TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

M.Tomonis – Atgimimo nesulaukęs signataras

2015 11 07 6:00
"Nepamiršk, jog turėdamas galingiausią ginklą - talentą esi tarp pasaulio stipriųjų. Žodis šiais laikais - baisesnis naikintojas ir gynėjas negu vandenilinės bombos", - rašė Mindaugas Tomonis. Asmeninio albumo nuotraukos

Signatarų namuose lapkričio 5 dieną buvo paminėtos disidento Mindaugo Tomonio 40-osios žūties metinės. Šį poetą, filosofą pažinoję žmonės laiko tikru signataru, nes tai, ką jis dar 1975 metais buvo surašęs savo laiške Maskvai – prašė pasmerkti Lietuvos, Latvijos, Estijos okupaciją ir reikalavo atkurti šių šalių nepriklausomybę – buvo pasiekta tik 1990 metais.

1974 metais chemiku Paminklų konservavimo institute dirbantis M. Tomonis atsisakė restauruoti Kryžkalnio „Motiną“ (paminklą sovietinei armijai). Jis pareiškė, kad nešlovins Lietuvos pavergėjų ir kad pirmiau reikia pastatyti paminklą Sibiro kankiniams. Be to, savo raštiškame atsisakyme dirbti Kryžkalnyje dar ir reikalavo atkurti Lietuvos nepriklausomybę, dėl to greit atsidūrė psichiatrijos ligoninėje. Po keleto ten praleistų mėnesių savo idėjų neišsižadėjo: tuometinio ateizmo muziejaus lankytojų knygoje pasmerkė melagingą sovietinę ateizmo propagandą, reikalavo Lietuvos nepriklausomybės, demokratijos, sąžinės laisvės. Tuos pačius reikalavimus pakartojo ir 1975 metų birželį į Maskvą Sovietų Sąjungos komunistų partijos suvažiavimui išsiųstame laiške. Po dviejų dienų prievarta vėl išvežtas į psichiatrijos ligoninę. Lapkričio 5 dieną rastas ant geležinkelio bėgių netoli Rasų kapinių.

Nemokėjo apsimetinėti

Kaip pasakojo jo bendražygis skulptorius Gediminas Radzevičius, kasmet bendraminčius suburiantis į disidento žūties minėjimo renginius, M. Tomonis gyveno skaidriai pagal savo įsitikinimus: negalima lenktis okupantui, ir nesilankstė. „Kiti gal būtų darę kompromisą, būtų pavalę tą akmenį, būtų susitarę su savo sąžine, kad tai – tik akmuo, tik simbolis. Tačiau M. Tomonis suprato, kad simbolis reiškia daug. Jis nemokėjo apsimetinėti, prisitaikyti. Nesangulavo su sistema, – sakė G. Radzevičius. – Pamenu, ir aš gerai suvokiau kūrybos galią, kai kagėbistai mane išsikvietę „auklėjo“, kad ne ta kryptim dirbu (koplytstulpius, rūpintojėlius drožiau). Vienas tada pasakė, kad tai blogiau už granatą. Sako, granata sprogs, ir viskas, o darbai stovės ir visiems kvaršins galvas. Jie tai puikiai suprato, todėl ir statė savo „žymeklius“, balvonus. Simboliai turi tiek galios, kiek sugeba kvaršinti žmonėms galvas.“

G. Radzevičių su M. Tomoniu supažindino Algirdas Patackas. „Pasišnekėdavome apie sielos, švarios sąžinės išsaugojimą, netarnavimą sovietinei sistemai. Aš nestojau į Dailės institutą, nes nenorėjau lankyti ateizmo paskaitų, tai prieštarauja mano įsitikinimams. Skulptūras lipdyt ir kasdien atsiskaityt Dievui galėjau ir be instituto. Taip dirbant man sovietų valdžia neegzistavo. Išsiaiškinę pažiūras susidraugavom“, – pasakojo G. Radzevičius.

Stasys Tomonis. /Valerijos Dichavičienės nuotrauka

Tokių žmonių – vienetai

Kaip prisimena G. Radzevičius, daug kam buvo keista M. Tomonio mirtis. „Pirmiausia, visi žino, kad traukiniui pervažiavus per žmogų jis taip nuo greičio mėtomas, sumalamas, kad vos atpažinsi. O čia buvo tik nutraukta galva – tarsi žmogus padėtas ant bėgių ir labai lėtai pervažiuota. Dabar jau niekas neišsiaiškins, kaip buvo iš tikrųjų. Dokumentai išvežti į Maskvą. Tada, pamenu, ir tarp kunigų buvo kilusi sumaištis – savižudis ar ne, laidoti su bažnyčios apeigomis, ar ne. Drąsiausias iš jų Alfonsas Svarinskas atėjo ir palaidojo, – pasakojo G. Radzevičius. – Tačiau nereikia akcentuoti žūties. Čia kaip ir bunkery susisprogdinęs partizanas. Ar jis savižudis, ar kovotojas? Žinoma, kad kovotojas, žuvęs karo veiksmuose. Į M. Tomonio mirtį irgi reikia taip žvelgti.“

Tai, ką M. Tomonis nesislapstydamas buvo parašęs, pasakęs dar 1975 metais, buvo įgyvendinta tik 1990 metais. „Jis – nerašytinis signataras, – teigė G. Radzevičius. – Panašią deklaraciją, „Moralinį ultimatumą SSSR vyriausybei“ į Kremlių buvo išsiuntęs ir disidentas Algirdas Statkevičius, tačiau savo pavarde nepasirašė. M. Tomonis pasirašė. Tokių žmonių vienetai. Pamenu, mūsų būrelis – M. Tomonis, A. Patackas, Mečys Laurinkus, Algirdas Saudargas, Birutė Burauskaitė, Saulius Žukas, Vidmantas Povilionis, Juozas Prapiestis, dar daug žmonių – stengėsi nesusitepti ta svetima ideologija, neįsileisti to „brudo“ į save. Kūrėme tam tikrą struktūrą, dauginome, platinome draudžiamą spaudą. Vėliau išleidome net savo laikraštį „Pastogė“. Pirmas numeris buvo skirtas M. Tomoniui. A. Patackas už tai buvo įkalintas.“

"Kūriau skulptūras, koplytstulpius kaip retransliatorius, skleidžiančius kitokią nei sovietai su savo balvonais energiją. Tai buvo mano atsakas į susidorojimą su Mindaugu Tomoniu", - sakė Gediminas Radzevičius. /Ritos Stankevičiūtės nuotrauka

Sutelkė bendražygius

„M. Tomonio žūtis mus, bendražygius, sutelkė, – pasakojo G. Radzevičius. – Daviau sau pažadą, kad jo siekį – pastatyti paminklą Sibiro kankiniams – įgyvendinsiu. 1981 metais Alsėdžių (Plungės rajono) bažnyčios šventoriuje, kunigui Vaclovui Stirbiui sutikus, pastačiau 5 metrų aukščio ąžuolinį paminklą „Nenugalėtas Kristus“ su Gedimino stulpais, Vyčio kryžiumi.“

V. Stirbys už ryšius su partizanais dešimt metų buvo praleidęs Sibire. Kai jis kartą skulptoriui pasakė, kad negalintis numirti, kol Sibiro kankiniams paminklo nebus, šis apsidžiaugė. „Pastačiau, nes nebijojau, dirbtuves iš manęs buvo jau seniai atėmę, iš meno draugijos išmetę, nes dirbau ne ta kryptimi. Negalėjau gauti valstybinių užsakymų, tačiau turėjau kūrybos laivę, man liko šventoriai, altoriai, privačios teritorijos. Daug kur pastačiau darbų kaip nežinomas skulptorius, – pasakojo G. Radzevičius. – Pamenu, A. Patacko tėvas man buvo sakęs, kad rašančiųjų yra, jų užteks, o darančiųjų tai, ką aš darau, ant pirštų suskaičiuosi. Prie skulptūrų ir kagėbistams dažnai sunku prikibti. Kūriau skulptūras, koplytstulpius kaip retransliatorius, skleidžiančius kitokią nei sovietai su savo balvonais energiją. Tai buvo mano atsakas į susidorojimą su M. Tomoniu.“

Po Mindaugo Tomonio žūties Gediminas Radzevičius 1981 metais įgyvendino jo idėją - Alsėdžių (Plungės r.) bažnyčios šventoriuje pastatė 5 metrų aukščio paminklą Sibiro kankiniams.

Jis buvo kaip kelrodis

M. Tomonis buvo gražiai pasakęs apie žodžio galią: „Žodis šiais laikais – baisesnis naikintojas ir gynėjas negu vandenilinės bombos, pajėgesnis negu našiausia technika.“ Kai žuvo – jam buvo 35-eri. Nors linko į literatūrą, rašė eiles, filosofines apybraižas, buvo pasirinkęs chemiko specialybę, kad nereikėtų tarnauti sistemai. „Galėjo daryti karjerą, buvo laboratorijos vedėjas. Turėjo šeimą, našlaičiai liko du sūnūs. Tačiau jis negalėjo elgtis kitaip, negalėjo būti nešvarus prieš savo sąžinę, buvo taip auklėtas, taip gyvenimą suprato. Gal ir negalvojo, kad taip žiauriai su juo pasielgs, – svarstė G. Radzevičius. – Jei būtų elgęsis kitaip, gal dar būtų gyvas. Tačiau būtų laipteliu žemiau. Dabar tokį Tomonį turime. Jis – nerašytas signataras, sugebėjęs pakelti kartelę, paviešinęs tai, apie ką daug kas kalbėjo pusiau slapčia. Procesas tarp inteligentų, žygeivių, folklorininkų jau buvo užsuktas. Iš vienos pusės M. Tomoniui nepasisekė, jį sunaikino, bet iš kitos pusės, galima sakyti, jis išsaugojo save amžinybės projekcijoje. Jis buvo kaip kelrodis, žybtelėjo, sugebėjo mums palikti savo žinią. Džiaugiuosi, kad pavyko išsaugoti jo kūrybą, 1995 metais išleidome jo kūrybos knygą. Pavyko jo vardu pavadinti gatvę netoli žūties vietos. Gatvėje – tik vienas namas su gal penkiais butais. Nunešiau ir padovanojau jiems knygą, kad žinotų, kieno vardu jų gatvė.“

M. Tomonio žūties vietoje (maždaug kilometras nuo Markučių Naujosios Vilnios link) 1995 metais G. Radzevičius pastatė kryžių. Nuo tada prie šio kryžiaus Šv. Kazimiero bažnyčios chore „Ave verum“ giedančio signataro Jono Šimėno iniciatyva kasmet rengiamos gegužinės pamaldos. „Šalia švilpia traukiniai, primindami tragišką žūtį, ir meldžiamasi už tuos, kurie mylėjo ir tebemyli laisvę“, – sakė J. Šimėnas.

****

Mindaugo tėvas Stasys Tomonis, dar 1939 metais atlietuvinęs savo pavardę (iš Tomaševičiaus tapo Tomoniu), tuomet dirbo Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Pagal specialybę kaip teisininkas sovietmečiu darbo negavo, nes jis – Lietuvos aktyvistų fronto, surengusio 1941 metų birželio sukilimą, dalyvis. Žmonos mirties ir sūnaus žūties buvo taip paveiktas, kad vis eidavo ir eidavo į Rokantiškių kapines. Kartą stabtelėjo pas pažįstamus, Šilo gatvėje gyvenančius fotomenininkus Dichavičius. Valerija Dichavičienė dar spėjo jį su apšarmojusia barzda įamžinti. Iškalbingas S. Tomonio portretas – fotomenininkės knygoje „Jie buvo greta mūsų“.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"