TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Marytė Melnikaitė - didvyrė, kurios nebuvo

2015 07 03 6:00
Ši fotografo Michailo Trachmano surežisuota bevardės partizanės nuotrauka Rusijos interneto šaltiniuose ir dabar pateikiama kaip autentiškas Marytės Melnikaitės portretas. photounion.ru nuotrauka

1943 metų liepos 13 dieną prie Kaniūkų kapinių buvo sušaudyta raudonoji diversantė Marytė Melnikaitė. Ji galėjo tapti viena iš milijonų bevardžių Antrojo pasaulinio karo aukų, jei ne lemtingi sutapimai, pavertę šios niekuo nepasižymėjusios merginos gyvenimą ir mirtį legenda, turėjusia liudyti lietuvių tautos ryžtą kovoti už sovietinę ateitį. Šiandien prisiminkime, kaip ir kodėl gimė sovietinis mitas apie nepalaužiamąją Marytę.

Marytės Melnikaitės vardą vienaip ar kitaip girdėjo visi – net ir tie, kuriems sovietinė praeitis pažįstama tik iš vadovėlių. „Tyli, kaip Marytė Melnikaitė“, - toks posakis buvo radęs vietą kasdieninėje kalboje, o jį tariantieji kartais nežino, kas iš tiesų buvo toji Marytė. O ką jau kalbėti apie menančiuosius sovietmetį, kuomet visi, kam teko važiuoti per Zarasus, negalėjo nepastebėti vaizdingoje ežero pakrantėje stovėjusio paminklo, vaizduojančio merginą su automatu rankoje. M. Melnikaitės vardas tuomet skambėjo kone kasdien – mokykliniuose eilėraščiuose, kine, dainose ir kantatose, operoje, pionierių draugovių ir kolūkių varduose, gatvių pavadinimuose. Pastarųjų būta ne tik Lietuvoje, bet ir visoje „plačiojoje tėvynėje“. Ir kaip nebus, jei M. Melnikaitė buvo viena iš 95 moterų, nusipelniusių Sovietų Sąjungos didvyrio vardo.

Oficiali statistika byloja, kad Sovietų Sąjungos didvyrio vardas nuo jo įsiteigimo 1934-aisiais iki SSRS žlugimo buvo suteiktas 12776 asmenims, iš jų 11696 jo nusipelnė už pergales ir žygdarbius karuose bei ginkluotuose konfliktuose. Dukart Sovietų Sąjungos didvyriais tapo 154, triskart – trys, o keturiskart – tik du veikėjai – Raudonosios Armijos maršalas Georgijus Žukovas ir, žinoma, SSKP CK generalinis sekretorius Leonidas Brežnevas.

Lietuvių ar bent jau iš Lietuvos kilusių asmenų šiame sąraše rasime vos dvi dešimtis. Pirmasis 1937 metų birželio 21 dieną juo tapo Rokiškio žydo siuvėjo sūnus Jakovas Šmuškevičius. Šis žinomas karo lakūnas taip pat buvo vienas iš nedaugelio, kuriems Sovietų Sąjungos didvyrio vardas suteiktas du kartus: pirmąsyk - už pasižymėjimą Ispanijos pilietiniame kare, antrą – už pergalę prieš japonus mūšyje prie Chalchin Golo. Tačiau kadangi J. Šmuškevičius su šeima iš Lietuvos išvyko vos prasidėjus kaizerinei okupacijai (o tuomet jam buvo vos trylika metų), laikyti jį lietuviu galime tik su labai didele išlyga.

Šiaipjau absoliučią daugumą kitų lietuviškos kilmės Sovietų Sąjungos didvyrių sudarė arba 16-osios Lietuviškosios divizijos kariai, arba komunistai pogrindininkai ir raudonieji diversantai, veikę nacių okupuotos Lietuvos teritorijoje. Pastariesiems priklausė ir Marija Melnikaitė.

Viena iš nedaugelio išlikusių tikrų Marytės Melnikaitės nuotraukų. / Wikimedia commons nuotrauka

Neviliojo nei darbas, nei mokslai

Būsimos didvyrės kilmė visiškai atitiko sovietinių legendų kanonus. Gimė ji 1923 metų kovo 18-ąją Zarasuose lietuvio Juozo Melniko ir jo iš Voronežo parsivežtos rusės Antaninos Afanasjevos šeimoje. Tiesa, sovietmečiu šis šeimos „internacionalizmas“ nebuvo akcentuojamas. Kur kas svarbiau buvo „proletariška“ tėvo veikla – J. Melnikas buvo nagingas šaltkalvis ir duonai užsidirbdavo pardavinėdamas turguje savo pagamintas dildes bei kitus įrankius.

Proletaras pagal žanro dėsnius tiesiog privalėjo kęsti sunkius nepriteklius. Ir tikrai – 1947-aisiais sukurtame filme „Marytė“ matome, kaip tėvas neriasi iš kailio, norėdamas nupirkti mokslų ištroškusiai dukrai batus, kad ši galėtų eiti į mokyklą. Tokias aplinkybes turėtų patvirtinti ir tikra ar tariama M. Melnikaitės autobiografija, rašyta 1942 metais, stojant į diversantų mokyklą: „Nuo septynerių metų pradėjau pas ūkininkus ganyti gyvulius. Per žiemą būdavau namuose pas tėvus, bet negalėjau mokytis, nes buvo sunkios sąlygos“. Apie nepriteklius šeimoje prieš dešimtmetį vienoje publikacijoje yra užsiminusi ir jauniausioji Marytės sesuo Jadvyga.

Tačiau mažiau suinteresuoti šaltiniai atskleidžia kiek kitokius faktus. Štai prieš porą metų M. Melnikaitės biografija domėjęsis ignalinietis žurnalistas Jonas Baltakis rašė: „Vargti ir ganyti svetimų galvijų, kaip teigiama legendose, jai neteko – tėvas J. Melnikas turėjo neblogas rankas ir visai padoriai aprūpindavo šeimą.“ Tai patvirtina ir neįvardinto buvusio policijos pareigūno liudijimas, paskelbtas 1979-aisiais Čikagoje išleistoje kunigo Juozo Prunskio knygoje „Lietuva bolševikų okupacijoje“. Čia taip pat sakoma, jog J. Melnikas visuomet turėjo daug darbo ir kad šeima gyveno pasiturinčiai. O štai mokslų Marytė nebaigusi ne todėl, kad negalėjo lankyti mokyklos, o todėl, kad mokytis ji visai netroško.

„Išsiųsta į mokyklą, dažniausiai atsidurdavo paežerėje. (...) Eidavo į krautuves ir, jei pasitaikydavo, kad šeimininkai kur nusisuka, jos užantis tuoj prisipildydavo saldainių, o taip pat ir skepetaičių ar kitokių smulkmenų. Tėvams ne kartą teko atsilyginti už tuos jos darbelius, kad tik neiškeltų bylos teisme. Tėvai už bausmę atidavė ūkininkui už piemenę, bet miestietė pabėgo“, - prisimena buvęs policininkas. Tiek, regis, ir tebuvo to merginos tarnavimo buožėms.

Sulaukusi keturiolikos, Marytė mokslus visiškai užmetė. Filme matome, kad mergina atsisako toliau eiti į mokyklą, nenorėdama atimti duonos kąsnio iš savo brolio ir seserų. Tačiau J. Prunskio šaltinis tvirtina, kad įžengusi į paauglystę, mergina vis dažniau dingdavusi iš namų, sugrįždavusi paryčiais su vis kitais palydovais, kol neapsikentę tėvai tiesiog išvarė ją dirbti. Šiame liudijime tikriausiai yra bent dalis tiesos, nes kaip kitaip sovietinėje Lietuvoje greta oficialiai skelbiamo M. Melnikaitės mito galėjo atsirasti iš lūpų į lūpas keliavusi „antilegenda“ apie Zarasų paleistuvę Mašą Melnikovą?

Filme matome Marytę dirbančią saldainių fabrike, kur pamažu ima bręsti jos "proletarinė klasinė sąmonė". Tai beveik tiesa, J. Prunskio knygoje rašoma, kad merginą į Rokiškio saldainių fabrikėlį išsivežė kažkoks senas komunistas, pavarde Gordonas. Darbas Marytei nepatikęs, tad viską metusi ji išlėkė į Kauną ir į tėviškę grįžo tik lemtingą Lietuvai 1940-ųjų vasarą.

Išdūmė neatsisveikinusi

Sovietams okupavus Lietuvą, M. Melnikaitė beveik iš karto įstojo į komjaunimą. Kalbama, kad didžiausios įtakos tokiam sprendimui turėjo draugystė su kažkokiu Strelcovu - komunistuojančiu vietos ruseliu. Jei ne ši pažintis, Marytė greičiausiai nebūtų atsidūrusi Rusijoje, o juo labiau – raudonųjų diversantų mokykloje.

Tačiau grįžkime prie legendos. Filme apie M. Melnikaitę yra tokia scena – sėdėdama prie išplaukusių rugių su ką tik žemės gavusiu kaimo varguoliu seneliu Petru, mergina dalinasi ateities svajonėmis ir kaip didžiausią brangenybę rodo ką tik gautą komjaunimo bilietą. „Laikykis savųjų, siek to, kas tau priklauso“, - pataria senolis. Tačiau iš filmo nesužinosime, kaip į tokį žingsnį reagavo Marytės tėvas, pasak kitos legendos, neva nuolat svajojęs „greičiau nusimesti tuos ponus nuo sprando“. Tačiau tai – visiškas melas, nes sužinojęs, kad dukra susidėjusi su „darbo liaudies gynėjais“, tėvas taip įtūžo, kad gerokai ją aptalžė.

Idilišką Marytės pokalbį su seneliu Petru nutraukia užskridę juodais kryžiais paženklinti lėktuvai – karas! Ir šioje vietoje legendų kūrėjai neapsiėjo be dar vieno melo. Filme yra scena, kurioje, įpuolusi į trobą, Marytė pareiškia: „Mama! Tėte! Iškeliauju. Su komjaunimu. Tuoj!“. „Teisingai, dukrele. Teisingai, iškeliauk. Ir mes įkandin tavęs“, - atsako tėvas. Panašią atsisveikinimo sceną randame ir 1986-aisiais išleistoje Jono Matiuko apybraižoje „Ištvermė“.

Iš tikrųjų tokios scenos nebuvo ir būti negalėjo – į Rytus M. Melnikaitė su komjaunimo aktyvistais išdūmė nė neužsukusi atsisveikinti su tėvais. Nors Vokiečiai Zarasuose pasirodė tik ketvirtą karo dieną, čia, kaip ir visoje užfronte tapusioje provincijoje į kovą su sovietiniais okupantais pakilo Birželio sukilimo varomąja jėga tapę šauliai. Aplinkiniuose miesteliuose suplevėsavo Trispalvės, o pačiuose Zarasuose vyko tokie įnirtingi susišaudymai, jog raudonarmiečiai manė susidūrę ne su sukilėliais, o su apylinkėse išmestais vokiečių desantininkais. Taigi, M. Melnikaitė neturėjo laiko dramatiškoms atsisveikinimo scenoms. O gal neturėjo ir noro, ypač turint galvoje prieš kelis mėnesius įvykusį konfliktą su tėvu. Beje, tėvai Marytę labai greitai palaidojo, nes kažkas pranešė matęs, kaip ji žuvusi besitraukdama kažkur prie Daugpilio.

Apie pirmuosius M. Melnikaitės metus Rusijoje filmas nutyli. Nedaug ką apie juos sužinome ir iš kitų sovietmečio pasakojimų. Iš jų aišku tik tai, kad iki 1942-ųjų vasaros M. Melnikaitė gyveno Tiumenėje, Omsko srityje: kurį laiką dirbo kolūkyje, vėliau, baigusi tekintojų kursus, buvo nusiųsta į „Mechaniko“ fabriką, tuo metu gaminusį minas ir artilerijos sviedinius frontui. Tačiau, pasak sovietmečio legendų, darbas giliame užnugaryje merginai atrodęs pernelyg paprastas, tad ji veržėsi kautis su hitlerininkais okupuotoje Lietuvoje. Tačiau pačios M. Melnikaitės rašyta autobiografija atskleidžia kur kas proziškesnę istoriją: „Dirbau iki 1942 m. birželio 14 d., kol buvau iššaukta Omsko srities įgaliotinio Pušinio vykti į Raudonosios Armijos eiles. Atvykusi birželio 14 d. į atsargos batalioną, pabuvusi dvi savaites, atvykau į speckuopą“.

Tai, ką M. Melnikaitė vadina „speckuopa“, iš tikrųjų buvo diversantų mokykla, rengusi smogikus veikti priešo užnugaryje. Po metus trukusių mokymų M. Melnikaitė, konspiracijos sumetimais pasikeitusi pavardę ir tapusi Ona Kuosaite, su 36 diversantų grupe 1943 metų gegužės 23 dieną su parašiutu nusileido vokiečių okupuotoje Baltarusijoje. Iš ten smogikai patys turėjo nusigauti į beveik už poros šimtų kilometrų, Lietuvos pašonėje esančius Kazėnus. Ten įsikūrusiame pogrindžio štabe atvykėliai pasirodė birželio 13-ąją ir buvo išskirstyti į nedideles grupes. M. Melnikaitė su dar penkiais diversantais buvo paskirta į Degučių miškus. Pajudėjusi Lietuvos link gegužės 17-ąją, už maždaug 70 kilometrų esančią paskyrimo vietą grupė pasiekė po trijų parų. Taigi, nemirtingiems žygdarbiams, pelniusiems jai Sovietų Sąjungos didvyrės vardą, M. Melnikaitė turėjo mažiau nei tris savaites.

Policijai pasidavė pati

Būrys, į kurį pateko M. Melnikaitė buvo pavadintas lietuvišku, bet neoriginaliu Kęstučio vardu. Neoriginaliu todėl, kad taip pavadinti būriai veikė ir daugelyje Lietuvos vietovių. O ir kitus junginius diversantų vadovybė tuo metu krikštijo Perkūno, Margirio, Birutės, Žalgirio, Žemaitės ir panašiais vardais – taip norėta pademonstruoti „lietuvišką“ raudonųjų kovotojų dvasią ir paskatinti vietos gyventojus laikytis jų atžvilgiu bent jau neutraliai. Šie vardai – tai tik dalis 1943-1944-aisiai metais kurto stalininio mito, kurio heroje tapo ir M. Melnikaitė.

Tačiau apie tai – kiek vėliau. O kol kas tik pastebėsime, kad įtikinti Lietuvos kaimų ir miestelių žmones raudonųjų „partizanų“ patriotizmu ir geranoriškumu sekėsi sunkiai. Pirma, ne daugiau kaip trečdalis šių „lietuvių antifašistų“ apskritai mokėjo lietuviškai, antra – raudonieji diversantai plėšikavimu ir taikių gyventojų žudymu pasižymėjo kur kas labiau nei kovose su vokiečiais.

Tiesa, oficialiose suvestinėse raudonųjų diversantų žygiai atrodė išties įspūdingai. Štai Kęstučio būrio ataskaitoje giriamasi: „nuleisti nuo bėgių 7 priešo ešelonai, Dūkšto – Daugpilio Turmanto ir Daugpilio – Obelių ruožuose, sunaikinti 6 garvežiai, 17 vagonų, susprogdinti 5 tiltai, daugiau nei 5 km sankasų, 14 sunkvežimių bei vilkikų, sugadinta dešimtys kilometrų ryšių linijų, nukauta daugiau kaip 100 hitlerininkų ir jų talkininkų policininkų, išlaisvinta dešimtys karo belaisvių...“ Maža to, sovietinis diversantas Bronius Urbanavičius prisiminimų knygoje „Liaudies keršytojai“ didžiąją šių nuopelnų dalį priskiria asmeniškai M. Melnikaitei, kuri greta šių titaniškų žygių dar turėjo laiko per dvi savaites suburti Zarasų apskrityje 15 pogrindinių komjaunimo kuopelių!

Tačiau iš tikrųjų M. Melnikaitės būrys per tą laiką tesugebėjo nuversti nuo bėgių žvyrą ir kelis druskos maišus vežusi traukinuką. Tai buvo absurdiška ir niekam nenaudinga akcija, kuria diversantai tik atkreipė į save vietos gyventojų ir policijos dėmesį. Maža to, didelio masto diversijoms būrys aiškiai neturėjo pakankamai ginklų ir amunicijos – antraip M. Melnikaitė su dar keliais būrio nariais liepos pradžioje nebūtų pasiųsta pargabenti jų iš Baltarusijoje esančio štabo ir, ko gera, būtų likusi gyva.

O pats žygis ir negalėjo gerai baigtis, nes vos jam prasidėjus, diversantai nušovė pakeliui sutiktą niekuo dėtą eigulį. Žinia apie šią piktadarybę kaip mat pasklido po apylinkes, tad nieko nuostabaus, jog išsigandę gyventojai, pastebėję prie Apvardų ežero grupę ginkluotų nepažįstamųjų, iš karto pranešė apie juos policijai. Po kelių valandų prasidėjo tai, kas vėliau pelnė M. Melnikaitei netikros didvyrės šlovę.

Visose sovietinės legendos versijoje policijos ir diversantų susidūrimas piešiamas kaip didžiulis įnirtingas mūšis. Įspūdingiausiai jis atrodo filme: prie ežero ant kalvos įsitaisiusi Marytė su dviem bendražygiais – Jonu ir Mykolu pliekia iš kulkosvaidžio iki dantų apsiginklavusius esesininkus ir policininkus, priversdami juos bėgti į saugesnes pozicijas. Tačiau jėgos siaubingai nelygios. Vienas po kito krenta draugai, tačiau Marytė kovoja toliau, atsišaudydama paskutiniais šoviniais ir šluodama priešus granatomis. Paskutinę pasilieka sau, tačiau susisprogdinti jai nepavyksta – sužeista ir netekusi sąmonės kovotoja patenka į policininkų rankas.

Tačiau iš tikrųjų viskas vyko daug paprasčiau. Jokių esesinkų mūšyje nebuvo – diversantų grupelę užspeitė lietuviai policininkai. Vokiečiai apie šios grupės pasirodymą taip pat buvo informuoti, tačiau atvykti į operaciją nespėjo – tanketė, kuria jie važiavo iš Daugpilio gerai valandai įstrigo smėlyje. Nebuvo su Maryte nei Jono, nei Mykolo, nei apskritai kokio nors lietuvio – visi per susišaudymą žuvę diversantai buvo permesti iš Sovietų Sąjungos gilumos ir turėjo rusiškas pavardes Rožkovas, Traškinas, Kudrešovas, Papliovkinas, Babchinas... Na, o pati M. Melnikaitė nė neketino atsišaudyti, o juo labiau – susisprogdinti. Pamačiusi, kad visi jos bendrai žuvę, arba sužeisti, ji tiesiog išėjo iš priedangos ir pasidavė pati. „Tai tu, Maryt?, - nustebęs sušuko jos vaikystės draugas policijos vertėjas Igoris Kazanas ir čia pat krito, sužeistas dar gyvo diversanto kulkos.

Tuo M. Melnikaitės istorija galėjo ir baigtis. Pasak J. Prunskio knygoje cituojamo liudytojo, policininkai į juos nešaudžiusią pažįstamą merginą norėjo tiesiog paleisti. Nelaimei, tuo metu pasirodė iš smėlynų išsikapstę vokiečiai, todėl padėti įkliuvusiai diversantai jau nebebuvo įmanoma.

Bolševikų „šventoji“

Taip baigėsi tikrasis M. Melnikaitės gyvenimas ir prasidėjo legenda, neturinti beveik nieko bendra su tikrove. O gimė ši legenda visiškai atsitiktinai, kuomet Maskvoje sėdintis Lietuvos Komunistų partijos vadovas Antanas Sniečkus gavo nurodymą surasti lietuvišką analogą žymiai sovietinei partizanei Zojai Kosmodemjanskajai, hitlerininkų nužudytai netoli Maskvos. Nurodymą A. Sniečkus persiuntė Baltarusijoje esančiam sovietinių diversantų operatyvinio štabo vadovui Motiejui Šumauskui. Šis apie šeimininko pageidavimą užsiminė į štabą atvykusiam Zarasų diversinės grupės vadas Vasilijui Atajevui pridurdamas, kad būsima didvyrė turinti būtinai būti komjaunuolė ir lietuvaitė. Pastarasis prisiminė, kad jo būryje buvo M. Melnikaitė, labai greitai vokiečių suimta ir nužudyta. M. Šumauskas informaciją nusiunčia A. Sniečkui, o šis - į SSKP CK ir po neilgo patikrinimo 1944 metų kovo 23 dieną SSRS Aukščiausiosios Tarybos prezidiumas suteikia M. Melnikaitei Sovietų Sąjungos didvyrės vardą.

Dabar beliko pateikti įrodymus, liudijančius ką tik kanonizuotos bolševikų „šventosios“ stebuklus, ir tokie „įrodymai“ buvo nedelsiant pradėti kurti. Nieko nežinojusiam apie M. Melnikaitę rašytojui Antanui Venclovai nurodoma per naktį išlaužti iš piršto jos biografiją, kuri tuoj pat paskelbiama „Tiesoje“, o netrukus, papildyta tikrų ir tariamų bendražygių bei liudytojų pasakojimais, virsta „dokumentine“ apybraiža. Salomėja Nėris jau rašo garsiąją poemą „Marytė“, jos temą pasigauna ir kiti sovietiniai poetai. 1947-aisiais „Mosfilme“ susukamas legendinei didvyrei skirtas filmas, dar vėliau kompozitorius Antanas Račiūnas sukuria jai skirtą operą. Legenda gyvena savo gyvenimą, keičiasi, prisitaiko prie besikeičiančios politinės konjunktūros ir taip sulaukia net Michailo Gorbačiovo laikų: paskutinė apybraiža apie M. Melnikaitę pasirodo 1986 metais.

Taigi, Kremliaus propagandos sukurtas mitas gerokai pergyveno ir pačią jo heroję, ir ją sugalvojusius vadus, ir jiems talkinusius "dvaro" menininkus. Ir vis dėlto kodėl Josifui Stalinui lietuvės didvyrės prireikė būtent 1944 metų pavasarį? Kad atsakytume į šį klausimą, pažvelkime į to meto kontekstą.

Tuo, kad Vokietija karą pralaimės, tuomet jau niekas neabejojo, kaip niekas neabejojo ir tuo, kad Raudonoji Armija po kelių mėnesių vėl užims Lietuvos teritoriją. Kita vertus, Lietuvos, o ypač Vilniaus ir Klaipėdos kraštų likimas tomis dienomis dar nebuvo galutinai nulemtas. Taigi, sovietai turėjo parodyti, kad jų tikslai perduoti šias teritorijas vienai (tegu ir butaforinei) valstybei visiškai atitinka lietuvių tautos interesus.

Taigi, po Teherano konferencijos, kurioje sąjungininkai susitarė atidaryti antrąjį frontą ir iš esmės apsisprendė dėl Lenkijos ir Rytprūsių likimo, Kremlius pradėjo plataus masto propagandinę kampaniją, kurioje vis garsiau skambėjo lietuviška tema, pabrėžiant šimtmečius trukusią lietuvių kovą su amžinaisiais savo priešais – kryžiuočiais. Štai kodėl vienas žymiausių sovietinių propagandistų Ilja Erenburgas tuo metu rašė: “Lietuva nuo amžių kariavo su žiauriais ir nuožmiais kryžiuočiais. Kovose prieš riterius kryžiuočius Lietuva įgijo valią, sielą, istoriją.“ Štai kodėl į Lietuvą permetami raudonųjų diversantų būriai imti vadinti skambiais kunigaikščių vardais. Štai kodėl narsioji Marytė stiprybės semiasi iš Adomo Mickevičiaus Gražinos – Lietuvos kunigaikščio žmonos, didvyrės mirtimi žuvusios kovoje su vokiečių riteriais.

Ypač ryški Gražinos tema 1947-aisiais sukurtame filme. Jame, beje, yra dar vienas ryškus epizodas, kuriame Marytė nuo Gedimino pilies bokšto grožisi atgautojo Vilniaus panorama, o papėdėje vykstančiame improvizuotame mitinge oratorius primena, kad sostinę lietuviams grąžino draugas Stalinas. Belieka pridurti, kad filmas sukurtas tuo metu, kai Vilnius drauge visa Lietuva jau trečius metus buvo sugrįžusių sovietų rankose, kai tikrieji Lietuvos partizanai, pralaužę geležinę uždangą vežė pasauliui žinią apie okupantų represijas, kai į Kremliaus statytinių kabinetus jau plaukė pirmosios slaptos direktyvos, pranašaujančios didžiuosius pokario trėmimus.

Kritusieji miškuose ir negrįžusieji iš Sibiro platybių amžiams prakeiks Staliną, o Marytė trijų kartų akyse vis mirs ir mirs su jo vardu lūpose. Tiesa, nebelikus tirono, draugo Stalino vardas dings iš knygų puslapių ir filmo kadrų, bet M. Melnikaitė per visus okupacijos metus ir toliau sveikins „išlaisvintąją Lietuvą“, o jos bronzinis stabas finalinėje filmo senoje ir toliau kils aukščiau už mūsų Gedimino pilį.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"