TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Miško broliai tarp miesto mūrų

2016 08 19 6:00
Miesto partizanai – studentai, aukštesniųjų technikos mokyklų moksleiviai, gimnazistai. Daliaus Žygelio nuotrauka

1948 metai Lietuvos partizanų Tauro apygardai buvo itin nesėkmingi. Vasarį čekistų apsuptas nusišovė legendinis jos vadas Antanas Baltūsis-Žvejys, o rugpjūtį nelygioje kovoje krito jį pakeitęs Jonas Aleščikas-Rymantas, prieš tai vadovavęs apygardos Birutės rinktinei. Šis junginys buvo unikalus – jis veikė ne tik miškuose, bet ir pačiame Kaune, o rinktinės kovotojai planavo likviduoti aukščiausius sovietinės Lietuvos vadovus.

Miškiniai, žaliukai, miško broliai, žalieji broliai – tokiais vardais lietuviai vadindavo Lietuvos partizanus. Miškas buvo tapęs tikraisiais laisvės kovotojų namais – teikė prieglobstį, slėpė nuo pašalinių akių, gynė ir globojo. Neatsitiktinai net vynuogynų slėniuose užaugęs ir nuo vaikystės miško nepažinojęs azerbaidžanietis Šakiras Sadykovas, likimo nublokštas pas Lietuvos partizanus, savo užrašų knygelėje įrašė tokias eilutes: „Girele žalioji, lenkiamės tau žemai, /Tai sergsti tu mus, tai tu mus glaudi. /Kai priešą pakirsim, atgis vėl gimtieji namai, – /Šlamėsi ir oši kasdien tu mūsų širdy.“ Miškas buvo ne tik partizanų namai, jis buvo jų sąjungininkas – ne šiaip sau per visą nepaskelbto karo dešimtmetį okupacinės administracijos veikėjai ir jų kolaborantai, važiuodami į kokį gretimą miestelį, kaip velnias kryžiaus vengdavo per gūdžias lietuviškas girias vedančių kelių, verčiau jau pasirinkdavo kelių dešimčių kilometrų lankstą. O ieškodami kelių ar keliolikos bunkeriuose pasislėpusių laisvės kovotojų čekistiniai kareiviai miškus šukuodavo šimtais.

Todėl aplink miškus išsimėčiusiuose kaimuose bent jau pirmaisiais pokario ginkluoto pasipriešinimo metais jokios okupantų valdžios, galima sakyti, nebuvo – padėtį čia visiškai kontroliavo miško broliai. O ir mažesniuose miestuose bei miesteliuose sovietų valdžia realiai veikė tik kelių šimtų metrų spinduliu aplink stribynus, milicijos skyrius ir NKVD būstines. Kas kita – didieji miestai, ypač Vilnius ir Kaunas, kur ginkluota kova buvo sunkiai įmanoma. Skirtingai nei, tarkime, nacių okupuotoje Prancūzijoje ar Lenkijoje, kur miestuose veikė gerai organizuotas ginkluotas pogrindis, Lietuvos miestuose okupantų represinis aparatas buvo itin stiprus, o laisvės kovotojų per mažai. Bet vis dėlto Lietuvos partizanai veikė ir čia. Tam Tauro apygardoje netgi buvo skurta Birutės rinktinė, su nemažu būriu rezervininkų bei ryšininkų veikusi Kaune ir jo apylinkėse. Bet prieš tęsdami pasakojimą apie šios rinktinės partizanų veiklą pažvelkime į pasipriešinimo miestuose ištakas – nuo herojinio Birželio sukilimo iki pokarinių mėginimų sukurti ten ginkluoto antisovietinio sukilimo štabus.

Mieste veikę Birutės rinktinės partizanai. /Daliaus Žygelio nuotrauka

Pasipriešinimas atsirado sostinėse

Pradėkime nuo to, kad ginkluotas pasipriešinimas sovietiniams okupantams pirmiausia kilo būtent miestuose – visų pirma Kaune ir Vilniuje, kai nuo raudonųjų invazijos buvo praėjęs vos vienas kitas mėnuo. Paaiškinti tai nesunku: nors ir okupuota Raudonosios armijos bei valdoma NKVD emisarų suformuotos „Liaudies vyriausybės“, Lietuva formaliai vis dar buvo nepriklausoma valstybė. Iš jos ginkluotųjų pajėgų, nors ir pervadintų į Liaudies kariuomenę, dar nebuvo pradėti masiškai šalinti „kontrrevoliuciniai“ ir nepatikimi elementai, tad jos gretose dar buvo daugybė karininkų, gynusių mūsų valstybės laisvę 1918–1920 metų Nepriklausomybės kovose.

Kauno grupės partizanų ketintas likviduoti MGB provokatorius Juozas Markulis. /LCVA nuotrauka

Be to, niekur nedingo ir 60 tūkst. šaulių – nors jų organizacijos veikla rugpjūčio mėnesį ir buvo oficialiai nutraukta, o jos vadas Pranas Saladžius suimtas, šie vyrai ir moterys, beje, ketvirtojo dešimtmečio specialiai rengti kovoms priešo užnugaryje, tebelaikė save organizacijos nariais. Maža to, faktiškai išliko ir visos šaulių teritorinės struktūros – tik be vėliavų ir beveik be ginklų, jų per organizacijos nuginklavimo vajų pavyko išsaugoti ir paslėpti tik nedidelę dalį. Tačiau šauliai juk buvo rengti ir neginkluotai kovai, kurią, organizacijos struktūroms natūraliai atsidūrus pogrindyje, organizuoti buvo ne taip jau sunku.

Pagaliau net ir 1940–1941 metais iš okupuotos ir sovietizuojamos Lietuvos į Vokietiją pasitraukę politiniai emigrantai, tarp kurių buvo ne tik politikų ar diplomatų, bet ir karininkų, nesėdėjo sudėję rankų: jau 1940-ųjų lapkritį buvusio Lietuvos pasiuntinio Kazio Škirpos iniciatyva jie Berlyne įkūrė Lietuvių aktyvistų frontą (LAF), keliantį sau tikslą ginklu išvyti bolševikus iš okupuotos Tėvynės. Gruodžio mėnesį pogrindiniai LAF štabai įsikūrė ir Kaune bei Vilniuje. Pastarasis, laikytas vyriausiuoju vieningo vadovavimo antisovietinei rezistencijai centru, deja, buvo čekistų susektas ir 1941-ųjų birželį sunaikintas. Tad pagrindinis vaidmuo organizuojant Birželio sukilimą teko kauniečiams ir mažesniuose miestuose veikusiems šauliams.

Šie faktai liudija, kad net ir tuomet, kai sovietinės represijų mašinos smagračiai nebuvo įsisukę visu smarkumu, organizuoti ginkluotą pogrindį mieste, o juo labiau surengti sukilimą, buvo labai sunkiai įgyvendinama užduotis, kuri pavyko tik todėl, kad prasidėjęs SSRS ir Vokietijos karas visiškai pakrikdė raudonuosius atėjūnus. O ką jau kalbėti apie 1944–1945 metus, kai bolševikų kariuomenė vėl įžengė į Lietuvą – šį kartą jau kaip nugalėtoja ir būsima didelės Europos dalies pavergėja.

Vienas artimiausių Kauno kuopos organizatoriaus Jono Poškaus-Rolando bendražygių Antanas Kudzys. /gintarinesvajone.lt nuotrauka

Birželio sukilimo scenarijų tada ketino pakartoti pogrindžio organizacija Lietuvių Tautinė Taryba (LTT), kurios centras taip pat buvo Vilniuje. Ją 1946 metų pradžioje įkūrė buvęs Lietuvos kariuomenės karininkas Jonas Noreika, geriau žinomas Generolo Vėtros vardu. 1945-ųjų gegužę Štuthofo koncentracijos stovykloje kalintas ir iš jos sąjungininkų išvaduotas, J. Noreika sąmoningai grįžo į okupuotą Lietuvą tęsti kovos su raudonaisiais pavergėjais. Įsidarbinęs juriskonsultu Mokslų akademijoje, buvęs karininkas drauge su grupe bendradarbių ir bendraminčių Vilniuje įkūrė Lietuvių Tautinę Tarybą, kurios pagrindinis tikslas – pasirengti ir vadovauti būsimam sukilimui bei atkurti nepriklausomą, demokratinę Lietuvos valstybę. Planuodami dar kartą įgyvendinti 1941-ųjų birželio sukilėlių planą, LTT nariai numatė ir laikinąją vyriausybę, o pats J. Noreika buvo Lietuvos pogrindžio ginkluotųjų pajėgų vyriausiasis vadas. Būtent nuo tos akimirkos buvęs kariuomenės kapitonas tapo Generolu Vėtra.

Tačiau pakartoti 1941-ųjų birželio sukilėlių scenarijaus LTT aktyvistams nepavyko: ilgai lauktas karas tarp sovietų ir Vakarų valstybių taip ir neprasidėjo, griežta karinė organizacijos struktūra veikiant miesto sąlygomis buvo viena iš jos nesėkmės priežasčių. Judėjimo vadovai netrukus tapo pirmuoju sovietinio saugumo taikiniu. 1946-ųjų kovo mėnesį dauguma jų buvo suimti. Pats J. Noreika į čekistų nagus pakliuvo kovo 16 dieną. Po penkių savaičių jis buvo nuteistas mirties bausme ir 1947 metų vasario 26-ąją sušaudytas MGB kalėjimo rūsyje Vilniuje.

Tauro apygardos vadovybė: iš kairės Vytauto rinktinės vadas Vytautas Gavėnas-Vampyras, Birutės rinktinės vadas Juozas Lukša-Skirmantas, apygardos štabo rikiuotės skyriaus viršininkas Jonas Aleščikas-Rymantas, Kęstučio rinktinės vadas Kazimieras Greblikas-Sakalas. Šunskų miškas, 1947 m. birželis. /GAM nuotrauka

Nuo studentų kuopelių iki partizanų rezervo

Nors Generolas Vėtra bendravo su Pietų Lietuvos srities partizanų vado Juozo Vitkaus-Kazimieraičio ryšininku – Marcinkonių vidurinės mokyklos mokytoju Kęstučiu Valentukevičiumi, LTT įkūrėjas greičiausiai nieko nežinojo apie tai, kad laisvės kovotojai taip pat rengiasi veikti ne tik miškuose, bet ir mieste. Tiesa, ne Vilniuje, o Kaune, kur jau 1946 metais ėmė telktis aktyvūs partizanų rėmėjai.

Viskas prasidėjo nuo spontaniškai įkurtų pogrindinių studentų organizacijų. Pasak jaunimo pasipriešinimą sovietiniam režimui tyrinėjusio istoriko Juozapo Romualdo Bagušausko, 1944–1945 metais Kaune veikė 15 tokių kuopelių, jas sudarė maždaug šimtas narių.

Iš pradžių šios pogrindinės grupelės apsiribodavo antisovietinių atsišaukimų ir nelegalios spaudos platinimu, rengdavo pilietinio nepaklusnumo akcijas (tarkime, sužlugdydavo marksizmo-leninizmo paskaitas, organizuodavo sėdimuosius streikus ir panašias nesmurtines akcijas). Tačiau jau 1946-aisiais studentų pogrindininkų kova įgavo naują kryptį. Ją greičiausiai uždavė buvęs Dainavos apygardos partizanas, o vėliau legaliai Kaune įsikūręs studentas Jonas Poškus, kuris Vytauto Didžiojo universitete (VDU) ir Lietuvos žemės ūkio akademijoje ėmė organizuoti kuopeles. Šios veikė su partizanų žinia ir vykdė jų užduotis. Dabar studentai pogrindininkai ne tik platino mieste antisovietinę literatūrą, partizanų leidinius, bet ir rinko jiems materialinę paramą.

Tauro apygardos štabo rikiuotės skyriaus viršininkas Jonas Aleščikas-Rymantas, vėliau tapęs Birutės rinktinės vadu (kairėje) ir Kęstučio rinktinės vadas Kazimieras Greblikas-Sakalas, apsivilkę ketvirtojo dešimtmečio Lietuvos kariuomenės karininkų uniformomis. /GAM nuotrauka

Tam buvo sumanyta pasinaudoti Kaune veikusiu Studentų labdaros komitetu, kurio oficiali veikla neturėjo kelti įtarimų okupacinei valdžiai. Komitetas rūpindavosi vargingai besiverčiančiais studentais, gaudavo jiems maisto, drabužių, pinigų būstui išsinuomoti. Tačiau kai šioje organizacijoje įsitaisė dirbti geras J. Poškaus bičiulis Antanas Kudzys (beje, tai jis padėjo iš miško išėjusiam J. Poškui legalizuotis ir tapti studentu), didžioji dalis labdaros ėmė keliauti į miškus. Reikėtų pridurti, jog siųsti paramą partizanams labai padėjo VDU Technologijos fakulteto studentas Kostas Baliukevičius. Tuomet turbūt nedaug kas žinojo, kad Kostas – tikras Dainavos apygardos vado Liongino Baliukevičiaus-Dzūko brolis. 1949-aisiais jis išėjo į mišką ir po poros metų žuvo per čekistų surengtą pasalą.

Tačiau studentai pogrindininkai neapsiribojo vien labdara partizanams, jie vykdė ir tam tikrą žvalgybinę veiklą, tarkime, rinko informaciją apie planuojamas aukštų okupacinės valdžios pareigūnų keliones iš Vilniaus ir Kauną. Kam to reikėjo, sužinosime kiek vėliau. O kol kas panagrinėkime vieną iš pirmo žvilgsnio keistą dalyką – J. Poškaus globojama grupė, kitaip negu anksčiau spontaniškai veikusios studentų pasipriešinimo organizacijos, nebuvo iš karto atskleista ir sunaikinta.

Antisovietinį pasipriešinimą pokariniame Kaune tyrinėjęs istorikas Mindaugas Pocius tokią pogrindininkų sėkmę aiškina puikiais J. Poškaus konspiracijos įgūdžiais ir patirtimi. Nacių okupacijos metais jis ne kartą gelbėjo Vilniaus gete įkalintus žydus, palaikė ryšius su antinacinę veiklą vykdžiusios Lietuvos laisvės armijos (LLA) vadais Kaziu ir Pranu Veverskiais, net priklausė ginkluotai LLA jaunimo grupei. Tačiau dar įdomiau, kad pogrindininkas minėtam istorikui pasakojo vėliau atsidūręs tarp lenkų Armijos Krajovos (AK) partizanų, čia baigęs pogrindinius partizaninio karo taktikos ir žvalgybos kursus bei gavęs poručiko laipsnį. Kaip jau minėjome, vos sugrįžus sovietams J. Poškus įsiliejo į Dainavos apygardos partizanų gretas ir tik vėliau atvyko „studijuoti“ į Kauną.

1946-aisiais Lietuvių Tautinę Tarybą Vilniuje įkūręs buvęs Lietuvos kariuomenės karininkas Jonas Noreika (Generolas Vėtra) ketino pakartoti 1941-ųjų Birželio sukilimo scenarijų. /Vytauto Didžiojo karo muziejaus nuotrauka

Bet tai dar ne viskas. Pasak M. Pociaus, studentavo J. Poškus tik dienomis, o naktimis ir savaitgaliais dingdavo miške. Sugrįžęs į miestą perduodavo savo kuopelės nariams kokio nors mįslingo partizanų vado, slapyvardžiu Rolandas, įsakymus. Nei tuomet, nei vėliau, kai grupės vadovas jau buvo suimtas, niekas iš pogrindininkų nė nenumanė, kad studentas J. Poškus ir partizanas Rolandas – vienas asmuo.

Tiesa, kartą net ir labai patyręs konspiratorius Rolandas tik per plauką neįkliuvo į liūdnai pagarsėjusio MGB provokatoriaus Juozo Markulio-Erelio žabangas. Tai nutiko 1946-ųjų lapkritį, kai partizanų rezervui priklausęs Kauno studentas Juozas Raulinaitis supažindino J. Poškų su Vilniuje įsikūrusio Bendrojo demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio (BDPS) štabo nariais. Tuomet niekas dar nenujautė, kad į BDPS štabą jau senokai infiltruotas J. Markulis iš tikrųjų yra išdavikas, turintis užduotį surinkti į vieną krūvą visą Lietuvos partizanų vadovybę, kad ją būtų galima likviduoti vienu smūgiu.

Taigi nieko neįtariantis Rolandas ėmė vis dažniau lankytis Vilniuje. Čia užmezgė ryšį su BDPS Vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų štabo karininku Teodoru Krutkiu-Aitvaru, kuris taip pat buvo MGB užverbuotas provokatorius. Šis pavedė J. Poškui surinkti informaciją apie visas Kaune veikiančias pogrindžio grupes. Laimė, Rolandas šios užduoties neįvykdė – matyt, sutrukdė užgrūdinto pogrindininko intuicija. Ir šiaip jau bendravimas su vilniečiais „rezistentais“ truko neilgai, nes tų pačių 1946-ųjų pabaigoje tuometis Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės spaudos skyriaus viršininkas ir vienas vyriausiosios partizanų vadovybės kūrėjų Juozas Lukša-Skirmantas demaskavo J. Markulį. Suprantama, tai turėjo nulemti ir MGB agento likimą, tačiau Erelis atsipirko tik išgąsčiu. Provokatorius ir išdavikas, dėl kurio kaltės žuvo ar buvo nukankinta šimtai Lietuvos patriotų, sulaukė žilos senatvės ir mirė 1987 metais Vilniuje, nors partizanai ketino jį likviduoti dar 1947-ųjų vasarą. Tačiau prie šio epizodo sugrįšime kiek vėliau.

Tauro apygardos štabo nariai: iš kairės štabo viršininkas Jonas Pileckis-Šarūnas, Vytauto rinktinės vadas Vytautas Gavėnas-Vampyras, politinės dalies viršininkas Antanas Baltūsis-Žvejys, apygardos vado pavaduotojas Vaclovas Navickas-Auksutis, apygardos kapelionas Justinas Lelešius-Grafas. 1946 m. gegužė. /GAM nuotrauka

Pirmoji miesto rinktinė

O kol kas pakalbėkime apie provokatorių demaskavusį J. Lukšą, kuris Tauro apygardos vado Antano Baltūsio-Žvejo 1947 metų sausio 12-osios įsakymu buvo paskirtas tą pačią dieną įkurtos naujos Birutės rinktinės vadu. Šios rinktinės teritorija apėmė ne tik kairiajame Nemuno krante esančią Kauno apskrities dalį, bet ir patį miestą, o viena svarbiausių jos užduočių buvo suaktyvinti pasipriešinimą buvusioje laikinojoje sostinėje ir sukurti ten visam pogrindžiui vadovaujantį centrą. Taip pirmą kartą partizaninės kovos istorijoje atsirado junginys, specialiai skirtas veikti miesto sąlygomis.

Po kurio laiko J. Lukša Aleksote susitiko su J. Poškumi, kuris jau iki tol neoficialiai buvo laikomas partizanų rezervininkų vadu. Jo iniciatyva vykusiame susitikime tartasi, kaip nepažeidžiant konspiracijos plėsti organizaciją, kokia turėtų būti jos taktika ir uždaviniai. Iš istoriko M. Pociaus publikacijos matyti, kad J. Poškus savo žinioje tuo metu turėjo tik keturis žmones. Todėl J. Lukša nurodė kiekvienam iš ketvertuko užverbuoti dar po penkis asmenis. Šių penketukų nariai savo ruožtu turėjo įtraukti į organizaciją naujų žmonių, pasirengusių ne tik padėti miškuose kovojantiems partizanams, bet ir, prireikus, imtis ginklo.

Kad Kaune veikusiems pogrindininkams norėta patikėti itin svarbias ir miško partizanams neįvykdomas užduotis, matyti iš 1947-ųjų gegužės pradžioje Pakaunėje vykusio Tauro apygardos štabo pareigūnų ir Kaune veikusių partizanų rezervininkų susirinkimo. Jame dalyvavęs vienos Kauno pogrindininkų grupės vadas Algirdas Pečiukonis-Putinas vėliau savo prisiminimuose cituos tokius apygardos vado A. Baltūsio-Žvejo žodžius: „Tautos padėtis bloga. Karo greitai nekils. Iki karo gali praeiti 2–3 ar net 5 metai, reikia išsaugoti kadrus ir gerai konspiruotis. (...). Mes gyvenam kaime ir negalim padaryti to, ką jūs, birutiečiai, galite padaryti mieste. Mes čia naikinam mažuosius tautos išdavikus, jūs, gyvendami mieste, galite ir turite versti didžiuosius ir aukščiausius (...) vadovus.“

Šių žodžių tikrumu galima būtų ir suabejoti – šiaip ar taip, tai tik vieno susirinkimo dalyvio prisiminimai. Tačiau juos patvirtina tų pačių 1947-ųjų birželį čekistų suimto J. Poškaus apklausos protokolai. Juose A. Baltūsio žodžiai cituojami dar konkrečiau: „Mes čia užmušinėjam mažus žmones, kaip stribus ir kitus lietuvių tautos išdavikus. Jūs gyvenate mieste, apsižiūrėkite, nudėkite tokius kaip Sniečkus, Gedvilas ir kitus.“

Tauro apygardos mokomosios kuopos kovotojai. 1947 m. rugpjūčio 16 d. /GAM nuotrauka

Pasikėsinimas į J. Paleckį: legenda ar tikrovė?

Ar iš tiesų Tauro apygardos vadovybė davė nurodymus Birutės rinktinės partizanams likviduoti vyriausiuosius sovietų kolaborantus? Jei taip, ar tokių bandymų tikrai būta? Šis klausimas jau seniai neduoda ramybės tiek istorikams, tiek istorinėmis temomis besidominčiai žiniasklaidai. Per pastaruosius devynerius metus spaudoje, radijo ir televizijos laidose pateikta įvairiausių versijų. Prisiminkime jas ir palyginkime su istorikų nurodomais faktais.

2007 metais J. Poškus „Lietuvos žinioms“ yra pasakojęs, kad 1947-aisiais pats vadovavo operacijai, per kurią netoli Rumšiškių kryžmine ugnimi turėjo būti apšaudytas vyriausybinių automobilių kortežas. Juo iš Vilniaus į Kauną, be kitų aukštų sovietinių pareigūnų, važiavo LSSR Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Justas Paleckis. Anot buvusio partizano, ta vieta neatsitiktinai pasirinkta antpuoliui – tuomet čia vyko kelio remontas, todėl automobiliai šiuo ruožu galėjo važiuoti labai nedideliu greičiu ir tapti lengvu taikiniu abipus kelio krūmokšniuose įsitaisiusioms keturioms dešimtims partizanų, kurie, be kitų ginklų, turėjo ir kelis lengvuosius kulkosvaidžius.

Kovai Kaune skirtos Birutės rinktinės pirmasis vadas Juozas Lukša-Skirmantas. /LCVA nuotrauka

„Atsimenu, iš vienos pusės buvo suorganizuoti 2 ar 3 kulkosvaidžiai, iš kitos – 2 kulkosvaidžiai, automatai, buvo pastatyti 3 metrų stulpai. Kadangi aš kaip karininkas žinojau, kad negalima pasalų daryti iš abiejų pusių, nes savus iššaudysi, tai pastatėme baltus stulpus. Šaudyti galima tik iki to stulpo, o toliau jau negalima, nes pataikysi į savus, kai pasala išsidėsto iš abiejų pusių, reikia labai atsargiai, kad savų neiššaudytum“, – 2008-aisiais radijo laidoje „Laisvės kryžkelės“ prisiminė J. Poškus. „Tai būtų buvęs garantuotas reikalas. Kryžminė ugnis būtų nepalikusi jokių galimybių išlikti kortežo keleiviams“, – minėtoje „Lietuvos žinių“ publikacijoje pridūrė ir J. Poškaus bendražygis A. Kudzys. Be to, partizanai galėjo per kokį pusvalandį be jokių nuostolių atsitraukti, nes pagalba iš sovietų įgulų Kaune ar Kaišiadoryse nebūtų spėjusi greitai atvykti.

Taigi kodėl kruopščiai suplanuota akcija taip ir neįvyko? Pats J. Poškus tvirtino, kad duoti įsakymo šaudyti jam neleido sąžinė: operacijos vadas pro žiūronus pamatė, kad automobilyje J. Paleckiui ant kelių sėdi jo penkiametis sūnus Justas Vincas, vėliau tapęs Kovo 11-osios Akto signataru ir europarlamentaru. „Kaip būčiau galėjęs toliau gyventi, davęs įsakymą šaudyti?! Juk mašinose buvo vaikų! Jeigu jie būtų žuvę – o jie tikrai būtų žuvę, – niekaip būčiau negalėjęs sau to atleisti“, – „Lietuvos žinioms tvirtino J. Poškus.

Buvęs kovotojas taip pat pasakojo, kad už įsakymo nevykdymą partizanai jam surengė karo lauko teismą. Ilgai ginčijosi, bet nutarė palikti šį bendražygio poelgį be jokių pasekmių. Tačiau kaip tada paaiškinti pernai laidoje „Istorijos detektyvai“ nuskambėjusį A. Kudzio teiginį, jog J. Poškus surengė pasalą ne įsakytas, o savo iniciatyva, pasitelkęs pažįstamus kauniečius kuopų vadus? Deja, paties J. Poškaus to jau nepaklausime – prieš 7 metus kovotojas iškeliavo Anapilin.

O gal jokio pasikėsinimo į J. Paleckį išvis nebuvo? Gal tai tiesiog seno ir ligoto žmogaus atminties klaidos, kurias jis nuoširdžiai laikė tikrove? Tokios versijos naudai liudija keletas dalykų. Istorikas M. Pocius minėtoje televizijos laidoje kalbėjo, kad J. Poškaus neva surinkti kuopų vadai neturėjo reikiamos kovinės patirties ir ginkluotės. Be to, apie šią akciją niekada neliudijo nė vienas ką nors galėjęs žinoti suimtas partizanas. Tačiau dėl vieno fakto ginčytis sunku – pasikėsinimai į aukščiausius LSSR vadovus buvo planuojami ir aptariami. Maža to, mėginimų sunaikinti kitus, menkesnio rango kolaborantus vis dėlto būta. Vienu iš tokių taikinių tapo jau minėtas MGB provokatorius J. Markulis.

Vilniaus universitete profesoriavęs J. Markulis turėjo būti likviduotas sostinės M. K. Čiurlionio gatvėje esančiame Medicinos fakultete, kur rengėsi egzaminuoti skolų turinčius studentus. Tačiau kaunietis nuosprendžio vykdytojas Stasys Jakštavičius-Katinas Vilniuje taip ir nepasirodė. Šiandien jau niekas nepasakys, ar Katinas pakišo koją suplanuotai operacijai dėl neorganizuotumo, ar iš baimės. Šiaip ar taip, išdaviko mirties Ereliui pavyko išvengti: MGB jį kuriam laikui perkėlė į Leningradą.

Tuo metu MGB operacijos prieš Kaune veikusius kovotojus buvo kur kas sėkmingesnės. 1947-ųjų birželio 12–28 dienomis į čekistų surengtas pasalas pateko dauguma Kauno grupės kuopų partizanų. Rugsėjį MGB sučiupo ir Birutės rinktinės štabo viršininką S. Jakštavičių-Katiną. Palaužę šį kovotoją ir išgavę iš jo daug vertingos informacijos, čekistai tą patį mėnesį sunaikino ir visą rinktinės štabą. Taip miško brolių kovai tarp miesto mūrų buvo padėtas taškas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"