TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Lietuvos karininkai okupantų taikiklyje

2016 08 05 6:00
Kariuomenės vadas generolas Vincas Vitkauskas (dešinėje), 1940 m. birželio 15 d. įsakęs Lietuvos kariuomenei draugiškai sutikti priešą, o vėliau drauge su Justu Paleckiu (kairėje) vykęs į Maskvą parvežti okupuotai šaliai „Stalino saulės“. LCVA nuotrauka

1940 metų rugpjūtis buvo paskutinis mėnuo tarpukario Lietuvos kariuomenės istorijoje. Rugpjūčio 30-ąją į Liaudies kariuomenę perkrikštytos, bet formaliai dar lietuviškos ginkluotosios pajėgos, buvo oficialiai įtrauktos į Raudonosios armijos sudėtį.

1940-ųjų rugpjūtį visuomet prisiminsime kaip paskutinę mūsų tautą ir valstybę tais metais ištikusios katastrofos fazę. Tą mėnesį nepriklausomos Lietuvos neliko net formaliai: rugpjūčio 3-iąją ji drauge su kitomis dviem Baltijos šalimis tapo viena iš Sovietų Sąjungos respublikų. Prasidėjo negailestinga visų krašto gyvenimo sričių sovietizacija, kurią lydėjo buvusios nepriklausomos valstybės institucijų pertvarkymas ar naikinimas. Bene pirmasis smūgis teko Lietuvos kariuomenei: tiesą sakant, ji pradėta krikdyti ir griauti gerokai anksčiau, nei SSRS Aukščiausioji Taryba patenkino vadinamojo Liaudies seimo „prašymą“ priimti ją į stalininės imperijos sudėtį.

Lietuvos karininkiją sovietiniai okupantai laikė vienu didžiausių ir pavojingiausių savo priešų. Ir ne be reikalo: nepaisant kariuomenės vado Vinco Vitkausko išdavystės ir lepšiškos kai kurių kitų generolų laikysenos, absoliuti dauguma jaunesniųjų karininkų ir puskarininkių, lygiai kaip ir daugelis eilinių kareivių, stengėsi iki galo likti ištikimi Tėvynei duotai priesaikai ir kaip įmanydami priešinosi Lietuvos kariuomenės pavertimui okupacinės sistemos dalimi. Todėl atėjūnai nuo pirmųjų dienų ėmėsi tiek moralinių, tiek fizinių represijų prieš karius. Moraliniu kariuomenės vadų žlugdymu rūpinosi iš Maskvos atsiųsti komisarai, o fiziniu – Raudonosios armijos Ypatingojo skyriaus čekistai. Čekistų pastangomis buvo suimtas ne vienas šimtas karininkų. Kai kurie jų buvo sušaudyti, kiti atsidūrė Sibiro lageriuose ar belaisvių stovyklose, iš kurių kone pusė nebegrįžo. Apie represijų vykdymą ir jų aukų skaičių pakalbėsime kiek vėliau. Kol kas trumpai prisiminkime, kas vyko Lietuvos kariuomenėje, kol ji tapo Raudonosios armijos 29-uoju teritoriniu šaulių korpusu.

Lietuvos karių priesaika Dievui ir Tėvynei, kurią jie buvo priversti sulaužyti. /KAM nuotrauka

Įsakyta „išvalyti“ ir sunaikinti

Kaip minėjome, Lietuvos kariuomenė pradėta naikinti gerokai anksčiau, nei mūsų valstybė formaliai tapo SSRS dalimi. Pirmąją okupacijos dieną eiti Krašto apsaugos ministro pareigas buvo paskirtas kariuomenės vadas divizijos generolas Vincas Vitkauskas, kuris iš karto tapo Kremliaus emisaro Vladimiro Dekanozovo marionete. Birželio 18-ąją paskelbtas ministro įsakymas, kuriame aiškinama, jog „mūsų kariuomenė ir toliau stovės Tėvynės sargyboje ir tvirtai vykdys mūsų vyriausybės pavestus uždavinius tiek ginant krašto laisvę, tiek saugant tvarką viduje, tiek draugingai bendradarbiaujant su SSSR kariuomene“, lyg ir turėjo padrąsinti mūsų Lietuvos karius, tačiau tai buvo tik tušti žodžiai. Mat jau kitą dieną okupuotos Lietuvos „prezidentas“ Justas Paleckis išleido aktą dėl vadovaujančių aukštų laipsnių karininkų atleidimo. Vykdydamas šį dekretą, V. Vitkauskas jau kitą dieną pasirašė įsakymą dėl pirmųjų keturių karininkų paleidimo į atsargą jiems „patiems prašant“. Netrukus atėjo eilė ir kitiems. Iki liepos 3 dienos į atsargą paleidžiami 53 okupantams neįtikę vadai, o jų pavardės iš karto atsidūrė suimamųjų sąrašuose.

Sovietų okupuotos Lietuvos „prezidentas“ Justas Paleckis vizituoja Ukmergės karinę įgulą. 1940 m. liepa. /Nuotrauka iš Antano Martinionio knygos „Prievarta ir smurtu“

Liepos 2-ąją vadinamosios Liaudies vyriausybės įsaku Lietuvos kariuomenė tapo Liaudies kariuomene. Tuo pačiu įsaku joje įsteigta Politinė valdyba, kuri galutinai supančiojo rankas V. Vitkauskui. Nuo šiol jos įsakymai galios tik tuomet, jei juos kartu su kariuomenės vadu pasirašys politinis vadovas Antanas Petrauskas, karininkų už akių pramintas Šoferiu. Reikia pažymėti, kad šias pareigas A. Petrauskas ėjo neilgai – netrukus vietoj jo buvo paskirtas iš Maskvos atsiųstas surusėjęs komunistas Jonas Macijauskas, kuris dažniausiai pasirašinėjo kaip Macijevskij. Tuo pat metu į dalinius paskirti sovietiniai „politrukai“ šmirinėjo po kareivines, ieškodami naujų aukų. 200 komunistų, pasiųstų į kariuomenę eiti politinių vadovų pareigų, dirbo itin uoliai. Iki liepos pabaigos į atsargą paleista 90 proc. generolų, daugiau nei ketvirtadalis pulkininkų. Į nepatikimųjų sąrašus patenka ir nemažai kitų karininkų – pradedant pulkininkais leitenantais ir baigiant jaunesniaisiais leitenantais. Kai kurie jų kone iš karto atsidūrė Kauno kalėjime.

Tuo metu Liaudies kariuomenė skubiai pertvarkoma pagal Raudonosios armijos pavyzdį. Iš jos tuojau pat išvaikomi karo kapelionai, o vietoj jų skiriami jau minėti politiniai vadovai. Tačiau tai dar ne viskas. Okupantams lankstęsis kariuomenės vadas V. Vitkauskas naujiesiems Lietuvos šeimininkams taip pat pasirodo nepatikimas. Kol kas jis paliekamas eiti nieko nebereiškiančias krašto apsaugos ministro pareigas, o realią valdžią turinčiu kariuomenės vadu liepos 12 dieną skiriamas užkietėjęs komunistas Feliksas Baltušis-Žemaitis. Krašto apsaugos ministras tampa bejėgiu valdininkėliu – bet kokius jo patvarkius dabar turi patvirtinti ne tik politinis vadovas J. Macijauskas, bet ir naujasis kariuomenės vadas.

Pastarasis liepos 17-ąją pasirašė visiškai slaptą įsakymą dėl karininkų, puskarininkių ir civilių kariuomenės tarnautojų atestacijos. Jame iš esmės reikalaujama, kad visi minėti asmenys pamintų po kojomis Lietuvos Respublikai duotą priesaiką ir raštiškai prisiimtų įsipareigojimus okupantų primestai marionetinei vyriausybei. Tuomet niekas dar nežinojo, kad prieš kelias dienas SSRS gynybos komisaras maršalas Semionas Timošenka jau buvo pasirašęs įsakymą suformuoti Pabaltijo karinę apygardą su štabu Rygoje. Kiek daugiau nei po mėnesio sovietų gynybos liaudies komisaro pasirašytoje slaptoje direktyvoje šios apygardos vadovybei bus nurodyta: visų trijų Baltijos valstybių kariuomenes išsaugoti vienus metus, „išvalyti“ nepatikimus jų elementus ir performuoti kiekvieną iš šių armijų į teritorinį šaulių korpusą. Paskutiniu sovietizuotos, bet vis dar lietuviškos kariuomenės pakasynų akordu tapo Lietuvos SSR Liaudies komisarų tarybos rugpjūčio 30 dienos nutarimas, kurio pirmasis punktas skelbia: „Perorganizuoti Lietuvos liaudies kariuomenę į Raudonosios armijos šaulių teritorinį korpusą ir įjungti jį į Pabaltijo ypatingosios karo apygardos kariuomenės sudėtį.“ Korpuso vadu paskirtas tas pats V. Vitkauskas.

Prosovietinis mitingas Kupiškio karinėje įguloje. 1940 m. liepa. /LCVA nuotrauka

Priesaiką okupantams teko atidėti

Nutarimas pradėtas vykdyti rugsėjo 1 dieną. Po dviejų savaičių prie senųjų lietuviškų uniformų karininkai ir kareiviai buvo priversti prisisiūti sovietinius skiriamuosius ženklus – lietuviškas kokardas pakeitė raudonos žvaigždės, antpečius – „petlicomis“ vadinti sovietiniai antsiuvai. Jau vien svetimi simboliai, nekalbant apie įvestas rusiškas komandas, karių nedžiugino. Tačiau žinia apie tai, kad lapkričio mėnesį, prieš bolševikinio perversmo sukakties minėjimą, visi turės prisiekti Lietuvą okupavusiai imperijai, sukėlė tikrą pasipriešinimo audrą. Karininkai ir kareiviai tuomet dar nenujautė, kokiomis tragedijomis jiems baigsis nepasitenkinimas okupantų kėslais ar net paprasčiausios abejonės. Su politinių vadovų paskaitėlėmis ir įtikinėjimais jie jau buvo susidūrę, tačiau niekas nežinojo, ko galima tikėtis iš kitų prievaizdų – korpuso Ypatingojo skyriaus, kuriam vadovavo iš Maskvos atsiųstas pulkininkas Juozas Bartašiūnas.

Eilinis Adolfas Vaišnoras, už atsisakymą duoti raudonarmiečio priesaiką sumokėjęs gyvybe. /Nuotrauka iš Antano Martinionio knygos „Prievarta ir smurtu“

Ypatingojo skyriaus atstovai, sovietų kariuomenėje vadinti „osobistais“, stebėjo ir fiksavo kiekvieną karių žodį ir veiksmą. Jų pranešimose kalbama ir apie karių per politines valandėles užduodamus „provokacinius“ bei antisovietinius klausimus, ir apie jaunesniųjų karininkų atsisakymą savo pulkuose duoti rusiškas komandas bei kitus „kontrrevoliucinius“ poelgius. Kariuomenės istoriją tyrinėjusio žurnalisto Antano Martinionio knygoje „Lietuvos kariuomenės tragedija“ rašoma, jog sovietinės ideologijos diegimui kariai priešinosi įvairiausiomis priemonėmis: nukabindavo nuo sienų raudonas žvaigždes, o vietoj jų kabindavo kryžių, Lietuvos herbą ar kunigaikščio portretą. 615-ojo artilerijos pulko kariai nuplėšė nuo savo uniformų sovietinius ženklus. Kaune dislokuoto 26-ojo kavalerijos pulko kariai susėdo į sunkvežimį, iškėlė lietuvišką Trispalvę ir dainuodami patriotines dienas važinėjo Vytauto prospektu. Nė vienas toks poelgis vėliau nepraėjo be skaudžių ar net tragiškų pasekmių.

Kai kurie eiliniai kareiviai, agitavę prieš priesaiką svetimiesiems, buvo suimti iš karto. Viename iš to meto partinių dokumentų minimas suimtasis eilinis Čiumelius per tardymą pareiškė: „Tegu mane sušaudo, bet priesaikos neduosiu. Šitai sakiau ir sakau. (...). Nedavęs priesaikos, aš joks ne raudonarmietis, o Lietuvos armijos karys, ir todėl taip kalbėdamas aš jokios kontrrevoliucinės veiklos nevariau.“ Eiliniai kariai nepasiduodavo ne tik rusų komisarų, bet ir savų karininkų įkalbinėjimams. Sovietams tarnauti sutikęs pulkininkas Juozas Listopadskis prisimena, kaip pats, mėgindamas išgelbėti suimtą eilinį įtikinėjo jį duoti priesaiką ir taip išvengti žūties, sulaukė tik šaltos paniekos. „Aš nieko nebijau. Nei bausmių, nei grasinimų, o jeigu reikės – ir mirties. Aš – tikintis, – ramiai pareiškė suimtasis, o į karininko argumentus, kad vienas kareivis nieko nepakeisiąs ir kad Tėvynei būsią naudingiau, jei toks lietuvis kaip jis liksiąs gyvas, karys atšovė: – Ir jūs, vadai lietuviai, darote taip, kaip rusas liepia? Tai baisu!“

Kai kuriais atvejais lietuviai net svarstė galimybę pasipriešinti raudoniesiems komisarams ginklu. Štai 1940-ųjų gruodžio 18 dieną korpuso partinėje konferencijoje kalbėta, kad lapkritį 26-ajame kavalerijos pulke išaiškintos dvi „priešrevoliucinės grupės, siekiančios padaryti priešrevoliucinius veiksmus per spalių revoliucijos 23 metų sukaktį ir aktingai su ginklu rankose kovoti prieš tarybinę valdžią“. Ten pat minėta, kad 615-ajame artilerijos pulke buvo aptikta žemėje paslėptų šovinių ir dabar demaskuojama grupė, kuri ketino užgrobti ginklų sandėlį. Suprantama, kad tokioje atmosferoje apie karių priesaiką Sovietų Sąjungai negalėjo būti nė kalbos, tad ši procedūra buvo atidėta iki kitų metų vasario.

„Nepatikimųjų“ medžioklė

O kol kas pasirengimą priesaikai stiprina karių, ypač karininkų sekimas, nepatikimųjų sąrašų sudarymas ir nauji areštai. Iš korpuso štabe ir jam pavaldžiuose daliniuose tarnavusių 245 karininkų į vadinamuosius „dalinių užteršimo sąrašus“ pateko 107 „kontrrevoliucinių, fašistinių ir kitų antisovietinių organizacijų nariai“, tarp jų 32 šauliai, 7 ateitininkai, 18 skautų, 7 jaunalietuviai ir dvi dešimtys Nepriklausomybės kovų prieš bolševikus dalyvių. 179-ojoje šaulių divizijoje čekistai rado 135 „kontrrevoliucinius“ karininkus. Iš viso į korpuso nepatikimųjų sąrašus pateko beveik 2600 karininkų, jaunesniųjų vadų ir kareivių. Jie buvo paleidžiami į atsargą, o vėliau dažniausiai suimami.

Eilinis Leonas Baranauskas už suplėšytą ir sudegintą J. Stalino portretą išsiųstas į Sibiro lagerį. /Nuotrauka iš Antano Martinionio knygos „Prievarta ir smurtu“

Suimtųjų likimą iliustruoja 179-osios šaulių divizijos štabo viršininko pulkininko Leono Gustaičio istorija. Atleistas iš kariuomenės kaip nepatikimas, pulkininkas 1940 metų gruodžio 20-ąją buvo suimtas ir, remiantis divizijos komisaro pateikta charakteristika, apkaltintas šnipinėjimu Vokietijos naudai. Vilniaus NKVD tardytojams nepavyko išmušti iš karininko prisipažinimo, tad 1941-ųjų pradžioje L. Gustaitis buvo pervežtas į Rygos kalėjimą. Jo bylą perėmę Pabaltijo ypatingosios karinės apygardos „osobistai“ dar tardė karininką beveik penkis mėnesius. Šnipinėjimo „fakto“ čekistams, matyt, nepavyko įrodyti, nes NKVD Ypatingasis pasitarimas nuteisė L. Gustaitį 8 metams pataisos darbų tik kaip „socialiai pavojingą elementą“. Atsidūręs Petropavlovsko kalėjime Šiaurės Kazachstane, o iš ten perkeltas į Karagandos lagerį, pulkininkas dingo be žinios. Kaip rašo istorikė Nastazija Kairiūkštytė, tik 1956-aisiais L. Gustaičio žmona Ona Gustaitienė buvo iškviesta į Kauno miesto karinį komisariatą ir ten sužinojo, kad jos vyras 1942 metų balandžio 4-ąją lageryje mirė. Jokių duomenų apie mirties priežastis ir aplinkybes niekam taip ir nepavyko sužinoti.

Tai tik vienas iš dešimčių susidorojimo su okupantams pasitikėjimo nekėlusiais lietuviais atvejų. Iš viso iki 1941-ųjų vasaros kalėjimų kamerose atsidūrė 87 iš pusės tūkstančio į atsargą paleistų karininkų. Vėliau tik 7 jų buvo paleisti, vienam pavyko pabėgti, trys dešimtys bus išvežta į Rusijos lagerius, iš jų 23 buvo sušaudyti, du dingo be žinios ir tik penkiems pavyko vėliau sugrįžti į Tėvynę. Dar 6 iš suimtųjų karininkų buvo nužudyti pirmąją karo dieną, o likusius 38 iš kalėjimo kamerų išvadavo Birželio sukilimas. Bet prie to dar sugrįšime. Kol kas reikia pažymėti, kad vadų ir tarnybos draugų areštai bei stiprėjantis „politrukų“ ir čekistų spaudimas vis dėl to privertė daugumą korpuso karių ir karininkų prisiekti okupantams. Tačiau ne visus – kai kurie eiliniai kariai priešinosi iki galo, net ir suprasdami, koks nepavydėtinas likimas jų laukia. Jį gerai iliustruoja 1993-iaisiais žurnale „Kardas“ aprašyta eilinio Leono Baranausko istorija.

„Kai 1941 metų sausio ir vasario mėnesiais mus atkakliai ruošė raudonarmiečio priesaikai, aš nebeišlaikiau. Nutaikęs momentą, viešai nukabinau „tautų tėvo“ Stalino portretą ir jį sudeginau. Politinius vadovus ir mūsų vadus ištiko šokas, o NKVD Ypatingojo skyriaus pareigūnai nedelsdami mane areštavo. Tardymas ir teismas užtruko keliolika parų. Vasario mėnesį mane nuteisė 6 metams kalėjimo. 1940 metų balandžio 30 dieną išvežė tiesiai į Vorkutą. O ten, kad nesulaužiau Lietuvai duotos kario priesaikos, vos išvengiau mirties“, – žurnalo puslapiuose prisimena L. Baranauskas.

Kitam eiliniui – Adolfui Vaišnorui atsisakymas duoti priesaiką kainavo gyvybę. Jis taip pat buvo suimtas ir išsiųstas į lagerius. Vėliau drauge buvęs lietuvis karys Kostas Kazimieraitis, už patriotinį eilėraštį nuteistas dešimčiai metų lagerių, A. Vaišnoro seseriai pasakojo: jo brolis, plukdant nuteistuosius Pečioros upe į Vorkutą, šokęs iš baržos ir bandęs pabėgti. Deja, buvo sugautas ir labai žiauriai sumuštas. Iš lagerio jis negrįžo, o artimieji apie šio kario likimą niekada nieko nesužinojo.

Prievarta ir smurtas padarė savo – 1941 metų vasario 23-iąją, minint sovietinės kariuomenės dieną, raudonarmiečio priesaiką davė visa aukščiausia korpuso vadovybė, visų pėstininkų ir artilerijos pulkų vadai, visų laipsnių karo aviacijos eskadrilių karininkai. Palaužtų vadų pavyzdžiu pasekė ir jaunesnieji vadai bei eiliniai. Tačiau net priešui duota priesaika neapsaugojo karių nuo tolesnių represijų.

Pasitobulinti – į amžino įšalo zoną

Kariai nė nenumanė, kad 1941-ųjų pavasarį okupantai pradėjo ruoštis likviduoti ir patį 29-ąjį teritorinį šaulių korpusą. Tačiau prieš tai reikėjo atsikratyti visų jame likusių sovietų okupantams nepatikimų karininkų. Gegužės pradžioje korpuso politrukai ima vykdyti iš Raudonosios armijos Vyriausiosios politinės propagandos valdybos gautą visiškai slaptą direktyvą, nurodančią slaptai parengti kiekvieno lietuvio karininko ir puskarininkio politinę charakteristiką. Direktyvoje buvo rekomenduojama nurodyti tolesnei tarnybai Raudonojoje armijoje tinkamus karininkus, o kitus – paleisti į atsargą.

179-osios šaulių divizijos štabo viršininkas pulkininkas Leonas Gustaitis, tapęs viena iš pirmųjų sovietinių represijų aukų. /Nuotrauka iš Antano Martinionio knygos „Prievarta ir smurtu“

Kaip rašo karo istorikas Stasys Knezys, šiandien mums žinomos tik kai kurių dalių komisarų rekomendacijos. 1941 metų birželio 3-iąją 262-ojo šaulių pulko komisaro Suchanovo sudarytame pulko vadovybės 110 asmenų sąraše – 81 lietuvis karininkas. Skiltyje „pastaba“ prie kiekvieno lietuvio pavardės pažymėta: „palikti“, „į atsargą“ arba „mokytis“. „Į atsargą“ numatyta paleisti 39 karininkus ir 3 liktinius. Likus savaitei iki karo 23 iš jų buvo suimti. Tačiau neką geresnis likimas laukė ir tų, kuriuos buvo nutarta nusiųsti „mokytis“. Pasak A. Martinionio, siunčiami tobulintis karininkai pastebėjo, kad vieni siuntimai pasirašyti žaliu, o kiti – raudonu rašalu. Vėliau paaiškėjo, kad raudonai buvo paženklinti pasmerktieji.

Matyt, tokius raudonai pasirašytus siuntimus gavo ir keturiolika artilerijos karininkų, tarp kurių buvo korpuso artilerijos viršininkas generolas majoras Vincas Žilys, artilerijos štabo viršininkas pulkininkas Kazys Abaras, 179-osios divizijos artilerijos viršininkas generolas majoras Jonas Juodišius, štabo viršininkas papulkininkis Antanas Malijonis, ir kiti. Visi jie 1941 metų gegužės mėnesį buvo iškviesti į Pabaltijo ypatingosios karinės apygardos štabą ir ten gavo nurodymą birželio 10-ąją vykti į Maskvoje rengiamus Felikso Dzeržinskio karo akademijos tobulinimosi kursus.

Užsiėmimai kursuose netruko ir poros savaičių. Antrąją SSRS ir Vokietijos karo dieną SSRS gynybos liaudies komisariato 3-iosios valdybos viršininkas saugumo majoras Michejevas patvirtino nutartį juos suimti ir išsiųsti į lagerį. Naktį į birželio 29-ąją visi lietuviai ir drauge „tobulinęsi“ Latvijos bei Estijos karininkai buvo iškviesti į poligone esantį akademijos štabą, apkaltinti antisovietine veikla bei prastu pavaldinių auklėjimu ir čia pat suimti. Visi 42 karininkai nuvežti į Gorkio kalėjimą, iš ten tą pačią dieną keleiviniu vagonu su geležinėmis grotomis ant langų ir durų išgabenti į Krasnojarsko persiuntimo punktą. Po kelių dienų Baltijos šalių kariškiai buvo suvaryti į vieną baržą ir Jenisejumi nuplukdyti į Dudinkos uostą, o iš ten siauruoju geležinkeliu nuvežti į Lamos lagerį netoli Norilsko. Septyni iš keturiolikos lietuvių karininkų iš jo taip ir nebegrįžo.

Beje, Krasnojarsko persiuntimo punkte atskirai nuo kitų kalinių laikyti artileristai nežinojo, kad visiškai greta laikomi ir kiti 2-ojo šaulių teritorinio korpuso karininkai, suimti per masinius areštus birželio 14–15 dienomis. Rengiantis šiai akcijai, „pasitobulinti“ išsiųstų dalinių vadų vietas užėmė iš Rusijos atsiųsti karininkai.

Belaisviai ir bejėgiai

Prasidėjus masiniams areštams, kariai buvo suiminėjami tiek po vieną, tiek nemažomis grupėmis. Apie vieną tokį grupinį areštą liudija knygoje „Prievarta ir smurtu“ pateikiamas tuo metu Varėnos poligone stovėjusios 184-osios šaulių divizijos priešlėktuvinio diviziono štabo viršininko majoro Broniaus Karevičiaus pasakojimas. Birželio 13-ąją B. Karevičių išsikvietęs divizijos komisaras įsakė išrikiuoti patikrinimui 40 karininkų – esą reikės važiuoti rengtis lauko pratyboms. Vadą nustebino tai, kad komisaras nurodė neimti nei žemėlapių, nei ginklų. Tiesa, pastarajam nurodymui pakluso ne visi – daugelis pasiėmė pistoletus.

184-osios šaulių divizijos priešlėktuvinio diviziono štabo viršininkas majoras Bronius Karevičius su didele grupe karininkų suimtas Varėnos poligone. /Nuotrauka iš Antano Martinionio knygos „Prievarta ir smurtu“

Susirinkę karininkai buvo įsodinti į du sunkvežimius, į juos įsėdo ir po keturis ginkluotus politrukus. Pavažiavus 4–5 kilometrus plentu Varėnos link, karininkai buvo išlaipinti miške ir, vadovaujant pačiam divizijos komisarui, per brūzgynus nužygiavo į miško aikštelę. „Priešais matome geltonuojantį smėlį – ką tik iškastus apkasus, o ten – kulkosvaidžiai. Prie kiekvieno – pasiruošę atidengti ugnį kareiviai. „Dabar jau aišku: mus sušaudys“, – šnipštelėjo iš dešinės kaimynas. „Aišku, sušaudys“, – pakartoju sau mintyse“, – pasakojo B. Karevičius.

Likus 20–30 metrų iki apkasų lietuvius sustabdė ir išrikiavo į vieną eilę nugara į apkasus. Tuomet iš dviejų pusių iššoko po kelis šautuvais ginkluotus raudonarmiečius ir įsakė pakelti rankas. Prišokę politiniai vadovai atėmė iš lietuvių pistoletus, žemėlapius, pinigus, laikrodžius, žiedus, nuplėšė nuo lietuvių uniformų karininkų ženklus. Tuomet komisaras perskaitė įsakymą, kad išvardyti karininkai, kaip nepatikimi sovietinei santvarkai, bus ištremiami iš Lietuvos. Suimtieji vėl buvo grąžinti į sunkvežimius, nuvežti į Varėnos geležinkelio stotį, o iš ten specialiu vagonu – į Naująją Vilnią. Tik ten karininkai suprato visą okupantų žiaurumo mastą: tris paras iš abipus jų traukinio stovinčių civilių tremtinių ešelonų sklido iš proto vedantis triukšmas, vaikų klyksmas, motinų raudos. Tačiau kariai, prisiekę ginti savo krašto žmones, juodojo birželio akivaizdoje patys buvo belaisviai ir bejėgiai.

Iš viso per keturias birželio dienas buvo suimti 236 korpuso karininkai. Birželio 19-ąją jie atvežti į Juchnovkos karo belaisvių stovyklą netoli Maskvos. Po dešimties dienų jie drauge su kitais Baltijos šalių karininkais buvo sugrūsti į gyvulinius vagonus ir po kelių savaičių atsidūrė amžino įšalo zonoje esančioje darbininkų gyvenvietėje, vėliau pavadintoje Norilsku. Dar 17 suimtųjų pateko į Maskvos ir Gorkio kalėjimus.

Iš viso per vienus sovietinės okupacijos metus buvo suimta ir išvežta į Rusiją 414 Lietuvos karininkų, 195 iš jų žuvo. Dar 24 karininkai buvo nužudyti ar žuvo SSRS ir Vokietijos karo pradžioje. Kai kurie jų krito su ginklu rankoje, mėgindami nepaklusti įsakymui trauktis į Rusiją ir prasiveržti pro juos supančius Raudonosios armijos junginius. Bet tai jau kita istorija.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"