TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

"Mitrochino archyvas"

2007 09 07 0:00

Skiriama visiems, kurie norėjo pasakyti tiesą, tačiau negalėjo.

Pirmoji didelė krizė J.Andropovą KGB ištiko, kai "Prahos pavasario" Čekoslovakijos reformatoriai pabandė sukurti tai, ką Kremlius regėjo kaip ortodoksams nepriimtiną "socializmą su žmogiškuoju veidu". Kaip N.Chruščiovo slaptoji kalba, taip ir Varšuvos pakto karinių pajėgų invazija į Čekoslovakiją 1968-ųjų rugpjūtį buvo svarbus lūžis V.Mitrochino, kaip jis pats vadina, "persiorientavimo odisėjoje".

Prasidėjus "Prahos pavasariui" Vasilijų išsiuntė į Rytų Vokietiją, todėl jis intensyviai sekė "BBC World Service", Laisvojo radijo, "Deutsche Welle" ir Kanados radijo bei televizijos reportažus iš Čekoslovakijos rusų kalba. Tačiau neturėjo su kuo pasidalyti savo simpatijomis Prahos reformoms.

Vienas epizodas, likus maždaug mėnesiui iki sovietų tankams įvažiuojant į Prahą, V.Mitrochinui padarė ypač didelį įspūdį. Pirmosios vyriausiosios užsienio žvalgybos valdybos V skyriaus ("ypatingosios užduotys") pareigūnas, pulkininkas Viktoras Riabovas, Vasilijui pasakė "kelioms dienoms išvykstantis į Švediją", tačiau nutaisė tokią miną, iš kurios V.Mitrochinui tapo aišku, jog ne Švedija jo tikrasis kelionės tikslas.

Sugrįžęs V.Riabovas po kelių dienų V.Mitrochinui pasiūlė paskaityti įdomų straipsnį rytdienos "Pravdos" numeryje ir užsiminė, kad tai susiję su jo kelionės užduotimi. Perskaitęs straipsnį, kad "imperialistų armijos lizdas" rastas Čekoslovakijoje, Vasilijus iš karto suprato: straipsnelį pakišo V.Riabovas su kitais V skyriaus pareigūnais, kad sukompromituotų reformistus.

Netrukus po "Prahos pavasario" sutriuškinimo V.Mitrochinas klausėsi J.Andropovo kalbos KGB Rytų Vokietijoje biure Berlyno priemiestyje Karlshorste. Kaip ir Šelepinas, J.Andropovas kalbėjo žvelgdamas į klausytojus, ne taip, kaip dauguma Sovietų Sąjungos vadovų, kurie skaitydavo parengtą tekstą iš lapo. Jo pasiaiškinimas dėl invazijos į Čekoslovakiją šį kartą buvo kur kas mažiau įtikinamas nei tas, kuris buvo pateiktas sovietų liaudžiai. Tai buvo vienintelis kelias užtikrinti sovietų valdžios saugumą ir naująją Europos tvarką, kilusią iš II didžiojo tėvynės karo - taip primygtinai aiškino jis. V.Mitrochinas iš Varšuvos pakto invazijos padarė visiškai kitokias išvadas: Čekoslovakijos "socializmo su žmogiškuoju veidu" sutriuškinimas jam įrodė, kad Sovietų Sąjungos sistema nepataisoma. Jis regėjo Rusijos žmones, pavergtus trigalvio slibino: Komunistų partijos, privilegijuotosios nomenklatūros ir KGB.

Grįžęs į Maskvą V.Mitrochinas toliau gaudė menkiausius Vakarų žiniasklaidos pranešimus - daugiausia apie kasdienius Jungtinių Tautų visuotinės žmogaus teisių deklaracijos pažeidimus Sovietų Sąjungoje.

Stiprėjant komunistų kovai su "ideologijos ardymu", Vasilijus stebėjo, kaip vis dažniau ir vis įvairesniais metodais, kada tik panorėjusi, KGB manipuliavo Sovietų Sąjungos teisine sistema. Vėliau archyvaras pasidarė Sovietų Sąjungos Aukščiausiojo Teismo teisėjo A.F.Gorchino 1967-ųjų gruodį Andropovui atsiųsto pataikūniško sveikinimo penkiasdešimtųjų "Čeka" įkūrimo metinių proga kopiją:

"Sovietų Sąjungos teismai ir SSRS valstybės saugumo komitetas (KGB) yra iš to paties meto. Bet tai ne svarbiausias juos siejantis dalykas. Pagrindinis dalykas yra vienodi uždaviniai.

Mes džiaugiamės galėdami pažymėti, kad valstybės saugumo komitetai ir teismai bendradarbiaudami išsprendė sudėtingus uždavinius puikiai suprasdami vieni kitus ir palaikydami draugiškus profesinius ryšius."

Vasilijus atrado vis daugiau įrodymų tiek klasifikuotame biuro žurnale "KGB Sbornik", tiek bylose, kad J.Andropovą apėmusi manija sunaikinti visas pasipriešinimo sovietų ideologijai formas ir įtikinti liaudį, jog kova už žmogaus teises tėra plataus masto imperialistų sąmokslo sugriauti Sovietų Sąjungą dalis.

1968 metais J.Andropovas išleido KGB vado įsakymą Nr. 0051 "Dėl valstybės saugumo tarnybų susivienijimo kovai su ideologine diversija", kuriame reikalavo didesnio agresyvumo kovojant tiek su disidentais šalyje, tiek su jų imperialistais šalininkais. Didesnio agresyvumo pavyzdys, kuris V.Mitrochiną, didelį Kirovo baleto gerbėją, ypač šokiravo, buvo planas suluošinti baleto žvaigždę ir renegatą Rudolfą Nurijevą - apie tai Vasilijus perskaitė bylose.

1970-ųjų pradžioje V.Mitrochino politinėms pažiūroms jau didelę įtaką darė disidentinė kova, kurią jis turėjo galimybę sekti tiek KGB įrašuose, tiek Vakarų žiniasklaidoje. "Buvau vienišius, - prisimena jis, - tačiau dabar žinau, kad iš tikrųjų nebuvau vienišas." Nors Vasilijus niekada neturėjo minties pats tiesiogiai įsitraukti į judėjimą už žmogaus teises, Sovietų Sąjungos disidentų leidžiami ir paslapčia platinami žurnaliukai įkvėpė jį surinkti ir suklasifikuoti disidentų skleidžiamą medžiagą apie sovietų valdžios nusikaltimus. Pamažu idėja transformavosi į mintį surinkti savo paties archyvą apie KGB operacijas užsienyje.

Tinkama proga pasitaikė 1972-ųjų birželį, kai Pirmoji vyriausioji (užsienio žvalgybos) valdyba iš perpildytos Maskvos centrinės būstinės pagrindiniame KGB biure Lubiankoje persikėlė į naują pastatą Jaseneve, Maskvos pietryčiuose, už pusės mylios nuo išorinio žiedinio kelio. Pagrindinį Y raidės formos septynių aukštų pastatą, kurį suprojektavo suomių architektas, iš vienos pusės supo prijungta salė ir biblioteka, iš kitos - poliklinika, sporto kompleksas ir baseinas, taip pat iš jo atsivėrė nuostabus beržais apsodintų kalvų, žaliuojančių ganyklų ir - vasarą - kviečių ir rugių laukų vaizdas. Kituose KGB biuruose Maskvos centre, kur dažniausiai žmonės dirbo susigrūdę, Jasenevas buvo vadinamas - dažniausiai su pavydu - Giriomis.

Per kitus dešimtį metų dirbdamas tiek Lubiankoje, tiek Jaseneve, Vasilijus vienas pats turėjo patikrinti ir užantspauduoti maždaug 300 000 archyvo bylų prieš jas išsiunčiant į naująsias patalpas Giriose.

Prižiūrėdamas bylų patikrinimą, inventoriaus ir pavardžių abėcėlinės rodyklės surašymą V.Mitrochinas laisvai priėjo prie jį dominančių bylų. Be V.Mitrochino, tik vos keli KGB pareigūnai yra turėję galimybę praleisti tiek daug laiko skaitydami žvalgybos užsienyje bylas ir likti nepastebėti. Už archyvo sienų tik patys aukščiausi KGB pareigūnai galėjo laisvai prieiti prie bylų, tačiau nė vienas neturėjo laiko perskaityti daugiau nei Vasilijaus jiems pažymėtą medžiagos dalį.

Paprastai V.Mitrochinas kiekvieną pirmadienį, antradienį ir penktadienį dirbdavo Jaseneve, trečiadieniais jis vykdavo į Lubjanką, kur dirbdavo su pačiomis slapčiausiomis Pirmosios vyriausiosios valdybos(PVV) bylomis, kurias S skyrius kaupė apie "nelegalus" - KGB pareigūnus ir agentus, dažniausiai Sovietų Sąjungos tautybės. Jie įsislaptinę kaip nelegalūs užsienio gyventojai dirbo KGB jiems paskirtose užsienio valstybėse.

Kai tik Vasilijus peržiūrėdavo ir patikrindavo bylas, kiekviena jų siunta sukrauta į konteinerius ir užantspauduota, ketvirtadienio rytais keliaudavo į Jasenevą. V.Mitrochinas pats lydėdavo siuntas ir patikrindavo, kad viskas vyktų sklandžiai. Visi skyriai persikėlė į naująsias PVV patalpas 1972-aisiais, vienintelis S skyrius liko Lubjankoje dar vieną dešimtmetį.

Todėl V.Mitrochinas daugiau laiko praleisdavo prie S skyriaus - pačios slapčiausios visoje PVV - bylų, nei prie kitų Sovietų užsienio žvalgybos skyrių. "Nelegalai" skleidė mistinę aurą, tad kėlė susidomėjimą net ir KGB viduje. Prieš įkurdinant juos užsienyje, kiekvienas šnipas turėdavo duoti melodramatišką ir pompastišką priesaiką:

"Labai vertindamas Partijos ir Tėvynės man parodytą pasitikėjimą ir būdamas labai dėkingas už sprendimą išsiųsti mane į karščiausią kovos už mano liaudies interesus lauko tašką kaip garbingas savo Tėvynės sūnus aš geriau jau kentėsiu, nei išduosiu man patikėtas paslaptis ar atiduosiu svarbią medžiagą, kuri galėtų padaryti Sąjungai politinę žalą, priešams į rankas. Aš prisiekiu tarnauti Partijai, Tėvynei ir sovietų žmonėms kiekvienu savo širdies dūžiu, kiekviena savo nugyventa diena."

Bylos parodė, kad prieš Antrąjį pasaulinį karą didžiausių laimėjimų užsienyje pasiekė legendinė šnipų grupė, dažnai vadinama "Didžiaisiais nelegalais". Po Antrojo pasaulinio karo KGB bandė susigrąžinti savo prieškarinę šlovę sukurdama nelegalų, intensyviai bendradarbiaujančių su legaliai svečios šalies sostinėje gyvenančiais piliečiais, - dažniausiai dirbančiais diplomatinį ar kitokį oficialų darbą - tinklą.

S skyriaus įrašai atskleidė netgi keletą individualių žygdarbių. KGB "nelegalai" sėkmingai susikūrė fiktyvias užsienio piliečių tapatybes ir įsitvirtino įvairiausiose darbo sferose - nuo Kosta Rikos ambasadoriaus iki pianino derintojo pas Niujorko gubernatorių. Net M.Gorbačiovo laikais KGB propaganda toliau skelbė, kad "nelegalai" iš Sovietų Sąjungos yra labiausiai atsidavę tarnystei slaptojoje žvalgyboje iš visų jos skyrių. Į pensiją išėjęs KGB agentas Didžiojoje Britanijoje George'as Blake'as rašė 1990-aisiais:

"Tik žmogus, kuris labai tiki idealu ir tarnauja didžiam reikalui, sutiks pradėti tokią karjerą, tad geriausiai tinkantis žodis čia greičiausiai yra "pašaukimas". Tik žvalgybos tarnyba, dirbanti didžiam tikslui, gali pareikalauti šitokios aukos iš savo pareigūnų. Štai kodėl, kiek aš žinau, bet kuriuo taikos metu vienintelė sovietų žvalgyba turėjo savo nelegalus užsienyje."

Ir dabar dar SVR tęsia KGB nelegalų patriotizmo ir išaukštinimo tradiciją: 1995-ųjų liepą, praėjus mėnesiui nuo garsiausio Amerikoje gimusio rusų nelegalo Morriso Coheno mirties, Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas jam suteikė Rusijos Federacijos didvyrio titulą, kuris paprastai duodamas po mirties.

V.Mitrochino nurašytos S valdybos bylos atskleidžia kitokį "nelegalų" likimą. Šalia paskirtų PVV pareigūnų, kuriems priedangą ir profesiją suteikia jų postas, veikė kiti, kurie kartą paragavę kitokio gyvenimo negalėjo susidoroti su skirtumu tarp sovietinės propagandos piešiamo kapitalistų išnaudojimo ir tikrojo gyvenimo Vakaruose. Dar didesnė S skyriaus bylų atskleista paslaptis yra ta, kad vienas svarbiausių rusų "nelegalų" panaudojimo atvejų per paskutinį amžiaus ketvirtį buvo surasti kitose šalyse ir sukompromituoti Varšuvos pakto disidentus. Nešvari kova su "ideologine subversija" - S skyriaus, kaip ir visos PVV, tikslas.

Suprantama, V.Mitrochinas, 1972-aisiais susiruošęs kaupti savą PVV archyvą, elgėsi ypač atsargiai. Kelias savaites jis stengėsi iš bylų įsiminti vardus, slapyvardžius ir pagrindinius biografijos faktus, o kiekvieną vakarą grįžęs namo juos surašydavo popieriuje.

Galiausiai atsisakęs šio metodo kaip pernelyg lėto ir nepatogaus, Vasilijus pradėjo tiesiog darbo vietoje užsirašinėti mažytėmis raidėmis ant popieriaus skiaučių, kurias suglamžydavo ir išmesdavo į šiukšlių dėžę. Kiekvieną vakarą prieš išeidamas namo susirinkdavo užrašus iš šiukšlių dėžės ir išnešdavo iš Jasenevo paslėpęs batuose.

Pamažu V.Mitrochinas dar labiau įsidrąsino, kai įsitikino, kad apsaugos darbuotojai tik retkarčiais patikrina išeinančiųjų iš pastato krepšius ir portfelius, ir nė vieno žmogaus neiškrato nuodugniai. Po kelių mėnesių Vasilijus jau bylas nurašinėjo ant įprastų biuro lapų, o juos išsinešdavo švarko ar kelnių kišenėse.

Per visus dvylika metų - tiek laiko Vasilijus nurašinėjo ir nešė lauk PVV bylas - nė karto jo nesustabdė ir neapieškojo. Nors būta ir įtampos akimirkų. Kartais jis, kaip ir kiti PVV pareigūnai, pastebėdavo turįs "uodegą" - greičiausiai tai būdavo Septintosios (sekimo) arba Antrosios vyriausiosios (kontržvalgybos) valdybos pareigūnai. Kartą suvokęs, jog yra sekamas, Vasilijus pasuko į "Dinamo" futbolo klubo sporto reikmenų parduotuvę ir su siaubu suprato stovintis priešais du anglų turistus - sekliai gali įtarti jį susitarus slapčia su jais susitikti. Jeigu jį būtų apieškoję, iš karto būtų suradę jo slapčiausių bylų užrašus. Apsisukęs Vasilijus skubiai išlėkė iš parduotuvės ir patraukė į kitas sporto reikmenų parduotuves vildamasis, kad jį sekantys pareigūnai patikės, jog jis išsiruošė apsipirkti. Tačiau grįžęs namo jis prie savo buto durų devintame aukšte pastebėjo stovinčius du vyriškius. Kol V.Mitrochinas pasiekė buto duris, jie jau buvo dingę. PVV pareigūnai privalėdavo pranešti apie menkiausią įtartiną įvykį ar reiškinį, kaip, pavyzdžiui, nepažįstamieji prie buto durų, tačiau V.Mitrochinas nutylėjo baimindamasis, kad bus pradėtas tyrimas. Tada būtų atkreiptas dėmesys į faktą, kad jis buvo pastebėtas stovintis priešais du anglų turistus sporto reikmenų parduotuvėje.

Kiekvieną vakarą grįžęs į savo butą Maskvoje Vasilijus paslėpdavo parsineštus užrašus po čiužiniu. O savaitgalį juos išveždavo į už trisdešimt šešių kilometrų nuo Maskvos esantį šeimos vasarnamį ir perrašydavo spausdinimo mašinėle. Galiausiai užrašų prisirinko tiek daug, kad V.Mitrochinas buvo priverstas kai kuriuos palikti rašytus ranka.

Pirmą rankraščių pluoštą jis paslėpė pieno bidone ir užkasė po grindimis. Kai bidoną visiškai užpildė, užrašus ėmė slėpti mažyčiame drabužių virintuve. Pamažu archyvas užėmė ir du lagaminus, ir dvi alavines dėžes - viskas palaidota po vasarnamio grindimis.

Baisiausią momentą Vasilijus patyrė tuomet, kai savaitgalį atvykęs į vasarnamį užtiko mansardoje besislepiantį nepažįstamąjį. Jis iš karto prisiminė prieš kelerius metus, 1971-ųjų rugpjūtį, įvykusį incidentą, kai rašytojo Aleksandro Solženycino draugas netikėtai užsuko į jo vasarnamį, kai rašytojas buvo išvykęs ir mansardoje užklupo du KGB pareigūnus, kurie tikriausiai ieškojo sistemai nepalankių rankraščių. Staiga iš kažkur išdygo trečias kagėbistas ir scena baigėsi tuo, jog A.Solženycino bičiulis buvo smarkiai sumuštas. J.Andropovas ciniškai įsakė pranešti A.Solženycinui, kad "KGB dalyvavimas šiame incidente tėra jo fantazijos vaisius".

Šis įvykis buvo šviežias V.Mitrochino atmintyje, nes jis kaip tik nurašė bylas, kuriose minutės tikslumu buvo išdėstyti A.Solženycino persekiojimo ir "aktyvių veiksmų", kuriais KGB tikėjosi diskredituoti rašytoją Vakarų spaudoje, planai. Didžiam Vasilijaus palengvėjimui, įsibrovėlis jo mansardoje pasirodė esąs benamis valkata.

Kai 1989-ųjų lapkritį griuvo Berlyno siena ir Sovietų Sąjungos šalių blokai pradėjo byrėti, V.Mitrochinas nutarė būti kantrus ir laukti progos. Jis toliau spausdino užrašus savo bute Maskvoje ir vasarnamyje, kai kuriuos jų suskirstė į tomus pagal svarbiausias PVV nusitaikytas šalis - pirmiausios ir svarbiausios čia buvo Jungtinės Amerikos Valstijos, KGB žargonu vadinamos "Pagrindiniu konkurentu".

Paskutiniais 1991-ųjų mėnesiais Sovietų Sąjungos žlugimas ir sąlyginis pasienio kontrolės postų susilpnėjimas ties naujosiomis Rusijos Federacijos sienomis atvėrė V.Mitrochinui ir jo archyvui duris į Vakarus.

1992-ųjų kovą jis naktiniu traukiniu atvyko į nepriklausomybę ką tik atkūrusią Latvijos Respubliką ir patraukė tiesiai į Amerikos ambasadą. Ko gero, užgriūti JAV vizą siekiančių gauti rusų lavinos, ambasados darbuotojai nepajėgė įvertinti V.Mitrochino jiems po nosimi pakištų užrašų reikšmės ir liepė jam ateiti vėliau.

Bet Vasilijus nelaukė, patraukė į Didžiosios Britanijos ambasadą, ten paprašė pakviesti "ką nors iš valdžios" ir pridūrė, kad atsivežė svarbios medžiagos iš KGB archyvų. Jį priėmusiai jaunai diplomatei Vasilijus iš krepšio dugno ištraukė atsivežtus užrašus. Jis paaiškino, kad tai tik dalis jo asmeninio archyvo, medžiagos jis turi daug daugiau, kai kurios bylos yra apie slaptas KGB operacijas Jungtinėje Karalystėje.

Galiausiai jiedu susitarė, kad V.Mitrochinas sugrįš į ambasadą po mėnesio, kad susitiktų su britų Slaptosios žvalgybos tarnybos pareigūnais.

Pirmą kartą lengvai kirtęs Rusijos sieną, antrą kartą Vasilijus jautėsi drąsesnis ir su savimi į Rygą atsiveže du tūkstančius mašinraščio lapų, kuriuos iškasė iš po vasarnamio grindų. Atvykęs į britų ambasadą ankstų balandžio 9-osios rytą, V.Mitrochinas jį pasitikusiems britų žvalgybos pareigūnams prisistatė parodydamas savo pasą, Komunistų partijos ir KGB pensininko pažymėjimą, įteikė jiems storą rankraštį ir visą dieną atsakinėjo į klausimus apie save, savo archyvą ir kaip jis jį surinkęs.

Buvo sutarta, kad po dviejų mėnesių archyvaras dar kartą apsilankys Didžiosios Britanijos ambasadoje Rygoje, kad aptartų savo kelionės į Angliją detales. Gegužės pradžioje SIS padalinys Maskvoje pranešė Londonui, kad V.Mitrochinas suplanavęs išvykti iš Maskvos naktiniu traukiniu birželio 10 dieną. Birželio 11-ąją Vasilijus jau stovėjo Rygoje ir turėjo kuprinę, prikimštą slaptų KGB bylų užrašų. Didžiąją susitikimo su SIS pareigūnais dalį jis praleido aptarinėdamas jo pervežimo į Didžiąją Britaniją detales.

1992-ųjų lapkričio 7 dieną, per septyniasdešimt penktąsias bolševikų revoliucijos metines, Vasilijus su visa šeima vėl atvyko į Rygą, o po kelių dienų jie visi jau buvo Londone, ten jų laukė naujas gyvenimas. Vasilijui tai buvo karčiai saldi akimirka - pirmą kartą nuo to laiko, kai prieš dvylika metų jis pradėjo kaupti savo archyvą, pagaliau buvo saugus, tačiau tuo pačiu metu jis jautėsi netekęs savo Tėvynės, kurios, kaip puikiai žinojo, daugiau greičiausiai niekada nebeišvys. Liūdesys praėjo, tačiau Vasilijaus meilė Rusijai liko.

Dabar V.Mitrochinas yra Didžiosios Britanijos pilietis. Nuo 1992-ųjų jis kelias dienas per savaitę dirbo prie savo archyvo: spausdindavo likusius ranka rašytus tekstus, atsakinėdavo į visų penkių žemynų slaptųjų tarnybų pareigūnų klausimus apie jo archyvą.

Nors "Mitrochino archyvas" negalėjo būti išleistas Rusijoje, V.Mitrochinas ir toliau įsitikinęs, kad slaptoji KGB istorija yra pagrindinė sovietų žmonių praeities dalis, kurią Rusijos ir buvusių Sovietų Sąjungos šalių žmonės turi teisę žinoti. Jis taip pat tiki, kad visame pasaulyje KGB vykdytos ir tebevykdomos operacijos yra esminė, nors dažnai tai stengiamasi paneigti, dvidešimtojo amžiaus tarptautinių santykių istorijos dalis.

Tęsinys - kitą penktadienį.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"