TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Lionginas Baliukevičius-Dzūkas. 1925–1950 m.

2015 07 01 8:31
Lionginas Baliukevičius-Dzūkas. Daliaus Žygelio, Antano Kudzio, Genocido aukų muziejaus ir Lietuvos ypatingojo archyvo fondų nuotraukos.

Lionginas Baliukevičius-Dzūkas, Dainavos apygardos partizanų vadas, yra vienas žinomiausių Lietuvos laisvės kovotojų.

Būdamas partizanų gretose, 1948–1949 m. rašė pasipriešinimo kovų ir apmąstymų dienoraštį, šių dienų skaitytojui žinomą kaip „Partizano Dzūko dienoraštis“. Sausio 1-ąją buvo minimos 90-osios L. Baliukevičiaus-Dzūko gimimo metinės. Šiais metais birželio 24 d. sukanka 65 metai, kaip jisai žuvo.

Istorijos sūkuriuose

Lionginui Baliukevičiui buvo lemta gyventi nepaprastai tragišku mūsų istorijos laikotarpiu. Sunkūs išbandymai, užgriuvę Tėvynę, išryškino brandžią jauno žmogaus pilietinę sąmonę, aiškias nuostatas kovoti ne tik už savo, bet ir kitų laisvę. Jo pasaulėžiūros suformuota idėja sutapo su tautos idėja, tačiau, pasak Algirdo Greimo, tauta niekada neveikia visa; atskirais istorijos momentais ji įsikūnija ir pasireiškia per individus, grupes ar socialines klases. L. Baliukevičius yra chrestomatinis tokio istorinio tipo pavyzdys.

Joana Petruškevičiūtė-Baliukevičienė su sūnumis Lionginuir Kostu. Alytus, 1928 m.

1925 m. sausio 1 d. Alytuje gimė Lionginas Baliukevičius. Jo tėvas Kostas Baliukevičius, vedamas patriotinių paskatų, buvo pasitraukęs iš lenkų okupuoto Vilniaus krašto. Alytuje jis vedė Joaną Petruškevičiūtę – ramaus būdo išsilavinusią merginą. Ten pat, Margio gatvėje, šalia nuosavo namo Baliukevičiai įkūrė baldų dirbtuvę, kuri ir tapo pagrindiniu šeimos pajamų šaltiniu. Darbšti šeima gyveno pasiturimai, turėjo ir savo automobilį, kuris tuo metu daugeliui miestelėnų buvo ne tik neprieinama prabanga, bet dar ir technikos stebuklas. 1926 m. Baliukevičių šeimoje gimė antrasis vaikas – Kostas.

1934 m. L. Baliukevičius pradėjo lankyti Alytaus valstybinę gimnaziją. Lionginas nuo vaikystės buvo judrus, labai mėgo sportą, buvo gimnazijos krepšinio ir futbolo komandų žaidėjas. Taip pat mėgo kariškus žaidimus, aktyviai dalyvavo gimnazijos šaulių ir skautų veikloje. Ilgametis gimnazijos draugas Vincas Lapinskas prisimena: „Lionginas šiaip buvo darbštus, draugiškas, sąžiningas, nemėgstantis melo, inteligentiškas moksleivis. Labai norėjo viską apimti, įsisavinti, visur dalyvauti, tačiau jam truputį trūko drausmės <...>. Buvo didelis Lietuvos patriotas.“

Šeima, be abejo, formavo L. Baliukevičiaus charakterį, jo nuostatas. Keleriais metais už Lionginą jaunesnė, buvusi Alytaus gimnazijos auklėtinė Jūra Kupriūnaitė-Želionienė jį prisimena kaip pavyzdingą gimnazistą: „Lionginas buvo kilęs iš geros aplinkos – gerai išauklėtas ir nepaprastai energingas gimnazistas, iš tų, kurie savo energiją panaudoja geriems tikslams. Įstrigo tai, kad jis itin pagarbiai, taktiškai elgėsi su vyresniais žmonėmis, gimnazijos mokytojais. Mums, jaunesniems gimnazistams, jis buvo tikras, siektinas pavyzdys...“

Būtent Alytaus gimnazijoje, kai iki Lietuvą supurčiusių istorinių audrų dar, kaip tada atrodė, buvo ganėtinai toli, susipynė kelių būsimų Lietuvos laisvės kovotojų, būsimų aukščiausių Dainavos partizanų apygardos vadų likimai. Vienoje gimnazijos klasėje mokėsi būsimi Dainavos apygardos partizanai Juozas Gegužis, Mykolas Babrauskas, Antanas Kudzys. Viena klase aukščiau mokėsi L. Baliukevičius.

Lionginas su tėvais savo namų kieme Alytuje. 1943 m. liepos 12 d.

Antanas Kudzys tuos laikus ir būsimų bendražygių draugystę prisimena taip: „Juozas Gegužis (Dainavos apygardos partizanų vadas 1950 – 1951 m. – aut. past.) buvo kilęs iš kaimo, visada laikėsi nuošaliau. O štai Lionginas Baliukevičius nuo vaikystės draugavo su Miku Babrausku (vėliau tapusiu Dainavos apygardos Visuomeninės dalies viršininku, partizanų spaudos leidėju – aut. past.). Lionginas mokėsi viena klase aukščiau. Keista tai buvo draugystė. Abu galėjo atiduoti gyvybę už Lietuvą, bet priklausė skirtingoms organizacijoms – Mykolas buvo Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos (LLKS) narys, o Lionginas priklausė Lietuvos laisvės armijos (LLA) organizacijai. Tarp šių dviejų organizacijų buvo dideli taktiniai nesutarimai. Visiems jau buvo aišku, kad vokiečiai karą pralaimės, kad Lietuvoje vėl bus sovietai ir kad vėl reikės kovoti už Lietuvos laisvę. Reikėjo apsispręsti, ar imti ginklus, ruoštis eiti į mišką ir visais įmanomais būdais priešintis sovietų okupantams, ką siūlė LLA, ar dirbti mokytojais, šviesti žmones ir juos išsaugoti ateičiai, ką siūlė LLKS, kuriai priklausė Mykolas. O štai Lionginas Baliukevičius buvo vienareikšmiškai ginkluoto pasipriešinimo šalininkas. Kartais bediskutuodami, Mykolas ir Lionginas taip susipykdavo, kad man paskui reikėdavo juos ilgai taikyti.“

Bręstančių asmenybių negalėjo neveikti prasidėję istoriniai kataklizmai – pirmoji so-vietinė okupacija, ypač 1941-ųjų birželio trėmimai, kurie skaudžiai palietė ne vieną jų šeimos draugą. Baliukevičių baldų dirbtuvę, kaip ir visas privačias įmones, bolševikai 1941 m. nacionalizavo. Į tremtį iškeliavo ne viena pažįstama šeima... Tai, be abejo, vėliau turėjo didelės įtakos jaunuolių pasirinkimui.

Alytaus gimnazistų krepšinio komanda. Lionginas Baliukevičius stovi viduryje. Pirmas iš kairės stovi Antanas Kudzys. Alytus, 1942 m.

Vokietmečiu baigęs gimnaziją 1943 m. Lionginas įstojo į Kauno universiteto Medicinos fakultetą. Čia studijuoti jam buvo lemta tik vienerius metus. 1944 m. vasario 16 d. generolas Povilas Plechavičius per radiją pakvietė Lietuvos jaunimą stoti į Vietinę rinktinę. Su vokiečių okupacine valdžia buvo sutarta, kad lietuvių kariniai daliniai kovos su sovietų ir lenkų partizanais, terorizuojančiais Lietuvos gyventojus, ir gins savo kraštą nuo artėjančios Raudonosios armijos. Vokiečiai pažadėjo nesikišti į Vietinės rinktinės veiklą. Pirmo kurso studentas L. Baliukevičius, patriotinių įsitikinimų vedamas, buvo vienas iš tų keliolikos tūkstančių jaunų vyrų, iškart atsiliepusių į kvietimą ir užsirašiusių į Vietinę rinktinę. Vokiečius išgąsdino savanorių į Vietinę rinktinę gausa, tuo metu jų organizuojamus SS batalionus Lietuvos vyrai boikotavo. Vokiečiai sulaužė savo pažadus ir gegužės 9 d. įsakė visiems rinktinės batalionams pereiti jų žinion – tapti pagalbiniais policijos batalionais. Vietinės rinktinės vadovybei nepaklusus, vokiečiams dalį batalionų pavyko nuginkluoti – apie 3 500 vyrų buvo išvežti į Vokietiją darbams arba aerodromų apsaugai. Didesnė dalis vyrų su ginklais spėjo pasitraukti ir išsislapstė, kas kur galėjo – pas giminaičius, miškuose ir pan. 1944 m. liepos 11 d., aidint artėjančio fronto kanonadoms, po graudaus atsisveikinimo su tėvais (po kelių savaičių, atsitiktinei bombos skeveldrai pataikius į smilkinį, žuvo tėvas) L. Baliukevičius išvyko į Žemaitijoje steigiamus Tėvynės apsaugos būrius. Vėliau jis su nuoskauda prisiminė: „Iš Tėvynės apsaugos būrių nieko neišėjo. Mes visi tikėjom, kad tėvynę ginti galima ir su šlykščia vokiška uniforma. Bet vokiečiai nuo komunistų daug kuo nesiskyrė. Mus apgavo ir išnaudojo...“

Su ginkluota apsauga L. Baliukevičius ir jo bendražygiai buvo išvežti į Čekoslovakiją saugoti vokiečių aerodromus. 1945 m. gegužės 15 d. kaip vokiečių kariuomenės eilinis pateko į rusų nelaisvę. Dar metus buvo likimo blaškomas po įvairius belaisvių lagerius Čekijoje, Vengrijoje, Ukrainoje. Iš Ukrainos, Donbaso anglių šachtų, kur vergiškomis sąlygomis buvo išnaudojami karo belaisviai, jam vis tik pavyko pabėgti. 1946 m. vasaros pabaigoje fiziškai išsekęs pagaliau parsigavo į gimtinę. Deja, jam, kaip bėgliui, grįžti į namus Alytuje buvo pernelyg rizikinga – sovietų saugumas jau ne kartą tardė šeimos narius ir domėjosi Liongino buvimo vieta.

Buvęs gimnazijos draugas A. Kudzys tvirtina, kad Lionginas turėjo galimybę gauti padirbtus dokumentus ir eiti mokytojauti. Tuo metu labai daug kas taip darė. Kaimuose, miesteliuose mokytojų labai trūko, mokyklų vadovai į daugelį dalykų nekreipdavo dėmesio. Tačiau L. Baliukevičius, ko gero, net nesvarstė tokios galimybės...

Partizanų gretose

L. Baliukevičius ieškojo galimybių ir gana greitai įsitraukė į ginkluotąjį pasipriešinimą sovietiniams okupantams. Jo vėlesnis bendražygis Adolfas Ramanauskas-Vanagas atsiminimuose rašė: „Dzūkas norėjo patekti į Vakarus, tačiau nepavyko. Kurį laiką slapstėsi pas gimines. Ten jis ir susipažino su partizanais Ūseliu, Tėveliu ir Geguže. Kaip jau minėjau, savo laiku šie trys partizanai padarė nusižengimų, už kuriuos vėliau buvo partizanų karo lauko teismo sprendimais nubausti mirties bausmėmis.“

Dainavos partizanų apygardos partizanai. Iš kairės: PranasIvanauskas-Bevardis, Adolfas Ramanauskas-Vanagas,Lionginas Baliukevičius-Dzūkas ir Stasys Klimašauskas-Genys. 1948 m. vasara.

Dzūkui teko kurį laiką būti su jais viename būryje, nes dėl nuolatinių masinių sovietų siautėjimų tuose veikimo rajonuose partizanai nebegalėjo laikytis didesnėmis grupėmis. Ūselis, Tėvelis ir Gegužė, kurie jau tuomet nepasižymėjo drausmingumu, leidosi daugiau gyventojų vaišinami, ir dažni pasilinksminimai, ypač ten, kur buvo merginų, jiems buvo ne naujiena.

Dzūko būdui tokie dalykai netiko, nes jis gerai žinojo tikruosius partizanų kovos tikslus ir uždavinius. Įvykiai pasisuko taip, kad L. Baliukevičius sutiko savo gimnazijos laikų draugą M. Babrauską, tuo metu mokytojavusį Dauguose ir palaikiusį ryšius su Vaclovu Voveriu-Žaibu. Tarpininkaujant M. Babrauskui, įvyko L. Baliukevičiaus ir V. Voverio-Žaibo susitikimas. Panašu, kad partizanai teigiamai įvertino vienas kito ir tolesnes bendros kovos ir darbo galimybes, nes Dzūkas iš karto buvo priimtas į Žaibo vadovaujamą partizanų grupę.

Mažiau pasisekė M. Babrauskui, kuris netrukus – per 1946 m. Kalėdas – buvo įskųstas ir areštuotas MGB. Arešto orderyje nurodyta, kad M. Babrauskas suimamas „dėl nusikalstamų ryšių su ginkluotais nacionalistinio pogrindžio banditais nuo 1945 m. rudens, dėl dalyvavimo „Žaibo“ būrio susirinkimuose ir dėl Liongino Baliukevičiaus atvedimo į banditų būrį“. Laimei, M. Babrauskui pavyko išsisukti nuo šių kaltinimų, išvengti lagerių ir, kaip pamatysime toliau, po kurio laiko jis tapo L. Baliukevičiaus-Dzūko bendražygiu.

1946 m. rugsėjo 1-ąją L. Baliukevičius buvo priimtas į Dainavos apygardos Dzūkų rinktinės Geležinio Vilko grupę eiliniu kovotoju. Grupei vadovavo vienas narsiausių Dzūkijos partizanų vadų – Vaclovas Voveris-Žaibas, su kuriuo gan greitai L. Baliukevičius-Dzūkas tapo nuoširdžiausiais draugais. Šis partizanų junginys tuo metu turėjo per 30 kovotojų ir veikė Alytaus apskrities Daugų bei Alovės valsčiuose. Tos vietos L. Baliukevičiui nebuvo visiškai svetimos, kadangi Viesmūnuose gyveno jo mamos sesuo ir šiose apylinkėse vaikystėje teko su tėvais dažnai lankytis.

L. Baliukevičius įsiliejo į partizanų gretas naujame ginkluotojo pogrindžio kovų etape. Jau buvo praėjęs tas laikas, kai gausūs partizanų būriai drąsiai puldinėjo valsčių centruose įsikūrusią sovietinę administraciją, „stribus gaudydavo kaip peles“, o susidūrus su NKVD kariuomene būdavo stojama į atviras, ilgai trunkančias kautynes. Tokia veikimo taktika buvo atnešusi didelių nuostolių. Gausios kautynės, priešo pasalos, šnipų veikla – visa tai retino partizanų gretas, o naujokai nespėjo jų papildyti (Alytaus apskrityje iki 1946 m. jau buvo žuvę apie 400 kovotojų). Okupantai nusmaigstė visus valsčių centrus NKVD kariuomenės įgulomis, kurių gausios pajėgos operatyviai reaguodavo į bet kokį partizanų pasireiškimą. Jie buvo priversti vengti atvirų ir ilgalaikių susidūrimų su priešo pajėgomis, vis labiau slėptis ir maskuoti savo pėdsakus. Partizanai skirstėsi į mažesnius kovinius vienetus, pradėjo stovyklauti skyriais. Atsirado būtinybė rengti požemines slėptuves – bunkeris buvo pagrindinė partizanų užuovėja. Miškų ir kaimų „šukavimai“ vertė kovotojus lįsti vis giliau po žeme ir bunkeriuose praleisti ištisas savaites. Vis dėlto, nežiūrint sudėtingų veikimo sąlygų, nuo 1946 m. pavasario Dzūkijos partizanams pavyko susivienyti ir įkurti Dainavos apygardą, sudarytą iš karinių teritorinių vienetų – rinktinių, grupių (batalionų), būrių. Apygardos teritorija apėmė dabartinius Alytaus, Lazdijų, Varėnos rajonus, taip pat greta esančių Marijampolės, Prienų, Trakų ir Šalčininkų rajonų dalį.

Iš kairės priklaupę: Lionginas Baliukevičius-Dzūkas ir PetrasSavickas-Kregždė. Guli Vaclovas Voveris-Žaibas ir ViktorasKazlauskas-Vanagas. 1948 m. vasara.

Dainavos apygardos ir Dzūkų rinktinės partizanams tuo metu vadovavo Lietuvos kariuomenės kapitonas Domininkas Jėčys-Ąžuolis, žinomas L. Baliukevičiui dar iš vaikystės, nes 1935–1940 m. jis buvo Šaulių sąjungos Alytaus rinktinės vado pavaduotojas. Dainavos apygardos vadovybė 1946 m. vasarą įsakė koviniams daliniams vykdyti daug užduočių, tarp kurių svarbios buvo rengti pasalas okupacinės valdžios pareigūnams ir kariškiams. L. Baliukevičiui-Dzūkui ganėtinai greitai teko patirti pirmą kovos krikštą. Išlikusiame jo tarnybos lape lakoniški įrašai liudija apie dalyvavimą aršiose kautynėse ir susirėmimuose: „1946 09 04 Daugų valsčiaus Rimėnų kaime suruoštose pasalose partizanai 1 istrebitelį nukovė ir 1 sužeidė. Žuvo 1 partizanas ir 1 sužeistas. 1946 11 14 Daugų valsčiaus Rakatanskų kaime suruošta pasala buvo ypač sėkminga. Sunaikinta beveik visa Daugų įgula – nukauta 13 MVD-istų ir 5 istrebiteliai, nors vėl neapsieita be nuostolių: žuvo 1 partizanas ir 3 lengvai sužeisti. 1947 01 03 Alytaus–Daugų plento ruože, Gedimino miške kovotojai nupjaustė 2,5 km telefono stulpų, sunaikino 2 sunkvežimius, 1 lengvąją mašiną ir nukovė 1 priešo karininką.“

Toks buvo L. Baliukevičiaus-Dzūko krikštas ugnimi, dar labiau sustiprinęs jo ir grupės vado V. Voverio-Žaibo draugystę ir pasitikėjimą vienas kitu. Nenuostabu, kad 1948 m. pradėtame rašyti L. Baliukevičiaus-Dzūko dienoraštyje Žaibas minimas itin dažnai. Viename iš 1948 m. rugpjūčio mėnesio įrašų, Dzūkas, apimtas slogių minčių, rašo: „Nejauti, kaip širdį nejučiom suspaudžia: bėga laikas, bėga jaunystė, bėga meilė – viskas bėga... Prieš mus nežinia, ir baisi nežinia. Tie anglosaksiškieji diplomatai Maskvoje sprendžia milijonų likimą. Vargiai ar jie mus (čia turiu galvoje ne tik partizanus ir Lietuvą, bet ir visą Rytų Europą) prisimena. Jie tikriausiai nepasidalina sferomis, o kuo galim rūpėti mes? <...> Žaibą, matyt, irgi panašios nuotaikos užklumpa. Mes su juo prisimenam, kad jau esam vyrai: man 23 metai, jam – 26. Nejučiomis subrendom. Subrendom per anksti – su šautuvu, su pavojais. Nejaugi mes jau vyrai? Rodos dar taip neseniai buvom vaikai, gimnazistai. Kaip tas laikas bėga!“

Dainavos partizanų apygardos vadų sąskrydis Punios šile. 1947 m. balandis. Antras iš kairės stovi Geležinio Vilko grupės vadas Vaclovas Voveris-Žaibas, ketvirtas – Dainavos apygardos vadas Domininkas Jėčys-Ąžuolis, penktas - Merkio rinktinės vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas. Geležinio Vilko grupės štabo viršininkas Lionginas Baliukevičius-Dzūkas sėdi trečias iš kairės.

Kuo toliau, tuo didesne „prabanga“ tampa dalyvavimas aktyviuose kariniuose veiksmuose. L. Baliukevičiui-Dzūkui vis dažniau tenka kitas (politinės kovos) ginklas – pogrindžio spauda. Partizanų vadai pastebėjo jo literatūrinius sugebėjimus, analitinį mąstymą bei pareigingumą. Partizanų štabai labiausiai stokojo inteligentų, raštingų ir kūrybingų žmonių. 1947 m. vasario 1 d. Dzūkas paskiriamas Geležinio Vilko grupės štabo viršininku, atsakingu už spaudą ir informaciją.

1947 m. pavasarį keliaudamas į D. Jėčio-Ąžuolio šaukiamą pirmąjį didelį Dainavos apygardos vadų sąskrydį Punios šile, L. Baliukevičius-Dzūkas susipažino su tuomečiu Merkio rinktinės vadu atsargos leitenantu Adolfu Ramanausku-Vanagu. Pastarasis vėliau prisiminė: „Jis man atrodė užsidaręs, mažai kalbus ir truputį nerangaus būdo. Su juo į artimesnę pažintį suėjau tik tolimesnės kelionės pas Ąžuolį metu. Mums buvo įdomu pasikalbėti ir apie Alytų, kur ir man paskutiniais laisvo gyvenimo metais teko būti (A. Ramanauskas keletą metų dėstė Alytaus mokytojų seminarijoje – aut. past.) <...> Tuomet kalbėdamasis su Dzūku negalėjau net numatyti, kad ateityje jis taps uoliausiu ir sąžiningiausiu mano bendradarbiu.“

Išties po santūria, dažnai šaltumu dvelkiančia Dzūko išvaizda slėpėsi iš prigimties aistringas charakteris ir jautri siela, net ir žiauriomis partizaninio karo sąlygomis išsaugojusi jaunystės idealus, meilę savajam kraštui ir jo žmonėms. „Aš dažnai pagalvoju, kas gi Tu esi, mano Tėvyne? Kodėl tavo vaikai tokie keisti, tokie savotiškai užsispyrę? Iš kur toji didelė pasipriešinimo jėga teka? Aš jaučiu, jog aš savo kraštą pamilstu vis labiau ir labiau. Jeigu man šiandien kas pasiūlytų laisvę Amerikoj, aš neišvažiuočiau. Geriau žūti čia garbingai kovojant, negu rankas sudėjus laukti kažko iš kažkur nukrintant“, – savo dienoraštyje rašė L. Baliukevičius-Dzūkas.

Tą patį 1947 m. pavasarį L. Baliukevičių pasiekia skaudi žinia – į Sibirą ištremiami motina ir kartu gyvenęs motinos brolis Alfonsas Petruškevičius (žymus Nepriklausomybės laikų agronomas). Visas šeimos turtas buvo konfiskuotas. Tremtinio likimas anksčiau ar vėliau laukė visų partizanų artimųjų. Kiekvienam miško broliui skaudžia artimųjų likimo tema vėliau Dzūkas ne kartą mąstė: „<...> nuolat ir nuolat susiduria dvi didelės pasiaukojimo rūšys: arba, įstodamas į mūsų eiles, paaukoji savo tėvus ir įsijungi į kovą, lengvini ją, padedi visai tautai, žadini ją; arba savo tėvų labui lieki iki tol gyventi, kol tave suima ir išveža, galimas daiktas, kartu su tėvais. Antruoju atveju sąjūdis nieko gero iš to negauna.“

L. Baliukevičiaus dėdė mirė 1955 m. Tiumenės srityje, motina iš tremties į Lietuvą grįžo 1956 metais. Mirė 1972 m., palaidota Naujojoje Vilnioje. Dar tremtyje gavusi žinią apie abiejų sūnų – Liongino ir Kosto – tragišką žūtį partizanų gretose, savo skausmą išliejo laiške seseriai: „Mano likimo motinos, tik jos supras, kokis širdies mano skausmas. Tik jos, tik jos supras...“

L. Baliukevičiaus jaunesnysis brolis Kostas, studijuodamas Kauno universiteto Mechanikos fakultete, nuo 1948 m. tapo partizanų ryšininku. „Taip, kaip Lionginas išsiskyrė vyresniųjų gimnazistų tarpe, taip ir Kostas labai išsiskyrė tarp jaunesniųjų. Studijuodamas Kaune jis vasaros atostogas tiesiogine to žodžio prasme praleisdavo Dzūkijos miškuose pas brolį. 1949 m., mokslo metams einant į pabaigą, man pasisakė, kad gyventi legaliai darosi nebeįmanoma – ruošiasi išeiti į mišką visam laikui. Bet kaip jis išėjo! Pertraukos tarp paskaitų metu atsistojo prieš auditoriją ir rėžė prakalbą: „Prašau leisti su Jumis visais atsisveikinti. Linkiu Jums visiems sėkmingai baigti mokslus, pasiekti savo svajones ir tikslus, tarnauti Lietuvai. O aš išeinu pas partizanus. Tegyvuoja laisva Lietuva!“ Kalbėjo jis netrumpai, nuoširdžiai ir ugningai. Ir niekas nenubėgo jo skųsti“, – Kosto Baliukevičiaus atsisveikinimą su studentais prisimena A. Kudzys.

K. Baliukevičius-Rainys, Tylius žuvo 1951 m. vasario 16 d., eidamas Pietų Lietuvos (Nemuno) partizanų srities štabo Visuomeninės dalies viršininko pareigas.

Pogrindžio spauda

Dzūko partizaninio gyvenimo permainos paryškėjo, kai, 1947 m. rugpjūtį žuvus Dainavos apygardos vadui D. Jėčiui-Ąžuoliui, rugsėjo 24–25 d. Varėnos apskrities Marcinkonių valsčiaus miškuose Dzūkas kartu su kitais kovinių junginių vadais naujuoju apygardos vadu išrinko A. Ramanauską-Vanagą. Pastarasis kreipėsi į Geležinio Vilko grupės vadą V. Voverį-Žaibą, kad šis leistų paimti L. Baliukevičių-Dzūką į naujai kuriamą apygardos štabą. Iš grumstų krašto (Daugų valsčiaus) Dzūkui teko persikraustyti į Merkinės valsčiaus šilus. Čia, už 5 km nuo Merkinės, prie Purplių kaimo, buvo įrengta apygardos vadavietė. L. Baliukevičius buvo paskirtas apygardos vado A. Ramanausko-Vanago adjutantu, o netrukus – ir Spaudos bei propagandos skyriaus viršininku. Naujasis štabas atgaivino Dainavos apygardos partizanų laikraščio „Laisvės varpas“ leidimą. Dzūkas su Vanagu pakaitomis rašė straipsnius ir vedamuosius. Laikraštėlis buvo dauginamas būgniniu rotatoriumi. Tiražas siekdavo iki 1 800 egzempliorių. Sąlygos leidybai buvo labai sudėtingos – spausdinti tekdavo ankštoje, dažniausiai drėgnoje požeminėje slėptuvėje, be to, nuolat trūkdavo priemonių ir medžiagų spaudiniams dauginti – popieriaus arba tušo. Gavę rašomąją mašinėlę rusiškomis raidėmis, štabo vyrai sumanė priešus paveikti ne tik ginklu, bet ir per spaudą – leisti laikraštėlį rusų kalba „Svobodnoje slovo“, skirtą okupacinės kariuomenės kariams. Jame aiškino sovietinės propagandos absurdiškumą ir komunistinės ideologijos žalą. Šis vieno lapo laikraštukas buvo naktimis išklijuojamas Dzūkijos miestelių aikštėse, platinamas Vilniuje ir Kaune. Pasak Vanago, „daugiausia rusų kalbą išmanė Dzūkas, nes jis jos buvo mokęsis ir gimnazijoje <...>. Dzūkui buvau pavedęs reguliariai klausytis radijo žinių vokiečių bei rusų kalbomis ir sudarinėti žinių santraukas, dedamas „Laisvės varpe“ ir „Svobodnoje slovo“ laikraštėliuose“.

Dainavos partizanų apygardos štabas. Iš kairės: sėdi AdolfasRamanauskas-Vanagas, Jonas Jakubavičius-Rugys, stovi Lionginas Baliukevičius-Dzūkas, Julius Makaravičius-Žilvitis, guli Viktoras Kazlauskas-Vanagas. 1948 m. liepos 6 d.

Pogrindžio spaudą partizanai laikė esminiu ginklu prieš sovietinės partinės spaudos liejamą melą ir brukamus bolševikinės ideologijos nuodus. A. Ramanauskas-Vanagas atsiminimuose rašė, kad temos buvo aktualios, faktai neišpūsti, žinios, kad ir nedžiuginančios, bet teisingos. Dėl to partizanų spauda įgijo visišką gyventojų pasitikėjimą. Kaimo gyventojai anuomet sovietinių laikraščių visai neskaitė, o gaudyte gaudė partizanų spaudą. Tai buvo nepakeičiama priemonė tautos dvasiai ugdyti ir sąmonei stiprinti. „Mūsų jėga glūdi mūsų sielose, mūsų širdyse, bet ne ginkluose“, – buvo įsitikinęs L. Baliukevičius-Dzūkas. Kiek vėliau jo mintis atkartojo ir priverstinėje emigracijoje esantis profesorius A. Maceina: „Kova su bolševizmu bus laimėta ne tiek karo, kiek dvasios ginklais.“

Partizanai tikėjo tarptautine teise ir moralia politika. Jie, kaip ir daugelis Lietuvos žmonių, „dienomis skaičiuodavo, kada karas kils“. Blaiviau vertindami tarptautinę politinę situaciją, partizanų vadai neretai abejojo dėl greitos atomazgos – karinio konflikto tarp demokratinių Vakarų valstybių ir totalitarinės Sovietų Sąjungos. Abejones ir nusivylimą kėlė laisvojo pasaulio politikų neveiklumas pavergtų tautų atžvilgiu. „Ach, tie angliškieji politikai! Jie kalba ir kalba, perka ir parduoda viską, ištisas tautas“, – su kartėliu rašė Dzūkas.

Dainavos apygardos štabas, vengdamas iššifravimo, dažnai keitė dislokacijos vietas. 1947–1948 m. žiemą štabas buvo įsikūręs Merkinės valsčiaus Dokučkos kaimo gyventojo kieme, 1948 m. vasarą – bunkeriuose prie llgininkų ir Meškučių kaimų, o 1948 m. rudenį vadavietė persikėlė į Daugų valsčiaus Kalesninkų mišką. Dzūkui tai buvo puikiai žinomos vietos, nes čia praėjo pirmieji partizanavimo metai. 1948 m. jam apygardos vadas suteikė partizanų puskarininkio laipsnį.

1948 m. lapkričio mėnesį A. Ramanauskas-Vanagas išvyko į Žemaitijoje rengiamą visos Lietuvos partizanų vadų pasitarimą. Dzūkas po kelių mėnesių įtempto darbo leidžiant pogrindžio spaudą ir sprendžiant kitus apygardos organizacinius klausimus kaip niekad pasigedo artimo bendražygio: „Gerokai pasiilgau Vanago. Aš su juo buvau geriau įsitraukęs į darbą negu su kuo kitu, ir vienas kitą gerai žinojom.“

Išvykdamas Vanagas vadovauti Dainavos apygardai pavedė Šarūno rinktinės vadui Benediktui Labenskui-Kariūnui. Siekdami pritraukti daugiau intelektualinių pajėgų ir sustiprinti informacinį propagandinį darbą visuomenėje, apygardos štabo pareigūnai į vadavietę pasikvietė dirbti ir du jaunus rašytojus – Kostą Kubilinską-Kapsą ir Algirdą Skinkį-Vilnį. Netrukus paaiškėjo, kad tai buvo lemtinga klaida...

1949 m. kovo 7-oji buvo ypatingai skaudi diena L. Baliukevičiui-Dzūkui ir visiems partizanams. Gudriai infiltruoti į partizanų gretas, kaip paaiškėjo, sovietinio saugumo agentai K. Kubilinskas ir A. Skinkys klastingai nužudė laikinai einantį Dainavos apygardos vado pareigas B. Labenską-Kariūną ir atvedė MVD kariuomenę prie Kazimieraičio rinktinės vadavietės, kurioje priešui pavyko sunaikinti rinktinės ir Geležinio Vilko grupės vadą V. Voverį-Žaibą su trimis bendražygiais. L. Baliukevičius-Dzūkas atsitiktinumo, o iš dalies ir apdairumo dėka nelaimės išvengė, tačiau dėl įvykusios išdavystės ir artimų kovos draugų žuvimo labai stipriai išgyveno. Apgailėdamas savo seniausią bendražygį V. Voverį-Žaibą ir išreikšdamas panieką ir neapykantą išdavikams, dienoraštyje jis rašė: „Žaibe, mielas Žaibe, nejaugi tu žuvai? Nejaugi tau buvo lemta žūti dabar, kai mes kaip tik labiausiai esame tavęs reikalingi? Žiūriu pasilenkęs į bunkerio duobės gilumą, tyrinėju ir stengiuosi įsivaizduoti, kaip vyko ši baisi tragedija. Ir aš, rodos, matau tave, Žaibe, svaidantį pro bunkerio angas granatas. Tu paskutinį kartą nurodai vyrams, ką reikia daryti. Tai tu buvai tas, kuris išsiveržė į viršų su pragaru ir kovėsi! Koks baisus turėjai būti savo priešams! Žaibe, brangus Žaibeli, tavęs jau nėra... Ir mano viduje kaupiasi didžiulė neapykanta išdavikams. Prakeikti niekšai ir bailiai! O, jeigu jūs mums patektute į rankas! Ištisus savo gyvenimo metus atiduotume, kad galėtume akis į akį susitikti. Pajaustumėte ant savo kailio, kaip miršta išdavikai.“

A. Ramanauskas-Vanagas iš Žemaitijos grįžo po pusmečio – 1949 m. balandžio pradžioje. Gegužės 19 d. sušaukė visuotinį Dainavos apygardos vadų pasitarimą, kuriame dalyvavo vienuolikos apygardos rinktinių ir grupių vadai. Vanagas dalyvius informavo apie Lietuvos partizanų sričių susijungimą ir Vyriausiosios vadovybės įkūrimą, supažindino su LLKS Tarybos nutarimais, kuriems buvo pritarta ir nutarta dėti pastangas juos įgyvendinti. Pagaliau įvykęs ginkluotojo pasipriešinimo organizacijų susijungimas sustiprino partizanų ryžtą tęsti jau penkerius metus trunkančią išsilaisvinimo kovą. Vanagas paskelbė LLKS Prezidiumo pirmininko Jono Žemaičio-Vytauto 1949 m. vasario 16-osios įsakymą, kad L. Baliukevičiui-Dzūkui suteikiamas partizanų leitenanto laipsnis. Kadangi Vanagas Vyriausiosios vadovybės buvo patvirtintas Pietų Lietuvos partizanų srities vadu ir turėjo suformuoti Pietų Lietuvos partizanų srities štabą, buvo nutarta išrinkti naują Dainavos apygardos partizanų vadą.

Dainavos apygardos partizanų vadas

1949 m. gegužės 19 d. apygardos vadų posėdyje Dainavos apygardos partizanų vadu vienbalsiai buvo išrinktas L. Baliukevičius-Dzūkas, kartu jam pavedus laikinai eiti ir Kazimieraičio rinktinės vado pareigas. „Pustrečio šimto gyvų ir apie tūkstančio žuvusių partizanų vadas“, – lakoniškai dienoraštyje įvertino savo naują pareigybę Dzūkas. Užgulė nauja didelės atsakomybės už visoje apygardoje veikiančius partizanus našta. L. Baliukevičiui šios pareigos buvo patikėtos neatsitiktinai. Kartu su A. Ramanausku-Vanagu vizituodamas apygardos partizanų būrius, jis puikiai žinojo padėtį koviniuose vienetuose, asmeniškai pažinojo daugelį partizanų, turėjo tarp jų autoritetą ir pasitikėjimą. Pasižymėjo reikalingomis vadui savybėmis: stipria kovotojo valia, dideliu pareigingumu, griežtais principais. Kartu buvo geraširdis ir nuoširdus. Su savanoriškai Dzūkijos miškuose susirinkusiais vyrais nebuvo lengva bendrauti, nes, pasak Dzūko, „jų charakteriai labai spalvingi, kieti. Visi ne kartą žiūrėjo mirčiai į akis. Mirti jie nebijo, tai ko jie bijos daugiau? Todėl reikia mokėti prie jų prieiti ir juos valdyti.“

L. Baliukevičius-Dzūkas perėmė vadovavimą apygardai ypač kritišku metu. Vilčių sulaukti pagalbos iš užsienio mažėjo. Vien per pirmuosius šešis 1949 m. mėnesius apygardoje žuvo 121 partizanas, t. y. trečdalis visų kovotojų.

Alytaus gimnazijos auklėtiniai – Dainavos partizanų apygardos vadai. Iš kairės: apygardos štabo Visuomininės daliesviršininkas Mykolas Babrauskas-Vaišvilkas, apygardos vadas Lionginas Baliukevičius-Dzūkas ir Šarūno rinktinės vadasJuozas Gegužis-Diemedis. 1949 m. vasara.

Dzūkas energingai ėmė atkurti pairusias apygardos organizacinių struktūrų grandis. Vizituodamas dalinius, vietoj žuvusiųjų vadų skyrė naujus, aiškino organizacijai iškilusius uždavinius. Labai svarbu buvo kovotojus stiprinti moraliai.

1950 m. pradžioje, rašydamas LLKS vadovybei apie padėtį Dainavos apygardoje, Dzūkas konstatavo, kad „gausūs partizanų žuvimai ir priešo spaudimas <...>, patyrusių partizanų vadų stoka daro padėtį neabejotinai sunkia. Tačiau noro, pasiryžimo ir valios nugalėti kliūtis netrūksta.“ Nors apygardoje buvo juntamas intelektualinių jėgų trūkumas, apygardos štabas ir toliau sugebėjo leisti įvairią pogrindžio spaudą. L. Baliukevičius-Dzūkas išleido periodinį leidinį apygardos kovotojams „Dainavos partizanas“. Rašomąja mašinėle 10 egzempliorių tiražu leidžiamame sąsiuvinyje daug vietos buvo skiriama partizanų kūrybai. Dzūkas aktyviai prisidėjo ir prie Pietų Lietuvos sričiai skirto laikraščio „Partizanas“ leidybos. Apie leidybos sunkumus ir problemas Dzūkas pranešime LLKS vadovybei rašė: „Partizaną“ buvo numatyta leisti kas mėnesį, bet ne visada pasisekė dėl priešo veiksmų įvykdyti. 1949 m. išėjo keturi numeriai. Dainavos partizanai 1949 m. patyrė du visiškus vadaviečių su visom spausdinimo priemonėm sunaikinimus – kovo 7 ir rugsėjo 23 dienomis.“

Tais pačiais 1949 m. L. Baliukevičius sulaukė ir pagalbos – į partizanų gretas įsitraukė žmogus, prieš kelerius metus supažindinęs jį su V. Voveriu-Žaibu, senas jaunystės dienų draugas M. Babrauskas. Įstojęs į partizanų gretas M. Babrauskas-Vaišvilkas iš karto buvo paskirtas į atsakingas Dainavos apygardos štabo Visuomeninės dalies viršininko pareigas. LLKS statute apibrėžiama, kad Visuomeninė dalis „atsako už sąjūdžio narių, dalyvių ir kitų krašto gyventojų dvasinį parengimą išsilaisvinimo kovai“, t. y. Visuomeninės dalies prerogatyva yra partizanų spauda, atsišaukimai ir kita šių dienų terminais kalbant karinė-partizaninė periodika. Taip, kad M. Babrausko-Vaišvilko įsiliejimas į partizanų gretas gerokai palengvino L. Baliukevičiaus-Dzūko darbą leidybiniame fronte.

Yra žinoma, kad 1949 m. vasarą Dainavos apygardos partizanų vadas L. Baliukevičius-Dzūkas kartu su M. Babrausku-Vaišvilku vizitavo Šarūno rinktinę. Rinktinei tuo metu vadovavo Juozas Gegužis-Diemedis. Galima sakyti, kad įvyko Alytaus gimnazijos auklėtinių susitikimas. Tik susitikimo dalyviai dėvėjo ne tokiai progai derančius kostiumus, o Lietuvos partizanų uniformą...

Žūtis

Okupacinė valdžia, nepajėgdama sunaikinti kovotojų vien brutalia kovine jėga, per sovietinio saugumo organizacijas MGB-MVD rezgė vis naujas, slaptas operacijas. Joms buvo pasitelkiama dešimtys naujai užverbuotų šnipų ir agentų, kurių pagalba buvo siekiama palaužti organizuotą laisvės kovą. Svarbiausias taikinys – partizanų vadai. 1949 m. rugsėjo 23 d. Kalesninkų miške, priešui aptikus vadavietę, kautynėse žuvo Kazimieras Pyplys-Mažytis, kuris buvo LLKS įgaliotinis ryšiams su užsieniu ir 1949 m. gegužės mėn. desantu buvo grįžęs į Lietuvą. Kartu žuvo štabo pareigūnas Julius Makaravičius-Žilvitis. 1949 m. gruodžio 15 d. Lenkijoje, miškelyje prie Šlynakiemio, slėptuvėje žuvo Dainavos apygardos štabo Ryšių ir žvalgybos skyriaus viršininkas Jurgis Krikščiūnas-Rimvydas. 1950 m. gegužės 17 d. žuvo M. Babrauskas-Vaišvilkas. Nors ir buvo skaudžių netekčių, L. Baliukevičius-Dzūkas LLKS vyriausiajai vadovybei apie Dzūkijos partizanų ateities planus rašė: „Kol yra partizanų, tol kova bus tęsiama toliau, galbūt ji nebus tokia, kokia buvo prieš kelerius metus, kadangi besitęsianti okupacija savaime nustatė naujas kovos formas ir būdus, galbūt bus mažiau ginkluotų smūgių priešui suduota, bet tokiu atveju partizanas gyvu lietuvišku žodžiu stengsis palaikyti negęstančią meilę Tėvynei ir tikrosios nepriklausomybės troškimą savo tautiečių širdyse.“

1950 m. birželio 24-osios naktis buvo lemtinga ir Dainavos apygardos partizanų vadui Lionginui Baliukevičiui-Dzūkui. Iš partizanų gretose infiltruoto agento Kazio Kalantos-Aido MGB vadovybė sužinojo, kad Dzūkas, lankydamas partizanų dalinius, žada apsistoti agentui žinomame bunkeryje Žaliamiškyje, Leipalingio ir Merkinės valsčių sandūroje. Po pusiaunakčio, nužudęs priėjimą prie bunkerio saugojusį partizaną Anastazą Kaknevičių-Švedrį, išdavikas atvedė MGB operatyvinę grupę prie išeitinių šturmo pozicijų. MGB dokumentai mini, kad bunkerio šturmo metu žuvo Dainavos apygardos partizanų vadas L. Baliukevičius-Dzūkas, jo adjutantas Augustinas Babrauskas-Radvila (M. Babrausko-Vaišvilko brolis – aut. past.), A. Kaknevičius-Švedrys ir Juozapavičiaus tėvūnijos vadas Antanas Vailionis-Špokas.

Tačiau šių tragiškų įvykių liudininkė Angelė Žėkaitė-Vilimienė tvirtina, kad MGB dokumentuose įrašyti duomenys yra netikslūs ir iškraipyti. Prieš porą metų straipsnio autoriai užrašė jos pasakojimą apie 1950 m. birželio 24-osios įvykius Žaliamiškyje. Prisiminimai yra išskirtiniai, dar nepublikuoti ir svarbūs, todėl tikslinga juos pateikti visus: „Man tada buvo 16. Visi įvykiai labai giliai įstrigo į atmintį. Mūsų šeima gyveno Leipalingio valsčiaus Dubraviškės kaime – Žaliamiškyje. Tėvelio pusbrolis buvo žinomas Dzūkijos partizanas Antanas Grušauskas-Siaubas; taip kad ryšius su „mišku“ palaikėme nuo pat pasipriešinimo pradžios. 1950 m. pavasarį netoli mūsų sodybos miške partizanai įsirengė bunkerį. Neabejoju, kad tai buvo suderinta su mano tėveliu Adolfu Žėku. Mūsų šeima tapo bunkerio laikytojais – partizanams pranešdavome žinias, maitinome juos. Išlaikyti bunkerį lengva nebuvo, bet tėvelis buvo didelis Lietuvos patriotas, ir tai buvo tai, kuo jis galėjo prisidėti prie laisvės kovos.

Bunkeryje dažniausiai laikydavosi partizanas Sapiega, A. Kaknevičius-Švedrys, Kazys Kalanta ir paauglys berniukas, kurio niekas nepažinojo – smulkutis, suvargęs, labai prastai apsirengęs – spėjome, kad pabėgęs nuo trėmimų arba partizanų priimtas į būrį sovietams sušaudžius jo tėvus; jį vadinome tiesiog Piemenėliu. Dar vienas partizanas – Antanas Vailionis-Špokas (Dainavos ap., Juozapavičiaus tėvūnijos vadas – aut. past.) – čia laikėsi ne nuolatos. Užeidavo, pabūdavo keletą dienų ir vėl išeidavo.

1950 m. birželio 24 d. buvo labai karšta. Joninės. Į mūsų sodybą užėjo Sapiega ir pasakė, kad vakare į bunkerį ateis vadai. Paprašė paruošti ką nors valgyti ir patalynės. Kai vakarop su mama prie bunkerio visa tai nunešėme, vadų dar nebuvo. Jie, tikriausiai, atėjo likus porai valandų iki tragedijos. Sapiega kažkur išėjo, nes bunkeris buvo mažas, visiems vietos neužteko. Kažkur išėjęs buvo ir Kalanta. Jis nuolat išeidavo, neva, maisto parnešti. Nuo pat pradžių mums buvo labai įtartinas.

Vidurnaktį pradėjo draskytis mūsų šuo. Pagal jo lojimą supratome, kad kažkas ne taip. Ir iš tiesų, miškas staiga suvaitojo – vienas po kito pasigirdo granatų sprogimai, po to – įvairių ginklų kalenimas. Kaip viskas staiga prasidėjo, taip staiga ir nutilo. Į mūsų kiemą atlėkė stribai. Pirmiausiai durtuvu nudūrė šunį, o tada liepė kinkyti arklį. Su mama išvedėme arklį, bet persiutę stribai ėmė mus daužyti šautuvų buožėmis, suvarė į vidų. Patys pasikinkė arklį ir nuvadeliojo miškan link bunkerio. Po kurio laiko, jau auštant, sugrįžo. Vežime buvo sumesti keturi kruvini kūnai. Juos suguldė tiesiai po mūsų trobos langais. Suguldė iš eilės tarsi pagal hierarchiją. Kaip dabar matau: pirmas – Baliukevičius, antras – jo pavaduotojas – jaunas, gražaus veido berniukas, Švedrys ir tas berniukas Piemenėlis. Išėjus paimti arklio, stribai čiupo mane už sprando ir tėškė ant žuvusių partizanų kūnų. Likau visa kruvina. Bet keltis neskubėjau. Suklupau, stengiausi įsižiūrėti į partizanų veidus. Veidai buvo kruvini, bet atpažįstami...

Po kiek laiko atvažiavo sunkvežimis. Kai kūnus pradėjo mėtyti į priekabą, man pasirodė, kad jų kojos ir rankos labai sumaitotos, nes tabalavosi į visas puses. Sunkvežimis su žuvusių partizanų kūnais nuvažiavo į Leipalingio pusę.

Galiu tvirtai paliudyti, kad tarp žuvusiųjų nebuvo partizano A. Vailionio-Špoko. Nors dabar visi rašo, kad buvo. Ir ant paminklo iškalta jo pavardė. Aš Vailionį gerai pažinojau, būčiau atpažinusi. Tarp žuvusiųjų buvo ne Vailionis, o tas berniukas Piemenėlis. Stribai, tikriausiai, ir buvo tokie persiutę, kad Vailionis išsprūdo jiems iš rankų. Tiesa, Vailionio po to savo akimis nemačiau, bet žinau, kad rusai ilgai laikė pasalas tiek ties jo gimtuoju Jovaišių kaimu, tiek ties mūsų sodyba. Sako, kad jį nušovė 1950 m. spalį ties Jovaišiais.

Bunkerio vietą aplankiau tik po gerų metų, 1951 m. vasarą.“

Atminimo įamžinimas

Einant metams L. Baliukevičiaus-Dzūko ir jo kovos draugų žūties vieta buvo pamiršta – bunkerio vieta apaugo medžiais ir krūmais, tačiau keli artimiausių kaimų senbuviai atmintyje dar saugojo bent apytikslę jos vietą.

1999 m. šio straipsnio autoriai, pasitelkę į pagalbą tuomet dar buvusius gyvus Dainavos apygardos partizanus Juozą Petrašką ir Vytautą Nenartonį, taip pat jau minėtus aplinkinių kaimų senbuvius, išnaršė jų nurodytą Žaliamiškio dalį ir surado bunkerio, kuriame su bendražygiais žuvo L. Baliukevičius-Dzūkas, vietą. Negili, pelkynų apsupta bunkerio duobė, apaugusi tankiomis eglaitėmis, krūmokšniais, buvo sunkiai pastebima. Išvalius ją ir artimiausią aplinką nuo augmenijos, pastatytas ir pašventintas medinis kryžius.

2000 m. palaukėje šalia miško ir šalia Merkinės–Leipalingio kelio Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro iniciatyva pastatytas tipinis atminimo ženklas.

2011 m. roko grupės „Skylė“, tuo metu kūrusios muzikinį albumą partizanine tematika „Broliai“, iniciatyva Dzūko ir jo kovos draugų žūties vietoje pastatytas akmeninis paminklas su tradicine lietuviška kalvio darbo saulute. Šis paminklas pakeitė jau sunykusį 1999 m. statytą medinį kryžių. Paminklą sukūrė skulptorius Robertas Ožalinskas, saulutę – kalvis Andrius Liaukus. Atidengimo ceremonija įvyko 2011 m. birželio 24 dieną. Kadangi partizanų žūties vieta yra gana giliai miške, pastatyti ir betoniniai stulpeliai su nuorodomis.

* * *

Liongino Baliukevičiaus nuopelnai partizaniniam sąjūdžiui buvo įvertinti dar jam esant gyvam. L. Baliukevičius-Dzūkas „už ypatingą pasišventimą LLKS labui ir nepaprastą uolumą“ 1949 m. gruodžio 24 d. Pietų Lietuvos srities vado Adolfo Ramanausko-Vanago įsakymu „atžymėtas Laisvės Kovos Kryžiumi II laipsnio.“

1950 m. gruodžio 4 d. LLKS vadovybės nutarimu Dainavos apygardos vado L. Baliukevičiaus-Dzūko nuopelnai po mirties buvo įvertinti aukščiausiu partizano apdovanojimu – I laipsnio Laisvės Kovos Kryžiumi (su kardais).

1997 m. L. Baliukevičiui-Dzūkui suteiktas (po mirties) kario savanorio statusas.

1998 m. gegužės 19 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu L. Baliukevičiui-Dzūkui suteiktas (po mirties) pulkininko laipsnis ir Vyčio Kryžiaus pirmojo laipsnio ordinas (dabar Vyčio Kryžiaus ordino Didysis kryžius).

.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"