TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Mitrochino archyvas

2007 09 14 0:00

Skiriama visiems, kurie norėjo, tačiau negalėjo pasakyti tiesos (Tęsinys. Pradžia rugpjūčio 24, 31 ir rugsėjo 7 numeriuose)

Nuo Lenino ČK iki Stalino OGPU

Didžiąją Vasilijaus Mitrochino karjeros KGB dalį biuro vidaus operacijų istorija buvo gėdinga net ir patiems KGB metraštininkams. 1930-ųjų pabaigoje KGB (tuomet dar NKVD) buvo pagrindinis Stalino didžiojo teroro - didžiausių taikos metu vykdytų persekiojimų per visą Europos istoriją - instrumentas. KGB pareigūnų klube pagrindinėje būstinėje šalia Lubiankos aikštės Maskvoje ant sienų netgi nekabėjo buvusių vadų portretai - didžiuma jų būtų labiau tikę siaubo kambariui nei garbės lentai. Trys jų buvo pripažinti kaltais už siaubingus nusikaltimus (kai kurie buvo tikri, kai kurie išgalvoti) ir sušaudyti: Genrichas Jagoda 1938-aisiais, Nikolajus Ježovas 1940-aisiais ir Lavrentijus Pavlovičius Berija 1953-iaisiais. Ketvirtas, Ivanas Aleksandrovičius Serovas, ištaškė sau smegenis 1963-iaisiais. Postalinistinės KGB metraštininkai vengė prisiminti kraują stingdančių Stalino laikų savižudžius - buvusius vadus, vietoj to atsisukdavo į ankstesnį, mitais apipintą auksinį tyros Leninino revoliucijos aukso amžių.

KGB oficialia savo pradžia laiko pirmosios sovietų saugumo ir žvalgybos agentūros ČK įkūrimą 1917-ųjų gruodžio 20 dieną, praėjus šešioms savaitėms nuo Spalio revoliucijos. Per visą V.Mitrochino darbo laiką KGB jo pareigūnai save titulavo čekistais, o algos jiems buvo mokamos ne pirmą mėnesio dieną, kaip įprasta, bet dvidešimtą, vadinamąją čekistų dieną - ČK atsiradimo garbei. KGB taip pat perėmė ČK simbolius kardą ir skydą: skydas saugo revoliuciją, o kardas kapoja jos priešus. O šalia Lubiankos, KGB būstinės Maskvoje, stovėjo milžiniška lenkų kilmės ČK vado ir įkūrėjo Felikso Dzeržinskio statula.

F.Dzeržinskis nesuskaičiuojamoje gausybėje idelaizuojančių biografijų vaizduojamas kaip nesavanaudiškas, nepaperkamas "Revoliucijos riteris", kuris nukirto galvą kontrrevoliucijos drakonui, grasinusiam jaunai Sovietų valstybei.

Žvalgybinės ČK operacijos, tiek šalies viduje, tiek užsienyje, buvo akivaizdžiai perimtos ne tik iš prieš tai buvusios carinės "Ochranos", bet taip pat gerokai įtakojamos bolševikų iki revoliucinės patirties - visos vykdomos nelegaliomis priemonėmis. Dauguma bolševikų lyderių iki 1917-ųjų taip priprato gyventi susikūrę netikrą tapatybę, kad ir po revoliucijos nesusigrąžino tikrųjų vardų: Rusijos didikas Vladimiras Uljanovas naudojosi Lenino pseudonimu, gruzinas Josifas Džiugašvilis liko Stalinu. Tiek Leninas, tiek Stalinas per visą savo pogrindinę veiklą įgijo ne vieną keistą įprotį. Pavyzdžiui, ypač svarbiuose reikaluose Leninas reikalavo, kad nebūtų padaryta nė vienos jo įsakymo kopijos, o originalas arba grąžintas jam - pats jį suanaikindavo, - arba būtų sunaikintas adresato. Istorikų laimei, šio nurodymo ne visada buvo laikomasi.

Kai kurie slapčiausių dokumentų F.Dzeržinskio archyve yra su prierašu, kad jų padaryta tik dešimt kopijų: viena - Leninui, kitos - ČK skyrių vadams. Leninas ne tik asmeniškai domėjosi ČK reikalais, bet ir aktyviai kišosi į jos vykdomų operacijų detales. Jis nusiuntė F.Dzeržinskiui patarimą, kaip vykdyti paieškas ir sekti, kartu paaiškino, kad areštus geriausia vykdyti naktį.

Leninas taip pat domėjosi naujosiomis technologijomis ir kiek naiviai tikėjo jų galia kontrrevoliucionierių paieškai. Jis įsakė F.Dzeržinskiui sukonstruoti didžiulį elektromagnetą, kuris per kratas nustatytų namie slepiamų ginklų buvimo vietą. Nors eksperimentas nepavyko, F.Dzeržinskis gana sunkiai įtikino Leniną, kad "magnetai neatneša jokios naudos per kratą".

Kur kas svarbesnis nei Lenino dažnai ekscentriškas potraukis šnipinėjimo technikoms ir technoligijoms, buvo jo šventas tikėjimas, kad ČK atlieka svarbiausią vaidmenį ginant vienvaldę bolševikų valstybę nuo imperializmo ir kontrrevoliucijos.

Lenino ir F.Dzeržinskio paranojišką imperialistų ardomosios veiklos baimę puikiausiai iliustruoja tai, kad jie neabejodami įtarė šnipinejimu Amerikos paramos asociaciją (ARA, "American Relief Asociation"), kurios pagalbą milijonams badmiriaujančių sovietų žmonių pamaitinti jie 1921-ųjų rugpjūtį jautė esą verčiami priimti.

Leninas buvo įsitikinęs, kad ARA - Jungtinių Amerikos Valstijų žvalgybos priedanga ir įsakė dieną naktį sekti visus jos narius. Vos tik ARA pradėjo darbą Sovietų Sąjungoje, jis lygiai taip pat tikėjo, kad organizacija naudoja maistą kaip ardomosios veiklos instrumentą. Jis skundėsi F.Dzeržinskio pavaduotojui Josifui Stanislavovičiui Unšlichtui, kad "užsienio agentai masiškai papirkinėja alkanus ir nuskurdusius čekistus. Pavojus mums yra nepaprastai didelis".

Leninas primygtinai reikalavo imtis neatidėliotinų priemonių: "pamaitinti ir aprengti čekistus, kad šie nepasiduotų imperialistų vilionėms".

Nors JAV vis dar neturėjo savo taikos meto žvalgybos agentūros, ČK pranešė, kad per 200 iš 300 ARA narių, kurie atidavė visas savo jėgas kovai su didžiausiu ir baisiausiu badu per visą moderniosios Europos istoriją, iš tikrųjų buvo slaptieji žvalgybos agentai, kurie "galėjo tapti pirmos rūšies kylančios kontrrevoliucijos mokytojais".

ČK taip pat nepagrįstai tvirtino, kad ARA Vienoje įkūrė didelę maisto tiekimo stotį, kad valstybės perversmo atveju galėtų nedelsdami aprūpinti produktais baltųjų vyriausybę. Leninas buvo kur kas labiau užsiėmęs neegzistuojančiomis ARA žvalgybos operacijomis, nei maždaug penkių milijonų mirštančių iš bado rusų ir ukrainiečių gelbėjimu. Jei ne ARA masinės pagalbos programa, pagal kurią 1922-aisiais per dieną būdavo pamaitinama iki vienuolikos mln. žmonių, badmečio padariniai būtų kur kas skaudesni.

Tačiau net ARA išvykus, sovietų žvalgyba liko įsitikinusi, kad pirmiausia ir, svarbiausia, buvo šnipinėjimo, o ne humanitarinės pagalbos agentūra. Po ketvirčio amžiaus visi likę gyvi rusai, anuomet dirbę ARA, buvo susemti ir priversti pasirašyti prisipažinimą, jog jie - amerikiečių šnipai.

Svarbiausi sovietų žvalgybos uždaviniai Lenino, ir ypač Stalino, laikais kilo iš perdėto tikėjimo, kad Vakarų vyriausybės ir joms pavaldžios žvalgybos agentūros rengia sąmokslus prieš Sovietų Sąjungą. Norint suprasti sovietų žvalgybos operacijas tarpukario laikotarpiu, dažniausiai reikia įžengti į mistikos ir iliuzijų pasaulį, kur taikinys - rengiama kontrrevoliucija - iš tikrųjų tėra bolševikų haliucinacijos.

Pagal bolševikų ideologiją, nėra abejonės, kad kapitalistiniai režimai niekada nesiliaus planavę sunaikinti pirmąją pasaulyje ir tik darbininkų valstybę. Jei Vakarai atvirai nesirengė karinei invazijai, vadinasi, tuo metu jų žvalgybos agentūros būtinai rengė sąmokslą Sovietų Rusijai sunaikinti iš vidaus.

Pagrindinę įtaką OGPU ir jos įpėdinių evoliucijai Stalino valdymo laikotarpiu darė Sovietų valstybės pokyčiai. Dauguma to, kas vėliau pavadinta stalinizmu, iš tikrųjų buvo Lenino kūrynys: neklystančio lyderio kultas, vienvaldė valstybė ir milžiniškas saugumo aparatas su visur esančia sekimo sistema ir koncentracijos stovyklų režimo oponentams terorizuoti tinklu. Vis dėlto Lenino vienvaldėje valstybėje buvo galimybė draugiškai diskutuoti valdančiosios partijos viduje, tuo tarpu Stalinas naudojosi OGPU nutildyti panašius debatus, visiems primesti savo paties siauras pažiūras ir kraujo kerštui prieš realius ir įsivaizduojamus oponentus vykdyti.

Žiauriausią ir ilgiausiai trukusį Stalino kraujo kerštą savo kailiu patyrė buvęs Lenino karo komisaras Levas Trockis. Bent jau pačioje pradžioje OGPU kampanija prieš L.Trockį ir jo šalininkus buvo keista smurto ir farso kombinacija. Kai Levas atsisakė išsižadėti savo pažiūrų ir prisipažinti "įvykdęs nusikaltimus partijai" jį ištrėmė į tolimiausiame Kazachstano kampelyje, Kinijos pasienyje, esantį miestelį Almatą.

OGPU komanda, 1928-ųjų sausio 17-osios rytą atvykusi į L.Trockio butą Maskvoje, kad išsiųstų jį į tremtį, užgriuvo Levą dar vilkintį pižamą. Kai jis atsisakė išeiti iš buto, OGPU išlaužė duris. L.Trockis nuostebo atpažinęs komandos vadą - buvusį savo asmens sargybinį pilietinio karo metu. Šis, išvydęs buvusį karo komisarą, nepaprastai susijaudinęs griuvo jam po kojų raudodamas: "Nušaukite mane, drauge Trocki, nušaukite mane." L.Trockis puolė jį raminti, sakydamas, kad jo pareiga paklusti įsakymams, kad ir kokie neteisingi jie būtų, ir tik pasyviai priešindamasis leidosi OGPU

pareigūnų nurengiamas, aprengiamas kasdieniniais drabužiais ir įsodinamas į automobilį, kuriuo buvo nuvežtas į traukinių stotį ir įsodintas į Trans-Sibiro ekspresą.

L.Trockis didžiąją laiko dalį Almatoje leido prie rašomojo stalo. Nuo 1928-ųjų balandžio iki spalio savo šalininkams jis išsiuntė maždaug 550 telegramų ir 800 "politinių laiškų" (dauguma jų buvo poleminiai traktatai). Tuo pačiu metu jis gavo 700 telegramų ir 1000 laiškų iš įvairių Sovietų Sąjungos kampelių, tačiau tikėjo, kad mažiausiai lygiai tiek buvo perimti saugumo pakeliui ir jo nepasiekė. Menkiausias L.Trockiui adresuotas ir į OGPU rankas patekęs raštelis būdavo akylai išanalizuojamas, o mėnesio laimikiai siunčiami Viačeslavui Rudolfovičiui Menžinskiui (F.Dzeržinskio įpėdiniui) ir Stalinui.

Stalinas, visada pernelyg jautriai reaguodavęs į opoziciją, kaskart susinervindavo skaitydamas laiškus, kuriuose jis ir jo šalininkai buvo vadinami išgamomis.

OGPU raportuose apie L.Trockį ir jo sekėjus rašė: "Jokia kita kontrrevoliucinė grupuotė nuo Spalio revoliucijos nedrįso veikti taip akiplėšiškai, įžūliai ir atvirai demonstruodama nepaklusnumą." Net atvesdinti į tardymo izoliatorių, L.Trockio šalininkai nesileisdavo įbauginami, daugelis atsisakydavo atsakyti į klausimus, tardytojams į akis tėkšdami įžūlius protesto tekstus: "Kovą, į kurią esu įtrauktas, laikau partijos reikalu. Aš pasiaiškinsiu Centrinei kontrolės komisijai, bet ne GPU."

Norėdamas su šaknimis išrauti L.Trockio ereziją ir išsaugoti tinkamas ideologines politines pažiūras komunistų vienvaldėje valstybėje, Stalinas šventai tikėjo: būtina pašalinti L.Trockį iš Sovietų Sąjungos.

Todėl 1929-ųjų vasarį didis eretikas buvo deportuotas į Turkiją. Jį lydėję OGPU pareigūnai numetė jam 1500 dolerių, kad tremtinys galėtų "įsikurti užsienyje".

Atsikračius L.Trockio OGPU raportai apie jo sparčiai retėjančias šalininkų gretas tapo dažnesni ir patikimesni. Kai kuriuose rašoma, kad dalis trockininkų atsivertė į OGPU agentus ir ėmė įdavinėti savo draugus. Likusius OGPU padarė nekenksmingus savais metodais: suimdavo juos darbo vietoje, atvesdindavo į OGPU būstinę, palikdavo laukti koridoriuje kelias valandas, paskui nieko nepaaiškinę paleisdavo.

Grįžę į darbą žmonės nesugebėdavo bendradarbiams paaiškinti, kas ir kodėl nutiko. Ta pati istorija kartodavosi dar kelis kartus, bendradarbiai imdavo įtarti ir lengvai patikėdavo OGPU paleistais gandais, jog trockininkai - saugumo informatoriai. Vos tik "kontrrevoliucionieriai" būdavo diskredituoti, ta pati OGPU juos suimdavo už politinius nusikaltimus, taip išvalydama Sovietų Sąjungą nuo L.Trockio kontrrevoliucijos. Vis dėlto Stalinas toli gražu nebuvo tuo tikras. Jis vis labiau gailėjosi išsiuntęs L.Trockį į užsienį, nes laikydamas jį Sovietų Sąjungoje būtų galėjęs sekti kiekvieną jo žingsnį.

Vienas epizodas, vos šešiems mėnesiams praėjus nuo L.Trockio ištrėmimo, Staliną privertė net labai sunerimti. 1929-ųjų vasarą L.Trockį tremtyje slapta aplankė jam prijaučiantis OGPU pareigūnas Jakovas Bliumkinas. 1918-aisiais, būdamas jaunas ir karštas socialistų revoliucionierius bei tarnaudamas ČK, J.Bliumkinas, nepakluso F.Dzeržinskio įsakymui ir nužudė Vokietijos ambasadorių. Tačiau padedamas L.Trockio buvo reabilituotas ir netgi pakilo karjeros laiptais - tapo sovietų nelegalų (iš tikrųjų - šnipų) vadu Vidurio Rytuose.

J.Bliumkinas sutiko perduoti L.Trockio žinutę buvusiam vienam pagrindinių jo šalininkų Karlui Radekui. Jis taip pat pažadėjo pabandyti sukurti komunikacijos tiltą tarp L.Trockio ir jo šalininkų Sovietų Sąjungoje.

Sovietų užsienio žvalgybos vadui Triliseriui greičiausiai OGPU agentas pranešė apie J.Bliumkino vizitą pas L.Trockį, tačiau Triliseris iškart neįsakė jo areštuoti. Jis parengė planą, vėliau pavadintą "medaus mėnesiu": įsakė simpatiškai OGPU agentei Elizabetai Juljevnai Gorskajai (geriau žinomai Lisos - (Lapės) pseudonimu) "atsikratyti buržuazinių nusistatymų" ir suvilioti J.Bliumkiną, išsiaiškinti jo bendradarbiavimo su L.Trockiu smulkmenas ir pervilioti jį atgal į Sovietų Sąjungą.

Vos J.Bliumkinas įkėlė koją į Maskvą, jį suėmė, ištardė, slapta kankino ir sušaudė. Pasak vėliau iš OGPU dezertyravusio pareigūno Aleksandro Michailovičiaus Orlovo, paskutiniai J.Bliumkino žodžiai buvo "Gyvenk ilgai, Trocki!" O Lisa-Gorskaja iš karto po savo aukos egzekucijos sėkmingai ištekėjo už OGPU rezidento Berlyne (vėliau - Niujorke).

Ką dar būtų galima pridurti apie Staliną? Jis intensyviai po 1920-ųjų perrašinėjo savo asmens bylos periodo iki revoliucijos įrašus, pakeisdamas net gimimo datą (tikroji 1878-ųjų gruodžio 6 paskelbta tik 1996 metais). Viešėdamas Maskvos pagrindinio archyvo slaptųjų bylų skyriuje V.Mitrochinas savo akimis matė carinės "Ochranos" surinktą J.Džiugašvilio asmens bylą - pavadinimas ir formatas buvo kaip ir visų standartinių bylų, tačiau turinys dingęs.

Greičiausiai "Ochrana" buvo surinkusi kompromituojančios medžiagos apie J.Džiugašvilį jaunystėje, o pirmai progai pasitaikius Stalinas jos atsikratė.

Sovietų biurokratų įpročiu, bylos viršelis buvo išsaugotas, nes apie jos buvimą buvo įrašyta slaptuose registruose. Veikiausiai tas, kas Stalino nurodymu sunaikino jo asmens bylą, buvo pašalintas, kad nešvarūs vado darbeliai neiškiltų į aikštę. Greičiausiai Stalinas buvo "Ochranos" informatorius - būtent tai tapęs vadu jis troško nuslėpti. Nors tiesioginių įrodymų nėra, Rusijos federacijos valstybės archyvuose yra Ochranos agentų raportai, kad prieš Pirmąjį pasaulinį karą Baku bolševikai pateikė įrodymų, jog J.Džiugašvilis-Stalinas buvo Saugumo policijos provokatorius ir agentas. Ir kad jis išgrobstė Komunistų partijos fondus.

Tęsinys - kitą penktadienį

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"