TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Mitrochino archyvas

2007 09 21 0:00

Skiriama visiems, kurie norėjo, tačiau negalėjo pasakyti tiesos.

"Didieji nelegalai".

1930-ųjų sausio 30 dieną Politbiuras (iš esmės Komunistų partijos ir visos Sovietų Sąjungos valdymo aparatas) susirinko peržiūrėti INO (Čekos/GPU/OGPU užsienio žvalgybos skyrius) operacijų ir įsakė padidinti šnipų skaičių trijuose pagrindiniuose taikiniuose: Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje ir Vokietijoje - galingiausiose Europos valstybėse, taip pat Sovietų Sąjungos kaimynėse vakaruose: Lenkijoje, Rumunijoje, Suomijoje ir Baltijos šalyse bei Japonijoje, savo pagrindinėje priešininkėje Azijoje. Jungtinės Amerikos Valstijos, diplomatinius ryšius su Sovietų Sąjunga užmezgusios tik 1933-iaisiais, nebuvo paminėtos. Nors pirmasis sovietų nelegalas (šnipas) anapus Atlanto išsiųstas dar 1921-aisiais, reliatyvus JAV izoliuotumas nuo pasaulio reikalų jos šnipinėjimą nukėlė į antrą vietą.

Pagal Politbiuro nurodymus pagrindinė INO operacijų plėtra įvyko padidinus nelegalų skaičių: vietoj vieno teko iki septynių (kai kuriais atvejais iki devynių) nelegalių pareigūnų nusitaikytose šalyse. Pavyzdžiui, net Didžiojoje Britanijoje ir Prancūzijoje iki tol legaliai gyveno ir su diplomatine, sovietų ambasados, priedanga veikė daugiausia trys, o dažnai tik vienas sovietų šnipas. Pagrindinė jų užduotis buvo sukurti komunikacijos tinklą su centru ir kitaip techniškai padėti daug labiau vertinamiems ir svarbesnes užduotis atliekantiems nelegalams. Praėjusio amžiaus trečiajame dešimtmetyje tiek legaliai gyvenančių, tiek nelegalų biurai turėjo teisę nuspręsti, kuriuos agentus užverbuoti ir kaip tai padaryti.

Praėjusio amžiaus ketvirtojo dešimtmečio pradžia ir vidurys į sovietų žvalgybos istoriją įėjo kaip "Didžiųjų nelegalų" era: įvairaus plauko itin talentingų slaptųjų agentų grupė patobulino OGPU šnipų verbavimo sistemą ir papildė rusų žvalgų kolekciją.

Kai kurie sėkmingiausiai dirbę didieji nelegalai net nebuvo rusų kilmės. Jie, kosmopolitiški, daugiakalbiai Vidurio Europos gyventojai, prieš įsidarbindami OGPU dirbo Kominterno (tarptautiniai komunistai) pogrindinėse organizacijose ir pasižymėjo aklu tikėjimu ir ateinančio komunizmo amžiaus vizija.

Pavyzdžiui, Arnoldas Deutschas, pagrindinis Kembridžo studentų ir absolventų verbuotojas, buvo Austrijos žydas. Sėkmingiausias ketvirtojo skyriaus (karo žvalgybos) nelegalas buvo vokietis Richardas Sorge'as. Apsimetęs nacių žurnalistu jis veikė Japonijoje (nors daugiausia OGPU, vėliau NKVD nelegalai dirbo Europoje).

Mūsų laikais, ypač Didžiojoje Britanijoje, didieji nelegalai prisimenami kaip jaunų, talentingų ir idealistų slaptųjų agentų verbuotojai. Jų pirmoji didelė sėkmė buvo ne tokia šlovinga, nors ne ką mažiau svarbi: diplomatinių šifruočių ir dokumentų perėmimas iš agentų, kurių motyvacija - ne ideologija, bet pinigai ir seksas. Tarkime, didysis nelegalas Mosiejus Markovičius Akselrodas prižiūrėjo ir mokėjo už informaciją ilgamečiam OGPU agentui Francesco Constantini (slapyvardis Dunkanas) - pastarasis nuo 1924-ųjų iš Didžiosios Britanijos ambasados Romoje rusams nugvelbė daugybę svarbių dokumentų ir šifruočių. Retas atvejis (jei iš viso kada nors yra pasitaikęs), kad šnipą kontroliuojantis didysis nelegalas susitiktų su juo taip dažnai, kaip Dunkanui vadovavęs M.Akselrodas -susitikinėjo su juo beveik kasdien. Tuo metu centras buvo nurodęs, kad susitikimai turi būti ne dažnesni nei du ar tris kartus per savaitę.

Kad ir labai sėkmingas bei naudingas buvo Dunkanas, vis dėlto ir jis pagaliau pateko į centro įtariamųjų sąrašus. Sovietai atsibudo, kad, ko gero, ištisą dešimtmetį vogtos informacijos pirklys kai kurią medžiagą podraug su NKVD pardavinėjo ir italų žvalgybai. Įtarimai dramatiškai pasitvirtino 1936-ųjų vasarį, kai britų atlikta, o Dunkano sovietams parduota Italijos ir Etiopijos karo analizė pasirodė pirmajame italų dienraščio "Giornale d'Italia" puslapyje. Priremtas prie sienos šnipas prisipažino tarnavęs dviem šeimininkams vienu metu.

Dunkanas prisipažino praradęs darbą Romos ambasadoje (tik pamiršo pridurti, kad atleistas už nesąžiningumą), tačiau gelbėdamas savo kailį įtikino M.Akselrodą, kad buvęs jo kolega ambasadoje toliau pardavinės jam klasifikuotus dokumentus.

Kolega, kaip vėliau paaiškėjo, buvo Dunkano brolis Secondo (slapyvardis Dudley), dvidešimt metų dirbantis ambasados archyvuose tarnu. Tačiau Secondo nebuvo toks atsargus kaip jo brolis. Netrukus jis nugvelbė ambasadoriaus žmonos deimantų vėrinį iš rakinamos raudonosios dėžės (dažniau naudojamos dokumentams nei brangenybėms saugoti), kuri buvo laikoma priešais archyvus esančiuose ambasadoriaus apartamentuose.

Ambasadorius, iki tol nenorėjęs patikėti, kad Italijos spaudoje pasirodę britų diplomatiniai dokumentai ir informacija galėjo būti nutekinti jam iš panosės, pagaliau susiprotėjo, kad ambasados apsaugoje yra spragų, ir kreipėsi pagalbos į britų SIS kontržvalgybos viršininką majorą Valentine Vivianą. Atlikęs tyrimą majoras netruko nustatyti, kad nagus čia greičiausiai bus prikišę broliai Constantini.

Ambasadorius mandagiai padėkojo majorui už patarimus, kaip sustiprinti ambasados apsaugą, bet pats nepajudino nė piršto. Kadangi konkrečių įrodymų prieš Secondo neturėjo, negalėjo atleisti, juo labiau kad per dvidešimt darbo metų šis buvo tapęs jo šeimos draugu. Vietoj to 1937-ųjų gegužę agentas Dudley su žmona buvo pakviesti į karaliaus Jurgio VI karūnavimo iškilmes Londone kaip Jo Didenybės vyriausybės svečiai - tai buvo padėka už ilgametę ir tariamai ištikimą tarnystę.

Užšifruoti dokumentai, kuriuos sovietai pirko iš brolių Constantini bei kitų agentų Vakarų Europos valstybių ambasadose ir užsienio reikalų ministerijose, buvo perduodami į didžiausio slaptumo sovietų žvalgybos valdybą, jungtinį OGPU/ Ketvirtojo skyriaus SIGINT dalinį, kuris buvo įsikūręs net ne pagrindinėje būstinėje šalia Lubiankos aikštės, o užsienio reikalų ministerijos pastate.

Pasak 1933-iaisiais čia pradėjusios dirbti agentės Jevdokijos Petrovos, SIGINT kolektyvui buvo griežtai uždrausta savo biuro adresą pasakyti net patiems artimiausiems šeimos nariams. Kaip ir visos jaunos agentės, E.Petrova siaubingai bijojo SIGINT vado Glebo Ivanovičiaus Boky, kuris išgarsėjo 1918-aisiais vadovaudamas raudonajam terorui Petrograde, o vėliau pasireiškė Turkistano civiliniame kare. Būdamas gerokai per penkiasdešimt Boky vis dar didžiavosi savo seksualiniu pajėgumu ir savaitgaliais rengdavo grupinio sekso vakarėlius savo vasarnamyje. E.Petrova gyveno apimta nuolatinės baimės, kad sulauks kvietimo į orgijas. Baisiausia būdavo per naktinę pamainą, moteris net stengdavosi rengtis kuo paprastesniais drabužiais - "maišais", kad tik nepatrauktų savo viršininko dėmesio.

Nors skyriui vadovavo ištvirkėlis, jungtinis OGPU ir Ketvirtojo skyriaus dalinys buvo stipriausias ir geriausiai aprūpintas SIGINT biuras pasaulyje. Savo agentų, ypač didžiųjų nelegalų, dėka biuras gavo daugiausia slaptos informacijos iš visų panašių Vakarų žvalgybų. Boky vadovaujamas dalinys iššifravo bent kelias diplomatinės Didžiosios Britanijos, Austrijos, Vokietijos ir Italijos korespondencijos siuntas. Be to, įrodyta, kad šis biuras prikišo nagus prie kai kurių Japonijos, Turkijos, Amerikos ir Prancūzijos šifruočių. Nė vienas vakarų SIGINT biuras praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje neatliko tiek daug sėkmingų politinės ir diplomatinės žvalgybos operacijų.

Kad ir kaip puikiai sovietų žvalgyba sugebėjo surinkti politinę ir diplomatinę medžiagą, ji visai tos medžiagos nesuprato. Įprasta tendencija - visur įžvelgti konspiracijos teoriją, o ne pragmatiškai analizuojant įvertinti imperialistinių jėgų siekius - dar labiau išryškėjo ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, kai Stalinas vis dažniau ėmė vaizduotis pats esąs didis žvalgybos analitikas. Ir aktyviai sukritikuodavo savo žvalgybos analitikų darbą, dažniausiai išvadindavo jų analizes pavojingomis spėlionėmis. "Neaiškinkite man, ką jūs manote, - yra sakęs jis. - Pateikite man faktus ir šaltinį!"

Stalino pasipūtimo rezultatas - INO neturėjo analizės skyriaus. Žvalgybos raportai Stalino laikais, ir netgi po jo, paprastai būdavo svarbios informacijos kuria nors tema kratiniai, paprastai be jokių įrodymų ir analizės. Šnipai, kurie vis dėlto išdrįsdavo įkišti savo trigrašį, drebėdavo dėl savo gyvybės - neduok Dieve bus pasakę Stalinui ne tai, ką šis norėjo išgirsti. Pagrindinė jų užduotis naršant po centro britų diplomatinių dokumentų ir šifruočių lobyną buvo atskleisti antisovietinius sąmokslus - draugas Stalinas, "iškilus Lenino vaikas, geriausias Bolševikų partijos sūnus, nusipelnęs ir didis Lenino įpėdinis", puikiai žinojo, kad jie yra rengiami. Tad pagrindinė sovietų užsienio žvalgybos funkcija buvo ne rinkti informaciją ir ją analizuoti, bet surasti įrodymų ir pritarti Stalinui, kuris absoliučiai nesuprato Vakarų.

Ryškus iškraipyto, užtat politiškai korektiško centro nepaprastai svarbių žvalgybos rezultatų pristatymo pavyzdys - Didžiosios Britanijos užsienio reikalų sekretoriaus sero Johno Simono, užsienio reikalų viceministro (metų gale paskirtas užsienio reikalų sekretoriumi) Anthony Edeno ir Adolfo Hitlerio susitikimo Berlyne 1935-ųjų kovą įrašas, padarytas Užsienio reikalų biuro. Kaip tik prieš devynias dienas, nusižengdamas po Pirmojo pasaulinio karo pasirašytai Versalio sutarčiai, Hitleris buvo paskelbęs naujokų šaukimo į karo tarnybą pradžią. Jau vien faktas, kad šis pirmasis Hitlerio ir britų užsienio reikalų sekretorių susitikimas apskritai įvyko, sukėlė Maskvos įtarimą.

Iš britų pusės derybos buvo žvalgomosios - britai siekė tik išsiaiškinti, kokie iš tikrųjų yra Hitlerio reikalavimai persvarstant Versalio sutartį ir kokios galimybės juos įvykdyti. Tačiau Maskva įžvelgė motyvą įtarti. Paneigęs bet kokias intencijas pulti Sovietų Sąjungą Hitleris pareiškė, neva vis dėlto yra pavojus, kad Rusija pradės karą, ir patikino esąs "tvirtai įsitikinęs, kad vienadienis bendradarbiavimas ir solidarumas yra būtinas Europai apsaugoti nuo bolševikų grėsmės".

J.Simonas ir A.Edenas neparodė menkiausio susidomėjimo prieš bolševikus nukreiptu susitarimu, tačiau jų nelabai įtikinami diplomatiniai paistalai ir mandagumo frazės Maskvoje įgavo kitokį - grėsmingą - skambesį. Užsienio reikalų ministerijos archyvuose rašoma: "Britų ministrai nuoširdžiai dėkingi už nuostabų priėmimą Berlyne ir iš susitikimo išsivežė maloniausius jiems parodyto svetingumo prisiminimus."

Britų susitikimo versiją sudarė per 23 000 žodžių. Rusiškas vertimas, kurį Centras pateikė Stalinui ir kitiems sovietų vadams, buvo sutrumpintas iki 4000 žodžių. Centras nepadarė įprastinės santraukos, o išrinko pavienes J.Simono, A.Edeno, Hitlerio bei kitų susitikimo dalyvių kalbų nuotrupas ir sudėliojo tokia tvarka, kad atrodytų kaip vientisas pokalbis. Paėmus iš konteksto kai kurių teiginių svarba buvo iškraipyta, vienas iš tikrųjų nereikšmingas J.Simono komentaras virto visiškos veiksmų laisvės Vokietijai suteikimu dėl Austrijos užkariavimo.

Neabejojantis paties Stalino išvestomis konspiracijos teorijomis centras J.Simono ir A.Edeno vizitą į Berlyną interpretavo kaip pirmąjį visoje jų susitikimų serijoje. Ir tai reiškia ne tai, kad britų valstybės veikėjai paprasčiausiai siekia nuraminti Hitlerį, bet kad drąsina jį užpulti Rusiją. Nors kai kurie britų diplomatai iš tikrųjų būtų buvę patenkinti, jei du diktatoriai būtų susipjovę tarpusavyje, nei Didžiosios Britanijos užsienio reikalų sekretorius, nei vyriausybė nebūtų bandę sukelti tokio konflikto.

Bet aišku viena: praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje stalininėje Maskvoje užsimezgusios konspiracijos teorijos išsilaikė iki pat Sovietų Sąjungos žlugimo. Oficialioje SVR istorijoje (išleista 1997 metais) tvirtinama, kad daugeliu Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministerijos išleistų dokumentų tomų ir juo labiau nepublikuotais Viešojo bylų biuro įrašais negalima pasikliauti. Taip pat teigiama, kad britų vyriausybė vis dar sąmokslininkiškai bando nuslėpti dokumentų, kurie atskleidžia siaubingą tiesą apie britų užsienio politiką prieš Antrąjį pasaulinį karą, egzistavimą:

"Kai kurie praėjusio amžiaus ketvirtojo dešimtmečio dokumentai, atskleidžiantys Didžiosios Britanijos lyderių derybas su aukščiausia fašistinės Vokietijos valdžia, kartu ir pačiu A.Hitleriu, iki šios dienos saugomi slaptuosiuose Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministerijos archyvuose. Britai stengiasi neiškelti į dienos šviesą jų slapto susitarimo su Hitleriu ir Vokietijos skatinimo pradėti Rytų kampaniją įrodymų."


Tęsinys. Pradžia rugpjūčio 24, 31 d. ir rugsėjo 7, 14 d. Tolimesnis tęsinys - kitą penktadienį

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"