TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Lietuvoje likusi vaikystė

2014 04 11 6:00
V.Šliūpas Šiaulių universiteto bibliotekoje 2009 metais atidarant Aušrininko dr. J.Šliūpo archyvą. ŠU bibliotekos archyvo nuotrauka

"Dar ir dabar akyse matau, kaip tėvas atsisveikindamas stovi prie nuleisto vagono lango ir mums mojuoja, o traukinys vis greičiau ir greičiau rieda Vokietijos link. Tai buvo paskutinis kartas, kada mačiau tėvą gyvą", - tokį atsisveikinimą su brangiu žmogumi lygiai prie 70 metų savo prisiminimuose išsaugojo Kalifornijoje gyvenantis inžinierius Vytautas Šliūpas, aušrininko dr. Jono Šliūpo (1861-1944) sūnus.

V.Šliūpo atsiminimai esmingai papildo JAV lietuvių autentiškus liudijimus apie pasitraukimą į Vakarus Antrojo pasaulinio karo metais sovietams okupuojant Lietuvą. Prieš gerą dešimtmetį Lietuvoje išleista jo knyga "Tėvas, kokį aš prisimenu”. Dabar toliau dėliojami atsiminimų fragmentai iš skaudžiai gyvenimą padalijusio laikotarpio. "Tėvo netektis man buvo labai skaudus patyrimas, - "Lietuvos žinioms" sakė V.Šliūpas. - Nors buvau tik keturiolikos metų, gerai prisimenu, kaip su mama važiavome į sąjungininkų bombarduojamą Berlyną, į tėvo laidotuves."

Dr. J.Šliūpas mirė 1944 metų lapkričio 6-osios rytą, atvykęs iš Austrijos Lietuviškojo komiteto kvietimu per Berlyno radiją sakyti kalbos Amerikos lietuviams. Jam ėjo aštuoniasdešimt ketvirti metai.

Iš aušrininkų epochos

"<...>Jonas Šliūpas visiems lietuviams buvo pavyzdžiu, kaip lietuvis turi dėl savo tėvynės labo kovoti ir nenuilstamai dirbti. Jis visuomet pirmoje vietoje statydavo Lietuvos ir visų lietuvių reikalus, o tik paskui asmeninius, - rašė Lietuvos Respublikos prezidentas Kazys Grinius savo kalboje, Rapolo Skipičio perskaitytoje 1944 lapkričio 11 dieną, atsisveikinant su dr. J.Šliūpu Vilmersdorfo krematoriume. - <...> Per savo ilgą gyvenimą jis pilnai išlaikė lietuvio patrioto liniją, niekur nuo jos nenukrypdamas."

Berlyno lietuvių laikraštyje "Lietuviai" išspausdintoje kalboje taip pat pažymėta, kad dr. J.Šliūpas siekė Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės dar būdamas Maskvos ir Petrapilio universitetų studentas. Vėliau Rytprūsiuose redagavo "Aušrą". Slapta grįžęs į Lietuvą, kartu su keliais lietuviais inteligentais parengė memorandumą rusų valdžiai dėl lietuviškos spaudos draudimo. Nuo Rusijos ir Prūsijos valdžios persekiojimo pasitraukęs į Ameriką, daug prisidėjo prie lietuvių tautinio sąmoningumo, ėmėsi lietuviškų laikraščių leidybos, rūpinosi su caro valdžia kovojusių bei nukentėjusių žmonių šelpimu ir net lietuviško skyriaus 1900 metų Paryžiaus parodoje rengimu. Pirmojo pasaulinio karo metais lietuviška dr. J.Šliūpo veikla Amerikoje virto diplomatine kova už Lietuvos laisvę. Grįžęs į išsilaisvinusią Lietuvą jis netruko prisidėti prie atkuriamojo darbo. Pirmas iškėlė lietuvių ir latvių tautų vienybės idėją, siekė jos įgyvendinimo. 1919 metais buvo Lietuvos pasiuntinys Latvijoje, taip pat įėjo į Lietuvos delegaciją, kuri rūpinosi sugrąžinti į tėvynę Prancūzijos lietuvius. Nuo 1924 metų Vytauto Didžiojo universitete Kaune skaitė medicinos istorijos paskaitas.

Apie Lietuvą, kokią norėtų matyti ateityje, dr. J.Šliūpas buvo pasirengęs kalbėti ir per Berlyno radiją 1944 metais. Jis svajojo apie didesnę, stipresnę, pažangią ir tolerantišką valstybę, į kurią atskirų kantonų teisėmis įeitų ir Latvija su Gudija, galbūt prisidėtų Estija.

"Aš trokštu, kad po karės (kurios pabaiga dar žėlėk nėra numatoma!) žmonijos nusistatymai pakitėtų, ypačiai, kad makiavelizmo ir galios (Macht ist Reicht!) vietą įimtų etiniai pagrindai, - rašė dr. J.Šliūpas. - Visus žemės gyventojus reikia traktuoti kaipo žmones, kaipo brolius ir seseris, pagal jų nuopelnus su meile ir žmoniškumu, tuomet tik tebus galima sulaukti "amžinosios" taikos, apie kurią jau galvojo mūsų Imanuelis Kantas. Ir vietoje šarvuotosios kumščios ar bolševizmo, kurio barbariškumu nenori tikėti tie, kurie jo nėra paragavę arba pergyvenę, pasaulis susilauks naujų gentkarčių, sveikesnių ir laimingesnių, realiau įvertinančių darbą ir žmogaus proto padarynę, ne taip, kaip dabar: ką su vargu sukuriame bėgyje ilgų metų, tą suardome ar sunaikiname vienoje akimirkoje..."

Palanga, telefono nr.65

Kalifornijoje gyvenantis inžinierius V.Šliūpas buvo jaunėlis dr. J.Šliūpo sūnus iš antrosios santuokos. Iš pirmosios santuokos su poete Liudvika Malinauskaite-Egle (1864-1928) jis turėjo tris vaikus: Aldoną, Keistutį ir Hypatiją. Visi trys gimė ir užaugo JAV, vėliau gyveno ir Lietuvoje. Likęs našlys dr. J.Šliūpas 1929 metais vedė palangiškę Grasildą Grauslytę (1899-1976) ir po metų šeima persikėlė gyventi iš Kauno į Palangą. 1933 metais šiam kurortui suteikus miesto teises, dr. J.Šliūpas tapo pirmuoju Palangos burmistru.

"Ant tėvo stalo stovėjo senoviškas, rankenėle sukamas telefonas, kurio numeris, berods, buvo "65". Stalas būdavo apkrautas knygoms, raštais ir "Lietuvos žiniomis", kurias iš aš paskaitinėdavau. Tėvas iš Amerikos dar gaudavo 'Vienybę", ir aš jau labai domėdavausi man prenumeruojamais žurnalais "Karys" ir "Trimitas", - prisiminimais iš ankstyvosios vaikystės dalijosi V.Šliūpas. Gyvenimas pajūrio miestelyje buvo kupinas tėvų meilės ir dėmesio, tačiau jau pleveno būsimo karo nuojauta, o ją keitė vis realesnė grėsmė.

1935 metų gruodžio 22 dieną dr. J.Šliūpas rašė dukrai Aldonai į Ameriką: "Krizė gerokai prispaudė šalį, bet, rodos, - jau viskas eina geryn - jeigu tik Hitleris neužpuls..." Ar dar vėliau, 1938 metų lapkričio 2 dieną: "Vokiečiukai Klaipėdoje triukšmauja ir pritaria Hitleriui. Dar vis yra baimės pas mus, kad Hitleris gali mus užklupti ir atimti Klaipėdos kraštą..." Ir pagaliau 1939 metų pavasarį: "...netekome Klaipėdos...", 1939 lapkričio 1 dieną: "...Vilnija tapo grąžinta Lietuvai <...> Žinoma, už tą "malonę" teks sovietams atsilyginti..."

Per radiją ir laikraščius atidžiai karo eigą sekė ir devynmetis Vytautas. Kai Rusija užpuolė Suomiją, jis kartu su visais žavėjosi didvyrišku suomių tautos pasipriešinimu. "Sklido gandai, kad Lietuvoje grobiami ir dingsta Raudosios armijos kariai. Visi žinojo, kad tai netiesa, kad tai tik priekabių ieškojimas. Dėl šios dingsties sovietai įvedė dar daugiau kariuomenės į Lietuvą," - prisiminė V.Šliūpas. O dar vėliau rašė: "1940 06 15 mūsų namuose kilo didelis subruzdimas ir susijaudinimas. Į tėvo, miesto burmistro, kabinetą tai įeidavo, tai išeidavo žmonės. Buvo kalbama, kad sovietai okupuoja Lietuvą, kad prezidentas Smetona pabėgo į Vokietiją. Tą pačią, o gal kitą, naktį pabudau nuo neįprasto ramiai Palangai sunkvežimių dundėjimo - per miestelį važiavo pirmieji Raudonosios armijos daliniai."

Tarp siautėjančių okupantų

Kaune buvo sudaryta nauja Lietuvos vyriausybė, vadovaujama Justo Paleckio. Uždraustos visos, išskyrus komunistų, partijos. Dr. J.Šliūpas buvo atleistas iš burmistro pareigų. Palangoje, kaip ir visoje Lietuvoje, bolševikai pradėjo suiminėti žmones. 1940 metų liepą įvyko surežisuoti rinkimai į "liaudies seimą", turėjusį prašyti, kad Lietuva būtų priimta į SSRS. 1941 metų žiemą į Palangą buvo atvežta dar daugiau sovietų kareivių statyti įtvirtinimų prie Lietuvos - Vokietijos sienos. Vasarą rusai planavo pulti Vokietiją. Jau nuo Naujųjų metų pradėta nacionalizuoti gyventojų turtą, o birželio viduryje buvo masiškai suimami ir į Sibirą gyvuliniais vagonais tremiami žmonės.

V.Šliūpas prisiminė tėvo apsisprendimą nesislėpti, kai nepažįstamo žmogaus buvo įspėtas dėl būsimo suėmimo. "Eik tu viena su sūneliu, - sakė jis žmonai. - Kai atėję mūsų areštuoti, judviejų neras, manęs juk vieno senio neišveš. O kol judu suras, praeis kelios dienos, ir tada gali būti prasidėjęs karas."

Tą naktį karas ir prasidėjo. Ėmė sproginėti lengvosios artilerijos sviediniai. Vokiečiai šaudė į Palangą. Žmonės džiaugėsi išvengę sovietų trėmimų, tačiau tuoj ėmė siautėti atėję "rudmarškiniai" ir esesininkai. Kiti okupantai. Vokiečiai buvo suėmę ir dr. J.Šliūpą, kai mėgino užstoti areštuojamus žydus. Būtų neišvengęs ir koncentracijos stovyklos, jei būtų išsiuntęs parašytą memorandumą Hitleriui. Tačiau draugai atkalbėjo.

Mažasis Vytautas toliau atidžiai sekė karo veiksmų eigą. 1944 metų rugsėjį artėjant frontui, šeima ėmė ruoštis pasitraukimui į Vokietiją. Spalio 4 dieną traukiniu kirto Klaipėdos krašto ir Vokietijos sieną, o spalio 14 dieną atvyko į Vieną.

Netekus tėvo

Austrijoje Šliūpų šeima apsistojo pasienio zonoje su Šveicarija, Brėgenco mieste. Ten kukliai atšvęstas ir Vytauto keturioliktasis gimtadienis. Pačioje spalio pabaigoje į Brėgencą Lietuviškojo komiteto siuntimu atvyko Lietuvių globos įstaigos Berlyne atstovai prašyti dr. J.Šliūpo važiuoti kartu, kad per radiją pasakytų kalbą Amerikos lietuviams. Nors ir labai nenorėjo, nes buvo išvargęs ir ligotas, galiausiai dr. J.Šliūpas sutiko. Lapkričio 6 dieną iš Berlyno atėjo telegrama, kad tą rytą jis mirė nuo širdies smūgio.

Vytautas su mama karo pabaigą praleido Alpių kalnų kaimelyje. Ten buvo ir daugiau lietuvių, pabėgusių iš didesnių miestų, kad išvengtų galimų bombardavimų. Nemažai jų žuvo, kai 1944 metų lapkričio 27 dieną buvo subombarduotas universitetinis Freiburgo miestas. Sumuštai vokiečių kariuomenei traukiantis, lietuviams buvo neramu, kad neužeitų sovietų kariuomenė. Sklido gandai, kad vokiečiai mėgins surengti paskutinį pasipriešinimą būtent Alpių kalnuose. Laimei, taip neatsitiko. Atžygiavo prancūzų kariuomenė.

"Karas pasibaigė gegužės 8 dieną. Prancūzai džiūgavo ir gėrė. Austrai irgi buvo patenkinti, nes žinojo, kad jau nebegresia mirtis. Tik mes, lietuviai, nerimavome, svarstydami, ar nebūsime išduoti sovietams, - pasakojo V.Šliūpas.- Vasaros pabaigoje nutarėme persikelti į Tiubingeną, nes ten kūrėsi lietuviška gimnazija. Lietuviškasis komitetas mus apgyvendino Reutlingeno mieste, maždaug už pusvalandžio kelionės traukiniu. Gretimame Fulingeno miestelyje buvo įsikūręs VLIKas, Vyriausiasis Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas. Gimnazijoje mane priėmė į ketvirtą klasę. Mokinių buvo nedaug, todėl labai greitai susidraugavome. Ten susipažinau su Vytautu Kavoliu, netrukus išvykusiu į Hanau, ir Juliumi Šmukščiu, vėliau tapusiu prezidento Valdo Adamkaus politiniu patarėju. Gimnazijos direktorius buvo Antanas Bakaitis, po kelerių metų emigravęs į Australiją."

Vytautui su mama per Raudonąjį Kryžių pavyko susisiekti su Amerikoje gyvenančia dr. J.Šliūpo dukra iš pirmosios santuokos Aldona Šliūpaite-Jankauskiene. Ji pasisiūlė iškviesti į JAV, tačiau patarė pirma persikelti į amerikiečių zoną, arčiau konsulato. Niurtingeno miestelyje lietuvių pabėgėlių atsirado jau 1944 metais, o 1946 metų pradžioje jų buvo maždaug tūkstantis. 1945 metų rudenį čia buvo įsteigta lietuviška pradžios mokykla ir aštuonių klasių gimnazija su bendrabučiu, vėliau - Aukštesnioji technikos bei Gailestingųjų seserų mokyklos.

"Mudu su mama persikėlėme į Niurtingeną 1946 metų rugpjūtį ir buvome apgyvendinti kartu su poeto Benedikto Rutkausko-Rutkūno šeima. Aplinkui gyveno labai daug išsimokslinusių ir aukštas pareigas Lietuvoje ėjusių žmonių: gydytojas Motiejus Nasvytis su šeima ir dviem kitais broliais, operos solistė Sofija ir jos vyras inžinierius Domas Adomaičiai, pulkininkas leitenantas Juozas Audėnas ir kiti. Maisto gaudavome gero ir užtektinai iš Jungtinių Tautų pabėgėlių pagalbos organizacijos. Kelis siuntinėlius atsiuntė ir Aldona, - prisiminė V.Šliūpas. - Vasaros pabaigoje mane priėmė į penktą klasę. Joje mokėsi apie dešimt mokinių, berniukų ir mergaičių. Gimnazijos direktorius buvo kunigas prof. Pijus Dambrauskas, neblogas dėstytojas, nors jau gerokai pagyvenęs žmogus. Metų gale sulaukėme žinios, kad iš Aldonos jau gautos garantijos ir turime atvažiuoti į Amerikos konsulatą Štutgarte. Dar reikėjo vykti ten kelis kartus, kol gruodžio 9 dieną mudviem išdavė vizas ir Aldonos apmokėtas laivokartes."

1947 metų sausį draugai ir pažįstami Niurtingene surengė gražias išleistuves ir įteikė Garbingą atsisveikinimo lapą. Tarp jį pasirašusių 35 lietuvių buvo dailininkas Kazimieras Žilinskas su žmona Marija, pulkininkas Kazys Pažemėnas, doc. Gediminas Galvanauskas, dr.Adolfas Damušis, prof. Zenonas Ivinskis, M.Nasvytis ir Adomaičiai, J.Audėnas, Vytautas Kamantauskas, inžinierius Algis Didžiulis ir kiti.

"Kelionė iki Niujorko pabėgėlių pervežimui pritaikytu laivu truko dešimt dienų. Ant išduotosios vizos antroje pusėje buvo antspaudas, kad į Ameriką buvau įleistas kaip imigrantas 1947 metų kovo 3 dieną", - baigė savo pasakojimą V.Šliūpas.

Trumpai

Šiuo metu Burlingame, netoli San Francisko, Kalifornijoje, gyvenantis V.Šliūpas beveik 40 kartų lankėsi Lietuvoje. 1987 metais JAV įsteigė tėvo “Aušrininko dr. Jono Šliūpo archyvą”. Jam įvairių raštų, knygų, dokumentų, nuotraukų ir kitokios istorinės medžiagos suaukojo per 400 lietuvių. Dabar archyvas saugomas Šiaulių universiteto (ŠU) bibliotekoje Lietuvoje. Susigrąžintoje tėvo žemėje netoli Kuršėnų, Šiaulių apskrityje, V.Šliūpas kartu su Kalifornijos universiteto Devise mokslininkais 1997 metais įkūrė Auksučių žemės ūkio mokomąjį centrą.

V.Šliūpas 1953 metais baigė statybos inžinerijos studijas Ilinojaus technologijos institute, o po metų Viskonsino universitete - magistro laipsniu hidraulikos mokslus. 1954 metais sukūrė šeimą. Žmona farmacininkė Vanda Fabijonavičiūtė kilusi iš Mažeikių. Turi sūnų Kęstutį ir vaikaitį Viesulą Roką.

Nuo 1958 metų inžinierius V.Šliūpas dirbo ir gyveno daugelyje Europos, Afrikos, Pietų Amerikos, Azijos valstybių, kur buvo statomos hidroelektrinės, atliekami drėkinimo ir sausinimo darbai. Su šeima gyveno Liberijoje, Bolivijoje, Rytų Pakistane (dabartiniame Bangladeše), rengė drenažo planus Himalajų kalnų papėdėje, didžiųjų Gango ir Bramaputros upių santakoje. Vėliau dirbo Tailande ir Indonezijoje. 1970 -1977 metais, gyvendamas San Franciske, kaip tarptautinės inžinerijos firmos IECO direktorius Europai, Afrikai ir Artimiesiems Rytams daug važinėjo po Afriką: Kongą, Alžyrą, Egiptą, Sudaną, Keniją, Etiopiją, Pietų Afrikos Respubliką. Priklausė prezidento Ronaldo Reagano techninei misijai sugriautam Beirutui atstatyti, taip pat - JAV ir Sudano verslo komisijai. Su JAV Prekybos departamento misija 1976 metais aplankė Sudaną, Keniją, Botsvaną, Pietų Afrikos Respubliką, Nigeriją. Nuo 1977 metų gyveno Artimuosiuose Rytuose, važinėjo į Beirutą, Teheraną, Kuveitą, Kabulą, Omaną, Jungtinius Arabų Emyratus, septynerius metus gyveno Saudo Arabijoje, buvo kompanijos "Morrison-Knudsen Int. Co" Rijade viršininkas. Iš viso per tris dešimtis metų nuo 1958-ųjų aplankė 126 šalis.

V.Šliūpas priklausė Pasaulio lietuvių inžinierių ir architektų sąjungai, JAV statybos (ASCE) ir karo (SAME) inžinierių draugijoms, Prancūzų inžinierių klubui. Nuo 1966 metų yra prestižinės Tarptautinės drėkinimo ir sausinimo komisijos (International Commission of Irrigation and Drainage - ICID) narys. Sulaukęs 55 metų, nusprendė pasitraukti į pensiją ir atsidavė lietuviškai veiklai. Taip pat yra aktyvus Tarptautinio Rotary klubo narys.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"