TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Lietuvos kontržvalgybos pradininkas

2010 09 03 0:00
Lietuvos Respublikos generalinis konsulas Karaliaučiuje J.Budrys (pirmas iš dešinės) su konsulato darbuotojais. 1932 m.
Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotrauka

Šią savaitę sukako 9 metai, kai 1991-ųjų rugsėjo 1 dieną mirė ilgametis Lietuvos generalinis konsulas Niujorke Jonas Budrys, iki 1922 metų žinomas kaip Jonas Polovinskas. Būtent su šia pavarde siejamas mažiausiai žinomas J.Budrio gyvenimo laikotarpis, neatskiriamas nuo jaunos Lietuvos valstybės kontržvalgybos kūrimo. Šiandien prisiminkime kai kuriuos ryškesnius tų metų epizodus.

Tai, kad J.Polovinskas tapo vienu Lietuvos kontržvalgybos kūrėjų, nėra atsitiktinumas. Profesionalas, penkerius metus - nuo 1915 iki 1920 metų - dirbęs kontržvalgybos darbą Rusijoje, o nuo 1918-ųjų brigados vado teisėmis ėjęs Baltosios gvardijos Amūro karo apygardos kontržvalgybos viršininko pareigas, buvo neįkainojamas radinys atsikuriančiai Lietuvos valstybei.

Taigi pirmomis 1921 metų birželio dienomis į Lietuvą sugrįžusio J.Polovinsko laukė staigmena: geležinkelio stoties perone šalia būrio giminaičių sukiojosi ir jaunas karininkas. Supažindindama su juo J.Polovinsko sesuo pasakė, kad tai - žvalgybos viršininkas. Buvęs carinės armijos karininkas iš karto net nesuprato šio lietuviško naujadaro, tad paaiškinti, kuo užsiima tas uniformuotas vyras, teko rusišku žodžiu "razvedka".

J.Polovinską pasitikęs barzdotas kariškis pasirodė esąs prieš tris mėnesius paskirtas Žvalgybos skyriaus viršininkas Mykolas Lipčius. Būtent nuo šio pareigūno priklausė, ar J.Budrys apskritai galės atvykti į Lietuvą. Vėliau paaiškės, kad M.Lipčius kruopščiai kaupė duomenis apie buvusį carinės armijos žvalgybos karininką ir, surinkęs informaciją iš giminių, nutarė, jog J.Polovinskas ne tik nekelia įtarimų, bet ir galėtų sėkmingai darbuotis kuriamoje Lietuvos slaptojoje tarnyboje. Taigi M.Lipčius pasiteiravo karininko apie jo artimiausius planus. Šis atsakė ketinąs pirmiausia aplankyti 7 metus nematytus gimines, o tuomet jau galėsiąs pagalvoti, ko imtis toliau. Žvalgybos vadovas pakvietė būsimą kontržvalgybininką sugrįžus į Kauną būtinai užeiti pas jį į namus.

Po kelių dienų viešnagės Šiauliuose į laikinąją sostinę parvykęs J.Polovinskas jau spaudė M.Lipčiaus buto durų skambutį. Ten jo laukė ne tik žvalgybos vadas, bet ir Juridinės dalies viršininkas Leonidas Praškevičius. Pamažu ėmė vyniotis neskubaus, ramaus pokalbio siūlas. J.Polovinskas papasakojo apie savo tarnybą Rusijos kariuomenėje, ten sutiktus karininkus, o M.Lipčius išsamiai išdėstė Lietuvos vidaus padėtį. Galiausiai žvalgybos vadovas pasiūlė pašnekovui tarnybą savo žinyboje - dviese būsią lengviau, o formalumus galima sutvarkyti nors ir rytoj.

J.Polovinskas ilgai nesvarstė. "Atsakiau, kad iš esmės džiaugiuosi jo pasiūlymu, nes mėgstu tą sritį, jaučiuosi paruoštas tam darbui; man ne tiek rūpi tarnybinis laipsnis, kiek galimybė dirbti savarankiškai,

pagal savus metodus, o jei mano iniciatyva bus varžoma, geriau nepradėti. Lipčius užtikrino, kad jis kaip tik laukia iš manęs iniciatyvos ir sugestijų, tad duos man visišką savarankiškumą", - vėliau prisimins pirmasis kontržvalgybos vadovas.

Po kelių dienų, sutvarkius visus formalumus, J.Polovinskas paskiriamas IX žvalgų punkto Kaune viršininku. Tai reiškia, kad jam patikima laikinoji sostinė ir Kauno bei Kėdainių apskritys. Dar po pusantro mėnesio jis patvirtinamas kontržvalgybos viršininku. Taip prasideda neilgas, tačiau labai įdomus J.Polovinsko gyvenimo etapas, kupinas sudėtingų užduočių ir neįtikimų nutikimų.

Agitatoriai kariuomenėje

Pirmieji rimti darbai naujojo kontržvalgybos vadovo laukė jau 1921 metų vasarą - jam teko likviduoti komunistinio pogrindžio užuomazgas Lietuvos kariuomenėje. Tai, kad komunistai varo agitaciją tarp karių, kontržvalgybai nebuvo paslaptis. Ši žinyba jau žinojo ne tik kai kurių agitatorių slapyvardžius, bet ir tikrąsias pavardes. Jas išsiaiškinti buvo pavesta į komunistines kuopeles infiltruotiems kontržvalgybos agentams. Birželio pabaigoje J.Polovinsko žiniai paskirti trys kariai informatoriai pranešė, kad kažin koks civilis įkalbėjo juos prisidėti prie Kauno įgulos karių komunistinio centro komiteto. Nė neįtardamas, su kuo turi reikalą, "instruktorius" kviesdavo informatorius į susirinkimus, duodavo jiems komunistinių leidinukų "Kareivių tiesa", kad šie išdalytų juos kariams ar tiesiog išmėtytų kareivinėse. Paskui "komiteto" nariams buvo siūloma stebėti, kurie kareiviai tuos lapelius paims, kurie praneš apie juos vadams, o kurie tiesiog įsikiš laikraštėlį užantin. Iš tų, kurie linko prie komunistų skleidžiamų idėjų, tikėtasi formuoti naujas partijos narių kuopeles.

Tiek apie varomą agitaciją, tiek apie "Kareivių tiesos" turinį kontržvalgybai informatorių dėka buvo gerai žinoma. Tačiau visoje šioje istorijoje tebebuvo viena paslaptis - civilis agitatorius. Prabėgo pusmetis, bet jo pavardės taip ir nepavyko nustatyti. Todėl kontržvalgybos vadovas, pasitaręs su M.Lipčiumi, nutarė giliai nebekapstyti, o suduoti prevencinį smūgį visam "centro komitetui". Sužinojęs, kad eilinis susirinkimas vienos dienos vidudienį paskirtas Napoleono kalne, J.Polovinskas nutarė veikti. Rytą šią vietą supančiuose krūmuose susirinkimo dalyvių jau laukė keliolika kontržvalgybos agentų, o kitoje kelio pusėje esančiame miškelyje, iš kurio puikiai matyti visi lipantieji į kalną, įsitaisė ir pats J.Polovinskas.

Artėjant vidudieniui kalne iš tikrųjų jau buvo nemažai uniformuotų kareivių. Iš jų išsiskyrė vienintelis civiliais drabužiais vilkintis jaunas vyras, atmynęs dviračiu nuo Aleksoto kalno. J.Polovinskui nekilo jokių abejonių - tai paslaptingasis "instruktorius". Atrodė, reikalą galima išspręsti labai paprastai: tiek "kuopelę", tiek civilį agitatorių paprasčiausiai suimti. Tačiau tokiu atveju būtų kilusi rizika, kad per tardymą bus demaskuoti kariuomenėje veikiantys kontržvalgybos agentai. Todėl J.Polovinskas priėmė kitokį sprendimą. Kalnas tiesiog buvo apsuptas, o visi ten susirinkę kareiviai surašyti - neva nutarta patikrinti, ar jie savavališkai neišėjo iš savo dalinių. To visiškai pakako, kad žaliems kareivėliams daugiau niekada nekiltų noro lankytis neaiškiuose susirinkimuose. Niekas nelietė ir "instruktoriaus". Apklausiamas jis dievagojasi apie jokius susirinkimus nieko nežinąs, esą tiesiog gražią dieną išvažiavęs pasivažinėti dviračiu. Vis dėlto iškratytas ir paleistas paslaptingasis veikėjas paskubėjo dingti iš Kauno į Žemaitiją, o ten jį ir toliau stebėjo budri kontržvalgybos akis. Šiaip ar taip, daugiau bandymų kurti komunistinę organizaciją Lietuvos kariuomenėje nebebuvo.

Konfliktas su Rusijos pasiuntinybe

Jau tuo metu niekas neabejojo, kad visa komunistinė agitacija Lietuvoje organizuojama iš Kaune veikusios sovietinės Rusijos pasiuntinybės, o tiksliau - iš Vytauto prospekte įsikūrusio jos prekybos skyriaus. Netrukus J.Polovinskas ir jo žinyba tiesiogiai susidūrė su šia "kontora".

Lietuvoje, kitaip nei Maskvoje, kur visų "buržuazinių" (kitokių tuomet ir nebuvo) valstybių pasiuntinybių prieigas ir ten atvykstančius asmenis visiškai atvirai kontroliavo sovietinis saugumas, specialiosios tarnybos tokios priežiūros nevykdė. Tačiau kontroliuoti reikėjo, tad J.Budrys pavedė išorinio sekimo sekcijos vedėjui paskirti keletą agentų, kad šie bent jau "paganytų" akis į

prekybos atstovybę atvykstančius ir iš jos išeinančius asmenis.

Netrukus sekliai įsidėmėjo maždaug 35 metų moterį, kuri nuolat ten lankėsi ir, kaip vėliau paaiškėjo, gyveno čia pat, už poros kvartalų. Vėliau ji, apklausiama žvalgybos valdininko, papasakos, kad kadaise užsuko į pasiuntinybę ieškodama informacijos apie Rusijoje gyvenančius savo giminaičius ir nuo to laiko dažnai čia užsukanti išgerti arbatos. Užbėgant įvykiams už akių reikėtų pažymėti, jog netrukus pasiuntinybės ar prekybos atstovybės darbuotojų vaišingumu pasinaudos nemažai žinomų Kauno žmonių. Arbatėlė Laisvės alėjoje dažnu atveju baigsis tuo, kad ne vienas toks veikėjas vėliau ims šlovinti Sovietų Sąjungą, o blogiausiu atveju net taps Lietuvos nepriklausomybės duobkasiu.

Kokius duomenis J.Polovinsko vadovaujama kontržvalgyba tuomet surinko apie paslaptingąją pasiuntinybės viešnią nežinoma, tačiau stebėjimų rezultatas buvo aiškus - komendanto nurodymu moterį trims mėnesiams nuspręsta ištremti į Ukmergės apskritį. Vis dėlto įgyvendinti šio įsakymo taip ir nepavyko. Tai, kas įvyko trėmimo dieną, primena įtempto nuotykių filmo siužetą.

Komendantūros paskirtas jaunas kareivis lydi moterį Vytauto prospektu. Pagal statuto reikalavimus jis, laikydamas rankose šautuvą, žengia iš kairės, arčiau gatvės. Staiga, jiems priėjus vieną namą, moteris puola į vidų ir užtrenkia paskui save duris. Apstulbęs kareivėlis jau įsivaizduoja save karo tribunolo teisiamųjų suole, todėl nieko negalvodamas puola paskui bėglę. Šautuvo buože atidaręs duris, nelaimėlis kaktomuša susiduria su vyrais, kurie jam nesuprantama kalba kažką šaukia. Nepaisydamas protestų karys desperatiškai bėgioja po patalpą, ieškodamas pabėgėlės, tačiau šios niekur nėra. Jis nesuvokia, kad įsiveržė ne kur kitur, o į Rusijos prekybos atstovybę.

Tuo metu iš sovietų pasiuntinybės į Užsienio reikalų ministeriją jau skrieja žinia: "Į mūsų prekybos skyrių įsiveržė girtas ginkluotas jūsų kareivis, grasina šautuvu ir terorizuoja moteris!" Nieko nesuprantantys ministerijos klerkai skambina į komendantūrą. Netrukus jos kariai išsiveda lauk visiškai sutrikusį sargybinį. Gavęs pranešimą apie incidentą, J.Polovinskas siunčia prie pasiuntinybės keletą savo vyrų. Jų užduotis - visą naktį stebėti, kas vyks toliau. Rytą, 11 valandą, į pasiuntinybę atvyksta surūgęs Užsienio reikalų ministerijos pareigūnas. Jam tenka nemaloni misija atsiprašyti už incidentą. Atlikęs pareigą, valdininkas visą susierzinimą išlieja ant netoliese stovinčio J.Polovinsko: "Ką čia darote, atsiimkite savo žmones."

Tačiau bėglė tebėra pastato viduje, todėl kontržvalgybos vadovas nutaria laukti atomazgos. Tam prireiks dar beveik paros. Ankstyvą kitos dienos rytą nuo stoties pusės pasirodo Rusijos atstovybės automobilis. Prie durų jis sulėtina greitį, o tuo metu į gatvę iššoka trys vienodomis skrybėlaitėmis pasipuošusios moterys ir du vyrai. Kai visi sušoka į automobilį, šis visu greičiu pasileidžia senamiesčio link. Persekioti diplomatinius pasus turinčių bėglių nėra prasmės. Vėliau paaiškės, kad paslaptingoji moteris buvo tikrai nesmulki žuvelė, antraip ji nebūtų buvusi slapta išgabenta į sovietinę Rusiją.

Agento "Ivanovo" žlugimas

Vis dėlto šie nuotykiai gali pasirodyti vaikų žaidimas palyginti su bene didžiausiu J.Polovinskui tekusiu iššūkiu - daugiau kaip trejus metus trukusia itin aukšto rango sovietų šnipo medžiokle. Pirmasis dviejų priešininkų susitikimas įvyko dar 1921 metų birželį, kai J.Polovinskas nutarė asmeniškai susipažinti su Lietuvos kariuomenės vadais ir aukštesniais karininkais. Reikėtų paminėti, kad tuomet vienos pėstininkų divizijos vadas Konstantinas Kleščinskis, vėliau demaskuotas kaip sovietų žvalgybos agentas "Ivanov-12", nesukėlė kontržvalgybos vadovui jokių įtarimų. Tad netrukus generolas K.Kleščinskis buvo paskirtas Generalinio štabo viršininku. Tiesa, po kurio laiko buvusio caro armijos karininko karjera ėmė strigti - nuo Generalinio štabo viršininko vyras smuktelėjo iki pirmojo jo pavaduotojo, o vėliau - ir iki divizijos vado pareigų. Sunku pasakyti, kas kišo koją K.Kleščinskio tarnybai. Bet turbūt didžiausia jo bėda tapo mėginimai politikuoti, didelės ambicijos ir liežuvio nevaldymas. Šiaip ar taip, 1922-aisiais K.Kleščinskis buvo paleistas į atsargą, vos už porą tarnybos metų jam skirta 500 litų pensija. Tada niekas nė neįtarė, kad tapęs privačiu asmeniu atsargos generolas itin suaktyvins žvalgybinę veiklą.

J.Polovinskas ir K.Kleščinskis, kaip civilis ir privatus asmuo, dar kartą susitiko Klaipėdoje 1923 metų balandį. Priminsime, jog tuo metu ir J.Polovinskas bent jau oficialiai nebebuvo kontržvalgybos šefas - po sėkmingo Klaipėdos sukilimo jis ėjo šio krašto gubernatoriaus pareigas. Atsargos generolas aplankė J.Polovinską ne šiaip sau, o turėdamas prašymą - užglaistyti išvakarėse viename iš miesto restoranų kilusį skandalą, kai gerokai įkaušęs generolas kitų karininkų akivaizdoje prisipolitikavo, kritikavo krašto valdžią ir kariuomenės vadovybę bei siūlė kelti tostus už Antaną Smetoną ir būsimą diktatūrą. Čia reikėtų paminėti dar vieną aplinkybę: K.Kleščinskis buvo įsteigęs Lietuvoje vienos prancūzų bendrovės atstovybę, užsiimančią prancūziško vyno reeksportu į Rusiją. Atstovybės vadovo statusas padėjo jam gauti Sovietų Sąjungos vizą ir nuvykti į Maskvą. Beje, ketinimais keliauti į bolševikinę Rusiją atsargos generolas noriai dalijosi su J.Polovinsku.

Dėl šių aplinkybių, o ypač dėl Klaipėdoje sukelto skandalo K.Kleščinskis pateko tiek į karinės kontržvalgybos, tiek į politinės policijos akiratį. Parvykęs iš Maskvos atsargos generolas buvo sekamas dar mažiausiai du mėnesius, tačiau nieko, kas galėtų sukelti įtarimus, nepastebėta. Tačiau būtent grįžęs iš Rusijos K.Kleščinskis ėmė trintis apie Generalinį štabą, ieškoti kontaktų su aukštais jo karininkas ir aktyviai bendrauti su sovietų pasiuntinybės pareigūnais. Taigi ir kontržvalgyba, ir politinė policija tuomet jau turėjo rimtą pagrindą įtarti atsargos generolą šnipinėjimu. Įtarimus patvirtino 1926 metų pabaigoje gautos žinios, kad K.Kleščinskis palaiko ryšius su sovietų atstovybės agentūros vedėjo padėjėju I.Sokolovu.

Tuo metu J.Polovinskui jau nebekilo jokių abejonių dėl K.Kleščinskio. "Pasijutau kaip medžiotojas, užklupęs pavojingą žvėrį. Jis nebuvo paprastas informatorius, o Generalinio štabo viršininkas, kelerius metus veikęs Kauno viršūnėse. Tokio kalibro šnipui negalėjome leisti pasislėpti Sovietų Sąjungoje. Ten jis būtų buvęs paskirtas į aukštas pareigas ir juokęsis, kad nesugebėjome per daugelį metų jo iššifruoti. Jis turi būti nubaustas už savo pragaištingą darbą, kad atbaidytų kitus", - taip šią istoriją savo knygoje "Kontržvalgyba Lietuvoje" vėliau prisimins jos vadovas.

Galiausiai 1927 metų gegužės 19-osios vakarą, 21 val., K.Kleščinskis įkliuvo savo namuose Aukštaičių gatvėje. Įkalčiai buvo nenuginčijami: bute rastas ir jau minėtas I.Sokolovas, o šio rankose - "Ivanov-12" slapyvardžiu pasirašyti pranešimai su itin slaptomis žiniomis apie Lietuvos kariuomenę. Kitą rytą sovietų diplomatas tyliai išvyko į Maskvą. K.Kleščinskis tų pačių metų gegužės 31-ąją Karo lauko teismo buvo nuteistas myriop ir kitą dieną sušaudytas.

Sukilėlių vadas

Tačiau grįžkime į 1922-uosius. Būtent tais metais J.Polovinskui tenka ypatinga užduotis, niekaip netelpanti į kontržvalgybos vadovo pareigų rėmus. Tų metų rudenį Lietuvai atsiranda unikali proga atgauti prancūzų kontroliuojamą Klaipėdos kraštą. Per slaptą posėdį Ernesto Galvanausko vadovaujama Vyriausybė nutaria organizuoti Klaipėdos krašto gyventojų sukilimą, kurį ginklu turi paremti civiliais drabužiais perrengti Lietuvos kariai. Atlikti žvalgybą ir išsiaiškinti tokio sukilimo galimybes dar vasarą buvo pavesta ne kam kitam, o J.Polovinskui. Nuo tos dienos jis prisiėmė naują - Jono Budrio - pavardę.

Kadangi apie Klaipėdos sukilimą jau esame rašę, šį kartą tik prisiminkime, kad veikti rengtasi ypač didelio slaptumo sąlygomis. Apie J.Budrio misiją Klaipėdoje tuomet žinojo tik oficialus Lietuvos atstovas šiame krašte Jonas Žilius ir jo bendramintis klaipėdietis Erdmonas Simonaitis. Per tuos kelis mėnesius tapo aišku, kad vietos gyventojų jėgomis tokio masto operacijos nepavyks įgyvendinti - jos teks imtis savanoriams iš Lietuvos.

Taigi 1923 metų sausio 4 dieną J.Budrys grįžta į Kauną. Tą pačią naktį sušaukiamas Karo tarybos posėdis ir jam pasiūlomos sukilimo vado pareigos. Kontržvalgybos vadovas su šiuo pasiūlymu nedvejodamas sutinka. Ši misija - ir sunki, ir nedėkinga, mat kritiniu atveju "sukilėlių" būdų išsižadėjusi ir juos siuntusi Vyriausybė. Tai liudija ir tokie E.Galvanausko žodžiai: "Jei gausite mūsų įsakymą grįžti - neklausykite. Valdžios rolė viena, jūsų - kita. Ar supratote?" Sausio 9 dieną, kai "sukilėlių" traukinys pajudės iš Kauno geležinkelio stoties, J.Budrys nežinos, nei kaip baigsis ši misija, nei kiek laiko ji truks. Vis dėlto jau vasario 19-ąją kontržvalgybos vadovo lauks triumfas: tą dieną virš Klaipėdos prefektūros suplevėsuos Trispalvė, o pas J.Budrys priims Lietuvos kariuomenės paradą. Tą pačią vasario 19-ąją jis paskelbs perimantis Prancūzijos vyriausiojo komisaro pareigas Klaipėdos krašte. 1924 metų spalio 21 dieną jau buvęs kontržvalgybos vadovas prezidento dekretu bus paskirtas pirmuoju Klaipėdos krašto gubernatoriumi, tačiau šias pareigas jam teks eiti tik šiek tiek daugiau kaip metus. 1925-ųjų lapkritį, po Klaipėdos krašto seimelio rinkimų, kurie lietuviškoms partijoms nebuvo sėkmingi, J.Budrys pasitraukia iš posto, bet netrukus vėl sugrįžta į specialiąsias tarnybas.

Kurį laiką ji dirba Vidaus reikalų ministerijos (VRM) patarėju, o po 1926 metų perversmo tampa vienu politinės policijos reorganizacijos iniciatorių. 1927-ųjų sausį kriminalinė ir politinė policija sujungiamos į vieną įstaigą, pavadintą VRM kriminaline policija. J.Budrys paskiriamas jos viršininku.

Lygiai po metų J.Budrys perkeliamas į diplomatinę tarnybą. Tokio netikėto karjeros posūkio priežastys nėra visiškai aiškios, tačiau praktika, kai buvę specialiųjų tarnybų vadovai vėliau siunčiami tarnauti diplomatais, išlikusi iki šiol, ir ne vien Lietuvoje. 1928 metais J.Budrys skiriamas Lietuvos konsulu Karaliaučiuje, vėliau - Lietuvos generaliniu konsulu Rytų Prūsijoje. 1936 metų lapkričio 11 dieną buvęs kontržvalgybos ir saugumo vadovas vyksta į Niujorką ir pradeda eiti Lietuvos generalinio konsulo JAV pareigas.

Kaip jau esame rašę, 1940 metais sovietams okupavus Lietuvą, jos diplomatinė tarnyba liko vienintelė veikianti ir daugelyje valstybių pripažįstama mūsų šalies institucija. Taigi J.Budrys šias pareigas ėjo 28 metus, iki pat savo gyvenimo pabaigos. Tačiau tai - jau kitos istorijos tema.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"