TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Margais pulkininko leitenanto J.Purelio gyvenimo pėdsakais

2014 01 31 6:00
Daugelis teniso gerbėjų dar mena laikus, kai seniausiame sostinės teniso aikštyne svarbiausias žmogus buvo J.Purelis. J.Purelio ir A.Purelienės asmeninio albumo nuotraukos

Vasario 4 dieną sukanka 25 metai nuo Juozo Purelio mirties. Vieniems jis - prieškario Lietuvos kariuomenės pažiba, aktyvus visuomenės veikėjas, talentingas sporto treneris, kitiems - žmogus, sulaužęs priesaiką savo valstybei. "Lietuvos žinių" redakcija ilgai svarstė, ar publikuoti J.Purelio antrosios žmonos Apolonijos atsiminimus apie savo vyrą. Nesiimame spręsti, kiek jie yra objektyvūs ir tikslūs, bet tikimės, kad šis straipsnis paskatins skaitytojus, pažinojusius J.Purelį, diskusijai, kuri padėtų geriau apibūdinti šį žmogų.

J.Purelis – Žiemgalos sūnus. Darbščių mažažemių – dvaro darbininkų - šeimos jaunėlis gimė 1901 metų rugsėjo 25-ąją Skironių kaime, Bauskės apskrityje. Šeimoje kalbėta lietuviškai ir latviškai. Žaisdamas su dvaro vaikais Juozas anksti prašneko vokiškai ir rusiškai. Viskuo domėjosi, turėjo gerą galvą, bet buvo silpnutis. Sykį pasiligojusį berniuką aplankė kamuolinis žaibas - įslinkęs pro langelį jis apsuko ratą ir dingo vaiko nenuskriaudęs.

J.Purelis mokėsi Jelgavos realinėje gimnazijoje. Laisvalaikiu miesto bibliotekoje vaikinukas skaitydavo rimtus, ne pagal savo amžių latvių, vokiečių, rusų klasikos veikalus, o aptikęs knygelę, kurioje mokoma, kaip sustiprėti, pradėjo mankštintis.

Pirmojo pasaulinio karo frontas privertė gyventojus trauktis. Mokslus J.Purelis tęsė Taganroge prie Azovo jūros, bet susirgo drugiu. Priepuolių išsekintą jaunuolį apsiėmė globoti vokiečių kilmės bankininkų šeima. Joje Juozas patyrė ne vien aristokratišką gyvenimo stilių, bet ir nuoširdų tėvišką rūpestį.

Gabus ir pareigingas

Įsisiautėjus revoliucijai raudonųjų būriai sugriovė jaunuolio globėjų bankininkų gyvenimą. Kurį laiką Juozas buvo baltagvardiečių ryšininkas, o atsiradus galimybei 1921-aisiais grįžo į Lietuvą ir jau kitais metais įstojo į Lietuvos kariuomenę. Vėliau - Karo mokykla (1923 m.), Aukštieji karininkų fizinio lavinimo kursai (1927), pareigos 9-ojo pėstininkų pulko mokomojoje kuopoje, Karo sanitarijos valdyboje. 1934 metais J.Purelis baigė Vytauto Didžiojo aukštosios karo mokyklos Generalinio štabo skyrių. Atsiskledė neeiliniai J.Purelio gabumai, tad jis buvo perkeltas į 1-osios pėstininkų divizijos štabo Informacijos skyrių, vėliau paskirtas Operacijų skyriaus viršininku. 1938-aisiais J.Pureliui suteiktas Generalinio štabo pulkininko leitenanto laipsnis, o po metų jis perkeltas į kariuomenės Generalinio štabo I skyriaus vedėjo pareigas, buvo Lietuvos karo atašė Latvijoje. Apdovanotas Vytauto Didžiojo 4-ojo laipsnio ordinu, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 5-ojo laipsnio ordinu, Lietuvos nepriklausomybės medaliu.

Kariuomenės griovimas

Karo mokyklos auklėtiniai (J.Purelis - pirmos eilės viduryje). 1924 m.

Po SSRS ultimatumo Lietuvos kariuomenės Generaliniame štabe vyko pokyčiai: vietoj atleisto iš pareigų Generalinio štabo II skyriaus viršininko Kosto Dulksnio įsakymu paskirtas (trims savaitėms!) plk. ltn. J.Purelis. Jis nujautė, kad laukia skyriaus likvidavimas, tačiau kariuomenėje įsakymus privalu vykdyti. J.Purelio žmona Elena Liorentaitė-Purelienė, 1996 metais viešėdama Lietuvoje, prisiminė, kad savo tvirtos valios vyrą, tuomet sunkiai išgyvenantį kariuomenės griovimą, pirmą kartą gyvenime matė verkiantį.

Okupantai minėtame Generalinio štabo skyriuje jautėsi tarsi šeimininkai. Jiems reikėjo visko, kas vertinga, tačiau archyvo nelietė. Slaptąją archyvo dalį plk. K.Dulksnys sunaikino dar tuomet, kai suprato, kad okupacija neišvengiama. Likusią archyvo dalį J.Purelis parsinešė namo, ir ši išgulėjo tarp knygų visus karo metus. 1944-aisiais E.Purelienė su dukra pasitraukė į Vakarus.

Inkorporavus Lietuvos kariuomenę į Raudonąją armiją, plk. ltn. J.Purelis paskirtas Šaulių divizijos Šaulių pulko mokyklos viršininku. 1941 metų pavasarį Šaulių pulko mokykla buvo Varėnos poligone. Jaunieji kariai išsirikiavo pratyboms. Šalia jų – rusas, politinis vadovas ilga nuskurusia miline, apšepęs. Visiška priešingybė lietuviams. Divizijos komisaras Kovolionokas nužvelgė karius ir pagyrė. Nužvelgęs savo tautietį politinį vadovą, komisaras atsisuko į plk. ltn. J.Purelį ir įsakė paimti žirkles bei visų karių akivaizdoje nukirpti politinio vadovo milinę iki reikiamo lygio. Įsakymas buvo žeminantis Lietuvos karininką, tačiau sukandęs dantis J.Purelis jį įvykdė.

1941-ųjų birželis

Birželio pradžioje pradėjo dingti Lietuvos karininkai, jų vietas užėmė rusai. O birželio 13-ąją divizijos komisaras įsakė visiems karininkams rengtis pratyboms. Nuvežti į pratybų aikštę karininkai išsirikiavo. Staiga iš apkasų iššoko kareiviai, atstatė automatus į karininkus. Komisaras perskaitė įsakymą: visi areštuojami. Nuo uniformų nuplėšė ženklus, atėmė laikrodžius, žiedus, pinigus ir kt.

Šaulių mokyklos kariai, suvokę klastą, piesto stojo: visi kaip vienas reikalavo komisaro, kad būtų grąžintas jų mylimas ir gerbiamas viršininkas. Neįtikėtina - grąžino! Jaunieji kariai palaužė komisaro valią. Apie šį kvapą gniaužiantį virsmą yra pasakojęs pats. J.Purelis ir savo laiške (1991 10 29) - to įvykio dalyvis jaunasis karys Stasys Gentvilas, gyvenęs Baisogaloje.

Birželio 22-ąją prasidėjus karui sujudo Varėnos poligonas. Kai kas rizikuodamas spruko ir išsigelbėjo. J.Purelis nepaliko savo drąsiųjų jaunuolių likimo valiai. Koja kojon, politinio vadovo muštro lydimi, traukėsi į nežinią. Į ugnį, į žūtį. Gavęs mašiną J.Purelis važiuodamas pro Vilnių ketino paimti šeimą – žmoną ir dukrytę. Sukilėliams apšaudžius mašiną, politinis vadovas įsakė vairuotojui: “Atgal.” Neatlaikęs nervinės įtampos majoras Ottas Milaševičius, geras J.Purelio draugas, ties Adutiškiu nusišovė.

Akistata su pragaru

Rusijoje J.Purelis dėstė taktiką trijose karo mokyklose, kurį laiką buvo rezerve. Padoraus ruso dėka Maskvos archyve sužinojo, kad jo brolis Jonas, nuo revoliucijos laikų likęs ir tarnavęs lakūnu, tapo Nikolajaus Ježovo represijų auka.

Ankstyvą 1943 metų pavasarį plk. ltn. J.Purelis tapo 16-osios divizijos Operatyvinio skyriaus viršininku. Tai buvo niūrus laikotarpis: naujos užimtos vietovės aplinkybės komplikuotos, visur minos, trūko transporto, nes dalis mašinų buvo užimtos aukštųjų karininkų poreikiams tenkinti. Trūko ginkluotės, kareiviai buvo maitinami varganai, tad ir visų nervai buvo įtempti. O štai spirito – kiekvienam sava porcija, juk apgirtusiam lengviau padėti galvą už lagerių imperiją.

J.Purelis daug rūkė, tačiau iš jo lūpų neišsprūsdavo joks necenzūrinis žodis. Jis neieškodavo minkšto guolio, ilsėdavosi žeminėje ant darbo stalo po galva pasidėjęs planšetę ir visai nevartojo alkoholio, tad pragarą išgyveno blaiviu protu. Regėjo, kaip kovos draugas susmuko nuo ruso politinio vadovo kulkos į nugarą. Matė, kaip stoję į ataką ir atsidūrę pragariškoje ugnyje kareiviai metė viską ir kaip išprotėję bėgo vokiečių link. Taip pat - kaip jie grūmėsi su mirtimi, kaip virpančiomis rankomis bandė susigrūsti paleistas žarnas į perskrostą pilvą. 1946 metais pulkininkas Bronius Gertus sykį pasakė: „Taip. Jis buvo tvirtas vyras.“

Lietuvos kariuomenės Generalinio štabo pulkininkas leitenantas J.Purelis. 1939 m.

Neįkainojamas kuras

J.Purelis nesilankstė - atsisakė stoti į Komunistų partiją, motyvuodamas tuo, kad esąs tikintis. Su vokiečių belaisviais elgėsi žmoniškai, taip pat atsisakė vykdyti generolo Felikso Baltušio-Žemaičio įsakymą pradėti taktiškai absurdišką ataką, nes visas mūšio laukas būtų buvęs nuklotas savų karių kūnais. Už įsakymo nevykdymą jam grėsė karo lauko teismas, tačiau J.Purelis neišsigando ir įrodė savo logišką sprendimą, tad įtampa atslūgo. Be to, jis atsisakė LKP CK pirmojo sekretoriaus Antano Sniečkaus plano būti perkeltam į Lietuvos teritoriją "partizaniniam judėjimui stiprinti": „Esu karys. Pripažįstu tik atvirą garbingą kovą.“ Tai įsiutino A.Sniečkų. J.Purelis buvo ignoruojamas ir savotiškai baudžiamas: jam neteikė apdovanojimų, nepakėlė laipsnio, kai kiti, net buvę leitenantai, grįžo į Lietuvą jau turėdami pulkininko antpečius. Jis išliko orus Lietuvos karininkas.

1943-iųjų liepą, patikrinę užimtos vietovės vokiečių paliktą žeminę, išminuotojai minų nerado. Ir vis dėlto mina sprogo, o J.Purelis patyrė sunkią traumą. Vilnių karininkas pasiekė 1944 rudenį ir tik trumpam užsuko į buvusius namus. Purelių buto duris pravėrė svetima moteris, beje, vėliau tapusi aukštojo mokslo ministro pavaduotoja, Vladė Vyšniauskaitė. Tuo metu naujoji šeimininkė gamino valgį, krosnį kūrendama vertingomis J.Purelio bibliotekos knygomis. Tarp išlikusių knygų nebebuvo archyvo, parnešto iš Generalinio štabo II skyriaus. Tikriausiai aplankai su dokumentais sudegė krosnyje, kitos versijos nėra. Taip buvo sunaikinta dalis Lietuvos kariuomenės istorijos.

Karo pabaigos J.Purelis sulaukė fronto rezerve Kuršo žemėje.

Savas tarp studentų

1945 metais plk. ltn. J.Purelis - tuometinio Vilniaus Vinco Kapsuko universiteto Karinės katedros mokymo dalies viršininkas. Jis įsteigė šaudymo sekciją ir jai vadovavo. J.Purelis iš savo kabineto pašalino Josifo Stalino portretą. „Čia jam ne vieta“, - pasakė ir parnešęs namo nukišo į rūsį. Beje, atkūrus nepriklausomybę šį J.Stalino portretą perdaviau Grūto parkui.

Darbas su studentais J.Pureliui buvo mielas. Tuo metu ir pats tapo studentu, nes profesoriai ir dėstytojai privalėjo "šviestis" marksistine-leninine dvasia. Prievarta primestos ideologijos visi kratėsi, tačiau privalėjo paklusti (kitaip "išlėksi"). Kursas seniūnu išsirinko plk. ltn. J.Purelį. Jis rado išeitį - kad dėstytojai būtų patenkinti ir auditorija nebūtų visai tuščia, kaskart paprašydavo vieno ar kito, jog „šį sykį pasėdėtų auditorijoje“. Taip keli kursantai „užpildydavo“ auditoriją. Dėl „negalėjusių“ dalyvauti paskaitoje ar seminare J.Purelis visada sugalvodavo pateisinamų priežasčių. Tokia tvarka visus suartino, ir J.Purelis tapo kolektyvo siela. Savas tapo ir tarp studentų, jo paskaitos ir pratybos būdavo įdomios, nuotaikingos, netrūkdavo humoro. Po daugelio metų aną laikotarpį prisiminė buvęs jo studentas geologas, vėliau Gamtos fakulteto Hidrologijos ir klimatologijos katedros vedėjas docentas Eduardas Červinskas: „Jis pasitikėjo mumis, mes pasitikėjome tik juo. Labai gerbėme ir mylėjome J.Purelį, stengėmės elgtis taip, kad jam nesudarytume kokių nors keblumų, nemalonumų.“ Beje, šie žodžiai – su potekste.

1946 metais valdžia universitete vykdė kadrų valymo akciją. Atleido nepatikimus profesorius ir dėstytojus. Tarp atleistųjų buvo ir J.Purelis. Atleistas iš karinės tarnybos jis pasakė: „Dabar esu laisvas. Tarnausiu savo kraštui.“ Ir duotą žodį tesėjo su kaupu.

Maloni tarnystė

Purelių šeima: Juozukas – šalia mamos dešinėje, iš kairės - jo brolis Jonas, vėliau sušaudytas N.Ježovo įsakymu.

Žemės ūkio ministro Vlado Augustinaičio kvietimas eiti referento pareigas jo vadovaujamoje ministerijoje J.Purelio netenkino. Jam reikėjo fizinio krūvio: darbo ir sporto. Juk kitados buvo penkiakovininkas ir tenisininkas. Šį žaidimą pamėgo dar kariuomenės metais, kai buvo sąlygos tobulėti: pulkų teritorijose jau trečiojo dešimtmečio viduryje įrengtos teniso aikštelės. Tuo pasirūpino aukštieji karininkai, grįžę iš stažuotės Vakarų šalių karo akademijose, nes ten tenisas jau buvo populiarus.

J.Purelis šios karininkų idėjos įgyvendinimo ėmėsi Vilniuje. 1947 metais su darbininku Vladu Kepalu atstatė karo sunaikintas keturias teniso aikšteles (jos buvo statytos 1907-aisiais) Gedimino kalno slėnyje. 1953 metais profsąjungų lėšomis ten iškilo teniso aikštynas. J.Purelis prisiėmė visus aikštyno ūkinius darbus ir rūpesčius be jokio atlygio (teturėjo menką trenerio atlyginimą). Nuo „Žalgirio“ sporto mokyklos teniso sekcijos sovietmečiu iki Teniso akademijos nepriklausomoje Lietuvoje nueitas ilgas, ne rožėmis klotas kelias į teniso gerbėjų širdis.

J.Purelio idėja, kad Vilnius taptų teniso miestu, tebegyvuoja. Jo indėlis į Lietuvos sportą yra reikšmingas, nes jis apgynė aikštyną nuo pretendentų į šį žemės plotą. Vargu ar būtų atsiradęs kitas žmogus, kuris būtų dirbęs nuo aušros iki sutemų kasdien, be poilsio dienų, be atostogų ir be atlyginimo pusę savo gyvenimo – visus 40 metų. Taip J.Purelis tarnavo savo krašto žmonėms.

Kita gyvenimo pusė

Auklėtiniai ir teniso aikštynas J.Pureliui buvo labai brangūs. Tai buvo jo gyvenimas. Čia sukūrė dvasingą atmosferą: J.Purelio inteligencija, žmoniškumas, paprastumas ir subtilus humoras traukė žmones. Niekas neatsimena, kad jis būtų ištaręs „neturiu laiko“ ar „esu pavargęs“.

Tačiau teniso aikštyno rūpesčiai ir sportininkų rengimas – tik viena jo gyvenimo pusė. Kita – paslaptingesnė - pogrindžio veikla, apie kurią labai mažai žinoma. Gal vienintelis skulptorius Vytautas Mačiuika, grįžęs iš lagerio 1958 metais, pasiskelbė buvęs Bruniaus vardu pavadinto pasipriešinimo sąjūdžio dalyvis. Net man, nuolat buvusiai šalia J.Purelio, taip pat mažai žinoma apie Bruniaus grupės veiklą. Tačiau keli momentai verti dėmesio, tad, manyčiau, pats laikas papasakoti apie tuos susitikimus ir pokalbius, kurie verčia suabejoti, ar pokariu lietuviai karininkai, grįžę iš fronto, sėdėjo sudėję rankas, kai čia pat Lietuvos miškuose partizanai nelygioje kovoje grūmėsi su priešu. Drįsčiau teigti, kad karininkai neliko abejingi ir pagal galimybes rėmė partizanus tarnaudami savo priešų armijoje.

Bruniaus vardu

1946-ųjų kovo pradžioje Vilniuje prie universiteto vyriškis lūkuriavo plk. ltn. J.Purelio. Žinojo, kad šis į Karinę katedrą ateina punktualiai, 6 valandą ryto. J.Purelis jį pažino, tai buvo Lietuvos kariuomenės karininkas, anuomet plk. ltn. Juozo Vitkaus vadovaujamos Dainavos apygardos partizanas, ir pakvietė į kabinetą. Svečias pasakojo apie padėtį, prašė paramos. Buvo aptartas paramos planas, nes reikėjo daug ko. Tik duoti rašomąją mašinėlę J.Purelis atsisakė, nes visos būdavo registruojamos. Pasakodamas apie šį susitikimą J.Purelis man pasakė: „Ginklu miške kovoti su tokia šėtoniška jėga – beviltiška. Yra kitų būdų kovoti su priešu.“

Partizaninis pasipriešinimas buvo likviduotas tik 1953-iaisiais. Per tą laiką ne vieno miestelio aikštė buvo nuklota sumaitotais partizanų kūnais. O 1953-iųjų liepą viename pokalbių J.Purelis man prasitarė: „Turiu jums kai ką svarbaus pasakyti. Dabar esu Brunius, inžinierius Klemensas Brunius.“ Patikslinęs dar paprašė niekada nieko jo neklausinėti. Bijojo, kad žinodama ir saugumo spaudžiama neištvėrusi išduosiu. Tačiau retsykiais iš kažkur grįžęs J.Purelis prasitardavo: „Kada nors išgirsite.“

1957 metais respublikinių vaikų teniso varžybų antros dienos rytą teniso aikštyne pasirodė tikrasis inžinierius Klemensas Brunius. Iš varžybų dalyvės kaunietės B. sužinojęs, kad J.Purelis Vilniuje, iš ryto atskubėjo į aikštyną. Susitiko du Bruniai - tikrasis su tariamuoju. Man J.Purelis tepasakė: "Brunius grįžo iš lagerio, kur pastatė didelę gamyklą." Jiedu kalbėjosi visą pusdienį! 1975 metų gruodžio 1 dieną inžinierius K.Brunius žuvo autoavarijoje. Kas tai buvo - nelaimingas atsitikimas ar saugumo suplanuota žmogžudystė – man nežinoma.

Dar ne laikas

Maždaug 7 ir 8 dešimtmečių sandūroje vieną dieną J.Purelis užėjo į sporto parduotuvę Vilniaus tuometiniame Lenino (dabar – Gedimino) prospekte nusipirkti stygų raketėms. Stovėdama šalia jo pastebėjau, kaip vienas vyriškis ištiesė ranką ir palietė J.Purelio dešinę. Kai J.Purelis atsigręžė, jo veidas surimtėjo. Vyrai paėjo į pašalį, kalbėjosi. Į mano klausimą „kas jis“, atsakė: „A, čia vienas grįžo iš lagerio.“

2001 metų rugėjo 25-ąją Vilniaus teniso aikštyne atidengta J.Purelio memorialinė lenta. Nuotraukoje (iš kairės): J.Purelio žentas – JAV karo aviacijos pulkininkas leitenantas Donatas Skučas, karo kapelionas Juozas Gražulis, krašto apsaugos viceministras Jonas Gečas, skulptorius Konstantinas Bogdanas, A.Purelienė (šio rašinio autorė), Rožė Motiekienė, Vilniaus meras Artūras Zuokas, Kovo 11-osios akto signataras Kazimieras Motieka.

Tas vyriškis 1989 metais dalyvavo J.Purelio laidotuvėse, vėliau lankė jo kapą. Vieną Vėlinių vakarą ten išvydęs mane kiek patylėjo ir paklausė: „Ar žinote, kas čia guli?" Ir pats atsakė į savo klausimą: "Brunius!“ Paprašytas papasakoti išsamiau pasakė: „Dar ne laikas.“ Tai buvo politinis kalinys Juozas Šimulionis.

Vėliau rengiant knygą apie J.Purelį man rūpėjo kuo daugiau sužinoti apie paslaptingąją jo gyvenimo pusę, tad apsilankyti J.Šimulionio namuose padėjo profesorius habilituotas daktaras Vytautas Augustaitis, buvęs Lietuvos teniso rinktinės narys.

Aikštynas mena

Savo namuose J.Šimulionis buvo truputį atviresnis, bet ne tiek, kiek tikėjausi. Pasakojo, kad 1945-1946 metų žiemą Žvėryne, viename Kęstučio gatvės namų, buvo susibūrusi aukštųjų karininkų grupė, keli jų - universiteto profesoriai, dėstytojai. Paminėjo tik generolo majoro Jono Macijausko pavardę, parodė plk. ltn. J.Purelio nuotrauką. Tame suėjime aptarinėta padėtis Lietuvoje, parama partizanams ir jų netektis. Pasakodamas apie minėtą susitikimą su J.Pureliu sporto parduotuvėje užsiminė, kad tąkart J.Purelis prašęs J.Šimulionio tylėti. Šis davė žodį, todėl apie J.Purelio-Bruniaus veiklą – nė žodžio. Tik pasakė, kad Bruniaus schema buvo sukurta taip, kad nė vienas nežinojo, jog visi dalyvauja tos pačios pogrindžio grupės veikloje. Kad nebūtų įkalčių - jokių raštų, protokolų, o visi sprendimai buvo sutvirtinti Garbės žodžiu.

J.Purelis nuolat būdavo teniso aikštyne, tad grupės veiklai tai buvo labai patogi vieta. Visa informacija ateidavo ir išeidavo iš aikštyno, saugios nuo pašalinių akių ir ausų vietos.

Ir vis dėlto KGB nujautė, kad egzistuoja pasipriešinimo grupė Bruniaus vardu. Buvo sprendžiamas galvosūkis "Brunius - lageryje ir Brunius – Lietuvoje". „Tad kas yra Brunius?“ - klausė tardytojas J.Šimulionio. Šis apsimetė gerai supratęs klausimą ir atsakė: „Bron... bron... Na, juk tai užsakyta vieta viešbutyje, traukinyje ir pan...“

Atsisveikindamas J.Šimulionis manęs paprašė nieko nerašyti. Jo asmenybės neminėjau, kol jis gyveno. Viliuosi, kad, praskleidusi jų veiklos uždangą, neužrūstinsiu Garbės žodžio Lietuvos ąžuolų dvasios...

Šovinių kaina

Prieš kelerius metus tvarkydama rūsį aptikau rakandais užgriozdintą vietą, o už jos atsivėrė erdvė. Ten išvydau dėžę šovinių. Vietos nemažai, matyt, turėjo tilpti ir kas nors daugiau. Tada ir prisiminiau, jog maždaug mėnesį prieš mirtį J.Purelis buvo prasitaręs, kad rūsyje yra šovinių. Jo žodžių nesureikšminau, nes ir be jų rūpesčių buvo per akis.

Radusi kelių dešimčių senumo šovinius, pranešiau policijai. Greitai prisistatę pareigūnai apžiūrėjo vietą, paėmė šovinius. Vėliau Policijos komisariato darbuotoja Fiodorova surašė aktą, jame net neužsiminė apie mano pranešimą. Pareigūnai nustatė, kad buvo nelegaliai laikomi šoviniai. Taip tapau Lietuvos Respublikos įstatymų pažeidėja. Iškėlė baudžiamąją bylą, vėliau ją nutraukė.

Kam buvo skirti slaptavietėje buvę šoviniai? Esu tikra, kad kilniam tikslui. Jų labai reikėjo miško broliams. Juk ne gilėmis jie užtaisydavo savo ginklus, gindami Lietuvos laisvę.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"