TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Liudas Gira: tuštybės ir godumo pinklėse

2015 07 10 6:00
L. Gira darbo kambaryje apie 1930 m.  LCVA nuotrauka

1946-ųjų liepos 1 dieną savo namelyje Žvėryne su šiuo pasauliu atsisveikino poetas Liudas Gira, šiandien dažniausiai prisimenamas kaip sovietinės okupacijos šlovintojas ir vienas iš „Stalino saulės“ vežėjų. Šiandien prisiminkime, kaip godumas ir garbės troškimas pavertė buvusį tautinio atgimimo veikėją ir savanorį okupantų pastumdėliu ir išdaviku.

„Lietuvos senos nebėr, Lietuva – LTSR“ – šias 1940-ųjų vasarą parašytas eilutes prisimena daugelis. O jų autorius Liudas Gira minimas kaip vienas iš plejados lietuvių rašytojų, net tik džiaugsmingai sveikinusių sovietinę okupaciją, bet ir asmeniškai vykusių į Maskvą parvežti į nelaimingą Tėvynę Stalino saulės. Ir šiomis eilutėmis, ir visa laikysena tą nelemtą vasarą L. Gira užsiėmė tvirtas pozicijas greta kitų kolaborantų ir išdavikų „šlovę“ pelniusių literatų: Petro Cvirkos, Salomėjos Nėries, Antano Venclovos, Liudo Dovydėno... Visi šie menininkai ne iš karto tapo Kremliaus padlaižiais ir savosios valstybės priešais – niekšybės keliu jie pasuko įvairiu laiku ir skirtingomis aplinkybėmis.

Negimė išdaviku ir L. Gira. Priešingai – Nepriklausomybės apyaušryje šis žmogus nemažai nusipelnė ir tautiniam atgimimui, ir besikuriančiai Lietuvos valstybei. Šiandien turbūt mažai kas prisimena jį buvus pirmųjų legalių lietuviškų laikraščių bendradarbį ir redaktorių, Lietuvos kontržvalgybos organizatorių (nors iš šio jo gyvenimo laikotarpio kolegos žvalgybininkai ir pasišaipydavo), Valstybės teatro direktorių, Švietimo ministerijos Knygų leidimo komisijos sekretorių. Tačiau greta to, jau tuo metu išryškėjo kai kurios L. Giros keistenybės – tarkime, trečiojo dešimtmečio viduryje jis nė iš šio nė iš to pasišovė talkon Italijos diktatoriui Benitui Mussoliniui. O vieną gražią 1939-ųjų dieną vidury Laisvės alėjos ėmė ir persuko savo laikrodį pagal Maskvos laiką. Ir tai ne metafora, o tikras faktas! Tad dabar, peržvelgę svarbiausius L. Giros gyvenimo įvykius, pasvarstykime, kas pastūmėjo menininką į stalininės imperijos glėbį.

Apsisprendė būti lietuviu

Lyginant su kitais žinomais to meto literatais, L. Gira buvo labai netipiškas personažas. Pirma, jis buvo nebe pirmos kartos miestietis, antra – ne visai lietuvis. Tiksliau sakant – lietuviu jis tapo ne pagal kilmę, o dėl asmeninio apsisprendimo.

1884 metų rugpjūčio 27 dieną Vilniuje gimęs L. Gira buvo lenkės Antoninos Sobolevskos ir pašto tarnautojo vokiečio Adolfo Šmito nesantuokinis sūnus. Matyt, bijodama apkalbų ir pasmerkimo, Antonina savo nuodėmingos meilės vaisių iš karto atidavė auginti bevaikei Vilniaus Arkikatedros vargonininko Konstantino Giro-Sirijskio šeimai.

Tačiau pusėtinas gyvenimas Vilniuje truko neilgai. Liudui sulaukus šešerių, vargonininkas pasimirė, o jo našlė, nebeišgalėdama pragyventi Vilniuje, įsitaisė šeimininke pas Stakliškių kleboną Joną Šoblicką. Čia baigęs pradžios mokyklą, Liudas 1897-aisiais įstojo į Vilniaus realinę gimnaziją. Deja, po trejų metų mokslus teko mesti, nes įmotė nebeišgalėjo už juos mokėti.

Tuomet L. Gira rado kitą būdą įgyti vidurinį išsilavinimą. 1901-ųjų žiemą nuvažiavęs į Kazanę, jis eksternu išlaikė vaistininko padėjėjo egzaminus ir tuo pačiu gavo gimnazijos baigimo atestatą. Tačiau dirbti vaistinėje Liudas nė neketino – tų pačių metų pavasarį jis įstojo į Vilniaus kunigų seminariją.

Liudas Gira – Vilniaus realinės gimnazijos moksleivis. / Nuotrauka iš monografijos „Liudas Gira“

Kas paskatino septyniolikmetį Liudą rinktis kunigystę – sunku pasakyti, bet galima spėti, kad tam turėjo įtakos dievobaiminga įmotė. Šiaip ar taip, kunigo pašaukimo klierikas tikrai neturėjo. Be to, seminarijoje tvyrojo lenkiška dvasia, o Liudas jau tuo metu laikė save susipratusiu lietuviu, rašinėjo į Tilžėje leidžiamą lietuvišką spaudą, o tokių „litvomanų“ seminarijos vyresnybė labai nemėgo.

Vis dėlto Liudas, kad ir sukandęs dantis, išklauso visą seminarijos kursą, tačiau kunigo šventinimų taip ir nepriima, o įsitaiso bendradarbiu į pirmą legalų lietuvišką laikraštį „Vilniaus žinios“. Bet neilgam – 1905 metų revoliucijos vėjai bloškia jauną vyrą į naujų įvykių sūkurį.

Metęs tarnybą „Vilniaus žiniose“, L. Gira važinėja po apylinkes, agituoja prieš caro valdžią ir net renka ginklus būsimam sukilimui. Tačiau revoliucinė euforija praeina, o gyventi nebėra iš ko. Sunkiai besiverčiančiose „Vilniaus žiniose“ niekas jo nebelaukia, tad tenka verstis atsitiktiniais darbais: taisyti korektūras, rašinėti straipsnelius kalendoriams, versti kulinarinius receptus. Tiesa, idėjų L. Girai netrūksta – su seminarijos laikų bičiuliu Vincu Krėve jis planuoja leisti literatūrinį žurnalą „Dainava“, bet viskas taip ir baigiasi kalbomis.

Gerus trejus metus L. Gira gyvena pusbadžiu. Gerai dar, kad nuo slogių minčių literatą gelbsti visuomeninė veikla – jis darbuojasi Lietuvos mokytojų sąjungoje, išrenkamas Didžiojo Vilniaus Seimo sekretoriumi, dalyvauja kuriant Lietuvių mokslo draugiją. Jauno literato entuziazmas nelieka nepastebėtas: 1908 metais „Vilties“ laikraščio redaktorius Juozas Tumas-Vaižgantas pasiūlo jam nuolatinį darbą redakcijoje.

Dabar L. Gira gali atsidėti kūrybai, negalvodamas apie tai, kaip pasirūpinti kasdienės duonos kąsniu. Tačiau greitai likimas jam, kaip ir visiems lietuviams pasiunčia naujus išbandymus – prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Lietuvą okupuoja vokiečiai. Apie kūrybą, o juo labiau gyvenimą iš rašymo, tenka pamiršti: cenzūros smaugiamas kultūrinis Vilniaus gyvenimas vos kvėpuoja, be to, miestelėnams dabar labiau rūpi buities, o ne būties klausimai. Kaip, beje, ir pačiam L. Girai, 1917 metų kovo 23-ąją palikusiam savo dienoraštyje tokį įrašą: „Net baisu pamanyti, kiek dabar žmogus pravalgo pinigų, dienai išeina 54 markės... Ir gyvenk, kad nori.“

Turint galvoje, kad tuo metu L. Gira per mėnesį uždirbdavo vos 300 markių, galima suprasti, kad jo padėtis buvo tiesiog katastrofiška. Beje, jaunystėje išgyventi rimti finansiniai nepritekliai lydės L. Girą kone visą gyvenimą ir suvaidins ne paskutinį vaidmenį jo metamorfozėje iš patrioto į Sovietijos garbintoją. Bet apie tai – kiek vėliau. O kol kas, gelbėdamasis nuo bado, L. Gira įsitaiso dirbti Vilniaus milicijoje: pradžioje – nuovados komisaru, vėliau – inspektoriumi. Tarnyba poetui nebuvo prie širdies, tačiau tapo lemtinga – jei ne šis gyvenimo epizodas, šiandien greičiausiai nekalbėtume apie L. Girą kaip apie nepriklausomos Lietuvos kontržvalgybos organizatorių.

Lietuviškos žvalgybos krikštatėvis

Būtent dėl patirties milicijoje 1918-ųjų spalį L. Gira buvo pakviestas į Lietuvos Valstybės Tarybos įkurtą Apsaugos komisiją. Gal jo niekas ir nebūtų prisiminęs, jei sostinės Jurgio (dabar – Gedimino) prospekte atsitiktinai sutiktas Valstybės Taryboje dirbęs karininkas Kazys Škirpa, paklausęs, ar buvęs milicijos pareigūnas negalėtų rekomenduoti kokio žmogaus, galinčio organizuoti kontržvalgybą, o gal ir pats sutiktų imtis tokio darbo. „Būdamas toje srityje visiškas nemokėlis, žinoma, turėjau atsisakyti pasiimti pačiam bent ką organizuoti. Pasakiau ir pažadėjau karininkui Škirpai, tik tiek, jog pasistengsiu, kiek galėsiu, nors vieną kitą jam reikiamą žmogų surasti“, - vėliau memuaruose prisimins L. Gira.

Liudas Gira(kairėje) ir Vincas Krėvė – Mickevičius apie 1905 m. / Nuotrauka iš monografijos „Liudas Gira“

Prie šios temos K. Škirpa niekada negrįžo. Bet nuo likimo nepabėgsi – pakviestam į Apsaugos komisiją L. Girai vis tiek teko užsiimti žvalgybos organizavimu, tad daug ryšių ir pažinčių turintis pareigūnas pradėjo kurti agentūrinį tinklą. Įdomu, kad pirmosiomis žvalgybos informatorėmis L. Gira rinkosi vien moteris – daugiausia gailestingąsias seseris vienuoles zitietes ir tarnaites. „Jos, atrodė, pirmos ir geriausiai gali patirti visokius miesto gandus (...), be to, jos atrodė mums didžiausios idealistės, kurios tikrai dirbs nuoširdžiai ir neatlyginamos“, - prisimena pats L. Gira. Tiesa, vien idealizmo tokiam darbui buvo mažoka – reikėjo ir gabumų, ir charakterio. Tad po kurio laiko paaiškėjo, kad ne visos L Giros suburtos panelės tinka agentūriniam darbui, o ir pats jų viršininkas nelabai turėjo ko jas pamokyti.

Suprasdamas, kad nesugebės pats vadovauti žvalgybai, L. Gira ėmė dairytis tikrojo jos vadovo ir toks greitai atsirado. Tai buvo karininkas Jonas Žilinskas, jau spėjęs pasižymėti tuo, kad Kalvarijoje organizavo ginkluotą lietuvių būrį. 1918-ųjų lapkritį, sudarius pirmąją vyriausybę J. Žilinskas, L. Girai rekomendavus, buvo paskirtas Apsaugos ministerijos ypatinguoju reikalų valdininku, kitaip sakant – pirmuoju faktiniu slaptosios policijos vadu.

Tuo tarpu L. Gira gruodžio 24 dieną buvo paskirtas Vilniaus miesto komendantu ir tai jam vos nesibaigė liūdnai, nes 1919-ųjų sausį Vilnių užgrobė bolševikai. Pasitraukti į Kauną drauge su vyriausybės nariais ir žvalgybininkais komendantas negalėjo, nes tuo metu sirgo. Taip prasidėjo L. Giros epopėja po Vilniaus, Dvinsko ir Smolensko kalėjimus, kol bolševikai sutarė su Lietuvos valdžia apsikeisti belaisviais.

Taip L. Gira atsidūrė Kaune ir buvo paskirtas Generalinio štabo Žvalgybos skyriaus viršininko pavaduotoju. Ir nors dėl ekscentriško elgesio, dažnai besiribojančio su paranoja (tarkime, neįsileisdavo į kabinetą bendradarbių, jei šie prieš tai nepaskambindavo jam telefonu) jis sulaukdavo kolegų pašaipų, būtent prie L. Giros buvo atskleistas ir sužlugdytas lenkų organizacijos POW planuotas sukilimas.

Smėlis tarp pirštų

Galbūt L. Gira ir būtų likęs tarnauti žvalgyboje, tačiau koją pakišo liga. 1920 metų sausio 15 dieną jis pasitraukė ir iš pareigų ir apskritai iš kariuomenės ir kaip atsargos karo valdininkas buvo paskirtas Marijampolės apskrities viršininku. Tačiau naujame darbe išbuvo vos mėnesį, kol liga paguldė į patalą. Pasveikęs L. Gira atsisakė valdininko karjeros ir nutarė grįžti prie literatūros.

Tačiau, matyt, ir pats poetas tokio pasirinkimo sėkme nelabai tikėjo, o gal abejojo, ar per ankstesnį blaškymąsi neiššvaistė savo talento. „Ir tik dabar imuosi statyti tai, kas jau seniai turėtų būti pastatyta: savo gyvenimą. Gal jau ir per vėlu“, - 1921 metais rašytoje autobiografijoje svarstė poetas. Iš tiesų: nepaisant, atrodytų, visai sėkmingos kultūrininko karjeros bei neblogų darbų, chaoso jo gyvenime fatališkai nemažėjo.

Nuo to laiko iki pat Lietuvos valstybės katastrofos L. Gira ne tik aktyviai dalyvavo kultūriniame šalies gyvenime, bet ir visuomet turėjo solidžias ir gerai apmokamas pareigas: 1922 metais jis buvo paskirtas Valstybės teatro direktoriumi, nuo 1926-ųju dešimt metų buvo Švietimo ministerijos knygų leidimo komisijos sekretorius, vėliau tapo žurnalo „Literatūros naujienos“ vyriausiuoju redaktoriumi, o 1938-aisiais buvo išrinktas Lietuvos rašytojų draugijos pirmininku. Tačiau, nepaisant tokios sėkmės, L. Giros gyvenimas ir toliau byrėjo lyg smėlis tarp pirštų.

L. Gira duoda raudonarmiečio priesaiką. Balachna, Rusija, 1942 m. / LCVA nuotrauka

Žymus to meto žurnalistas Valentinas Gustainis knygoje „Nuo Griškabūdžio iki Paryžiaus“ prisimena, kad gerai uždirbantis L. Gira amžinai neturėdavo pinigų, nes visiškai nemokėjo su jais elgtis: lengva ranka žiruodavo svetimus vekselius, kuriuos vėliau pats ir turėdavo apmokėti, skolindavosi dideles pinigų sumas, neturėdamas supratimo, kaip ja teks grąžinti ir niekaip nesudurdavo galo su galu. Nepaisant to, visada norėjo gyventi kaip nerūpestingas Kauno frantas. Tai liudija kad ir toks 1926-ųjų gegužės įrašas poeto dienoraštyje: „Pašokom truputį fokstrotą, pasirodo, aš iš tikrųjų pradedąs jau ne blogiausia šokti. Belieka tik prancūzų kalbos pramokti iš ponios Grand-Clement ar ko kito ir būsiu nors kartą tikras „džentelmenas“. Ką gi, metas jau ir padurniuoti, ne vis tik triūsti visuomenės reikalui kaip durnas idealistas, nes jei to idealizmo niekas neįvertina, matyt, jis gal nė nereikalingas mūsų laikais...“.

“Durniavimas“ baigėsi tuo, kad kitiems rašytojams teko L. Girą gelbėti nuo visiško kracho. Vincui Mykolaičiui-Putinui ir Baliui Sruogai pavyko įtikinti tuometinį premjerą ir finansų ministrą Juozą Tūbelį skirti iš vyriausybės fondo keletą tūkstančių (kai kurių šaltinių teigimu – net 30 tūkst.) litų nelaimėlio skoloms apmokėti. Tačiau ir šie pinigai sukrito kaip į kiaurą maišą.

Netrukus L. Girai atsirado dar viena proga pasipinigauti. Ketvirtojo dešimtmečio viduryje Italijos pasiuntinys Lietuvoje Giovannis Amadoris paskelbė apie savo šalies vyriausybės ketinimus skirti premiją Lietuvos rašytojui, sukūrusiam geriausią poemą apie fašistinę Italiją. Nors L. Gira neturėjo nė menkiausio supratimo nei apie Italiją, nei apie fašizmą, jis nedvejodamas ėmėsi šio darbo. „Bet man tai fašizmas patinka, nors aš jo niekad nemačiau ir nė kiek nepažįstu“, - išdidžiai pareiškė poetas Laisvės alėjoje sutiktam V. Gustainiui, mėginusiam atkalbėti jį nuo tokio beviltiško reikalo.

Kaip ir reikėjo tikėtis, iš šio sumanymo išėjo visiškas šnipštas – jokios poemos L. Gira neparašė ir jokios premijos negavo. Vis dėlto toks „naudingas idiotizmas“ neliko nepastebėtas – „Literatūros naujienų“ vyriausiąjį redaktorių netruko įsidėmėti „draugai“ iš toje pačioje Laisvės alėjoje įsikūrusios sovietų pasiuntinybės.

Maskvos laikas Laisvės alėjoje

Baigiantis 1938-iesiems sovietų pasiuntinybės rengiamuose priėmimuose ir vakarėliuose L. Gira jau jautėsi kaip namie ir netgi padėdavo šeimininkams vaišinti ir linksminti svečius. O 1939-ųju pradžioje jis sulaukė kvietimo apsilankyti Maskvoje, kad savo akimis pamatytų „raudonąjį rojų“. Ši kelionė buvo lemtinga.

V. Gustainis, tų pačių metų vasaros pradžioje grįžęs į Kauną iš Prancūzijos, kur dirbo ELTOS korespondentu, sutiko poetą Parodos kalno papėdėje. „Pokalbis susitikus gatvėje buvo trumpas, bet labai įdomus, giliai įstrigęs į mano atmintį“, - po kelių dešimtmečių rašytuose prisiminimuose pastebės žurnalistas.

L. Gira su žmona Brone Giriene minint jo kūrybos 40-mečio sukaktį. Dešinėje - LKP CK pirmasis sekretorius Antanas Sniečkus. / LCVA nuotrauka

V. Gustainio paklaustas apie viešnagę Sovietijoje, L. Gira neslėpė susižavėjimo – gyvenimas ten esąs toks, apie kokį atsilikusiai Lietuvai galima tik svajoti. Tačiau, pastebėjęs ką tik iš Paryžiaus grįžusio V. Gustainio skepsį, poetas ėmė demonstratyviai dirsčioti į laikrodį, o į pašnekovo klausimą, kuri dabar valandą, atsakė: „Tuojau bus dvylika“. „Negali būti“, - nusistebėjo V. Gustainis. „Visiškai teisingai – pagal Jūsų laikrodį dabar tik dešimta baigiasi, bet mano laikrodis jau eina pagal Maskvos laiką“, - iškilmingai pareiškė L. Gira ir išdidžiai nužingsniavo savais keliais.

1940-ųjų vasarą L. Gira puolė entuziastingai sveikinti stalininę tironiją. Liepos 21-ąją surengtame pirmame jo posėdyje poetas rėžė liepsningą kalbą, įrodinėdamas, kad tik Sovietijoje įmanoma tikroji Lietuvos nepriklausomybė. „Tikrosios nepriklausomybės mūsų tėvynė per visus tuos dvidešimt dvejus metus neturėjo niekad nei per vieną valandą. Jau nuo pat pirmosios tos nepriklausomybės paskelbimo dienos Lietuva ir politiškai, ir ekonomiškai visada buvo nuo ko nors priklausoma ir vis labiau darėsi tokia“, - dėstė L. Gira, pamiršęs, kad 1919-aisiais gynė jauną valstybę nuo bolševikų, buvo jų įkalintas ir tik per plauką liko gyvas.

Dabar L. Gira pats tapo vienu iš savo valstybės duobkasių, su Liaudies seimo delegacija vykusių į Maskvą prašyti „priimti“ Lietuvą į SSRS sudėtį. Liaudies seimui virtus Lietuvos SSR Aukščiausiąja Taryba, jis liko deputatu ir jau pirmajame posėdyje skaitė poemą, šlovinančią J. Stalino konstituciją ir piešiančią laimingą Lietuvos ateitį sovietinių respublikų šeimoje.

Už tokį keliaklupsčiavimą poetui buvo atseikėta su kaupu – jis gavo Liaudies švietimo komisaro pavaduotojo pareigas, jo prosovietiniai eilėraščiai, išversti į rusų kalbą atsirado centrinės spaudos puslapiuose, tą pačią vasarą Maskvoje rusiškai buvo išleista ir jo kūrybos rinktinė. Tuo tarpu Lietuvoje L. Giros knygos taip ir nepasirodė, jų leidimą nutraukė parsidėjęs SSRS ir Vokietijos karas.

Paskutinė elegija

Birželio 22-ąją vokiečiams pradėjus bombarduoti Vilnių, o kitos dienos rytą Kauno radiofonui pranešus apie prasidėjusį tautos sukilimą prieš sovietinius okupantus, L. Gira suskato nešti kudašių iš Lietuvos. Drauge su kitu sovietų kolaborantu rašytoju Antanu Venclova jie automobiliu per Minską, Oršą ir Smolenską šiaip taip patiekė Možaiską, iš kur, per didelius vargus įsiprašę į traukinį pateko į Maskvą ir su kitais bėgliais literatais įsikūrė Lietuvos SSR atstovybėje. Maskvoje, drebėdamas nuo nesibaigiančių Liuftvafės antskrydžių, L. Gira iki liepos pabaigos vedė lietuviškas radijo laidas. Tačiau greitai ir Maskvoje tapo nebesaugu, tad grupė sovietinių lietuvių literatų rašytojų buvo perkelta į Penzą.

Tuo tarpu vokiečių okupuotoje Lietuvoje L. Gira ir jo sovietinis entuziazmas nebuvo pamirštas ir vos nekainavo galvos gimtinėje likusiam jo sūnui – būsimam rašytojui Vytautui Sirijos Girai. Mat tuo metu kažkuriame laikraštyje pasirodė L. Girai skirtas pamfletas „Srulis Švindelmacheris“, kuriame įrodinėta, kad pabėgėlis bolševikų garbintojas esąs tikrų tikriausias žydas. „Turėjau skubiai išsiimti archyve metrikus, kad nepatekčiau į Panerius“, - taip šią istoriją vėliau prisimins V. Sirijos Gira.

L. Gira - Raudonosios Armijos 16-osios lietuviškosios divizijos kapitonas. / LCVA nuotrauka

1942-aisiais L. Gira buvo mobilizuotas į baigiamą formuoti 16-ąją lietuviškąją šaulių diviziją ir iš karto gavo kapitono antpečius. Tačiau fronto, kulkų ir mirties jis nematė nė iš tolo – visas jo darbas buvo važinėti po užfrontę, lankyti lietuviškų dalinių karius, skaityti agitacinę poeziją, organizuoti karių meninę saviveiklą ir redaguoti divizijos laikraščio „Tėvynė šaukia“ literatūrinį priedą „Pergalė“, vėliau tapusį svarbiausiu sovietinės Lietuvos literatūros žurnalu.

Už šią veiklą L. Gira gavo kovinį apdovanojimą - Tėvynės karo pirmojo laipsnio ordiną, nors nenuėjo nė pėdos divizijos kovų keliais. Ir įžygiuoti į sovietų vėl užimtą gimtąjį Vilnių su jos kariais jam neteko – 1944-ųjų liepą jis gulėjo Kremliaus ligoninėje, beveik nesikeldamas iš lovos. „Kariavęs“ prie rašomojo stalo šiltuose kabinetuose ir pertraukose tarp kautynių agituodavęs raudonarmiečių uniformomis apvilktus lietuvių karius negailėti gyvybės kovoje už sovietų šalį, užfrontės kapitonas neišvengė keistos lemties. Grįždamas iš vienos tokis agitacinės kelionės, kažkur peršlapo kojas, ir po kelių dienų atgulė į patalą, iš kurio taip daugiau ir nepakilo.

Tačiau net ir beviltiškai suriestas ligos, poetas svajojo apie aukštą tribūną, iš kurios galėtų vėl pagarbinti Lietuvą „išlaisvinusį“ J. Staliną. Liepos pabaigoje rašytame laiške Lietuvos SSR Aukščiausiosios Tarybos pirmininkui Justui Paleckiui jis meldžia: „Jei kartais šauktumėte Aukšč. Tarybos posėdį – manęs tik jokiu būdu neužmirškit, iškvieskit, nes tai man būtų didžiausias moralinis smūgis“.

Žinoma, kvietimą į sesiją L. Gira gavo, tačiau atvykti į ją, ir apskritai į Vilnių savomis kojomis jis jau nebegalėjo. 1945-ųjų liepos 11 dieną jis neštuvuose pargabentas į gimtąjį miestą numirti. Savo darbą atlikęs mauras dabar stūmė dienas neišeidamas iš savo kambario mediniame namelyje Žvėryne, kur 1946 metų kovo 27-ąją parašė paskutinį elegišką eilėraštį, apie jo laukiantį „žalią kapelį“ ir po trijų mėnesių atsisveikino su šiuo pasauliu.

„Kiekvienas mokslininkas, menininkas ir laikraštininkas, kurs vaikosi pinigų, pavirsta niekšeliu,“ - yra pasakęs žymus vokiečių ekonomistas, teisininkas ir sociologas Maxas Weberis. Šie žodžiai, kuriuos prisiminimuose apie L. Girą cituoja V. Gustainis, skamba tarsi priekaištas ir šiandieniniams lietuvių kūrėjams, pasirengusiems teisinti rytietišką tironiją už sotesnį kąsnį ar abejotiną šlovę. Sulaukė tokios šlovės ir L. Gira – jo vardu dar ir šiandien vadinamos miestų gatvės. Tik štai Vilniaus senamiestyje stovėjusio poeto biusto čia nebėra – po ilgų debatų jis iškeliavo į miesto pakraštį. Nors galėjo ir likti. Kaip paminklas godumui ir kvailumui.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"