Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATAŠVIETIMAS
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
ISTORIJA

Manipuliacijos Vytautu. Ką daryti?

 
2017 09 29 13:00
Švęsdami pagonišką Lados šventę Vytautas ir Ona įsimyli.
Švęsdami pagonišką Lados šventę Vytautas ir Ona įsimyli.

Nepaprasta Vytauto Didžiojo asmenybė yra sulaukusi ne vien daugybės istorikų tyrimų. Į jo laikų Lietuvos istoriją gręžiasi ir menininkai. Pastaruoju metu aistras kelia baltarusių prieš kurį laiką pastatytas ir ateinančiais metais Vilniuje planuojamas rodyti baletas „Vytautas“.

Apie tai, kaip vertinti šią ir kitas Vytauto interpretacijas ar manipuliacijas mene, „Lietuvos žinios“ kalbasi su istorike, rašytoja, istorinio romano apie Durbės mūšį autore Inga Baranauskiene.

– Mums neatsitiktinai kelia didelį susidomėjimą baltarusių istorinės ir meninės Lietuvos istorijos interpretacijos. Esame girdėję apie litvinizmo teoriją. Kur viso to ištakos?

– Litvinizmo teorijos pradininku laikomas savamokslis baltarusių istorikas Mikola Jarmalovičius. Šią teoriją jis paskelbė 1989 metais, tačiau iš tikrųjų šaknys slypi dviejuose Lietuvai priešiškuose naratyvuose. Vienas atsirado Rusijos imperijoje XIX amžiuje. Jį skatino poreikis kaip nors prisijaukinti nuolat sukylančius buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) gyventojus. LDK imta vadinti lietuvių-rusų valstybe, visi jos konfliktai su Maskvos didžiąja kunigaikštyste, vėliau – su Rusijos imperija pradėti vaizduoti, Aleksandro Puškino žodžiais tariant, kaip senas slavų tarpusavio ginčas. Galiausiai žymiausi LDK valdovai – Kijevo užkariautojas Gediminas, Maskvos vartų klebintojas Algirdas ir antilietuviškų Smolensko maištų malšintojas Vytautas – atsidūrė ant Naugarde (Novgorode) 1862 metais Rusijos tūkstantmečio proga pastatyto paminklo, kitų tikrų ir menamų „rusų tautos didvyrių“ kompanijoje. Šis paminklas iliustruoja bandymą LDK istoriją įtraukti į Rusijos istorijos naratyvą, bet šiandien jis atrodo tiesiog juokingai, nes Lietuvai atkūrus nepriklausomybę rusiškoji LDK istorijos interpretacija prarado aktualumą. Dabartinėje rusų istoriografijoje pasitaiko tik jos rudimentų.

„Litvinizmas aktualus baltarusių tautos poreikiui susikurti savą istorijos naratyvą ir per jį identifikuoti save kaip tautą.“

Kitas naratyvas – senalietuviais apsiskelbusių Lietuvos lenkų, atmetusių tautinės Lietuvos idėją, paveldas. Būtent iš jų litvinistai nusižiūrėjo žemaičių-naujalietuvių ir menamų senalietuvių-slavų radikalaus atskyrimo ir supriešinimo idėją.

Abu šie istoriniai-ideologiniai naratyvai yra pridarę Lietuvai rimtų bėdų. Natūralu, kad ir litvinizmo sklaida kelia didelį susirūpinimą. Pagrindinis šios pseudomokslinės teorijos postulatas skelbia, esą tikrieji istoriniai lietuviai, LDK kūrėjai, buvę baltarusių protėviai – slaviška „litvinų“ gentis, o šiuolaikiniai lietuviai – tai žemaičių ainiai, klastingai pasisavinę „litvinų“ istoriją, garbę ir sostinę Vilnių. Iš to kyla ne tik virtualūs mūšiai dėl istorijos interneto erdvėje, bet ir konkrečios teritorinės pretenzijos Lietuvai.

Kuo patrauklus litvinizmas

– Tačiau rimti Lietuvos ir Baltarusijos istorikai turbūt sutaria pagrindiniais mūsų valstybių istorijos klausimais? Tarp jų nekyla tokio lygio diskusijų kaip, pavyzdžiui, kad lietuviai – tai tik žemaičiai, o tikrieji litvinai – baltarusiai?

– Bėda ta, kad litvinizmas aktualus giluminiam baltarusių tautos poreikiui susikurti savą istorijos naratyvą ir per jį identifikuoti save kaip tautą. Baltarusiai turi rimtą problemą: kiek siekia istorija, jie visada balansavo tarp Kijevo, Vilniaus ir Maskvos centrų, bet iki galo nepritapo nė prie vieno. Maža to, dabartinę nepriklausomybę Baltarusija irgi ne tiek išsikovojo, kiek gavo palankiai susiklosčius išorinėms aplinkybėms. Daugelį tos šalies gyventojų toliau traukia Rusija, jie jaučia itin stiprią nostalgiją sovietmečiui, tačiau nori būti ir nepriklausomi.

Taigi baltarusių tauta vis dar išgyvena tapsmo fazę, įvairias su tuo susijusias frustracijas, o litvinizmas yra paprastas, todėl labai viliojantis atsakymas į kylančius klausimus. Rimtesni baltarusių istorikai anksčiau dar bandė su juo kovoti, bet šiandien ryškėja tendencija ieškoti kompromisų ir (arba) stengtis išlaikyti litvinizmą padorumo ribose. Iš esmės jie bejėgiai, nes litvinizmo, kaip ir bet kurios kitos ideologijos arba tikėjimo, neįmanoma įveikti faktų kalba. Tai galėtų padaryti tik dar patrauklesnis istorinis-ideologinis naratyvas.

Tačiau istorikų niekas nebemoko kurti ideologinių naratyvų. Priešingai, istorijai tapus mokslu ir atitinkamai nustojus būti ciceroniškąja gyvenimo mokytoja, rimti istorikai persiorientavo į mitų dekonstrukciją, o ne į jų konstravimą, ir ėmė bodėtis bet kokiu istorijos ideologizavimu. Tai viena priežasčių, kodėl visame pasaulyje didžiųjų naratyvų – tautinę ar grupinę savimonę nusakančių pasakojimų – kūrimą perima šarlatanai. Kita vertus, reiškinys nėra naujas. Mokslas niekada neturėjo efektyvių priešnuodžių prieš žmogišką polinkį vengti akistatos su dažniausiai nepatrauklia realybe.

– Kuo baltarusius taip traukia LDK naratyvas?

– LDK naratyvas – bene pats herojiškiausias, romantiškiausias ir dėl to patraukliausias iš visų baltarusiams prieinamų. Be to, lietuvišką istoriografiją ir visą istorinį naratyvą lengviau ignoruoti dėl kalbos barjero. Litvinizmo sklaidą taip pat gali skatinti Rusijos imperialistai. Ir ne vien todėl, kad jis sukelia problemų Lietuvai. Įvairios pseudomokslinės teorijos ir šiaip realybės neatitinkantys tikėjimai turi pražūtingą poveikį tautoms. Jie veikia panašiai kaip svaigalai: trumpam nuslopina vidinį nerimą, sukelia euforiją, tačiau ilgainiui viskas baigiasi degradacija ir tapatybės žlugimu.

Pavyzdžių toli ieškoti nereikia, galima paminėti pačios Lietuvos patirtį. Susidūrusi su Lenkijos kultūriniu pranašumu, Lietuvos diduomenė išrutuliojo romėniškos lietuvių kilmės „teoriją“ ir pamėgino „grįžti“ prie lotynų kalbos. Iš to nieko neišėjo, bet idėja pristabdė natūralią lietuvių kalbos, ypač raštijos, plėtrą, užkirto jai kelią į valstybinę raštvedybą, o tai baigėsi diduomenės sulenkėjimu su visomis to pasekmėmis.

Litvinizmas veikia panašiai: jis stabdo sveiką baltarusių tautos raidą, atskiria tautiškai nusiteikusią inteligentiją nuo didžiosios gyventojų masės, provokuoja konfliktą su Lietuva ir taip galbūt kuria prielaidas prijungti Baltarusiją prie Rusijos. Nesiimu teigti, jog Kremliuje mąstoma būtent taip tiesmukai, tačiau neabejoju, kad už litvinistinius paklydimus baltarusių tautai anksčiau ar vėliau teks sumokėti, ir Rusija turi realių galimybių susirinkti tai, kas iš jos liks.

"Vytautiniai "sostų karai" tikrai verti istorinio serialo", - sakė istorikė ir rašytoja Inga Baranauskienė.Alinos Ožič nuotrauka
"Vytautiniai "sostų karai" tikrai verti istorinio serialo", - sakė istorikė ir rašytoja Inga Baranauskienė.Alinos Ožič nuotrauka

Dovana ar provokacija?

– Ar ne litvinizmo apraiškos ir pastūmėjo kultūros ministrę neseniai pareikšti, kad Baltarusijos akademinio didžiojo nacionalinio operos ir baleto teatro baletas „Vytautas“ yra provokacija ir „minkštosios“ galios demonstravimas? Juolab kad baletas, kurį planuojama atvežti į „Siemens“ areną, pristatytas kaip dovana Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio proga, o Baltarusijoje jis jau įvertintas kaip baltarusių tautos gimimo istorija, apdovanotas Baltarusijos prezidento Aliaksandro Lukašenkos premija „Už dvasinį atgimimą“.

– Be abejo, provokacijos elementų šiuo atveju esama. Matyti, kad baltarusiai mažų mažiausiai nori pasipuikuoti prieš mus savo kūrybiniu pranašumu. Vis dėlto svarbu ne tai, jog esame provokuojami, o tai, kad mes, mūsų valstybės pareigūnai šioms provokacijoms neatsakingai pasiduodame. Kiek anksčiau buvo kilęs skandalas dėl rusų vaidybinio filmo „Vikingas“ ir animacinės juostos „Trys didvyriai ir Jūrų caras“ demonstravimo. Žinoma, šie filmai radosi iš Rusijos noro savintis Ukrainos, t. y. Kijevo Rusios, istoriją, bet ar buvo išmintinga reikalauti juos uždrausti? Tereikėjo tiesiog pasirūpinti tinkamu jų pristatymu. Juk apie „Vikingą“ tikrai galima pasakyti, kad tai filmas apie vieną žymiausių Ukrainos istorijos veikėjų, turėjusį įtakos ir Lietuvai. Ne be reikalo šeimininkai, valdovai Lietuvoje vadinti valdymierais.

Kalbant apie „Tris didvyrius ir Jūrų carą“, būtų užtekę tiesiog paaiškinti, kad žymiausias iš tų didvyrių Ilja Muromietis – mums beveik savas, pirmą kartą paminėtas būtent LDK: 1574 metais Oršos seniūnas Filonas Černobilskis rašė apie jį kaip apie pavyzdį, kaip reikia ginti savo žemę nuo maskvėnų. Vaikučiai ir šiaip paprasti žiūrovai būtų viską teisingai supratę, Jūrų carą sutapatinę su V. Putinu. Kremliaus propagandininkams būtų belikę nusigraužti nagus.

Panašiai reikėtų elgtis ir su baltarusių baletu „Vytautas“. Juk Lietuvos istorija, jos patrauklumas yra mūsų, o ne rusų ar baltarusių „minkštoji“ galia. Daug kas mėgino ją nusavinti ar bent jau integruoti į savo tautos istorinį naratyvą – lenkų romantikai XIX amžiuje daugybę visko prikūrė, ir tie kūriniai buvo ne mažiau provokaciniai. Tačiau Lietuvoje niekas nebandė jų atmesti. Priešingai, lenkų kūryba buvo entuziastingai verčiama į lietuvių kalbą ir naudojama savam istoriniam naratyvui kurti bei stiprinti.

Baltarusių baletas „Vytautas“, ypač parodytas valstybės atkūrimo šimtmečio proga, taip pat galėtų sėkmingai pagelbėti lietuviškai savimonei stiprinti. Prisimintume, koks didžiulis įkvėpimo šaltinis buvo Vytautas Vasario 16-osios akto signatarams, pacituotume Petro Klimo atsiminimus, Maironio poeziją ir t. t.

– Ar matėte šį baletą?

– Dar nemačiau, tačiau ne tik Vytautas, bet ir baletas yra mano aistra, tad iškart po premjeros 2013 metais susiradau internete libretą, peržiūrėjau visus vaizdo įrašus ir komentarus, kuriuos tik galėjau rasti. Iš tikrųjų ir librete, ir ypač komentaruose daug rašoma apie herojišką baltarusių tautą, tačiau Lietuvos žiūrovas, mintinai žinantis Vytauto istoriją, greičiausiai net neskaitys libreto. O jeigu ir perskaitys, tik gūžtelės pečiais ir žiūrės spektaklį, kuriame nei baltarusių, nei kita tauta jokio vaidmens neatlieka.

Onos Vytautienės vaidmuo

– Kokių pastabų ar pagyrų turėtumėte siužetui? Kaip vertintumėte jį istorikės žvilgsniu?

– Kaip istorikei tenka apgailestauti: Vytauto ir Jogailos tarpusavio karas iš tikrųjų išjudino mases, ir būtent žemaičių visuotinis palaikymas nutiesė Vytautui kelią į sostą. Kita vertus, baltarusiai šio fakto niekaip nenori pripažinti, tad gal ir gerai, kad baleto siužetas suvedamas į dviejų vaikinų bandymus pasirodyti prieš merginas. Iš pradžių Jogaila su Vytautu varžosi dėl Onos, paskui, šiai pasirinkus pastarąjį, Jogaila sumano padaryti įspūdį Jadvygai ir sunaikina Vytauto giminę, o jį patį įkalina. Siužeto supaprastinimas leido baleto kūrėjams išryškinti Onos Vytautienės vaidmenį. Iš tiesų tokios herojiškos Onos nesame turėję Vytautiadoje nuo Liudviko Rėzos laikų. Dauguma rašiusiųjų apie Vytautą – net mūsų Maironis – buvo linkę atiduoti jo išgelbėjimo garbę nežinomai tarnaitei. Dėl to kentėdavo ne tik kūrinių istoriškumas, bet ir meninė įtaiga, nes tarnaitė neišvengiamai nukreipdavo dėmesį nuo pagrindinių dramos veikėjų.

Baleto kūrėjai nuėjo L. Rėzos baladės „Ona ir Vytautas“ pramintu keliu. Kartu jie parėmė mūsų istoriko Igno Jonyno koncepciją, todėl šį pastatymą galime laikyti dar vienu nemarmuriniu paminklu Lietuvos didžiajai kunigaikštienei, kurios mirties 600 metų jubiliejų taip pat minėsime 2018-aisiais. Dar svarbu pasakyti, kad balete tiek Ona, tiek Vytautas su Jogaila nedviprasmiškai parodomi kaip pagonys – t. y. lietuviai, nes niekam, išskyrus litvinizmo adeptus, baltarusiai nesiasocijuoja su pagonybe. Verta paminėti ir tai, jog XVI amžiuje Lietuvos metraščių plačiojo sąvado (Bychovo kronikos) autorius per nesusipratimą Oną buvo paskelbęs Smolensko kunigaikščio Sviatoslavo dukra. Ši versija vyravo istoriografijoje tol, kol ją sukritikavo I. Jonynas. Istoriko tyrimas sulaukė pripažinimo Lietuvoje, tačiau smolenskietiškos Onos Vytautienės kilmės versija tebeturi šalininkų. Baltarusiai litvinistai ją laiko šventa ir nediskutuotina tiesa. Taigi, vadovaujantis litvinizmo postulatais, Oną buvo privalu vaizduoti kaip rusėnę stačiatikę. Baleto kūrėjai, parodę ją kaip pagonę lietuvę, stojo I. Jonyno ir visos tautinės lietuvių istoriografijos pusėn. Aišku, būtų pernelyg drąsu manyti, kad tokį meninį sprendimą lėmė pažintis su moksliniais argumentais, – tiesiog pagoniškos apeigos turbūt labiau tiko baletui. Šiaip ar taip, jis tapo sėkminga diversija prieš mūsų istorijos vagis.

Taigi galėtume ramiai sakyti, kad tai baltarusių baletas apie lietuvius, nors svarbiausia jame – universali meilės, pavydo ir susitaikymo drama, kuri galėtų teisėtai atsidurti pasauliniame geriausių istorinių dramų lobyne. Jeigu kas ir nusipelno kritikos, tai būtent kūrėjų nesugebėjimas atskleisti viso Vytauto ir Jogailos dramos masto, jos esmės. Juk ši istorija visų pirma – apie negailestingus išbandymus patiriančią, bet pabaigoje vis tiek triumfuojančią draugystę. Berniokiškos varžytuvės dėl merginų dėmesio galėtų būti kaip konflikto užuomazga, tačiau jokiu būdu ne pagrindinė siužeto tema.

Komplikuota padėtis

– Įdomu, kokia buvo baltarusių reakcija į ministrės pareiškimą?

– Baltarusių žiniasklaida apie ministrės pareiškimą pranešė plačiai, tik beveik be komentarų – nebuvo ko pridurti. Mūsų draugai šiek tiek mėgino teisinti ministrės poziciją, pabrėždami, kad pastaruoju metu LDK imta vaizduoti išimtinai kaip baltarusių valstybę ir kad lietuviai turi teisę būti dėl to nepatenkinti (pavyzdžiui, Laisvės radijo 2017 metų rugsėjo 5-osios laida „Kieno Vytautas?“ https://www.youtube.com/watch?v=bxG0d4JCNfo). Vis dėlto jiems teko sutikti, jog lazdą perlenkė ir lietuviai. Iš tikrųjų pasidavėme provokacijai ir prisidarėme bėdos atstumdami nuo savęs net racionaliai mąstančius baltarusių intelektualus. Tačiau padėtis nėra nepataisoma. Ministrės garbė tikrai nenukentėtų, jeigu ji nueitų pažiūrėti baleto, o paskui prisipažintų klydusi.

Tiesą sakant, baleto kūrėjus net būtų galima pristatyti Lietuvos valstybiniam apdovanojimui. Įspūdis, susidarytas iš jų viešų kalbų ir ankstesnės kūrybos, leidžia spręsti, kad tie žmonės nepriklauso agresyvių litvinistų kategorijai ir juo labiau nėra Maskvos klapčiukai. Lietuvos valstybės pareigūnų ar bent jau visuomenės teigiamas įvertinimas pamalonintų baleto kūrėjus ir galbūt net paakintų ieškoti kompromisų su lietuviškuoju Vytautiados naratyvu.

Esame tikrai keblioje ir pavojingoje padėtyje. Litvinizmo upės bėgsmo užtvenkti negalime, tad belieka ieškoti būdų, kaip pakreipti ją sau palankesne vaga. Kokia kalba Vytautas šnekėjo su Jogaila, artimiausiu metu baltarusiams neišaiškinsime. Juk svarbiausia, kad jie apskritai kalbėjosi, kad, peržengę ambicijas ir nuoskaudas, sugebėjo vienas kitam paduoti ranką. Taigi su baltarusių kūrėjais irgi būtų galima kalbėtis apie bendražmogiškąjį šios tragiškai prasidėjusios, tačiau laimingai pasibaigusios istorijos matmenį – pasistengus gal ir dialogą pavyktų užmegzti. O dėl Vytauto jaudintis nereikėtų: kas tik nebandė juo manipuliuoti, ir gyvam esant, ir po mirties, – nieko neišėjo. Neišeis ir dabar.

– Kaip dar siūlytumėte spręsti istorijos dalybų problemas?

– Viena strateginių krypčių galėtų būti bendradarbiavimas su ukrainiečių istorikais ir apskritai su intelektualais. Dabar jis vyksta, bet nuodugnesnis koordinavimas, skatinimas nepakenktų. Ukrainiečiai nejaučia poreikio savintis mūsų istorijos – yra visiškai patenkinti savąja, tad, įtraukę juos į diskusijas su baltarusiais dėl LDK paveldo dalybų, turėtume galingą sąjungininką. Kadangi ukrainiečių istoriografija ir apskritai istorinė-politinė mintis neišvengiamai veikia baltarusiškąją, jų santykis su lietuviškuoju savo istorijos periodu ilgainiui galbūt taptų pavyzdžiu mūsų rytiniams kaimynams. Mainais galėtume ir net privalėtume ryžtingiau paremti ukrainiečius, kovojančius su Rusijos bandymais savintis Kijevo Rusios istoriją.

Mūsų istorikų mokyti nereikia, bet visuomenė vis dar yra veikiama rusiškojo naratyvo, todėl, kaip jau minėjau, kiekviena patogia proga vertėtų akcentuoti, kad, tarkime, Kijevo kunigaikštis Vladimiras arba Ilja Muromietis yra Ukrainos istorijos personažai, o Maskva čia apskritai niekuo dėta.

Inga Baranauskienė: „LDK naratyvas yra bene pats herojiškiausias, romantiškiausias ir dėl to patraukliausias iš visų baltarusiams prieinamų.“

Filmo verta žmogiška drama

– Ar mes patys ne per mažai didžiuojamės savo istorija, ne per mažai ją populiariname? Kas mums trukdo sukurti filmą ar baletą apie Vytautą? Gal ir iš apsileidimo kaimynystėje kyla įvairių litvinizmo apraiškų?

– Nesakyčiau, kad esame tokie jau apsileidę – kas kelerius metus vis atsiranda koks nors Vytautui skirtas kūrinys. Iš naujausių paminėčiau Edmundo Malūko romaną „Vytauto žemė“, Gedimino kalno papėdėje ką tik pastatyta nauja Vytauto skulptūra. Žinoma, dėl to Vytautas mums vis pabosta, tad kaskart pasigirsta balsų, raginančių ieškoti naujų siužetų. Tačiau, kur buvę, kur nebuvę, vėl prie jo sugrįžtame, nes, kaip minėjau, retas istorijos veikėjas gali pasigirti tokia įvairialype ir prasminga žmogiška drama. Norėtųsi, kad ji kada nors būtų perteikta kokiu nors monumentaliu sceniniu kūriniu, o labiausiai – kino filmu. Tačiau Vytauto dramos sudėtingumas dažnai tampa kliuviniu. Čia tiek siužeto linijų ir vingių, kad vienu filmu jų paprasčiausiai neįmanoma atskleisti. Reikėtų kino epopėjos, o dar geriau – serialo, todėl kūrėjams svyra rankos. Net romanų ciklą sunku parašyti: toks darbas reikalauja ne tik įkvėpimo, bet ir išsamių istorinių žinių.

Baltarusių sprendimas pasirinkti baletą pasirodė netikėtai patogus, leidžiantis išgryninti pačią dramos esmę. Todėl, jeigu kuris nors iš mūsų kūrėjų, išprovokuotas kaimynų, užsimotų padaryti geriau, mielai padėčiau rašyti libretą.

Kitas sprendimas – istorinės fantazijos žanras, pastaruoju metu labai išpopuliarėjęs dėl pasauliniu kultūriniu fenomenu tapusio HBO serialo „Sostų karai“. Vytautiniai „sostų karai“ – ne blogesni, kas nors galėtų bent jau pamėginti sukurti universalią pasaką suaugusiesiems jų pagrindu. Nepakenktų ir valstybės parama, nors ne nuo jos viskas prasideda, – reikia pačių kūrėjų atsidavimo ir ambicijos. Lietuva visada buvo maža šalis, mus įkvepiantis Vytautas irgi pradėjo savo kelią kaip beviltiškas nevykėlis, o tapo Didžiuoju. Tad semkimės jėgų iš šio precedento ir bandykime – kada nors vis tiek pavyks.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataŠvietimasTrasaKarjera
Žmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"