TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Lietuvos metraščiai – seniausia mūsų istorija

2014 10 27 6:00
K. Gudmantas Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto (LLTI) Senosios literatūros skyriaus jaunesnysis mokslo darbuotojas Kęstutis Gudmantas Vilniaus universiteto Tarpatautinių santykių ir politikos mokslų institute pasakojo apie Lietuvos metraščių palikimą bei recepciją. Pastaroji, pasak kalbėtojo, vyksta iki šiol, jau ne vieną šimtą metų.

Seniausia mūsų istorija – rusėnų kalba rašyti Lietuvos metraščiai, atsiradę XV a. viduryje, pasakojantys apie LDK istoriją. Pagal turinį ir sukūrimo laiką mokslininkai skiria tris metraščių sąvadus: Trumpąjį, Vidurinįjį ir Platųjį. Šiandien žinoma per 30 jų nuorašų, t.y. rankraščių pagal pirminį šaltinį, tačiau, kaip sakė K. Gudmantas, nėra istoriko, kuris žinotų juos visus. Kiekvienas perrašinėjęs metraščius kartu buvo ir redaktorius, kai ką savaip interpretuodavo, tačiau autorystė nenurodoma – pasakojimai anonimiški.

Trumpasis sąvadas – istorija „iš Vytauto varpinės“

Trumpąjį sąvadą, sudarytą apie 1446 metus tuo metu Lietuvai priklausiusiame Smolenske, LLTI darbuotojas įvardijo kaip istoriją, „papasakota iš Vytauto varpinės“. Jis susideda iš dviejų dalių – „rusiškosios“, kurioje sukompiliuoti rusų metraščiai, apimantys istoriją nuo pirmųjų „variagų“ kunigaikščių, bei Didžiųjų Lietuvos kunigaikščių metraščio. Tai dviejų Gediminaičių kartų istorija, o siužeto esmė – konfliktas tarp Jogailos ir Vytauto tėvo Kęstučio, pasibaigęs tragiška pastarojo mirtimi Krėvoje. Vėliau šis pasakojimas papildytas Vytauto įsigalėjimu LDK ir Podolės įgijimu, laimėjus Mėlynųjų Vandenų mūšį 1362 metais, bei praradimu po jo mirties 1430-aisiais. Pastaroji, kaip sakė K. Gudmantas, ilgą laiką buvo žaizda lietuvių ir lenkų santykiuose. Iš pastabų metraščių paraštėse galima suprasti, kad lietuviai dar ilgai laikė nuoskaudą dėl lenkų klastingai užimtos Podolės.

Kadangi tekstus rašė Vytauto metraštininkai, sąvado kulminacija – panegirika jam, kur teigiama, kad tarp to meto valdovų jam nėra lygių, jis esąs iškiliausias. Jam paliepus į Lucką atvykęs šv. Romos imperijos valdovas Zigmantas, jo valios paisę ir rusų kunigaikščiai bei Aukso Ordos chanai. Pasak kalbėtojo, iš Senojo Testamento ateina idealaus valdovo, kurio žemės nuo vienos jūros iki kitos, vaizdinys. Ir tuo pačiu nekalbama apie neigiamus Vytauto bruožus, kaip pavyzdžiui kerštingumą. Tarkime, Skirgailos – Vytauto oponento – nunuodijimas Kijeve puotos metu aprašytas, minimas ir nunuodytojas vienuolis Foma Izufovas, tačiau užsakovas nutylimas. K. Gudmanto teigimu, šis pasakojimas, kaip ir daugelis kitų metraščiuose, istorikams užmena ne vieną mįslę.

Į Didžiųjų Lietuvos kunigaikščių metraštį taip pat įeina Smolensko kronika, kurioje pasakojama apie LDK vidaus karą tarp tarp Jogailos brolio Švirtrigailos ir Vytauto brolio Žygimanto Kęstutaičio, vaizduojamas 1435 metų Pabaisko mūšis. Metraštininkas, žinoma, rašo palankiai Vytautui ir jo broliui Žygimantui. Švitrigailos pralaimėjimas aiškinamas kaip Dievo bausmė už buvusio sąjungininko, vėliau apkaltinto išdavyste ir pasmerkto myriop, metropolito Gerasimo sudeginimą. Anot, mokslininko, šis sąvadas – margas, idėjiškai prieštaringas, tarsi kentauras. „Vytautinė“ jo dalis tapo svarbi ir tarptautiniu lygmeniu: Lenkijoje buvo išversta į lotynų kalbą, nuorašų padaryta ir Rusijoje. Metraštyje ieškota istorinių precedentų, genealoginės informacijos.

Metraščiai – atsakas į iššūkius

Lietuvos metraščio Ališavos nuorašas (apie 1550 m.)

Prieštaros panaikintos kitame istoriografijos etape. Kaip pasakojo K. Gudmantas, vykstant karui su Maskva bei jaučiant Lenkijos spaudimą, XVI a. pirmoje pusėje atsirado du nauji sąvadai – Vidurinysis ir Platusis, kitaip dar žinomas kaip Bychovco kronika. LDK elitas norėjo atsakyti į Lenkijos kronikoje pateikiamą kryžiuočių prasimanymą, vėliau išpatintą J. Dlugošo, apie tai, kad Gediminas buvęs kunigaikščio Vytenio tarnu ir jį nužudęs užgrobė valdžią. Be to, lenkų elitui siekiant glaudesnės unijos, istoriniuose šaltiniuose Lietuva vaizduota kaip Lenkijos provincija. Taip pat reikėjo atsvaros ir rusų kunigaikščių, norėjusių iš LDK atsiimti rusėniškas žemes, propagandai. Vienas svarbiausių aspektų buvo Oršos mūšio, vykusio po Smolensko netekimo 1514 metais, pergalės populiarinimas. Pasakojimas apie šį mūšų – pats išsamiausias šiuose metraščiuose, pateikiami net maskvėnų belaisvių sąrašai.

LLTI mokslininkas pasakojo, kad „rusiškoji“ Trumpojo sąvado dalis buvo pakeista fantastine lietuvių kilmės iš romėnų istorija. Viduriniąjame sąvade rašoma, kad lietuvių protėviai romėnai bėgo nuo Romos imperatoriaus Nerono persekiojimų, o Platusis sąvadas pateikia versiją, jog bėgta nuo hunų vado Atilos. Taip pat pateikiama fikcinė kunigaikščių Vytenio ir Gedimino geneologija nuo Palemono. Dalis Trumpojo sąvodo medžiagos perimta kiek perdirbant, papildant. Vaizduojamas LDK įsteigimas, Vilniaus įkūrimas (po pranašingo Gedimino sapno), parodoma, kaip suformuojama Lietuvos „nuo jūrų iki jūrų“ teritorija, kalbama apie Algirdo žygius į Maskvą bei į Vakarus, išlaikomas Vytauto kultas. Plačiajame metraštyje įtvirtinamas lenko kaip klastingo sąjungininko stereotipas. Metraštininkas teigia, kad lietuviai vieni įveikė kryžiuočius Žalgirio mūšyje, neigia lenkų dvasininkų nuopelnus, krikštijant Lietuvą ir Žemaitiją.

Šie du sąvadai atsirado Vilniaus vaivados ir LDK kanclerio Alberto Goštauto aplinkoje. K Gudmanto teigimu, šis politikas, I Lietuvos Statuto redaktorius, kurio išskirtinius gabumus pripažino ir amžininkai, puikiai suprato iškilusius Lietuvai uždavinius. Taigi nieko keista, kad Platusis sąvadas, kuris yra ir idėjiškai, ir stilistiškai vieningiausias kūrinys, turi ir Goštautų giminės istorijos bruožų. Jame ryškus imperializmas – brėžiamos simbolinės lietuvių valdžios ribos: kunigaikštis Algirdas valstybės sieną nukėlė iki Možaisko ir Kolomnos, Jogaila – iki Vyslos, o Vytautas ją išplėtė „nuo jūros iki jūros“.

Iki šių dienų

Lietuvos metraščio Račinskių nuorašas (XVI a. pab.)

Metraščiais rėmėsi ir juose pateikiamas idėjas plėtojo Mykolas Lietuvis, Augustinas Rotundas, Motiejus Strijkovskis. Pastarojo indėlis didžiausias. Kaip Tito Livijaus istorija „sunaikino“ Romos analus, taip ir M. Strijkovskio kronika „sunaikino“ Lietuvos metraščius, kalbėjo K. Gudmantas. Būtent jo dėka kai kuriuos metraščių pasakojimus žinome iki šiol. Jo interpretuotais siužetais rėmėsi ir Albertas Kojelavičius-Vijūkas, ir Radvilų giminės aplinkos poetai, jėzuitų autoriai, Lietuvos romantikai. Patys metraščio originalai iš naujo atrasti tik XIX a., atsiradus istorijos mokslui.

Paklaustas apie baltarusių pretenzijas į rusėniškai parašytus Lietuvos metraščius, mokslininkas pažymėjo, jog problema kyla ne tik su jais, bet ir su kita senąja raštija, pavyzdžiui, Lietuvos Metrika ar Statutais. Daugeliui baltarusių istorikų nepatinka jų pavadinimai, nes tokiu būdu visą šį paveldą neva pasisavinanti dabartinė Lietuva. Galbūt jiems priimtinesnis būtų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės metraščių ir t.t. pavadinimas? Pasak K. Gudmanto, tai nebūtų klaidingas įvardijimas, tačiau tarptautinėje istoriografijoje seniai prigijo pažyminys „Lietuvos“, geriau paisyti tradicijos. „Juolab, kad „Lietuvos metraščius“ (lot. „annales Lithuaniae“) rastume jau XVI-XVIII a. Lietuvos ir Lenkijos raštijoje“, – teigė jis.

Carinėje Rusijoje mėginta diegti pavadinimą „западнорусские летописи“ (liet. Vakarų Rusijos metraščiai), o baltarusis Mikalojus Ulaščykas sovietmečiu įdiegė terminą „белорусско-литовские летописи“ (liet. baltarusių-lietuvių metraščiai). Moksliniu požiūriu, anot LTTI specialisto, jie abu turi trūkumų. Dar pastebėta, jog pastaruoju metu baltarusių istorikai profesionalėja ir darosi nuosaikesni. Prisimenant „Youtube“ išplitusį animacinį filmuką apie Baltarusijos istoriją, kur vaizduotas Gedimino įkurtas Vilnius, geležinis vilkas, K. Gudmantas sakė nemanąs, kad kuris nors baltarusių istorikų gvieštųsi Vilniaus. Kas kita yra disidentiškų pažiūrų „istorikai mėgėjai“, oponuojantys dabartiniam režimui. Dėl šios priežasties mokslininkas šiuo metu grėsmės neįžvelgia.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"