TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

"Mitrochino archyvas"

2007 08 24 0:00

Skiriama visiems, kurie norėjo, tačiau negalėjo pasakyti tiesos. Vasilijus Mitrochinas

Pratarmė

1995 metų spalio 17 dieną Kembridžo universiteto moderniosios ir dabartinių laikų istorijos profesorius Christopheris Andrew gavo kvietimą atvykti į britų Slaptosios žvalgybos tarnybos būstinę (geriau žinomą kaip SIS arba M16) Londone. Čia gerbiamas istorikas buvo supažindintas su viena reikšmingiausių XX amžiaus šnipinėjimo bylų: 1992 metais SIS iš Rusijos išvežė buvusį KGB vyriausiąjį archyvarą Vasilijų Mitrochiną, jo šeimą ir šešias dideles aukščiausio slaptumo laipsnio bylas iš KGB užsienio žvalgybos archyvo.

Tai, kad V.Mitrochinas ryžtingai, nežmoniškai rizikuodamas, kiekvieną darbo dieną visus dvylika metų slapčia nešė dokumentus iš sovietų žvalgybos būstinės ir liko nepagautas, ko gera, unikalus atvejis visoje šnipinėjimo istorijoje.

Pagal šiuos dokumentus Kembridžo profesorius, kartu su buvusiu KGB šnipu, buvo paprašytas parašyti knygą. Projektui pritarė Didžiosios Britanijos užsienio reikalų sekretorius Malcolmas Rifkindas, visą rašymo laikotarpį jį rėmė tuometinis ministras pirmininkas Tony Blairas.

Trejus su puse metų - tiek laiko tereikėjo knygai parašyti, nes archyvas buvo puikiai klasifikuotas, - Ch.Andrew buvo draudžiama ne tik su kuo nors aptarinėti rašomos knygos, jis negalėjo nė žodeliu užsiminti apie savo darbą niekam, net ir kolegoms Kembridže.

Kai Ch.Andrew pirmą kartą pamatė V.Mitrochino archyvą, jam užgniaužė kvapą: čia buvo iki tol niekam nežinoma informacija apie slaptas KGB operacijas visame pasaulyje. Vienintelės trys šalys, neminimos archyve, buvo Andora, Monakas ir Lichtenšteinas (net apie San Mariną čia buvo įdomios informacijos). Tapo aišku, kad V.Mitrochinas anksčiau galėjo prieiti net prie pačių slapčiausių KGB dokumentų, tarp jų - kagėbistų, kurie užsimaskavę kaip užsienio emigrantai gyvena visame pasaulyje, tapatybės duomenų ir maskuotis susikurtų istorijų.

V.Mitrochinas, su velnišku užsidegimu daugybę metų kaupęs savo archyvą, troško kuo plačiau pasauliui atskleisti KGB įrašus. Vis dėlto apie save patį kalbėti vengė. Jis seniai yra įvaldęs meną likti nepastebėtas - praeiviai šiaip antrą kartą į jį nepažvelgia. Tik vėliau, po ilgų Kembridžo profesoriaus įkalbinėjimų, kad verta įtraukti jo paties istoriją knygos pradžioje, pasidavė.

"Mitrochino archyvas" negali būti suvokiamas grynai vakarietiškais terminais, kaip ir pats Vasilijus Mitrochinas. Dažniausia mūsų klaida, kalbant apie KGB - bandymas prilyginti jį Vakarų žvalgybos biurams. Žinoma, Vakarai ir Rytai pasitelkia kai kuriuos panašius operacijų metodus. Tačiau pagrindinis skirtumas tarp posovietinės ir Vakarų Europos demokratijos yra būtent abiejų šalių žvalgyba.

Šis skirtumas ryškiausias buvo Stalino valdymo laikais. Antrojo pasaulinio karo išvakarėse Stalinas įsakė NKVD sumedžioti didįjį, nors visai nepavojingą sovietų eretiką L.Trockį Meksikoje - ši operacija jam buvo svarbesnė nei rinkti medžiagą apie Adolfą Hitlerį.

Karo įkarštyje didžiausia Sovietų žvalgybos vadų - o ir paties Stalino - baimė buvo ta, kad Žymusis penketukas (Kembridžo penketukas) - ko gera, stipriausia Sovietų užsienio agentų grupė iš tikrųjų dirbo britų žvalgybai.

Paskutiniais savo valdymo metais Stalinas dažnai it apsėstas medžiojo labiau įsivaizduojamus nei tikrus titoistus ir zidonistus. O gyvenimo pabaigoje pagrindinis jo užsienio politikos tikslas, kaip manoma, buvo MGB duotas įsakymas nužudyti maršalą J.B.Tito, kuris padėjo L.Trockiui tapti ryškiausiu Sovietų šalių bloko pabėgėliu.

Stalinas vieną įtakingiausių šnipinėjimo vadų L.Beriją vadino "mano Himmleris". Vakarų žvalgyba niekada neturėjo vado, kuris galėtų lygintis su L.Berija arba SS vadu Himmleriu.

Net ir po Stalino mirties bei mirties bausmės L.Berijai įvykdymo 1953-iaisiais pagrindiniai Vakarų ir Rytų žvalgybos biurų tikslai išliko kardinaliai skirtingi. Ko gera, paprasčiausia įvertinti žvalgybinės operacijos svarbą yra pateikiant klausimą: ar dėl šios informacijos vidury nakties būtų žadinamas svarbus šalies ministras? Atsakymas į šį klausimą Maskvoje dažnai buvo kitoks nei Vakarų Europos sostinėse. Pavyzdžiui, 1978 metų spalio 27 dieną KGB šnipas Osle Leonidas Makarovas paryčiais paskambino Politbiuro nariui Michailui Suslovui, tiesiogiai atsakingam už ideologinį tyrumą. Kodėl? Ne tam, kad praneštų, jog kone beprasidedanti didžiulė tarptautinė krizė. Jis norėjo pasakyti, kad Rusijos disidentas Jurijus Orlovas negavo Nobelio premijos. Žvalgybos biuras Osle buvo pasveikintas už "operacinį efektyvumą" siekiant šio visiškai tariamo ir iš tikrųjų nė kiek jų nepasiekto tikslo. Sunku įsivaizduoti, kad kokios nors Vakarų Europos valstybės ministras būtų pažadintas vidury nakties dėl panašios naujienos.

Iki vadinamojo "Mitrochino archyvo" dabartinė slaptoji Rusijos žvalgyba SVR (Služba vnešnej razvedki) buvo tokia slapta, kad apie jokį knygos rašymą negalėjo būti nė kalbos.

Kai Vokietijos žurnalas "Focus" 1996 metais pranešė, kad buvęs KGB pareigūnas pabėgo į Didžiąją Britaniją, su savimi išveždamas "tūkstančių Rusijos šnipų pavardžių sąrašą", SVR atstovė Tatjana Samolis kategoriškai paneigė šią žinią. "Visiška nesąmonė. Tūkstančiai žmonių! To paprasčiausiai nebūna! - pareiškė ji. - Bet kuris renegatas gali gauti vieno ar dviejų, gal net trijų agentų vardus, bet ne tūkstančių!"

Vis dėlto faktai daug skandalingesni nei SVR neįmanoma pavadinta istorija. KGB dezertyras į Didžiąją Britaniją kartu atsivežė ne kelis šimtus, bet kelis tūkstančius Sovietų agentų ir žvalgybininkų visame pasaulyje, - kai kurie jų seniai gyvena įsislaptinę užsienyje, užsimaskavę kaip užsienio emigrantai. Nė vienas, šnipinėjęs sovietams nuo Spalio revoliucijos iki M.Gorbačiovo žlugimo laikų nuo šiol negali būti tikras, kad jo paslaptis vis dar saugi.

V.Mitrochinas taip pat surinko informaciją apie Šaltojo karo metu vykdytas KGB operacijas, kurioms vadovavo dabartinis SVR vadovas Večiaslavas Trubnikovas ir kiti tuometiniai vyresnieji KGB pareigūnai. Jei visos SVR vyresnybės paslaptys nebesaugios, tai žemesniojo rango agentai juo labiau negali jaustis saugūs.

Kai britų slaptoji tarnyba SIS išvežė buvusį rusų šnipą ir jo šeimą iš Rusijos 1992-aisiais, kartu paėmė ir šešias bylas su užrašų kopijomis apie slapčiausias KGB bylas nuo 1918 metų, kurias agentas rinko kasdien beveik dvylika metų, iki pat savo atsistatydinimo 1984-aisiais.

Tą akimirką, kai V.Mitrochino archyvas pasiekė Didžiąją Britaniją, SIS suprato, kad jo turinys yra nepaprastai reikšminga sovietų kontržvalgybos istorija, ne tik "į dienos šviesą iškelianti KGB veiklą Vakarų Europos šalyse, bet drauge padėsianti užkirsti kelią daugeliui dabartinių Rusijos taikinių pasiekiamumui". Amerikos CŽV ir FBI užrašus savo ruožtu pavadino "užbaigčiausia ir išsamiausia kada nors gauta informacija".

Tuo tarpu Rusijos SVR ėmėsi priemonių užtikrinti, kad daugiau niekada joks archyvaras negalėtų neribojamas prieiti prie slaptųjų bylų, kaip galėjo V.Mitrochinas. Ir ne tik tai. Kaip ir pirmoji KGB valdyba, dabartinis SVR turi "specialiųjų veiksmų skyrių", vadinamąjį MS departamentą, užsiima dezinformacijos skleidimu. Būtent šiam departamentui buvo pavesta kaip įmanoma labiau sumenkinti (gal apskritai užkirsti kelią) V.Mitrochino archyvo paviešinimo pasekmes.

Po knygos pasirodymo tapo žinomi du rusų bandymai infiltruoti savo šnipus į Vakarų Europos žvalgybos biurus, kurių užduotis buvo paskleisti vieną ir tą pačią pasakaitę apie V.Mitrochiną ir jo archyvą: neva SVR nusprendusi atlikti masinį valymą ir atsikratyti į atsargą išėjusių ir atsistatydinusių agentų, kuriuos paveldėjo iš KGB. Todėl pavedė buvusiam KGB archyvarui V.Mitrochinui perduoti jų pavardes Vakarams. Ši operacija nepavyko dėl dviejų priežasčių.

Pirmiausia Vakarų žvalgybos biurai buvo spėję įsitikinti, kad V.Mitrochino archyvas - pernelyg vertinga informacija, jog SVR būtų galėjusi savo noru atiduoti jį Vakarams. Antra, abu SVR "kurmiai" buvo greitai ir efektyviai išaiškinti.

Nevykę bandymai apjuodinti V.Mitrochiną tik dar kartą įrodė didelį SVR susirūpinimą ir siaubingus V.Mitrochino archyvo padarinius rusų žvalgybai. Ramiai miegoti jiems neleidžia ir žinojimas, kad dar daugybė atskleistų paslapčių laukia savo valandos būsimame antrame "Mitrochino archyvo" tome.

I byla

Buvęs KGB pareigūnas, surinkęs šį neįtikimą archyvą, V.Mitrochinas, šiuo metu gyvena Didžiojoje Britanijoje.

Gimė Centrinėje Rusijoje 1922-aisiais, pradėjo savo karjerą kaip Sovietų užsienio žvalgybos pareigūnas 1948-aisiais, tuo metu, kai MGB (Valstybės saugumo ministerijos, būsimos KGB) užsienio žvalgybos ir GRU (Sovietų karinės žvalgybos) padaliniai buvo laikinai sujungti į vieną - Informacijos komitetą.

1952 metais, kai V.Mitrochinas buvo išsiųstas į pirmąją savo užduotį, komitetas iširo ir MGB grįžo prie savo ankstesnės tradicinės konkurencijos su GRU. Pirmieji penkeri V.Mitrochino metai žvalgyboje prabėgo paranojiškoje atmosferoje, kurią sukėlė paskutinės J.Stalino diktatūros gyvavimo dienos, kai žvalgybos biurams buvo įsakyta rengti raganų medžioklę prieš labiau įsivaizduojamus nei tikrus titoistų ir zidonistų rengiamus sąmokslus.

1953-iųjų sausį MGB oficialiai apkaltinta "budrumo trūkumu" tiriant minėtus sąmokslus. Sovietų naujienų agentūra TASS pranešė sensacingą žinią, kad per kelerius pastaruosius metus pasaulio zidonistai ir Vakarų žvalgybos biurai "kartu su žydų daktarų teroristų grupuote parengė planą", kaip išstumti Sovietų Sąjungą iš pasaulio lyderės pozicijų. Per paskutinius du J.Stalino valdymo mėnesius MGB iš paskutiniųjų stengėsi įrodyti savo veiksnumą susemdama šio iš tikrųjų neegzistuojančio sąmokslo rengėjus. Nors ši kampanija prieš zidonistus realybėje buvo menkai užmaskuotas išpuolis prieš žydus.

Prieš pat J.Stalino mirtį 1953 metų kovą V.Mitrochinui buvo įsakyta ištirti "Pravdos" korespondento Paryžiuje Jurijaus Žukovo ryšius su zidonistais. Žurnalistas tapo įtariamuoju dėl savo žydų kilmės žmonos. V.Mitrochinui susidarė įspūdis, kad žiaurusis J.Stalino apsaugos vadas Lavrenti Pavlovičius Berija planavo apkaltinti J.Žukovą dalyvavus tariamame žydų daktarų sąmoksle. Tačiau praėjus keliems mėnesiams po J.Stalino mirties L.Berija staiga pareiškė, kad jokio sąmokslo iš tikrųjų niekada nebuvo, ir paleido visus įtariamuosius.

Sulig 1953-iųjų vasara beveik visus L.Berijos bendražygius prezidiume jau vienijo kito sąmokslo baimė - kad jis planuoja valstybės perversmą ir gviešiasi atsisėsti į J.Stalino kėdę. Liepos mėnesį viešėdamas užsienyje V.Mitrochinas gavo ypač slaptą telegramą, kurią iššifravęs apstulbo: L.Berija buvo apkaltintas "nusikalstamais veiksmais prieš partiją ir valstybę". Tik vėliau V.Mitrochinas sužinojo, kad L.Berija buvo suimtas specialiame prezidiumo posėdyje birželio 26 dieną, o sąmokslą prieš jį surengė jo pagrindinis konkurentas Nikita Sergejevičius Chruščiovas.

Vėliau beveik visą laiką iš kalėjimo vienutės L.Berija rašė laiškus buvusiems bendražygiams maldaudamas pasigailėti, prašydamas "surasti nors mažiausią darbelį jam". Tuo metu bendražygiai, nebejausdami L.Berijos grėsmės, tik juokėsi iš jo ašaringų rašliavų.

Gruodžio 24 dieną paskelbta, kad L.Berija nuteistas Aukščiausiajame Teisme ir jam buvo įvykdyta mirties bausmė. Nei jo atsakomybė už masines žudynes J.Stalino laikais, nei jo paties nepilnamečių mergaičių prievartavimai negalėjo būti paviešinti dėl baimės komunistų režimui užtraukti gėdą, todėl jį pripažino kaltu dėl tariamo sąmokslo su britų ir kitų Vakarų Europos valstybių žvalgybos agentūromis "atgaivinti kapitalizmą ir atkurti buržuazinį valdymą". Štai taip L.Berija, po Jagodos ir Ježovo 1930-aisiais, tapo trečiuoju Sovietų Sąjungos saugumo vadu, kuris buvo sušaudytas už nusikaltimus, tarp kurių buvo ir (tariamas) tarnavimas britų slaptuoju agentu. Pagal grynai stalininę tradiciją "Didžiosios sovietų enciklopedijos" prenumeratoriams buvo siūloma "mažu peiliuku arba skustuvu" ištrinti įrašą apie L.Beriją, o vietoj jo įklijuoti straipsnį apie Beringo jūrą.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"