TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Lietuvos inteligentai prie svetimųjų valdžios

2012 06 22 7:34

Kokį kelią turi pasirinkti patriotiškai nusiteikęs inteligentas, intelektualas atėjus svetimųjų valdžiai? Dirbti su ja ir kartais kolaboruoti, bandant pasiekti ką nors gera savo tautai ir valstybei, ar šią valdžią ignoruoti ir jai priešintis? Su tuo po sovietų okupacijos susidūrė rašytojas Vincas Krėvė-Mickevičius, o atėjus naciams - literatūrologas Juozas Ambrazevičius-Brazaitis ir jų bendražygiai.

Ar galime iš laiko distancijos, nesuvokdami tų laikų baisumų, smerkti juos? O gal reikia įžvelgti kiekvieno jų elgesyje tai, kas buvo sveikintina? Apie inteligentų darbo esant svetimųjų valdžiai pamokas prie "Lietuvos žinių" apskritojo stalo kalbėjosi istorikai: Lietuvos istorijos instituto mokslo darbuotojas dr. Algimantas Kasparavičius, Lietuvos edukologijos universiteto lektorius dr. Mindaugas Tamošaitis, Lituanistikos tyrimo ir studijų centro (JAV) vadovas Augustinas Idzelis ir politikos apžvalgininkas Alvydas Medalinskas.

Rusofilas ir germanofilas?

A.Medalinskas. Kodėl du Lietuvos kultūros šviesuliai - rašytojas V.Krėvė-Mickevičius ir literatūrologas J.Ambrazevičius-Brazaitis - sutiko tapti Lietuvos Vyriausybės vadovais okupuotame krašte? Vienas užėjus sovietams, o kitas - naciams. Kokius jų šio pasirinkimo panašumus ir skirtumus galima įžvelgti?

M.Tamošaitis. Ištakų reikėtų ieškoti praėjusio amžiaus ketvirtojo dešimtmečio antros pusės atmosferoje, kai išryškėjo dvi kraštutinių pažiūrų asmenybės: germanofilas Kazys Škirpa ir rusofilas V.Krėvė-Mickevičius. Norint suvokti J.Brazaičio darbą Laikinosios Vyriausybės vadovo poste negalima nuošalėje palikti ir K.Škirpos, kuris buvo  paskutinis Lietuvos pasiuntinys Berlyne.  

Kai prasidėjo Antrasis pasaulinis karas ir Vokietija užpuolė Lenkiją, K.Škirpa ragino Lietuvą atsiimti Vilnių iš vokiečių. Rusofilas V.Krėvė-Mickevičius artimai bendravo su sovietų, o K.Škirpa - su vokiečių pareigūnais dar iki okupacijos. Taip atsirado tiek kairiųjų, tiek dešiniųjų radikalizmas. Pastarųjų judėjime pirmuoju smuiku griežė voldemarininkai, jaunieji tautininkai, jaunieji krikdemai. Kai 1940-aisiais Lietuvą okupavo sovietai, dėsningai iškilo Justo Paleckio ir V.Krėvės-Mickevičiaus asmenybės.

A.Medalinskas. Ar J.Ambrazevičius-Brazaitis buvo germanofilas?

A.Kasparavičius. Greičiausiai buvo. Bent jau tiek, kiek buvo įsitikinęs, kad bičiulystė su sovietais atvedė iki 1940-ųjų katastrofos. Jis į tas pareigas atėjo atsitiktinai, kaip ir daugelis kitų tos Vyriausybės narių. Tai akivaizdu iš Vytauto Landsbergio-Žemkalnio atsiminimų, iš kurių matyti, kaip buvo formuojama ši Vyriausybė. K.Škirpa turėjo savo planą, viziją. Be jo energijos ir veiklos jokio sukilimo ar Vyriausybės nebūtų buvę. J.Ambrazevičius tapo Laikinosios Vyriausybės vadovu tik todėl, kad naciai neleido K.Škirpai atvykti į Kauną. Bet J.Ambrazevičius, kaip ir V.Krėvė-Mickevičius, puikiai suvokė, kad kolaboruoja. Tai akivaizdu iš Laikinosios Vyriausybės protokolų ir J.Ambrazevičiaus paskutinės oficialios kalbos 1941 metų rugpjūčio 5 dieną, kurioje aiškiai išreiškė nusivylimą dėl vokiečių nesutikimo bendradarbiauti. Net 1942 metų pabaigoje Kauno ir Vilniaus universitetų profesūra rašte okupacinei valdžiai priminė, kad lietuvių tauta siunčia savanorius į Rytų frontą ir kitaip remia Vokietiją kovoje su bolševizmu, bet Reichas jais nepasitiki. Neabejotina, kad Hitlerio žygyje prieš Maskvą ši Vyriausybė siekė tapti Reicho jaunesniąja sąjungininke.

A.Idzelis. Negaliu sutikti su vertinimais, kad Laikinoji Lietuvos Vyriausybė, atėjus naciams, kolaboravo su šia valdžia. Sukilėliai ir Lietuvos Laikinoji Vyriausybė turėjo tam tikrą tikslą. Iš pradžių jie siekė atkurti valstybės suverenumą ir nepriklausomybę. Vėliau tapo aišku, kad tai neįmanoma. Tada tikslas pasikeitė. Siekta, kad lietuviai netaptų nacistinio režimo aukomis ir būtų panaikintos sovietinio režimo pasekmės. Bet šios Vyriausybės veikla apsiribojo teisine ir administracine sritimis, kuriose darbuotis buvo paskirti Lietuvos patriotai. Tai itin ryšku švietimo srityje. Saugumo ar policijos organai nebuvo Laikinosios Vyriausybės rankose. Jie buvo nacių SD ir jiems talkinusių kraštutinių voldemarininkų rankose. Vokiečiams šis lietuvių sukilimas buvo nemaloni staigmena. SD ir SS manė, kad įspėję šio sukilimo iniciatorių K.Škirpą apie tokio sukilimo padarinius ir neleidę jam pačiam išvykti iš Berlyno šio sukilimo visiškai išvengs, bet atsitiko kitaip. Karinė vokiečių valdžia - Vermachtas - irgi nežinojo, ko imtis, kad tai sutrukdytų. Vyko lyg ir rungtynės dėl įtakos Lietuvoje tarp Vermachto, SD ir civilinės valdžios.

A.Medalinskas. Ar Lietuvos Vyriausybei vokiečiai neleido skirti savo žmonių į saugumo ir policijos organus?

A.Idzelis. Pagal Laikinosios Vyriausybės potvarkį, sukilėliams perėmus valdžią, buvo įsakyta sugrįžti į darbą visiems Antano Smetonos laikų valdininkams. Lietuvos saugumo policijos vadovas Jonas Dainauskas pirmosiomis dienomis po sukilimo, birželio 25-ąją, susitiko su Vermachto atstovu Štarkeliu ir pareiškė, kad jo vadovaujama tarnyba atsisako bendradarbiauti su naciais prasidėjusiose Lietuvoje žydų skerdynėse. Liepos 7 dieną J.Dainauskas buvo areštuotas.

A.Medalinskas. Ar galima teigti, kad J.Ambrazevičius-Brazaitis buvo K.Škirpos sekėjas?

A.Kasparavičius. Ne, taip sakyti būtų stiprus supaprastinimas, J.Ambrazevičiaus pažeminimas. K.Škirpa buvo demagogas, populistas. Drąsus, ambicingas, bet ir šiurkštus žmogus. J.Ambrazevičius-Brazaitis - aukščiausio lygio tarpukario Lietuvos inteligentas. Turėtume suvokti ketvirtojo dešimtmečio A.Smetonos autoritarinio režimo realijas, kurios buvo panašios į procesus Lenkijoje. Dešinioji Varšuvos ir Kauno opozicija žavėjosi fašizmu, ypač italų korporatyvizmu. Tai matyti ir iš 1936 metais "Naujojoje Romuvoje" paskelbtos deklaracijos "Į organiškąją valstybę". Ši intelektualų generacija vienijo dešiniųjų politinę mintį. Kai kuriems buvo nesvetimi ir antisemitiniai pareiškimai. Tai Vokietijos įtaka. Judėjimas siekė nuversti A.Smetoną ir grąžinti į valdžią krikdemus. Dėl 1940 metų birželio katastrofos buvo apkaltintas A.Smetonos autoritarizmas. Siekta revanšo. Suformuota mintis, kad visa A.Smetonos politika buvo klaidinga. Ypač koketavimas su Maskva. Todėl atsigręžta į naują gėrį - Vokietiją ir naują mesiją - K.Škirpą, kuris tikėjo Trečiojo Reicho hegemonija Europoje. Jaunieji krikdemai Ignas Skrupskelis, Antanas Maceina, Pranas Delininkaitis, Zenonas Ivinskis palaikė ryšius su Lietuvių aktyvistų frontu (LAF) Berlyne ir nekantriai laukė vokiečių išvaduojamojo žygio į Rytus.

M.Tamošaitis. O iš čia ir neišvengiamas antisemitizmas. Toje terpėje, iš kurios kilo šie Lietuvos intelektualai, jų leidinyje "Į laisvę” - vien antisemitizmo straipsniai. Bolševizmas ir žydai - pagrindinis priešas.

A.Idzelis. Norėčiau atkreipti dėmesį į paskutinį Laikinosios Vyriausybės posėdį. Kai vėliau buvo išspausdinti visi posėdžių protokolai, šis, paskutinis, nežinia kodėl tarp jų nepateko. Esu matęs kelis paskutinės kalbos variantus. 1970 metais Vilniuje sovietų valdžia anglų kalba išspausdino šio dokumento tekstą, kuriame užsiminta ir apie žydų žudynes Kaune bei provincijoje. Tada aiškinta, kad jeigu kas nori pamatyti tikrąjį Laikinosios Vyriausybės požiūrį į žydus, turi žiūrėti tuos dokumentus, kuriuose nėra nieko sakoma apie šios Vyriausybės ir jos vadovo bandymus sustabdyti žydų žudynes, nors tai yra kitose to paties dokumento versijose. Todėl ir kyla skirtingi vertinimai, kaip suvokiamas tas kolaboravimas, ypač kai kalbama apie J.Ambrazevičiaus-Brazaičio Vyriausybės veiklą, kuri tikrai dirbo su vokiečiais, bet siekė savo, o ne vokiečių tikslų.

Požiūris į represijas ir žudynes

A.Medalinskas. Dažnai vertinant to meto veikėjų darbus žiūrima, kaip jie elgėsi, reagavo į tada okupacinės valdžios vykdytas represijas ir žudynes. Ar patys, kaip pareigūnai, prie to prisidėjo savo parašais? Jeigu ne Laikinoji Vyriausybė, o voldemarininkai, bendradarbiavę su naciais, kaip sakėte, galėjo prisidėti prie žydų žudynių, kodėl net šiandien kartais tuo kaltinama Laikinoji Vyriausybė ir jos vadovas?

A.Idzelis. Turime gerai suvokti visą tuometės Lietuvos valdžios  struktūrą prie nacių. Mano, kaip istoriko, pagrindinis tikslas - neieškoti kaltės. Mane domina faktai. Apie J.Dainauską kažkodėl niekas nekalba, nors jis kalėjime sėdėjo iki gruodžio 17 dienos. Bandyta jį patraukti į savo pusę. Jis du ar tris kartus atsisakė. Beje, tai - nuostabi asmenybė. Jis pats Lietuvoje persekiojo nacius nuo 1934-ųjų, todėl tada, kai nesutiko bendradarbiauti su vokiečiais, buvo atiduotas karo teismui. O vienas iš svarbiausių galimų kaltininkų buvo dar Klaipėdos krašto byloje įvardytas Martinas Kurmis, bandęs 1934 metais įvykdyti voldemarininkų perversmą prieš A.Smetoną. Štai šitas asmuo, kai į Lietuvą atėjo naciai, tapo Kauno gestapo viršininku ir vėliau kartu su kitais voldemarininkais dalyvavo siekiant nuversti Laikinąją Vyriausybę.

A.Medalinskas. Palyginkime rašytojo V.Krėvės-Mickevičiaus, vadinamosios Liaudies Vyriausybės vadovo, veiklą ir literatūrologo profesoriaus J.Ambrazevičiaus-Brazaičio darbus Lietuvą užėmus naciams, kai jam likimas lėmė vadovauti Laikinajai Vyriausybei.

M.Tamošaitis. Tai sunku lyginti. 1940-aisiais dar buvo iliuzijų, kad sovietai išeis, o 1941-aisiais Vyriausybė kūrėsi po baisių sovietinės valdžios valdymo metų. Kolaboravimą liudija aukščiausių valdžios asmenų padėti parašai. Pavyzdžiui, ambasadorius Stasys Lozoraitis ir kiti mūsų diplomatai sovietiniais metais gavo kvietimus sugrįžti, pasirašytus V.Krėvės, ir galima nesunkiai nuspėti, kas būtų jiems nutikę, jeigu jie būtų grįžę.

A.Medalinskas. Ar V.Krėvė-Mickevičius sovietams atėjus suprato, kad tai - okupacija?

M.Tamošaitis. Manau, ne. Turbūt manė, kad A.Smetonos jau nėra, bus galima toliau dirbti.

A.Medalinskas. Manė, kad sovietai atėjo padėti nuversti A.Smetoną? O po to išeis?

M.Tamošaitis. Taip. Vadinamosios Liaudies Vyriausybės narių veiklą  galima įvairiai interpretuoti, bet faktas yra vienas: jie vykdė Maskvos valią. Savo atsiminimuose V.Krėvė-Mickevičius rašė, jog jis, pamatęs, kas vyksta prie sovietų valdžios, atsistatydino, bet nieko panašaus nebuvo. Jis pareigas su nedidele pertrauka ėjo iki 1940-ųjų rugsėjo vidurio. Po visais to meto dokumentais yra J.Paleckio ir V.Krėvės-Mickevičiaus parašai. V.Krėvė pasirašė kaip laikinai einantis ministro pirmininko pareigas.

A.Kasparavičius. Pasakykime aiškiai: V.Krėvė-Mickevičius ir J.Ambrazevičius-Brazaitis sąmoningai pasirinko savo kelią lemtingu Lietuvai metu. 1940 ir 1941 metais Lietuvoje buvo daug intelektualų, bet ne visi angažavosi. Juk prof. Stasys Šalkauskis buvo autoritetingesnis už J.Ambrazevičių-Brazaitį, bet jo politinė filosofija buvo kitokia ir jis liko toli nuo Laikinosios Vyriausybės. Jam neimponavo nei K.Škirpa, nei Trečiojo Reicho politinė galia. Tuo metu V.Krėvė-Mickevičius dėl Vilniaus susigrąžinimo bendradarbiavo su sovietais nuo 1922 metų. Ryšiai buvo nuolatiniai, glaudūs. Svarstydami, ar V.Krėvė-Mickevičius suprato, kad kraštas okupuojamas, primetame šių dienų sąvokas. Esmė ta, kad iki 1940-ųjų jis nemanė, kad Rusija yra okupavusi rytinę Baltarusiją, rytinę Ukrainą ar, tarkime, Azerbaidžaną. Jam atrodė, kad tai natūraliai susiformavusi imperinė valstybė. Norime to ar ne, bet iš dokumentų matyti, kad apie Lietuvos sovietinį valstybingumą V.Krėvė-Mickevičius mąstė dar iki 1940 metų. Nors jo politinė filosofija ir nebuvo tokia radikali kaip Antano Sniečkaus ar Mečio Gedvilo. Žinoma, V.Krėvė-Mickevičius buvo nepriklausomybininkas, valstybininkas. Bet nacių invazijos akivaizdoje jis rinkosi kairįjį sparną. 1939-ųjų rudenį vaikščiojo į sovietų ambasadą Kaune ir darė pareiškimus. Jo pareiškimai gal ir nebuvo tokie radikalūs kaip J.Paleckio, bet skirtumas minimalus.

M.Tamošaitis. Niekas nevertė nei V.Krėvės-Mickevičiaus, nei J.Ambrazevičiaus-Brazaičio dirbti svetimiems. Nereikia pamiršti, kad, pavyzdžiui, V.Krėvė-Mickevičius buvo ambicingas žmogus. Bet svarbiausia, kad jam niekur nesisekė, o visos veiklos pabaiga buvo tikra tragedija. Kalbėdami apie 1940-ųjų Vyriausybę, galime palyginti Ernesto Galvanausko ir V.Krėvės-Mickevičiaus veiklą. Juk ir finansų ministras E.Galvanauskas buvo panašioje padėtyje, bet pamatęs, kad savo tautai nebegali daryti gera, pasitraukė. O V.Krėvė-Mickevičius liko ir žaidė toliau. Be to, likęs uoliai vykdė pareigas. Iš dokumentų matome, kad kai kur iniciatyvos ėmėsi pats V.Krėvė-Mickevičius. Pavyzdžiui, pats iškėlė mintį, kad laikraštis "Lietuvos aidas" turi tapti "Darbo Lietuva". Ir tokių faktų - ne vienas.

A.Medalinskas. V.Krėvės-Mickevičiaus portrete ryškėja negražios spalvos. Bet J.Ambrazevičiaus-Brazaičio atveju tokių dalykų nebuvo?

A.Kasparavičius. Ne, nebuvo. Tačiau mūsų kalbos - kaip kreivas veidrodis. V.Krėvė-Mickevičius turėjo daug didesnes galimybes veikti. Iki vadinamųjų Liaudies Seimo rinkimų jis daugiau nei mėnesį ranka rankon su sovietais darbavosi Lietuvoje. J.Ambrazevičiaus-Brazaičio Vyriausybei neteko taip valdyti. Ši Vyriausybė Lietuvos realiai nevaldė nė vienos dienos. Ir šių dviejų Vyriausybių - Liaudies ir Laikinosios - statusas skirtingas. Ministrą V.Krėvę-Mickevičių pripažino sovietai. Jis kurį laiką dirbo su užsienio ambasadomis Kaune, važinėjo į Maskvą, Lietuvai atstovavo užsieniuose, o J.Ambrazevičiaus-Brazaičio Vyriausybės nepripažino niekas pasaulyje. Net nacistinė Vokietija.

A.Idzelis. Yra vienas šaltinis, kurį nežinia kodėl ignoruoja Lietuvos istorikai. Tai Vermachto, su kuriuo Laikinoji Vyriausybė palaikė ryšį, šaltiniai. Reikėtų surasti Vermachto raportus Berlynui, iš kurių ir paaiškėtų ryšys tarp Laikinosios Vyriausybės ir Vokietijos. K.Škirpa, dirbdamas Kongreso nacionalinėje bibliotekoje Vašingtone, priėjo prie tam tikrų Vermachto dokumentų, iš kurių darosi aišku štai kas: Vermachtas laikėsi pozicijos, kad Laikinosios Vyriausybės pripažinti negalima, bet ji kol kas esanti naudinga. Dėl ūkinių reikalų. Buvo manoma, kad Vermachtas turi šiek tiek toleruoti Laikinąją Vyriausybę, bendradarbiauti su ja.

A.Medalinskas. J.Ambrazevičius-Brazaitis pareiškė, kad stengėsi stabdyti žudynes. O V.Krėvė-Mickevičius?

A.Kasparavičius. Sunku taip teigti, kad bandė stabdyti žydų žudynes. Laikinoji Vyriausybė tiesiog nesikišo į šį reikalą.

A.Medalinskas. O V.Krėvė-Mickevičius? Ar pasirašinėjo dokumentus, kuriais remiantis buvo suimtas, ištremtas į Sibirą, sunaikintas mūsų tautos žiedas?

M.Tamošaitis. Jo parašų yra daug ant įvairių dokumentų, bet suėmimai, trėmimai buvo ne jo sritis. Tačiau, kaip sakiau, pavyzdžiui, nepriklausomos Lietuvos diplomatus ragino grįžti į Lietuvą.

A.Kasparavičius. Ir dar grasino, kad iš nepaklususiųjų bus atimta pilietybė, konfiskuotas turtas.

Ar tai buvo kolaboravimas ir ko jie siekė?

A.Medalinskas. Dažnai vartojate sąvoką kolaboravimas. Kaip ją suprantate? Ar gali būti kolaboruojama ir dėl gražių tikslų? Pavyzdžiui, padėti savo tautai negandų laikais?

A.Idzelis. Kolaboravimas tikrai turi dvi reikšmes: viena - siekti savo tikslų, kita - vokiečių.

A.Kasparavičius. Tai jau jūsų privati "tarptautinė teisė".

A.Idzelis. Kalbu ne kaip teisininkas.

A.Kasparavičius. Kolaboravimas tarptautinėje teisėje turi aiškiai apibrėžtą turinį ir reikšmę. Tai dviejų subjektų bendradarbiavimas. 1941-ųjų pradžioje atsidūręs JAV A.Smetona neabejojo, kad K.Škirpos ir jo kompanijos politika kolaborantinė, klaidinga ir niekur neveda. Apie tai JAV Valstybės departamentui Lietuvos prezidentas pareiškė jau kitą dieną po Laikinosios Vyriausybės sudarymo. Apie tai A.Smetona rašo ir savo laiškuose diplomatams. O mes vis dar svarstome, ar kolaboravo, ar nekolaboravo, kokie buvo Laikinosios Vyriausybės tikslai. Taip, ji siekė atkurti Lietuvos valstybingumą, bet pasirinktas kelias buvo klaidingas, vedė į karą su nacių okupuota Lenkija, Charles’io de Gaulle’io Prancūzija, Anglija, JAV.

A.Medalinskas. Bet vėliau juk tie patys Laikinosios Vyriausybės nariai, įskaitant J.Ambrazevičių-Brazaitį, pradėjo antinacinę rezistenciją, todėl trečdalį šios Vyriausybės buvusių narių vokiečiai išsiuntė į Štuthofo koncentracijos stovyklą, o pačiam J.Ambrazevičiui-Brazaičiui teko slapstytis.

M.Tamošaitis. Laikinosios Vyriausybės nariams buvo pasiūlyta dirbti generaliniais tarėjais. Kas tai? Būti tarpininkais tarp nacių ir lietuvių.

A.Medalinskas. Bet J.Ambrazevičius-Brazaitis atsisakė?

M.Tamošaitis. Aš nežinau, ar jam siūlė.

A.Idzelis. Tik keli iš tos Vyriausybės narių tapo generaliniais tarėjais. Jūs vis akcentuojate K.Škirpą, bet tarp Berlyno ir Lietuvos buvo nedaug ryšių.

J.Ambrazevičius-Brazaitis ir kiti intelektualai įsitraukę į Lietuvos Laikinąją Vyriausybę dažnai veikė savo nuovoka.

A.Kasparavičius. Prieš 15 metų paskelbtas istoriko Arūno Bubnio tyrimas rodo, kad tarp Kauno, Vilniaus ir Berlyno LAF grandžių buvo gana geri ryšiai. Iš ten - pinigai, spauda, instrukcijos. Jeigu sakysime, kad šie žmonės taip siekė padėti išlikti savo tautai svetimųjų okupacijos sąlygomis ar nesuprato situacijos, galime prieiti prie kiekvieno diktatoriaus pateisinimo. Visa Adolfo Hitlerio retorika pagrįsta pagalba savo tautai ir bolševizmo sunaikinimu. Benito Mussolini taip pat norėjo garbės italų tautai ir okupuodamas Abisiniją siekė kurti italų imperiją. 1926-ųjų karinis perversmas Kaune irgi buvo grįstas gerais ketinimais. Esminis klausimas, kaip vienas ar kitas veikėjas matė padėtį. Kas buvo aišku politikos vilkui A.Smetonai ir ką privalėjo suvokti J.Ambrazevičius-Brazaitis? Jis bendradarbiavo su valstybe, kuri totaliai kariavo su demokratiniu Vakarų pasauliu. Kodėl? Galbūt tikėjo, kad Trečiasis Reichas nugalės Vakarų demokratijas ir po šios pergalės Lietuvos valstybė galės būti atkurta. Apie moralę ir politinę kainą nemąstyta. Pasukta kraštutinio etatizmo keliu. Bet kaip ši Vyriausybė ketino prisitaikyti prie sąjungininkų pergalės? Profesorius Leonidas Donskis teisus: jei mus būtų išvadavę sąjungininkai, Laikinoji Vyriausybė sunkiai būtų išvengusi teismo.

A.Idzelis. Mintis, kad Laikinoji Vyriausybė būtų paduota Karo teismui, yra spekuliacija.

M.Tamošaitis. Aš irgi manau, kad jeigu karą būtų laimėję sąjungininkai, Laikinoji Vyriausybė ir K.Škirpa tikrai būtų atsidūrę teisiamųjų suole. K.Škirpa vėliau JAV valdžią ir Lietuvos atstovybę Vašingtone užvertė įvairiausiais dokumentais. Jam atrodė, kad Laikinoji Vyriausybė turi vadovauti Lietuvos išlaisvinimui ir jis jai buvo ištikimas iki gyvenimo pabaigos. J.Ambrazevičius-Brazaitis šį vaidmenį skyrė Vyriausiajam Lietuvos išlaisvinimo komitetui, kuris buvo įkurtas vokiečių okupuotoje Lietuvoje kaip antinacinė rezistencija.

A.Idzelis. Todėl man ir nepatinka anksčiau išsakytos analogijos. Ypač vertinant J.Ambrazevičiaus-Brazaičio ir jo Vyriausybės veiklą. B.Mussolini Italija ir

A.Hitlerio Vokietija nebuvo okupuotos kaip Lietuva. Čia vyko rezistencija. Sakote, kad yra du variantai - Maskva arba Vakarai. Bet buvo ir trečias variantas. Jį išdėstė pats J.Ambrazevičius-Brazaitis. Po karo, kai viskas bus sutriuškinta, iš griuvėsių galės kurtis nauja Lietuva. Žinoma, kažkuri šalis laimės, bet tvyros chaosas. Ir Lietuva tik tada galės būti, jeigu išliks sveika.

A.Kasparavičius. Taip, J.Ambrazevičius-Brazaitis, jo Vyriausybės nariai, dalis inteligentijos tikrai tikėjo šiuo trečiuoju keliu, puoselėdami iliuzijas, kad galima du kartus įbristi į tą pačią upę. Jie nepastebėjo esminių skirtumų tarp kaizerinės ir nacių Vokietijos.

A.Medalinskas. Ar jie manė, kad sovietai ir naciai išsekins vieni kitus ir tada atgims Lietuva?

A.Kasparavičius. O kur britai, kur amerikiečiai?

A.Idzelis. Galbūt tada jų iliuzijos atrodė kaip rimta politika. Mums lengva šiandien pasakyti, neva jie buvo kvaileliai. Bet reikia grįžti į tą laiką, į konkrečią geografinę ir istorinę realybę.

A.Kasparavičius. Be jokios abejonės.

A.Medalinskas. Ar V.Krėvė-Mickevičius turėjo panašių iliuzijų?

M.Tamošaitis. Jis manė, kad Lietuvai tiktų Slovakijos statusas. Lietuva įeitų į Sovietų Sąjungos sudėtį ir turėtų plačią kultūrinę autonomiją.

A.Medalinskas. Jo neišgąsdino tai, kad Lietuva tapo Sovietų Sąjungos valstybe?

M.Tamošaitis. Ne. Jam nepatiko prasidėję suėmimai, bet pats modelis tiko. Vienintelė versija, kurią turime, tai paties V.Krėvės-Mickevičiaus atsiminimai. Bet, kiek žiūrėjau įvairius dokumentus, pastebėjau, kad V.Krėvė-Mickevičius dažnai save pateikdavo iš gerosios pusės.

A.Kasparavičius. Anksčiau ar vėliau rasime dokumentą, bet, manau, iš esmės ten bus parašyta, kad Viačeslavas Molotovas ragino nacių grėsmės akivaizdoje pakraščių nacionalizmus aukoti dėl "didžio" tikslo.

M.Tamošaitis. Esu radęs dokumentą, kuris mane šokiravo. Kaip žinome, A.Smetonai išvykus prezidento pareigas pradėjo eiti A.Merkys. A.Merkiui pasitraukus pareigos buvo perleistos J.Paleckiui. A.Merkys išvyko į Latviją, bet jį su šeima suėmė Rygoje laukiantį skrydžio. URM fonde radau telegramą. V.Krėvė-Mickevičius pareikalavo padaryti viską, kad A.Merkys būtų suimtas. Ir tai buvo padaryta. A.Merkį suėmė likus gal valandai iki skrydžio, sugrąžino į Lietuvą ir atėmė visus diplomatinius pasus. V.Krėvė-Mickevičius taip suvedė sąskaitas su žmogumi, kuris buvo A.Smetonos pilkasis kardinolas.

A.Kasparavičius. V.Krėvė-Mickevičius manė, kad A.Merkys užėmė jo vietą šalia A.Smetonos. Tai - nieko unikalaus: prof. Augustiną Voldemarą birželio 19 dieną prie Lietuvos ir Vokietijos sienos sovietai irgi suėmė tik Lietuvos URM ir Vidaus reikalų ministerijai pasistengus.

M.Tamošaitis. V.Krėvė-Mickevičius atsiminimuose rašo, kad stengėsi išgelbėti A.Voldemarą. 1955-aisiais K.Škirpa JAV spaudoje paskelbė labai įdomų laišką, iš kurio aišku, kad jokių pastangų nebuvo. Tarp tų vyrų buvo perbėgusi juoda katė nuo tada, kai 1926 metais V.Krėvę-Mickevičių išmetė iš Lietuvos tautininkų sąjungos. Reikia pasakyti, kad V.Krėvės-Mickevičiaus, kaip mūsų literatūros klasiko, brandūs kūriniai buvo sukurti iki trečiojo dešimtmečio pabaigos. Ketvirtajame dešimtmetyje jis užsiėmė kitais dalykais.

A.Medalinskas. Kokiomis aplinkybėmis darbą prie sovietų valdžios baigė V.Krėvė-Mickevičius?

M.Tamošaitis. Jis pamatė, kad daug kas vyksta ne taip, kaip įsivaizdavo, jo nuomonės nepaisoma ir tas statusas, kurį gavo Lietuva, tapusi Sovietų Sąjungos dalimi, tikrai nėra Slovakijos statusas. Jis tai suvokė 1940-ųjų rudenį. Kitų metų pradžioje jis tapo LSSR Mokslų akademijos prezidentu ir buvo išrinktas į LSSR Aukščiausiąją Tarybą. O 1942-ųjų rugpjūtį grupė buvusių Liaudies Seimo ir Liaudies Vyriausybės narių paskelbė viešą sovietų valdžios pasmerkimą. Tiesa, daug jų jau buvo išvykę iš Lietuvos. Jie tarytum bandė išsipirkti kaltę.

A.Medalinskas. O kaip savo darbą Vyriausybėje nacių okupuotoje Lietuvoje baigė J.Brazaitis?

A.Idzelis. Laikinoji Vyriausybė veikė vos 42 dienas. Tai buvo chaotiškas laikas. Pirmąją savaitę dar vyko karas, tačiau ir tada ši Vyriausybė bandė padaryti kuo daugiau dėl Lietuvos valstybės.

M.Tamošaitis. Bet per tas 42 Laikinosios Vyriausybės dienas nebuvo nė vieno pareiškimo, kuris atvirai pasmerktų nacių valdžią.

A.Kasparavičius. Jie galėjo bent jau pareikšti, kad jų politika ir moralė yra kitokia. Tačiau Žydų padėties nuostatų preambulė - grynai lietuviška, su giliu istoriniu ekskursu. Sugalvota ne vokiečių, bet pačių lietuvių.

A.Idzelis. Nesutinku su šiais jūsų teiginiais. Man atrodo, kad svarbiausias dalykas, kuo jie vadovavosi - tai supratimas, kad po okupacijos Lietuvos valstybės tikrai nebeliks, bet yra vilties vėl ją atkurti. Ir tam reikia dėti pagrindą. Iš pradžių tai daryta dirbant Laikinojoje Vyriausybėje, po to organizuojant rezistenciją. Iš pradžių naciams, o po to ir sovietams. J.Ambrazevičiaus-Brazaičio vaidmuo išeivijoje buvo milžiniškas, nes jis palaikė rezistencijos dvasią. Įkūrė organizaciją. Frontininkų darbas vėliau prisidėjo prie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, nes jie išlaikė rezistencijos dvasią.

A.Medalinskas. Po Antrojo pasaulinio karo į Lietuvos miškus kovoti su sovietais išėjo partizanai. Ar tam irgi turėjo įtakos Laikinosios Vyriausybės veikla, antinacinė rezistencija?

A.Idzelis. Jie ugdė tą dvasią, kuri ir leido įsiplieksti tokiam masiniam pasipriešinimui sovietams.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"