenkus iš pietų puldinėjo turkai, totoriai. Priešų žirgai buvo „karšti“, todėl netikėtai išgirdę kokį nors triukšmą pasibaidydavo, išardydavo rikiuotę, stodavo piestu, numesdavo raitelį. Abiejų Tautų Respublikos husarai jodinėjo ne grynaveisliais pietietiškais žirgais, o maišyto kraujo. Šie buvo šaltakraujiškesni, ne taip baidydavosi.“

Kaip tvirtino pašnekovas, pirmuosius husarų būrius 1495 metais sutelkė kunigaikštis Mykolas Glinskis. „Prieš tai lietuviai keletą kartų buvo sumušti Maskvos kariuomenės. Akivaizdu, kad karybos srityje reikėjo pokyčių. Lietuviai perėmė racų karinį modelį – greitą puolimą su ietimis, – pasakojo R. Prušinskas. – Puolimo pradžioje husarai išsirikiuodavo taip arti vienas kito, kad keliais liestųsi, – tada ir ietys smigo tankiai. Sparnuotieji husarai visada stovėdavo priekinėse linijose, puldavo pasiekę 35–40 km/val. greitį. Taip įsibėgėję pramušdavo pirmą priešininko rikiuotę, galbūt ir antrą ar trečią.“

Iš pradžių husarų ietys buvo maždaug 4 metrų ilgio. Vėliau, kai teko susidurti su europiečių karine taktika, paremta pėstininkais, jos pailgėjo iki 6 metrų. Kadangi tuo metu atsirado 5 metrų ietis naudojantys pėstininkai pikinieriai, husarai apsiginklavo dar ilgesnėmis – kad greičiau pasiektų pėstininkus.

Atakos ietimis

Medinės ietys metaliniais antgaliais greitai lūždavo per mūšius. Todėl, pasak R. Prušinsko, husarų vėliava (būrys) būdavo išsirikiavusi dviem eilėmis: po pirmosios atakos, pramušusi priešininko rikiuotę, vėliava, komanduojant situaciją įvertinusiam rotmistrui, toliau puldavo turima ginkluote arba grįždavo pasiimti naujų iečių. Tuo metu priešą puldavo kita vėliava. Ir taip pasimainydami husarai atakuodavo. Toliau kovoti padėdavo ir petihorai.

Rotmistras, formuojantis husarų vėliavą, turėjo parūpinti ir iečių. Jos į mūšio lauką būdavo atvežamos ilgais vežimais. „Vėliavą sudarydavo iki 200 žmonių, nors paprastai rotmistrai apsiribodavo 100–150. Juk apginkluoti husarus buvo nepigu, – sakė R. Prušinskas. – Lūžus ietims husarai į darbą paleisdavo koncežus (duriamuosius kalavijus) arba palašus (kertamuosius duriamuosius kalavijus), naudodavo ir kardus, pistoletus.“

Husarų ietys buvo gaminamos iš jaunų ar sudžiūvusių eglių, pušų kamienų. Ieties viršuje, žemiau metalinio antgalio plevėsuodavo siauri ilgi vėliukai. Besiplaikstantis audeklas – taip pat priemonė priešo žirgams baidyti.

Prosenelio privilegija

Išsinagrinėjęs giminės medį R. Prušinskas atrado, kad jo tiesioginis vyriškosios linijos prosenelis iš karaliaus Jono III Sobieskio gavo privilegiją – Kumalių malūną (dab. Baltarusijoje, Gardino srityje). Šis Abiejų Tautų Respublikos valdovas labiausiai išgarsėjo pergale prieš turkus 1683 metų Vienos mūšyje.

„Žinodamas Jono III Sobieskio biografiją (jis karjerą padarė nuo paprasto bajoro-kario, etmono) supranti, kad privilegijas jis dalydavo ne šiaip sau, o už karinius nuopelnus. Prosenelis tada jau valdė du dvarus, vadinasi, galėjo turėti gerą kario šarvuotę, tinkančią to meto husarų vėliavoms. Manau, jis buvo husaras arba šarvuotasis riteris. Didžiuojuosi savo proseneliu, – pabrėžė R. Prušinskas. – Turiu jo sūnaus rašytą raštą. Vadinasi, už kovos žygdarbį gauta privilegija padarė įtaką šeimos gerovei, todėl prosenelis XVII amžiaus pabaigoje galėjo leisti į mokslus savo vaikus. Mano prosenelio sūnus tarnavo vienos kovinės formuotės vėliavininku, buvo Dorpato stalininkas. Prušinskų giminė žinoma nuo 1443 metų. Jau tada ji turėjo Liubičių herbą, buvo įkūrusi savo bajoriškus kaimus.“

Rotmistrai – patyrę kariai

R. Prušinskas – prieš metus įkurto Sparnuotųjų husarų klubo rotmistras. Anksčiau rotmistrus skirdavo karalius. „Kadangi dabar karaliaus nėra, pats apsiėmiau tai daryti – formuoti husarų vėliavą. Istorinį palikimą turiu, – tvirtino jis. – Beje, giminės herbas per amžių amžius būdavo perduodamas vyriškajai linijai. Dabar kai kas, žinau, bando žaisti bajoryste per moteriškąją liniją arba – dar blogiau – nusiperka herbus. Aš to nepripažįstu.“

XV-XVII amžiuje rotmistrais būdavo skiriami patyrę, vyresnio amžiaus, autoritetą įgiję kariai. Be to, jie jau turėdavo sukaupę turto, todėl galėdavo apginkluoti savo vėliavos husarus. Rotmistrai taip pat dalyvaudavo mūšiuose, tik rankose laikydavo ne ietis, o vėzdus, kardus. Jų žirgai stovėdavo rikiuotės krašte. Rotmistrai stebėdavo situaciją ir komanduodavo, kada pulti, kada atsitraukti.

Salaspilyje pasižymėjo husarai

Įkūręs klubą R. Prušinskas ieškojo lėšų karinei husaro aprangai pagaminti. Klubą parėmė Dr. Bronislovo Lubio labdaros ir paramos fondas, tad jau rugsėjį pirmoji husaro šarvuotė su ginklais bus rekonstruota ir pagaminta. Ją vilkės Rolando sūnus Vaidotas – klubo vėliavininkas. Žirgo gūnia, kamanos, kiti aksesuarai bus atkurti vėliau.

Rekonstruotą sparnuotojo husaro aprangą ketinama pademonstruoti per Salaspilio mūšio minėjimą. „Jei tik Krašto apsaugos ministerija jį rengs“, – patikslino R. Prušinskas. 1605 metų rugsėjo 27 dieną vykusiame Salaspilio mūšyje buvo iškovota viena didžiausių pergalių Abiejų Tautų Respublikos istorijoje. Per Livonijos karą Lietuvos etmono Karolio Chodkevičiaus vedama kariuomenė susikovė su beveik trigubai didesne švedų karaliaus Karolio IX kariauna: pastojo jai kelią prie Salaspilio (dab. Latvijos teritorija).

Klubo vėliavininką, dėvintį rekonstruotą šarvuotę, per šventes lydės du bajoriškai apsirengę klubo nariai: žiponuoti, kepurėti, avintys geltonais iki kelių batais, prisisegę kardus.

Diskusija su lenkais

Kaune gimęs sparnuotųjų husarų rotmistras dabar gyvena sarmatiškoje sodyboje Alytaus rajone. „Sarmatizmas man – gyvenimo gamtoje, kaimiškoje aplinkoje propagavimas, moralinių, dvasinių vertybių puoselėjimas“, – prisipažino R. Prušinskas.

Paklaustas, kodėl svarbu rekonstruoti husarų aprangą, R. Prušinskas paaiškino, jog „tai yra istorinės atminties grąžinimas ir siekis skatinti pasididžiavimą savo istorija, šaknimis, noras atgaivinti savo tapatumą“. To nežinodami žmonės ir tauta – kaip medis be šaknų. Be to, anot jo, reikia atsiimti tą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos dalį, kurią beveik visai pasisavino Lenkijos ir Baltarusijos istorikai, rekonstruktoriai, viešoji nuomonė, – kad Lietuvoje jokių sparnuotųjų husarų neva nebuvo.

Ne vieną knygą apie husarus parašiusio Radoslawo Sikoros kvietimu R. Prušinskas neseniai lankėsi Lenkijoje, bendravo su lenkų husarų klubų nariais. Jie kaimynėje šalyje pradėjo burtis jau 1990 metais. „Lenkijoje istorinė atmintis, tapatumo paieškos daug aktyviau reiškiasi, – sakė pašnekovas. – Kaip teko girdėti, Baltarusijoje šiuo metu taip pat formuojama pirmoji husarų vėliava, tik jų nuostatai ne tokie griežti kaip mūsų. Mes Sparnuotųjų husarų klubą rekonstruojame pagal ankstesnes taisykles – iš bajoriškos kilmės žmonių, kad niekas iš šalies negalėtų pasakyti, jog darome tik vaidinimą, cirką. Mūsų Sparnuotųjų husarų vėliava bus elitinė, dalyvaus valstybinėse šventėse, mūšių minėjimuose.“

Viešėdamas Lenkijoje R. Prušinskas stebėjo televizijos kanalo „Discovery“ komandos filmavimą – buvo kuriama dokumentinė juosta apie Abiejų Tautų Respublikos karaliaus Jono III Sobieskio pergalę prieš turkus Vienos mūšyje. Dalyvavo 35 lenkų husarų klubų nariai. Jie vilkėjo šarvus, turėjo ietis ir miško laukymėje demonstravo husarams būdingą greitąjį puolimą.

„Lenkai domėjosi, kokiu pagrindu Lietuvoje kuriamas Sparnuotųjų husarų klubas. Gal jiems nuo vaikystės buvo įteigta, kad tokių husarus turėjo tik Lenkija. Kai argumentuotai viską paaiškinau, pašaipos, kaip čia lietuvių valstiečiai kuria husarišką vėliavą, dingo. Jie išgirdo kitą nuomonę, istoriją, pateiktą kitu kampu, ir susimąstė. Manau, jau tai gerai. Čia irgi politika, tik žemesnio lygio. Kuo daugiau tokių istorinių diskusijų, tuo greičiau išmoksime išgirsti vieni kitus“, – pabrėžė R. Prušinskas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"