TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Meilė istorijai pažangos nestabdo

2013 11 14 9:40
Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotraukos

Garsaus istoriko, Anglijos paveldosaugos sistemos vadovo dr. Simono Thurley teigimu, išsaugoti kultūros paveldą dažnai yra svarbiau nei pritraukti į miestą stambias investicijas. Sprendžiant Žaliojo tilto skulptūrų likimą jis pataria pirmiausia atsakyti į klausimą, kaip jos prisideda prie tautinio tapatumo ugdymo ir koks jų vaidmuo tautos istorijoje.

Buvęs televizijos laidų vedėjas ir Londono muziejaus direktorius, dabar vadovaujantis Anglijos paveldosaugos sistemai, dalyvauja Vilniuje trečiadienį ir ketvirtadienį vykstančioje konferencijoje „Kultūros paveldas ir ES strategija „Europa 2020“, kurią organizuoja Kultūros paveldo departamentas. Interviu portalui lzinios.lt istorikas pasakoja, kodėl saugoti praeities palikimą yra taip svarbu.

- Pakeliui iš oro uosto tikriausiai važiavote per Žaliąjį tiltą. Jį „puošia“ sovietinės skulptūros, tarp kurių – ir paminklas raudonarmiečiams, įžengusiems į Lietuvą. Viešojoje erdvėje svarstoma, ar nereikėtų jų nugriauti, bet to padaryti negalima jau vien dėl to, kad jos įtrauktos į paveldo sąrašus. Ar įsivaizduojate hitlerinės Vokietijos Wehrmachto karių skulptūras, stovinčias kažkur Londono centre?

- Britams jūsų klausimas dėl sovietinių skulptūrų nėra nesuprantamas, mes ir patys turime panašių problemų. Šiaurės Airiją ilgus metus siaubė didžiulio masto teroras. Ir ten iki šiol ten stovi didžiulis Meizo kalėjimas, kuriame buvo kalinami daugelis teroristų iš Airijos respublikonų armijos (IRA). Kaliniai jau paleisti, bet kalėjimas tebestovi, jis dabar – paveldo objektas.

Žinau, kad tai nėra tokia pati problema, kokią jūs turite su sovietinėmis skulptūromis, bet ir vieną, ir kitą galėtume vadinti „sudėtingu paveldu“. Manau, kalbant apie jį būtina sau užduoti vieną labai svarbų klausimą: kaip žmonės atsimena? Atsakymas į šį klausimą toks: žmonės atsimena pagal apčiuopiamą, juos supantį pasaulį. Jei pakeisi šį pasaulį, jei visą jį išvalysi, žmonės praras atmintį.

Šioje kartoje tikriausiai yra žmonių, kurie norėtų nugriauti Meizo kalėjimą ar sovietų okupacijos paliktus ženklus. Bet jei viso to neliks, iš kur apie tai sužinos ateities kartos?

- Konferencijoje jūsų pranešimo tema yra „Paveldas – kažkas, ką malonu turėti, ar Europos visuomenės pamatas?“. Koks yra teisingas atsakymas į šį klausimą?

- Žinoma, pamatas. Bet turime problemą. Daugumai vyriausybių, o ir Europos Sąjungai, paveldas niekada nebus prioritetas. Kodėl turėtų? Visuomenės sveikata yra prioritetas, ekonominė gerovė yra prioritetas, švietimas yra prioritetas. Galėčiau vardyti dar ilgai. Bet kodėl jie turėtų apskritai rūpintis paveldu? Manau, vienas Vilniuje vykstančios konferencijos tikslų ir yra pabandyti atsakyti į šį klausimą.

Turime sau atsakyti, kaip priimant ekonomikos, sveikatos ar kitų politikos sričių sprendimus pasiekti, kad jų pasekmės nenaikintų mūsų paveldo. Tai yra didysis klausimas.

Europoje šiuo metu nėra nė vienos vyriausybės, kuri būtų sąmoningai pasiryžusi naikinti istoriją, paveldą. Tačiau priimant kitus sprendimus, šalutiniai efektai dažnai sukelia labai rimtų problemų.

- Tačiau atrodo, kad yra ir politikų, kuriems paveldosauga apskritai nesuprantama. Buvęs Londono meras, leiboristas Kenas Livingstone‘as yra pasakęs, kad jūsų institucija – Anglijos paveldas, – priešindamasi naujų dangoraižių statybai, daro miestui daugiau žalos, nei padarė Trečiojo Reicho karinės oro pajėgos.

- Bet tai yra kvailas požiūris, kvaila politika, niekas tuo netiki. Manau, tuo netiki net jis pats. Tačiau už šio jo pasisakymo slypi labai rimtas klausimas – ar paveldas yra mūsų pamatas, ar kažkas, kas stabdo visuomenę, neleisdamas jai išnaudoti savo potencialo.

Praleidau tris valandas jūsų nuostabaus miesto senamiestyje. Manau, kažkas galėtų sakyti, kad būtų geriau, jei pastatytumėte čia naujus didelius, aukštus pastatus, kurie pritrauktų čia investicijas, įvairius bankus, taip atgaivindami istorinį miesto centrą. Bet kažkodėl įtariu, kad atsirastų nemažai žmonių, kuriems tai nebūtų priimtina.

- Kodėl istorija yra svarbi? Kodėl turėtume saugoti jos palikimą?

- Dėl savo tapatybės. Dėl suvokimo, kas tu toks ir iš kur esi. Galima pastebėti, kad dabar, vykstant eurointegacijos procesams, tuo pačiu metu matoma ir vis didesnė žmonių diferenciacija – žmonės vis stipriau pabrėžia savo tautinę, regioninę tapatybę. Tai matosi visoje Europoje kaip savotiškas atsakas į vykstančią integraciją. O ta tapatybė apibrėžiama didžiąja dalimi būtent per fizinius monumentus, per dalykų išvaizdą – per tai, kaip atrodo mūsų bažnyčios, kaip atrodo mūsų namai, kaip atrodo mūsų rotušės, ar jos iš plytų, ar iš akmenų. Visa tai yra be galo svarbu.

- Ar tai reiškia, kad reikia išsaugoti viską, kas sena? Šiaurės Lietuvos Radviliškio savivaldybė priėmė sprendimą nugriauti kelis dvarus, kuriems per pastaruosius dešimtmečius taip ir nepavyko rasti paskirties. Ar tai blogai? Kas turėtų spręsti, ką išsaugoti, o ko ne?

- Apie tai taip pat kalbame konferencijos metu. Svarbu yra turėti sistemą, kuri leistų identifikuoti, kas yra sena, kas yra gražu, ir kas yra visuomenės tapatybės dalis.

Antra – ir šitai jau turi daryti ne istorikai, o politikai, – reikia pasverti kiekvieno istorijos paminklo svarbą ir dabar gyvenančių žmonių poreikius, nubrėžti, kur yra balansas. Negaliu komentuoti sprendimo griauti tuos konkrečius dvarus, bet politikai visada turėtų priimti sprendimus tik turėdami visą reikiamą informaciją, kad galėtų tiksliai pasverti, kiek svarbūs yra pastatai, kurių likimą jie sprendžia.

- Jei sakote, kad reikėtų pasverti paveldo svarbą ir visuomenės poreikius, grįžkime prie Žaliojo tilto skulptūrų. Jei jums reikėtų priimti sprendimą, ar sakytumėte, kad svarbu išsaugoti jas kaip paveldą?

- Man sunku kalbėti apie konkretų atvejį, bet galiu pasakyti, kad jūsų šalyje yra gerai veikianti institucija – Kultūros paveldo departamentas, – kurios užduotis yra identifikuoti objektus, kurie turi istorinę reikšmę Lietuvai. Nemanau, kad tai turėtų reikšti, kad dalykų niekada negalima griauti ar keisti. Taip niekas nemano ir mano šalyje, mes nuolat kažką keičiame. Bet tai reiškia, kad svarstant galimybę nugriauti tokį objektą svarbiausia yra pagalvoti, kaip jis prisideda prie tautinio tapatumo ugdymo ir koks jo vaidmuo tautos istorijoje.

- Nuo saugojimo pereikime prie atstatinėjimo. Per tris čia praleistas valandas tikriausiai jau matėte Valdovų rūmus, pastatytus per pastarąjį dešimtmetį pagal toje pačioje vietoje stovėjusių Renesanso rūmų pavyzdį. Ką apie tai manote?

- Taip, mačiau (Juokiasi.). Žinote, žmonės diskutuodami apie paveldą mėgsta viską piešti vien tik juodai ar baltai. Bet šiame pasaulyje mažai kas yra juoda ar balta. Nėra paprasta pasakyti, kad kažką atgaminti yra teisinga ar neteisinga. Yra daug atvejų, kai atstatyti kažką yra iš tikrųjų labai geras sumanymas. O kitais atvejais toks sumanymas būtų prastas, verčiau reikėtų statyti kažką šiuolaikiško. Tikrai negaliu komentuoti šių rūmų... Na, jie yra gražus pastatas, labai dera prie aplinkos. Tikriausiai daugelis turistų net nesupras, kad šie rūmai nauji.

- Anglai atrodo esanti tauta, giliai įsišaknijusi savo istorijoje, mylinti savo tradicijas galbūt labiau nei kitos Europos tautos. Kodėl taip yra?

- Gyvename saloje. Tai reiškia, kad nuo 1066 metų – t.y. beveik tūkstantį metų – niekas mūsų nėra užkariavęs. Jūsų sienos keitėsi, buvote okupuoti, jūsų istorijoje buvo siaubingų įvykių. Mes niekada nesame to patyrę, nes mus nuo visų skyrė jūra. Taip, turėjome savo revoliucijas, bet nebuvome užkariauti svetimšalių. Taigi tautinis tapatumas, istorijos pajautimas yra labai stiprus, nes visa ši istorija tiesiog mus supa. Per mūsų žemę nežygiavo svetimos kariuomenės, ir nors per Antrąjį pasaulinį karą mūsų šalis siaubingai nukentėjo, beveik kiekviename Anglijos mieste rasite tūkstantmetę bažnyčią. Ir devyniose iš dešimties tų bažnyčių bus žmonių, gyvenusių XIII a., santuokų registrai. Visa tai yra aplink mus. Turiu pasakyti, kad mums išties labai pasisekė.

- O ar ta meilė istorijai nestabdo visuomenės pažangos?

- Kad ir kaip būtų keista, mes vis dar esame viena turtingiausių valstybių pasaulyje – nežinau kodėl (Juokiasi.). Taigi būtų tikrai labai sunku tvirtinti, kad mūsų meilė istorijai stabdo pažangą.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"