TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Miestų istorijas saugantys mūrai

2015 02 20 6:00
Vilniaus paštas. Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Vilniaus, Kauno, Klaipėdos centrinių paštų ir Šilutės paštų mūruose užkoduota šimtmečius siekianti istorija. Kasdienio mūsų gyvenimo dalimi tapęs paštas neatsiejamas nuo siuntimo, gavimo ar kitų paslaugų, tačiau jo sienos slepia istorinį lobyną: valstybių valdovų žingsnius, karo atgarsius, valstybės gimimo užuomazgas. Tai - unikalios šalies istorijos detalės, neretai užgožiamos kasdienybės šurmulio.

Vienuose pašto rūmuose žaidė būsimasis imperijos valdovas, kituose susikūrė pirmoji politinė lietuviška organizacija, treti reprezentavo šalį ir įkūnijo patriotines vertybes, o dar kiti išplukdydavo žinias aplinkinių vietovių gyventojams. Sienos, pro kurias kasdien žengia šimtai tūkstančių mūsų valstybės gyventojų, slepia ištisas epochas, skirtingus architektūros stilius ir atspindi valstybės istorijos tėkmę.

Itališka harmonija sostinės širdyje

Vilniaus centrinio pašto rūmų pastatas - Gedimino pr. 7 - skaičiuoja 129 metus, tačiau vargu ar daugelis miestiečių bent akimirką stabtelėjo pasigrožėti itališko renesanso dvasios architektūra. Kone pusantro šimto metų tai yra neatsiejama pagrindinės miesto arterijos dalis.

1886-aisiais šios sienos sumūrytos pagal vieno žymiausių to meto architektų Julijono Januševskio eskizus, o jį amžininkai apibūdina kaip istorizmo gerbėją, siekusį savo kūriniais prikelti architektūros didybę. Todėl nekeista, kad Vilniaus centrinio pašto kontūrus ir fasadą puošia solidžios neorenesansinės ir neoklasicistinės formos. Čia jaučiama renesanso palikimo įtaka: rustai, platus profiliuotas karnizas, atikas, baliustrados.

Iškilęs pastatas anuomet pavadintas vieno iškiliausių Vilniaus universiteto mokslininkų, Lietuvos ir Lenkijos biochemijos pradininko Andriaus Sniadeckio (1768–1838) garbei. Vilniuje gyvenęs mokslininkas neoficialiai laikomas ir 44-ojo Mendelejevo lentelės elemento rutenio (Ru) atradėju.

1895 metais šiame name veikė pirmoji Lietuvoje slapta lietuviška organizacija – Dvylikos Vilniaus apaštalų kuopa. Aktyvistus sutelkė lietuvybės idėja ir kova dėl lietuviškų pamaldų bažnyčioje. Tai pirmasis tikras lietuviškas sąjūdis, iš kultūros srities perėjęs į politinę. Vėliau namas buvo nuomojamas Rusijos valstybinio žemės ūkio banko skyriui.

Kauno pašto rūmų fasadas. 1933 m. / Žurnalo "Technika ir ūkis" nuotrauka

1969 metais pašto pastatas perprojektuotas architektų Algimanto ir Vytauto Nasvyčių. Vieni žymiausių architektūros virtuozų išsaugojo pastato unikalumą pabrėžiančias neorenesanso ir neoklasicizmo linijas, tik jo vidų pritaikė pašto darbui.

Smetoninės Lietuvos monumentas

Nuo pamatų iki stogo atbrailos lietuviškiems ir didingiems Kauno centrinio pašto mūrams šiemet sukanka 85-eri. Modernumo ir tautiškumo derinys, tvirtai įsirėžęs į Laisvės alėją, tebesaugo tarpukario dvasią. Pasak amžininkų, iki tol, kol buvo pastatyti dabartiniai Kauno centrinio pašto rūmai, paštas veikė apgailėtinos būklės patalpose. Tačiau 1930-ieji buvo ypatingi jaunai Lietuvos valstybei. Jiems suteiktas Vytauto Didžiojo metų vardas, suplanuota aibė istorinių ir šiuos metus įamžinti turinčių įvykių.

Vienas jų – nuo 1924-ųjų planuotų laikinosios sostinės pašto rūmų statyba, kuria asmeniškai rūpinosi to meto susiekimo ministras Vincas Vileišis. Kiek netikėtai pasirinktas žymaus to meto architekto Felikso Vizbaro projektas. Skirta tiems laikams įspūdinga per 1,5 mln. litų suma. Ir jau 1930 metų balandį Laisvės alėjoje ypač sparčiai pradėjo kilti nauji pašto rūmai. Vos per metus penkių aukštų rūmai su požemiais buvo užbaigti, o dar per metus patalpos pritaikytos pašto reikmėms.

Architektas atsisakė nereikalingų pagražinimų, susitelkė į patriotinę vidaus puošybą: grindys išklotos plytelėmis, atspindinčiomis staltiesių piešinių motyvus, salės gipsinės kolonos išpuoštos stilizuotomis tulpėmis, atkurtomis iš Skapiškio kaimo audėjos nuausto kaklaraiščio. Salė papuošta originaliais pašto ženklais, išleistais nuo nepriklausomybės paskelbimo dienos. Jos sienose - trys vitražų pavidalo skydai, vaizduojantys istorines valstybės žemes: Klaipėdą, Vilnių ir Gardiną.

Patriotiškumui sustiprinti pastato statybai naudotos vien lietuviškos statybinės medžiagos. Net specialus plokščias stogas įrengtas taip, kad leistų pailsėti nuo saulės atokaitos ir pasigrožėti Nemunu, žaliaisiais Aleksoto krantais.

Sovietinės okupacijos laikotarpiu pašto interjeras pasikeitė. Viršutiniuose languose - vitražai, sienos išklotos faneruotomis ir dolomitinėmis plokštėmis, perplanuotos kai kurios tarnybinės patalpos. Vis dėlto tautinių motyvų kupinas mūras liko nepajudintas.

Didingo ansamblio atokaitoje – karališkas pėdsakas

Klaipėdos centrinis paštas. / UAB „Klaipėdos projektai“ archyvo nuotrauka

Dabartiniai Klaipėdos pašto rūmai suprojektuoti 1890 metais Berlyne. Tačiau išlikę istorinių duomenų, kad dabartinėje uostamiesčio Liepų gatvėje paštas nuo XIX a. pirmosios pusės veikė pirklio Johano Gotfrido Argelanderio namuose. Juose drauge su paštu kuriam laikui buvo apsigyvenę ir Prūsijos karaliaus Frydricho Vilhelmo III vaikai, o pastatą puošė iškaba „Karališkas paštas“.

Taigi Klaipėdos pašto sode kadaise žaidė būsimasis Prūsijos karalius Vilhelmas I, kuris vėliau paštą karštai gynė nuo rekonstrukcijos ar remonto darbų. Tai jam diktavo itin svarbi istorinė vertė. Karalius troško, kad namas išliktų toks, koks yra jo atmintyje. Todėl tik 1888 metais jam mirus pašto pastatą pavyko nugriauti, o jo vietoje suprojektuoti kur kas didingesnį statinį.

Architektūros istorikai dabartinį Klaipėdos centrinio pašto ansamblį vainikuoja žymaus to meto architekto H. Schoede kūrybiniu zenitu. Projekto sąmatinė vertė anuomet siekė 272 tūkst. markių, o vos baigtas jis nedelsiant buvo pristatytas pačiam Prūsijos monarchui Frydrichui Vilhelmui.

1891-aisiais paštas laikinai perkeliamas į senamiestį (tuometinę gimnaziją), o 1893 metas naujasis pastatas pašventinamas. Taigi milžiniškos vertės ir apimties statyba truko vos trejus metus.

Architektas pastatą sukomponavo iš trijų statinių: centre – dviejų aukštų su mansardomis pašto įstaiga, kiek atokiau, abipus jos, – du vienaukščiai pastatai (viename jų sandėliai ir arklidė), o kitas skirtas karietoms laikyti. Visus tris pastatus iš gatvės pusės jungia puošni metalinė tvora, o ant jos stulpų švietė dekoratyvūs dujiniai žibintai.

Didžiuliame pašto ansamblyje matomos net trijų architektūros stilių apraiškos: klasicizmo, jugendo ir vyraujančios neogotikos. Tai rodo ne tik raudonos plytos, bet ir aukšti su smailiaarkėmis angomis ir nišomis frontonai, gotikiniai trilapiai, keturlapiai dekoratyviniai elementai.

Pašto vidus suplanuotas racionaliai. Centrinėje dalyje – klientų aptarnavimo salė. Jai architektas skyrė daugiausia dėmesio. Salės perdangas laiko ketinės kolonos, grindys – iš metlacho plytelių. Pašto išorinės durys drožinėtos, papuoštos dekoratyvinėmis metalinėmis grotelėmis, kurios stilistiškai dera prie visumos. Salės langus puošia smulkūs rombiniai vitražai; spalvingumo ir puošnumo suteikia augaliniais ornamentais su paukščių, laikančių laiškus, motyvais dekoruotos lubos ir sienos.

115 metų vandeniu ir sausuma

Nuo 1909 metų stūksantis autentiško jugendo stiliaus architektūros pastatas - Šilutės senasis paštas yra vienas ryškiausių šio miesto pagrindinės gatvės akcentų. Lietuvininkų g. 23 name jau daugiau nei šimtmetį įsikūręs paštas atspindi XIX a. pabaigos – XX a. pradžios Mažojoje Lietuvoje statytų pastatų projektavimo manierą.

Šilokarčema pavadintoje istorinėje gyvenvietėje aptinkamos pirmosios užuominos apie paštą. 1754 metais Šilokarčema vadinama pašto punktu. Paštą vežiojo privatus paštininkas, o pašto veiklą kontroliavo dvaras. Dažnai potvynių skalaujamoje gyvenvietėje dalį paštininko funkcijų tekdavo atlikti ir Šilokarčemos valtininkui, kuris gabendavo siuntas vandens keliu. Įdomu, kad dvarui pašto veikla buvo labai pelninga – per metus duodavo iki 10 tūkst. talerių pajamų. Tiesa, vėliau pašto sistemą labiausiai paveikė geležinkeliai, kurie tapo svarbiausia pašto siuntų gabenimo priemone. Tad XIX a. pabaigoje panaikinta ir arklių pašto stotis, įsikūrusi Šilokarčemos dvare.

Dvaro skirtame sklype į šiaurės rytus nuo dvaro sodybos, prie pagrindinės gatvės, 1909 metais iškilo mūrinis pašto pastatas, kuris iki šiol išlaikė autentišką paskirtį. Duomenys apie Šilutės pašto statybą minimalūs ir fragmentiški. Žinoma tik tiek, kad pašto statybos iniciatorius ir organizatorius – Rytų Prūsijos centrinio pašto įstaiga, o pats namas pastatytas dvaro savininko Hugo Scheu dovanotame sklype.

Pašto pastatas mūrinis, 2 aukštų, laužytu mansardiniu čerpiniu stogu, sudėtingo tūrio. Jo pietvakariniame kampe prie gatvės įrengtas puošnus pagrindinis įėjimas per pusapvalį priestatą su dviejų tarpsnių kupoliniu stogeliu, užsibaigiančiu bokštelio smaile. Pastato architektūroje ryškūs jugendo stiliaus elementai.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"