TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

"Mitrochino archyvas"

2007 08 31 0:00

Skiriama visiems, kurie norėjo pasakyti tiesą, bet negalėjo. (Tęsinys. Pradžia rugpjūčio 25 d. numeryje)

I dalis.

Pirmasis oficialus stalinizmo išsižadėjimas buvo plojimais sutikta N.Chruščiovo slapta kalba uždarame XX Sovietų Sąjungos Komunistų partijos kongreso (KPSS) suvažiavime 1956-ųjų vasarį. Stalino "asmenybės kultas", pareiškė Chruščiovas, "atsakingas už visą seriją be galo rimtų ir sunkių nusižengimų Partijos principams, Partijos demokratijai, revoliucijos įstatymams".

Šia kalbą slaptu laišku Centro komitetas perdavė KGB Partijos organizacijai. Skyrius, kuriame dirbo V.Mitrochinas, užtruko dvi dienas analizuodamas laišką. Vasilijus iki šiol atsimena skyriaus vado Vladimiro Vasilijavičiaus Ženichovo (vėliau KGB rezidento Suomijoje) perskaičius laišką padarytas išvadas: "Stalinas buvo banditas!"

Kai kurie Partijos nariai buvo pernelyg šokiruoti - arba atsargūs, - kad ką nors pasakytų. Kiti sutiko su V.Ženichovu. Nė vienas nedrįso užduoti klausimo, kuris, V.Mitrochinas neabejojo, sukosi visų mintyse: "Kur buvo Chruščiovas, kai visi šie nusikaltimai buvo vykdomi?"

Po slaptosios kalbos V.Mitrochinas neapdairiai pernelyg atvirai ją pakritikavo. Nors jo paleistos kritikos strėlės į KGB valdymą, palyginti su vakarietiškais standartais, buvo gana švelnios, 1956-ųjų pabaigoje V.Mitrochinas buvo nušalintas nuo operacijų ir perkeltas į FCD archyvus, kur pagrindinis jo darbas buvo atsakinėti į užklausimus iš kitų skyrių ir provincijos KGB.

Čia V.Mitrochinas sužinojo, jog Berijos asmens byla buvo sunaikinta N.Chruščiovo nurodymu, kad neliktų jokios kompromituojančios medžiagos, kurią jis buvo surinkęs apie savo buvusius bendražygius, pėdsako.

V.Mitrochinas buvo aistringas rusų rašytojų, kurie užsitraukė Stalino nemalonę paskutiniais jo valdymo metais ir vėl buvo pradėti publikuoti 1950-ųjų viduryje, skaitytojas. Pirmuoju dideliu literatūriniu įvykiu Maskvoje po Stalino mirties tapo naujų Boriso Pasternako, paskutiniojo žymaus rusų rašytojo, karjerą pradėjusio prieš revoliuciją, eilėraščių publikavimas 1954-aisiais (pastarąjį kartą jo kūryba buvo skelbta dar 1945-aisiais) literatūriniame žurnale, pavadinus "Eilėraščiai iš romano "Daktaras Živago" ir pridėjus trumpą tuo metu dar nebaigto ir nepasirodžiusio veikalo aprašymą.

Vis dėlto buvo nuspręsta, jog visas romanas "Daktaras Živago" pernelyg pavojingas režimui, kad jį būtų galima išleisti, ir 1956-aisiais oficialiai uždraustas. Romane Živago, išgirdęs naujienas apie prasidėjusią bolševikų revoliuciją, "lieka sukrėstas ir giliai sujaudintas šio momento didybės ir mąsto apie jo reikšmę ateinantiems amžiams". Tačiau vėliau B.Pasternakas aprašo neabejotiną bolševikų režimo tuštumą. Leninas tampa "keršto įsikūnijimu", Stalinas - "rauplėtu Kaligula".

B.Pasternakas tapo pirmuoju sovietų rašytoju nuo 1920-ųjų, kuris sugebėjo apeiti draudimą publikuoti jo darbus Rusijoje ir išleido juos užsienyje.

Įteikdamas "Daktaro Živago" rankraštį savo leidėjo Italijoje atstovui Giangiacomo Feltrinelli, tarė jam melancholiškai juokdamasis: "Taigi, kviečiu jus stebėti, kaip stosiu akis į akį prieš šaunamąjį būrį!" Netrukus paklusdamas oficialiam įsakymui B.Pasternakas nusiuntė telegramą G.Feltrinelli ir pareikalavo sustabdyti jo romano leidybą. O paslapčia išsiuntė jam laišką ragindamas tęsti darbą.

Išleistas pirmą kartą Italijoje 1957-ųjų lapkritį, "Daktaras Živago" tapo bestseleriu ir buvo išverstas į dvidešimt keturias užsienio kalbas. Kai kurie Vakarų kritikai jį vadino geriausiu Rusijos romanu nuo Levo Tolstojaus "Prisikėlimo" 1899-aisiais. Dar didesniu pasityčiojimu iš Maskvos už "Daktaro Živago" sėkmę tapo 1958-aisiais Borisui įteikta Nobelio premija už nuopelnus literatūrai. Duodamas interviu Švedijos Akademijos kabelinei televizijai B.Pasternakas sakė esąs "be galo dėkingas, sujaudintas, apimtas pasididžiavimo, priblokštas, labai sumišęs".

Tuo metu Sovietų rašytojų sąjungos laikraštis "Literaturnaja gazeta" jį išvadino "literatūros Judu, kuris išdavė savo liaudį dėl trisdešimties auksinių - Nobelio premijos". Nepaprastai spaudžiamas B.Pasternakas nusiuntė į Stokholmą telegramą, kurioje pareiškė atsisakantis Nobelio premijos: "atsižvelgdamas į visuomenės, kuriai priklausau, reakciją dėl premijos".

Nors B.Pasternakas nebuvo vienas mėgstamiausių V.Mitrochino rašytojų, oficialiame "Daktaro Živago" pasmerkime jis įžvelgė tipišką N.Chruščiovo kultūrinį barbariškumą. "Literatūros ir meno raida socialistinėje visuomenėje, - pareiškė N.Chruščiovas, - vyksta taip, kaip nurodo Partija". V.Mitrochiną taip papiktino Maskvos rašytojų sąjungos neostalinistinis "Daktaro Živago" pasmerkimas, kad jis netgi nusiuntė anoniminį protesto laišką į "Literaturnaja gazeta" 1958-ųjų spalį. Nors laišką parašė kairiąja ranka, kad iškreiptų savo rašyseną, dar kurį laiką drebėjo bijodamas, kad bus demaskuotas.

V.Mitrochinas iš KGB archyvų žinojo, kokių ypatingų priemonių dažnai imamasi anoniminių laiškų autoriams susekti. Jis netgi baiminosi, jog KGB laboratorijoje jo tapatybę nustatys iš seilių, nes užklijuodamas voką lyžtelėjo klijuojamą vietą. Visas šis epizodas tik dar labiau sustiprino V.Mitrochino nusivylimą N.Chruščiovu, kuris slaptame savo pranešime apie būsimą destalinizacijos programą 1956-aisiais kalbėjo viena, o realybėje darė kita. V.Mitrochinas įtarė, jog N.Chruščiovas asmeniškai įsakė persekioti B.Pasternaką, kad tai būtų įspėjimas visiems kitiems, išdrįsusiems bent pagalvoti apie jo autoriteto sumenkinimą.

Vis dėlto V.Mitrochinas puoselėjo viltį ne dėl to, kad sugrius sovietų režimas, o kad pagaliau iškils naujas lyderis be stalinistinės praeities. Kai 1958-ųjų pabaigoje KGB vadą Serovą išstūmė vienas didžiausių jo kritikų Aleksandras Šelepinas, V.Mitrochinas patikėjo, kad iškilo naujas lyderis. Vos keturiasdešimties A.Šelepinas pasižymėjo per Antrąjį pasaulinį karą kaip partizanų vadas. Būdamas Komjaunimo sąjungos vadas nuo 1952-ųjų iki 1958-ųjų, jis mobilizavo tūkstančius jaunų žmonių N.Chruščiovo "Plėšinių kampanijai", kad dirvonuojančias apleistas stepes paverstų dirbamomis dirvomis. Nors daugelį šių kolūkių laukų vėliau užpuolė ir sunaikino dirvos erozija, iš pat pradžių kampanija sulaukė neįtikimo pasisekimo. Sovietų kino kronikos liaudžiai rodė begalines derliaus prikrautų kombainų eiles, dardančias su javais per stepes, nusidriekusias kiek akis užmato.

Kaip V.Mitrochinas ir tikėjosi, A.Šelepinas netruko išvalyti KGB, daugelį senų stalinistų pakeitė jaunais šviesiais komjaunuoliais. Vasilijui įspūdį darė ir tai, kaip A.Šelepinas kreipdavosi į liaudį per televiziją - trumpai žvilgtelėdavo į savo užrašus ir kalbėdavo žvelgdamas tiesiai į kameras, ne taip kaip dauguma sovietų lyderių, kurie skaitydavo paruoštą tekstą iš lapų. A.Šelepinas siekė KGB suteikti kitą įvaizdį. "Socialistinių teisėsaugos organų nusižengimams, - sakė jis 1961-aisiais, - galutinai užkirstas kelias. Čekistai (KGB pareigūnai) nuo šiol gali drąsiai su švaria sąžine žvelgti Partijai ir liaudžiai į akis."

Kaip Berijos prieš jį ir Andropovo po jo, A.Šelepino ambicijos siekė kur kas toliau nei KGB vado kėdė. Dar tada, kai jo, dvidešimtmečio studento, kažkas paklausė, kuo jis norėtų tapti, pasak rusų istoriko Roy'aus Medvedevo, jis iškart atsakė: "Vadu!" KGB A.Šelepinui buvo tik tarpinis karjeros laiptelis į pirmojo CPSU sekretoriaus kėdę. 1961-ųjų gruodį jis paliko KGB, tačiau toliau stebėjo jo darbą kaip galingo naujojo Partijos ir valstybės kontrolės komiteto vadovas.

A.Šelepino vietą KGB užėmė jo jaunas, tačiau ne toks dinamiškas, protežė, trisdešimt septynerių Vladimiras Semičatny. N.Chruščiovo įsakymu, jis toliau valė tą archyvo dalį, kuri pernelyg priminė stanilistinę Prezidiumo veiklą - įsakė sunaikinti devynis tomus failų apie Komiteto narių, vyresniųjų žvalgybos karininkų ir užsienio komunistų, gyvenusių Maskvoje Stalino laikotarpiu, likvidavimą.

V.Mitrochinas vis dar tikėjo, kad A.Šelepinas yra būsimasis Pirmasis sekretorius ir nė kiek nenustebo, kai jis tapo vienu valstybės perversmo lyderių 1964-aisiais, kai buvo nuverstas N.Chruščiovas. Tačiau daugelis Prezidiumo narių vis dar pernelyg ryškiai prisiminė Beriją, todėl jie nebuvo pasiruošę priimti saugumo vado Partijos lyderiu. Daugumai A.Šelepino bendražygių kur kas patrauklesnė pasirodė Leonido Brežnevo, kitados pakeitusio N.Chruščiovą Pirmojo (vėliau Generalinio) sekretoriaus kėdėje, kandidatūra: malonus, lengvamanis ir pakantus opozicinėms frakcijoms, nors sugebantis meistriškai manevruoti politikoje.

1967-aisiais L.Brežnevas jau buvo pakankamai stiprus, kad nustumtų nepopuliarų Semičastny ir pašalintų vis dar ambicijų pilną A.Šelepiną, kuris buvo iš Partijos ir valstybės kontrolės komiteto išgrūstas į palyginti neįtakingos Profsąjungų tarybos vado postą. Atvykęs į savo naująjį kabinetą A.Šelepinas rado savo pirmtako Viktoro Grišino įsirengtą specialią masažo svetainę gretimame kambaryje. Keršydamas už savo pažeminimą pareigose, A.Šelepinas kurį laiką po Maskvą nešiojo gandus apie V.Grišino seksualinius žygdarbius.

Svarbiausia A.Šelepino ir Semičastny nušalinimo pasekmė buvo Jurijus Andropovas, kuris tapo KGB vadu. Andropovas turėjo, kaip išsireiškė kai kurie jo pavaldiniai, "vengrišką kompleksą". Būdamas Tarybų Sąjungos ambasadoriumi Budapešte per Vengrijos pavasarį 1956-aisiais jis su siaubu pro ambasados langą stebėjo, kaip nekenčiamo Vengrijos saugumo pareigūnai kabinami ant stulpų. Vengrijos prisiminimai J.Andropovą persekiojo visą likusį gyvenimą, taip pat baimė, kad visagalė vienvaldė komunistų valstybė gali pradėti griūti. Kai kiti komunistų režimai vėliau pasirodė esą pavojuje - Prahoje 1968-aisiais, Kabule 1979-aisiais, Varšuvoje 1981-aisiais, - jis buvo įsitikinęs, kad tik ginkluotosios jėgos, kaip kad Budapešte 1956-aisiais, galėjo juos išgelbėti. J.Andropovo paskyrimas Partijos sekretoriumi 1967-aisiais parodė, kad L.Brežnevas numatė, jog KGB saugos politinę saugumo ir žvalgybos sistemų kontrolę.

J.Andropovas tapo ilgiausiai išsilaikiusiu ir sumaniausiu KGB vadu, o jo penkioliktuosius vadovavimo KGB metus vainikavo L.Brežnevo padovanotas Generalinio sekretoriaus postas 1982-aisiais.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"