TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Magdeburgo teisė vienijo Europą

2013 05 24 8:13
"Magdeburginių miestų šeima peržengė valstybių sienas", - sakė vokiečių teisės istorikas H.Lueckas. Ritos Stankevičiūtės nuotrauka

Magdeburgo teisė miestui būdavo tarsi jo kokybės ir pripažinimo ženklas, savotiškas priklausymas tai pačiai europinei bendrijai. Net dabar kiekvienas ją turėjęs miestas tuo didžiuojasi. Pasak Vilniuje viešėjusio vokiečių teisės istoriko Heinerio Luecko, šie miestai turėjo daug bendro. "Tai tarsi bičiulių sąjunga", - sakė jis. Rusija šios praktikos į savo teritoriją neįsileido.

Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Stepono Batoro 1576 m. privilegija Vilniui, ja patvirtinama ankstesnių valdovų šiam miestui suteikta Magdeburgo teisė./Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos archyvo nuotrauka

Magdeburgo miesto teisė ir "Saksų veidrodis" - tai du teisės šaltiniai, kurie prieš 800 metų buvo sukurti dabartinės Vokietijos žemės Saksonijos-Anhalto teritorijoje. Vilniaus universiteto, Valdovų rūmų muziejaus ir Užsienio reikalų ministerijos kvietimu Vilniuje viešėjo ir viešą paskaitą senojoje Alma mater bei pranešimą sostinėje vykusioje tarptautinėje konferencijoje "Magdeburgo teisės kelias Europoje: miestų istoriniai ir dabarties ryšiai" skaitė Martino Lutherio Halės-Vitenbergo universiteto profesorius H.Lueckas, Saksų mokslo akademijos Leipcige tikrasis narys. Jis pasakojo apie ypatingą Europos teisės ir kultūros istorijos fenomeną, įkūnijantį bendrą Europos miestų istorinį paveldą ir taip susiejantį daugelį šiuolaikinių valstybių. Po konferencijos profesorius atsakė į LŽ klausimus.

1792 m. Merkinės miesto antspaudas ir dabartinis Merkinės herbas.

Istoriniai ryšiai

- Kaip Europai svarbus Magdeburgo regionas susijęs su Lietuva?

- Esu iš Vidurio Vokietijos, kur nuo seno iki IX-X amžiaus sugyveno germanai ir slavai. Vėliau vokiečių gyvenamoje erdvėje iškilo svarbus bažnytinis miestas Magdeburgas. Didelę įtaką tam turėjo patogi geografinė padėtis, prekybiniai ryšiai. Iš Magdeburgo apylinkių, Saksų žemių sklido įvairūs kultūriniai, prekybiniai, dvasiniai, teisiniai reiškiniai. Mūsų kraštus simboliškai, bet kartu ir labai konkrečiai susieja Kvedlinburgas, esantis visai šalia Magdeburgo, ir garsusis Brunonas Kverfurtietis (Kverfurtas irgi šalia). Kaip žinoma, Kvedlinburgo analuose 1009 metais pirmą kartą paminėtas Lietuvos vardas, kai Lietuvos pasienyje buvo nukirsdintas misionierius Brunonas.

Mūsų kraštus sieja ir Magdeburgo teisė, suteikta daugeliui Lietuvos miestų (Vilniui - 1387 m., Kaunui - 1408 m.). Tačiau noriu pabrėžti, jog tai nebuvo savaiminis tam tikrų reiškinių perėmimas. Tai buvo veikiau kultūrinis impulsas, kuris konkrečiose vietovėse skleisdavosi individualiai, įgydavo savitą pavidalą.

Mūsų kraštus dar sieja kiti dalykai, pavyzdžiui, universitetų ryšiai. Halės-Vitenbergo universitetas, kuriame aš dirbu, taip pat turi istorinių ryšių su Lietuva. XVI a. Vitenberge studijavo nemažai lietuvių. Žinoma, kad protestantizmo idėjų jie čia sėmėsi. Šiuo metu vykdome vieną projektą, kuris parodys, kiek lietuvių studijavo Vitenberge, kokią karjerą po studijų M.Lutherio mieste jie padarė, kokių žinių parvežė į gimtąjį kraštą. XVII a. įsteigtame Halės universitete (po šimtmečio jis sujungtas su Vitenbergo aukštąja mokykla) taip pat studijavo daug lietuvių. Radome dokumentus, jog čia net buvo rengiamas lietuviškuoju vadintas seminaras.

Biržų miesto istorinis herbas (iš 1642 m. privilegijos Biržams, ja patvirtinta anksčiau šiam miestui suteikta Magdeburgo teisė). Iliustracijos iš V.Rimšos knygos "Heraldika. Iš praeities į dabartį".

Adaptuota savaip

- Ar galima daryti išvadą, kad miestai, kurie gaudavo Magdeburgo teisę, tarsi susigiminiuodavo, supanašėdavo?

- Taip, jūs labai tiksliai apibūdinote panašumą, apie kurį rašoma ir mokslinėje literatūroje. Galima sakyti, kūrėsi miestų, turinčių šią teisę, šeimos. Magdeburginių miestų šeima buvo viena didžiausių ir įspūdingiausių.

Kokybiški recepcijos procesai tapo vertingu modernios Europos kultūros bei istorijos pagrindu. Kokybiška teisinė kultūra formavo tam tikrą tapatumą, kurio poveikis juntamas iki šiol. Tačiau reikia pabrėžti, kad egzistavo ir įvairūs lokaliniai, skirtingose vietose skirtingai pritaikyti variantai. Magdeburgo teisė nebuvo visiškai vientisas modelis.

- Ką galima laikyti pagrindine Magdeburgo teisės populiarumo, sėkmės, jos paplitimo Europoje priežastimi?

- Nežinau. Tai tiesiog fenomenas. Galima išskirti keletą bruožų, kurie buvo patrauklūs daugeliui kraštų. Pirmiausia - savivaldos miesto struktūra, labai aiškus miesto sandaros modelis, kuris Magdeburge buvo susiklostęs ir puikiai įtvirtintas. Šis modelis kitų būdavo perimamas kaip pavyzdys.

Magdeburgo teisė patraukliai apibrėžė santykius tarp miesto bendruomenės ir miesto savininko (Magdeburge tai buvo arkivyskupas, kitur galėjo būti didysis kunigaikštis, karalius ar valdų savininkas). Miestas buvo suvokiamas kaip laisvų žmonių bendruomenė. Ta bendruomenė buvo suinteresuota turėti santykius su miesto savininku apibrėžiančią teisę.

Dar vienas dalykas, paaiškinantis, kodėl Magdeburgo teisė plito į kitus kraštus, yra tas, kad ji turėjo rašytinių šaltinių. Svarbios nuostatos (nuosavybės, turto, teisės, civiliniai santykiai, moters padėtis) buvo aiškiai apibrėžtos ir užfiksuotos raštu, todėl teisę buvo gana lengva perimti kitiems kraštams.

Žymioji Magdeburgo miesto teisė prie Elbės upės įsikūrusioje prekybos metropolijoje klostėsi nuo XII amžiaus. Jos nuostatas perėmė šimtai miestų ir gyvenviečių šiandieninėse Europos valstybėse - Baltarusijoje, Čekijoje, Latvijoje, Lenkijoje, Lietuvoje, Rumunijoje, Slovakijoje, Ukrainoje ir Vengrijoje.

Tačiau reikia pripažinti, kad Magdeburgo teisę kiekvienas miestas savaip adaptuodavo. Gal todėl ši teisė ir buvo tokia populiari, daugeliui priimtina. Pavyzdžiui, pirminiai šaltiniai Lenkijoje buvo verčiami į lotynų kalbą, plėtojami, pritaikomi prie vietinių sąlygų. Į miestų gyvenimą, galima sakyti, ši teisė atėjo iš apačios. Ji nebuvo primesta ar dirbtinai įtvirtinta. Tai buvo gana demokratinis procesas.

Į vietos kalbas išversta ir savaip perdirbta teisė vietos gyventojams tapo sava. Magdeburgo teisės plitimą į Rytus palengvino jos pačios lankstumas. Pavyzdžiui, kiti Vokietijos miestai nedaug žino apie Magdeburgo teisę, nes ji galiojo tik Saksų žemėje, pačiame Magdeburge, plito į Vidurio bei Rytų Europą, į Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei (LDK) priklausiusius kraštus. Yra daug pavyzdžių, kaip skirtingai teisė buvo išplėtota įvairiuose miestuose. Tačiau fenomenalu, kad visur klijuota ta pati etiketė - Magdeburgo teisė.

1540 m. Kauno miesto didysis herbinis antspaudas bei dabartinis herbas.

- Tai gana demokratinis procesas?

- Taip. Išimtimi tik galima laikyti Vokiečių ordino Prūsijoje ir kitose šalyse vykdytą kolonizacinę politiką. Be abejonės, Ordinas valdžią tarsi primesdavo iš viršaus. Galima sakyti, valdžia norėdavo duoti tam tikrą teisę, bet dažnai tai sutapdavo ir su bendruomenės noru tą teisę turėti. Tai buvo unikali istorinės sklaidos kombinacija.

Šį modelį reikia suvokti kaip tam tikrą idealą, kaip viziją, kuri kiekvienoje vietoje buvo skirtingai traktuojama. Be abejo, pasitaikydavo įvairių konfliktų, nes tarp teorinių ir praktinių dalykų, kaip ir dabar, būna neatitikimų.

Europos pamatai

- Gal galima daryti prielaidą, kad Magdeburgo teisė padėjo pagrindus Europos Sąjungai? Juk nuo seno buvo įprasta panašiai tvarkytis.

- Iš tiesų tai yra vienas tų reiškinių, kurie vienijo Europą. Magdeburginių miestų šeima peržengė valstybių sienas. Reikėtų pabrėžti, kad šį modelį iš kitų išskiria savivalda iš apačios - autonomijos aspektas.

Suprantama, formuojantis Europai didžiausią įtaką turėjo romėnų ir kanonų teisė. Tačiau iki šiol buvo per mažai akcentuojama Magdeburgo teisė. Dabar atsiskleidžia vis naujų aspektų, leidžiančių teigti, kad ji buvo svarbus istorinio Europos bendrumo segmentas. Magdeburginių miestų šeima, aprėpianti didžiulę teritoriją, turėjo daug bendro. Galima net teigti, jog tai sudarė prielaidas kurtis dabartinėms europinėms struktūroms. Jos turi istorinius pamatus, nėra dirbtinai sukurtos.

- Ar galima įsivaizduoti, kokie dabar būtų Europos miestai, jei ne kažkada suteikta Magdeburgo teisė?

- Teisinius pagrindus miestams nuo Lisabonos iki Maskvos padėjo romėnų ir kanonų teisė. Tai vieni iš europinės civilizacijos pamatų. Tačiau didelę įtaką miestų civilizacijai turėjo ir Magdeburgo teisė. Dar gerokai anksčiau Europos miestams didelį poveikį darė ir Italijos bendruomenių judėjimas. Taip susiklostė, kad Magdeburgas, iš dalies ir Liubekas, kėlė tą pačią komunalinę miesto autonomijos idėją, tuos pačius idealus, tą pačią bendruomeniškumo formą. Be abejo, jei tokios Magdeburgo teisės ir nebūtų buvę, vis tiek būtų plitę miestų autonomijos, savivaldos reiškiniai, tik jie gal būtų buvę perimti iš Pietų Italijos.

Virbalio miesto istorinis herbas (iš 1593 m. privilegijos, kuria šiam miestui suteikta Magdeburgo teisė).

Rusija nesižavėjo

- Kodėl tarp Rusijos miestų Magdeburgo teisė neišpopuliarėjo?

- Iki šiol remiamasi XIX-XX a. tyrimais, tačiau jie dar toli gražu nėra galutiniai, bus ir toliau tyrinėjama. Tačiau jau galima teigti, kad Rusijoje tikrai nebuvo šios teisės recepcijos reiškinio. Tiesa, Vakarų Rusijoje buvo keletas miestų, pavyzdžiui, Smolenskas ir kiti, kurie XVII a. trumpam buvo gavę šią teisę. Šie miestai tuo metu įėjo į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos karalystės sudėtį. Atkovojus juos iš Maskvos jiems ir suteiktos Magdeburgo teisės privilegijos. Šis reiškinys dabartinių Rusijos istorikų yra akcentuojamas.

Tačiau reikia pripažinti, kad Rusijos valdžia tuo nesižavėjo, nenorėjo priimti Magdeburgo teisės. Mat Rusija tuo metu jau buvo stipri autoritarinė, centralizuota valstybė. Ji nenorėjo pripažinti nei savivaldos, nei jokios įtakos iš šalies. Panašiai būta ir Vokietijoje. XVI-XVII a. stengtasi apriboti Magdeburgo savivaldą.

- Kuo jums buvo įdomi Vilniuje vykusi konferencija?

- Konferencija pranoko lūkesčius, ji darniai sujungė

akademinį, diplomatinį-politinį ir istorinės bei modernios savivaldos aspektus. Mintys ir idėjos, kuriomis renginyje dalijosi mokslininkai, politikai, dabartinių miestų atstovai, liudija, kad Magdeburgo teisė nepamišta. Antai Jurbarke 2011 metais net pastatytas jai skirtas paminklas. Tai imponuoja, skatina pasitempti ir magdeburgiečius. Jie taip pat ketina sekti lietuvių pavyzdžiu ir šios teisės reikšmę įprasminti paminklu. Dažnai vokiečiai Baltijos šalis mato kaip vientisą regioną, tam tikrą monolitą. Konferencijoje aiškiai suvokiau, kad LDK palikimas Lietuvoje, Baltarusijoje ir Ukrainoje yra labai apčiuopiamas ir akcentuojamas politikoje, kultūroje. Buvo pagrįstai pabrėžtas Lietuvos istorinis vaidmuo vakarietiškai kultūrai tiesiant tiltus į Rytus. Pajutau ir istorinės europinės bendrystės jausmą.

Pirmasis Vilniaus miesto tarybos antspaudas (XIV a. pab.) ir dabartinis herbas.

Magdeburgo teisė - viena labiausiai Europoje paplitusių senųjų miestų teisės sistemų. Ją suteikiant miesto bendruomenei, ši administraciniu, socialiniu, ekonominiu ir teisiniu požiūriais buvo išskiriama iš agrarinės aplinkos. Mieste būdavo skiriamas vaitas, renkami tarėjai ir burmistrai, dirbo suolininkais vadinti prisiekusieji teisėjai, formuodavosi miestų aristokratija. Naujoji sistema garantavo miestams tam tikrą nepriklausomybę nuo valdovo, Bažnyčios ar kitų savininkų. Ji davė miestiečiams teisę rinkti miesto tarybą ir kitus savivaldos organus, kurie ir tvarkė miesto administracinius, iždo ir teismo reikalus. Rotušė pasidarė tokia pat svarbi vieta kaip ir pilis bei katedra. Magdeburgo teisė garantavo miestiečiams asmens laisvę ir turto teises, suteikė miestams tam tikrą prekybos ir amatų apsaugą, kuria galėjo naudotis ir atvykę iš kitų kraštų pirkliai bei amatininkai. Todėl miestuose pirmiau nei kur kitur ėmė kurtis tarptautinės bendruomenės.

Magdeburgo teisė (kartais vadinama tiesiog magdeburgija arba vokiečių teise) savo vardą gavo nuo saksų miesto Magdeburgo. Magdeburgo teisė ėmė klostytis XII a., o vėliau paplito toli į Rytus. Per kelis šimtmečius šią teisę gavo tūkstančiai miestų Vidurio ir Rytų Europoje. Nuo XIV a. pabaigos ją imta suteikti ir LDK miestams. 1387 metais ją gavo Vilnius, vėliau Brestas, Kaunas, Trakai. Po šimtmečio ši teisė suteikta Kijevui, Polockui, Minskui. Iki XVIII a. pabaigos Magdeburgo teisės pagrindu suteiktą savivaldą buvo gavę daugiau kaip 250 LDK miestų, 70 iš jų yra dabartinėje Lietuvoje. Magdeburgo teisė buvo viduramžių kūrinys, tačiau jos įtaka siekė ir naujuosius laikus.

Vilniaus rotušė XVIII a. (M.Januševičius, 1835 m.). Lietuvos dailės muziejus. Lietuvos dailės muziejaus archyvo iliustracija

2011 m. Jurbarke pastatytas paminklas "Skelbiu žinią apie Magdeburgo teises Jurbarko miestui" (autorius - E.Daugulis). Miestas Magdeburgo teisę gavo 1611 m./Egidijaus Giedraičio nuotrauka

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"