TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Misija (ne)įmanoma: unikalių bibliotekos salių restauravimas

2016 03 02 7:39
J. Lelevelio salė.  V. Naujiko nuotrauka

Per kelerius pastaruosius metus Vilniaus universiteto biblioteka smarkiai atsinaujino.

Skaitytojai ir miesto svečiai labai pamėgo naująją biblioteką – Mokslinės komunikacijos ir informacijos centrą, dirbantį visą parą ir teikiantį šiuolaikiškas paslaugas, tapusį vieta ne tik mokytis, bet ir būti, rašo naujienos.vu.lt. Labai pasikeitė ir senoji biblioteka: sutvarkytos skaityklos, jaukūs koridoriai, daugybė vietų dirbti ir pailsėti, šiuolaikiška knygų išdavimo ir grąžinimo sistema.

Daugelis restauravimo ir remonto darbų buvo įgyvendinti vykdant investicinį projektą „Senosios Vilniaus universiteto bibliotekos rekonstrukcija“. Tačiau restauratorių dar laukia unikalios P. Smuglevičiaus salės ir buvusios jėzuitų koplyčios – J. Lelevelio salės – restauravimo ir tvarkymo darbai. Abi šios salės – universiteto ansamblio puošmenos, vienos gražiausių ne tik universiteto ansamblyje, bet ir visoje Lietuvoje.

P. Smuglevičiaus salė. E. Kurausko nuotrauka

Tikslas – apsaugoti nuo druskų

P. Smuglevičiaus salė – vienintelis išlikęs Lietuvoje žymiojo klasicizmo tapytojo polichromijos pavyzdys (polichromija – daugiaspalvis architektūros, skulptūros ar taikomosios dekoratyvinės dailės kūrinių dekoras). Jau XVI a. antroje pusėje čia buvo refektorius – studentų valgykla, vėliau aktų salė, kurioje buvo teikiami diplomai. XIX a. pradžioje salę dekoravo Pranciškus Smuglevičius. Uždarius universitetą, XIX a. antroje pusėje salę perdekoravo tapytojas V. Griaznovas, nuo skliautų nuimti ir sunaikinti P. Smuglevičiaus paveikslai. 1929–1931 m. klasicistinį dekorą atkūrė restauratorius Jurgis Hopenas. Skliautuose restauruota išlikusi XVII a. freska. Vertingi ir XIX a. antrosios pusės baldai.

Prieš kelerius metus atnaujintos salės grindys, restauruotos puošnios istorinės kėdės, sutvarkyta elektros instaliacija. Salės tapyba restauratorių rimčiau neliesta nuo XX a. pradžios. Pasižvalgius atidžiau matyti, kad skliautai suskilinėję, sienų tapyba išmarginta dėmių, daug kur atšokusi nuo sienos, aptrupėjusi. Priežasčių daug: polichromijai kenkia judri gatvė, vibracija, šildymas, pelėsiai, druskos. Universiteto užsakymu parengtoje Kultūros paveldo centro ataskaitoje teigiama, kad P. Smuglevičiaus salės puošyba labai pažeista vandenyje tirpių druskų. Norint, kad jos daugiau nesikauptų mūre ir nesikristalizuotų ant dekoruotų paviršių, būtina sutvarkyti pastato pamatą ir rūsius, įrengti hidroizoliaciją, kad apsaugotų mūrą nuo drėgmės. Greta esančio M. K. Sarbievijaus kiemo teritorija žiemą neturi būti barstoma druska ir jos mišiniais.

Bulhakas, Janas. Vilniaus universiteto P. Smuglevičiaus salė. 1926 m. Lietuvos dailės muziejus

Šioje salėje žvalgomuosius skliautų polichromijos tyrimus atliko restauravimo įmonė „Senoji freska“. Įmonės vadovas restauratorius Šarūnas Juršėnas paliudijo, kad J. Hopenas gan tiksliai atkartojo išlikusius klasicistinio dekoro elementus. Tai patvirtina ir žymaus fotografo J. Bulhako nuotraukos. „P. Smuglevičiaus tapybą uždengė V. Griaznovas ir nežinome, kiek jis pakenkė ar sunaikino autentikos. Jis galėjo nuskusti dalį P. Smuglevičiaus tapybos, o gal tai padarė J. Hopenas, valydamas V. Griaznovo tapybą. Didžiąją dalį iš J. Bulhako nuotraukų matomos tapybos jis atkūrė gana tiksliai“, – teigia restauratorius. Jis sako bandęs rasti tas pačias zondavimo vietas, kurias nuotraukose užfiksavo J. Bulhakas, bet nepavyko. Tyrimų metu rasta autentiškų fragmentų. Paklaustas apie šios salės kaip vienintelės išlikusios P. Smuglevičiaus polichromijos Lietuvoje vertę, Š. Juršėnas iškėlė įdomią prielaidą, kad P. Smuglevičius galėjo prisidėti prie universiteto Didžiojo kiemo puošybos, nors tai nėra tiksliai įrodyta, trūksta informacijos.

J. Lelevelio salė. VU bibliotekos archyvas.

J. Lelevelio salė

Ne mažiau puošni trečiame aukšte esanti J. Lelevelio salė. Nors ji mažiau nukentėjusi nuo druskų ir drėgmės, taip pat labai laukia restauratorių. Šioje salėje XVIII a. viduryje buvo įkurta jėzuitų koplyčia, skliautą puošė plafonas, vaizduojantis studentų globėją šventąjį Stanislovą Kostką. 1773 m. salė perduota Fizikos katedrai, padalyta į du aukštus. XIX a. pradžioje viršutiniame aukšte įsikūrė Tapybos katedros piešimo studija.

1930 m. salės skliautų dekorą klijų tapybos technika atkūrė J. Hopenas. Pasak restauratoriaus Š. Juršėno, to net negalima pavadinti restauravimu, nes restauratorius labai daug ką pakeitė. Dabar mes tą salę vertiname kaip unikalų tapytojo ir restauratoriaus J. Hopeno kūrinį, kuris taip pat vertas išsaugoti. Jis dėstytojavo Piešimo katedroje. 1956 m. restauracijos metu dailininkas B. Motuza atidengė žalios spalvos ankstesnio dekoro elementus – angeliukus. Š. Juršėnas mano, kad B. Motuza padarė ir daugiau pakeitimų, bet atkurti ankstesnį dekorą būtų sudėtinga, per mažai duomenų. Išliko tik kelios J. Bulhako nuotraukos, galbūt ks nors yra Lenkijos archyvuose, bet rasti dar nepavyko.

Š. Juršėnas atliko ir šios salės skliautų polichromijos žvalgomuosius tyrimus. Sprendžiant iš turimos informacijos, J. Lelevelio salėje išliko labai nedaug autentikos iš jėzuitų laikų, tik fragmentai, kuriuos J. Hopenas ir atkartojo.

Išsaugoti ir nepakenkti

Bibliotekos Eksploatacijos skyriaus vedėja Kristina Stungurienė, paklausta apie galimybes ir restauravimo planus, patvirtino, kad rengiamasi salių tapybos restauravimui, kai tik atsiras lėšų. „Matyt, pradėsime nuo J. Lelevelio salės, nes ten mažesnė darbų apimtis. Norint pradėti tvarkyti P. Smuglevičiaus salę reikia pirma sutvarkyti rūsį, tada išvalyti druskas, hermetizuoti patalpas, kad toliau nedrėktų. Reikia tvarkyti pamatus, kitaip nėra prasmės restauruoti polichromijos“, – sako ji. Baigiamas rengti M. K. Sarbievijaus kiemo su fasadais tvarkybos darbų projektas, kur numatyta tvarkyti pastatų pamatų hidroizoliaciją, atnaujinti fontaną, sutvarkyti lietaus nuotekas. Iš kiemo pusės ketinama atkasti pamatus, remontuoti fontaną, kurio siurbliai yra techniškai netvarkingi. Bibliotekos kiemo tvarkymo projektas parengtas, gautas leidimas darbams vykdyti, tad netrukus bus galima įrengti ir įvažiavimą neįgaliesiems iš Bibliotekos kiemo pusės.

J. Lelevelio salėje ketinama įrengti skaityklą. Restauruojant P. Smuglevičiaus salę bus tvarkoma ir jos elektros instaliacija, šviestuvai. Sutvarkius rūsį po P. Smuglevičiaus sale atsirastų daugiau vietos studentų rūbinei, jei tik tai padaryti leis paveldosaugininkai. Šiose salėse vyksta ne tik universiteto, bet ir miesto renginiai, priimami žymūs Lietuvos svečiai. Reikia tikėtis, kad lėšų joms sutvarkyti nereikės laukti ilgai, o drėgmė ir vibracija nepadarys nepataisomos žalos. Pagrindinis restauratorių ir universiteto bendruomenės tikslas – išsaugoti ir nepakenkti vertybėms.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"