TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Mitrochino archyvas

2007 09 28 0:00

Skiriama visiems, kurie norėjo, tačiau negalėjo pasakyti tiesos. Tęsinys. Pradžia rugpjūčio 24, 31 d. ir rugsėjo 7, 14, 21 d. numeriuose.

Didysis penketukas ir jo kontrolierius

Tarp sovietų užsienio žvalgybos didvyrių, kurie ypač nusipelnė Rusijai tarpukario laikotarpiu ir kurių portretai šiandien puošia SVR Šlovės menės sienas, yra Austrijos žydas Arnoldas Deutschas, ko gero, pats talentingiausias iš didžiųjų nelegalų. Kaip skelbia oficialioji SVR panegirika, "jo portretas iš karto patraukia kiekvieno įžengusiojo į menę dėmesį: protingas, skvarbus žvilgsnis, valingas veidas".

Nors A.Deutscho indėlį į žvalgybą KGB oficialiai pripažino tik 1990-aisiais, net ir dabar kai kuriuos jo karjeros vingius Maskva slepia, vis dėlto A.Deutscho karjera buvo viena ryškiausių per visą sovietų žvalgybos istoriją.

1928-ųjų liepą, kai nuo dvidešimt ketvirtojo Arnoldo gimtadienio buvo praėję vos du mėnesiai, o iki studijų Vienos universitete baigimo likę septyni mėnesiai, jam išimties tvarka buvo iškart suteiktas daktaro laipsnis. Nors diplominio darbo tema buvo chemija, A.Deutschas taip pat pasinėrė į filosofiją ir psichologiją. Universiteto dokumentuose jis save įrašė kaip praktikuojantį žydą - greičiausiai siekdamas nuslėpti, kad priklauso Komunistų partijai.

Iš tikrųjų jo religinius įsitikinimus pakeitė karštas tikėjimas tarptautinių komunistų naujojo pasaulio vizija - naujoji tvarka išlaisvins žmoniją nuo išnaudojimo ir susvetimėjimo. Revoliucinis ir labiau idealizuotas nei tikroviškas pirmosios darbininkų ir valstiečių valstybės įvaizdis apakino A.Deutschą kaip ir kitus agentus, kurių motyvacija buvo ideologinė. Tik daug vėliau jis suvokė vis labiau brutalėjančią Stalino Rusijos realybę.

Iš karto po Vienos universiteto baigimo A.Deutschas pradėjo dirbti slaptuoju kurjeriu OMS, Kominterno tarptautinių ryšių departamente - keliaudavo į Rumuniją, Graikiją, Palestiną ir Siriją. Jo austrę žmoną Josefine, su kuria susituokė 1929-aisiais, taip pat buvo užverbavęs OMS.

A.Deutschas naująją pasaulio tvarką įsivaizdavo kaip seksualinę bei politinę laisvę. Maždaug tuo metu, kai pradėjo dirbti Kominterno agentu, Arnoldas įsitraukė į atvirą "Sex-pol" ("Seksualinės politikos") judėjimą, kurį pradėjo vokietis komunistas psichologas ir seksologas Wilhelmas Reichas. Šis atidarė kliniką, kuri rūpinosi seksualiniu Vienos darbininkų švietimu ir gimstamumo reguliavimu. Tuo metu W.Reichą buvo užvaldžiusi ambicinga idėja, sujungti froidizmą su marksizmu, be to, jis ką tik buvo pradėjęs ekscentrišką žmogaus seksualinio elgesio tyrimo programą, kuri jam pelnė "didesnio orgazmo mokytojo" reputaciją.

Arnoldas entuziastingai palaikė W.Reicho teoriją, kad politinė ir seksualinė priespauda yra skirtingos tos pačios monetos pusės ir drauge išgrindė kelią fašizmui. Jis Vienoje leido "Munster Verkag", kuris publikavo W.Reicho darbus ir kitą "Sex-pol" literatūrą. Nors Vienos policija greičiausiai nenutuokė, kad A.Deutschas slapčia dirba OMS, Kovos su pornografija skyrius atidžiai sekė jo žygius "Sex-pol" judėjime.

Arnoldas tiesiog genialiai bent kelerius metus iš eilės, atvirai skelbdamas W.Reicho mokymą ir būdamas policijos akiratyje, tuo pačiu metu dirbo slaptuoju sovietų agentu.

1932-aisiais jis iš OMS buvo perkeltas į INO, apmokytas Maskvoje ir tapo OGPU "nelegalu", gavo naują tapatybę - tapo Stefanu Lange'u, slapyvardžiu Stefanas (vėliau taip pat naudojosi pseudonimu Otto).

Pirmoji A.Deutscho paskyrimo vieta buvo Prancūzija, čia jis įkūrė tarpines stoteles Belgijos, Olandijos ir Vokietijos pasieniuose, taip pat paruošė viską, kad karo atveju OGPU galėtų greitai ir efektyviai instaliuoti radijo įrangą prancūzų žvejybos laivuose. Tačiau labiausiai Arnoldas pasižymėjo ir pelnė savo vietą KGB nemirtingųjų gretose ant SVR Garbės salės sienos per antrą paskyrimą - į Angliją.

Naudotis netikra tapatybe bei pseudonimu ketvirtojo dešimtmečio viduryje nebuvo taip griežtai reikalaujama ir privalu, kaip kad vėlesniais laikais. 1934 metų pradžioje Arnoldas atvyko į Londoną kaip universiteto profesorius, tačiau prisistatė tikruoju savo vardu. Naudodamasis akademine kvalifikacija jis netruko įsisukti į akademinius sluoksnius, o kad sustiprintų priedangą, ėmėsi dėstyti psichologijos kursą magistrantams Londono universitete. 1935-aisiais prie jo prisijungė ir žmona, prieš tai Maskvoje parengta radijo ryšininkė.

KGB bylose nurodoma, kad Didžiojoje Britanijoje A.Deutschas užverbavo dvidešimt sovietų agentų, o iš viso ryšį palaikė su dvidešimt devyniais. Žymiausi jo ganyti agentai - grupelė jaunų Kembridžo universiteto absolventų, kuriuos iki prasidedant Antrajam pasauliniam karui centras jau vadino penketuku: Anthony Bluntas, Guy Burgessas, Johnas Cairncrossas, Donaldas Macleanas ir Kimas Philby. 1960-aisiais, kai Vakarų Europoje buvo sudarytas turtingiausias šalis vienijantis Didysis septynetas (G-7), A.Deutscho avelės buvo pervadintos į Didįjį penketuką.

A.Deutscho, kaip sovietų agentų verbuotojo, sėkmės raktas buvo jo sugalvota ir centro patvirtinta strategija - užsiauginti ambicingus radikalių pažiūrų stipriausių universitetų studentus prieš tai, kai jie pasieks valdžios postus. A.Deutschas rašė centrui:

"Turint omenyje tai, kad komunistų judėjimas šiuose universitetuose yra masiškai populiarus ir čia vyksta nuolatinė studentų kaita, pavieniai agentai, kuriuos mes renkamės iš partijai priklausančiųjų gretų, praslysta nepastebėti nei pačios partijos, nei viso pasaulio. Žmonės juos pamiršta. Ir jei kada prisimena, kad jis ar ji kada nors buvo komunistai, palaiko tai jaunystės kvailyste, ypač, jei jaunuolis kilęs iš buržuazijos. Tokiu atveju mes netgi galime rinktis - suteikti užverbuotajam naują (ne komunistinę) politinę tapatybę, ar leisti veikti tikruoju vardu."

Kadangi Oksfordo ir Kembridžo universitetai išleisdavo neproporcingai dideles studentų, nusitaikiusių į aukščiausius Waitholo postus, laidas, sovietams logiškiausia atrodė taikytis į Oksfordą nei naujus Anglijos universitetus. Tai, kad verbavimo banga nusirito daugiau per Kembridžą nei Oksfordą, buvo grynas atsitiktinumas - pirmasis, patraukęs A.Deutscho dėmesį, buvo Kimas Philby, Kembridžo trejybės koledžo absolventas. Kiti užverbuoti Didžiojo penketuko nariai buvo tiesioginė arba netiesioginė K.Philby karjeros pradžios pasekmė. Trys - A.Bluntas, G.Burgessas ir J.Cairncrossas - taip pat baigė Trejybės koledžą, o ketvirtasis narys D.Macleanas mokėsi jų kaimynystėje.

A.Deutscho verbavimo strategija pasiteisino su kaupu. Antrojo pasaulinio karo pradžioje visi Didžiojo penketuko agentai jau buvo sėkmingai įsitrynę, kas į britų Užsienio reikalų ministeriją, kas į žvalgybos organus. Visi jie Maskvą užvertė didžiausio slaptumo laipsnio "laimikių" kalnais, kad kartais Maskva netgi sunkiai įstengdavo viską laiku išanalizuoti.

K.Philby baigė Kembridžo universitetą 1933-ųjų birželį tikėdamas, kad "jo gyvenimas turi būti paskirtas komunizmui" ir didžiąją paskesnių metų dalį dirbo MOPR (rusiškas Tarptautinės paramos darbininkams organizacijos akronimas) Vienoje, o iš tikrųjų buvo pogrindinės Austrijos komunistų partijos kurjeris.

Vienoje jis sutiko ir po trumpo, užtat audringo romano vedė jauną, bet jau išsiskyrusią komunistę Litzi Friedmann. Pirmoji įžvelgusi Kimo galimybes tapti sovietų šnipu ir, ko gero, atkreipusi į jį A.Deutscho dėmesį, buvo Litzi draugė ir A.Deutscho jau užverbuota Edith Suschitsky.

1934-ųjų gegužę Kimas su Litzi grįžo į Londoną - vos keliomis savaitėmis vėliau, nei čia įsikūrė A.Deutschas. Po kelių mėnesių prisistatė ir Edith, kuri ištekėjo už Arnoldo užverbuoto anglų daktaro Alexo Tudoro Harto. Jaunavedžiai šnipai gavo slapyvardį Strėlė.

Birželio mėnesį Edith surengė pirmą Kimo susitikimą su A.Deutschu Regento parko paplūdimyje Londone. Kaip vėliau KGB užsakytuose savo memuaruose rašė K.Philby, Arnoldas jam pareiškęs: "Mums reikia žmonių, kurie įsiskverbtų į buržuazines institucijas. Padaryk tai dėl mūsų!" Tik A.Deutschas nutylėjo, jog iš tikrųjų K.Philby pradeda savo karjerą kaip sovietų agentas. Vietoj to jis leido Kimui manyti, kad šis įsijungia į pogrindinį Kominterno karą su tarptautiniu fašizmu.

Kimas, Arnoldo įsakymu, tuoj pat nutraukė bet kokius matomus saitus su Komunistų partija ir ėmė stengtis pelnyti pasitikėjimą britų progermaniškuose ir profašistiniuose sluoksniuose. Nors tuo metu tai buvo neįprasta, Kimui buvo suteikti du slapyvardžiai: vokiškas Sohnchen ir rusiškas Synok, anglų kalba abu jie reiškia maždaug tą patį - "Sonny".

Vėliau, net ir po pusės amžiaus, K.Philby vis dar prisiminė didžiulį įspūdį jam palikusį pirmą susitikimą su žmogumi, kurį jis pažinojo kaip Otto: "Jis buvo nuostabus žmogus. Paprasčiausiai nuostabus. Iškart tai pajutau. Ir ta nuojauta niekad manęs neapleido. Pirmas dalykas, kurį pastebėdavai jį sutikęs, buvo akys. Jis žvelgdavo į tave taip, tarsi nieko svarbesnio už tave ir pokalbį su tavimi jo gyvenime tą akimirką nebūtų. Ir jis turėjo nuostabų humoro jausmą."

Per visą KGB šnipų istoriją sunku būtų rasti kitą šnipų kontrolierių, kuris būtų labiau tikęs ganyti Didįjį penketuką nei A.Deutschas. Nors net keturi jo nariai baigė Kembridžo universitetą turėdami aukščiausius įvertinimus, Arnoldas vis tiek buvo kur kas labiau pasižymėjęs mokslo srityje, turėjo didesnį supratimą apie žmogaus charakterį ir buvo sukaupęs daugiau gyvenimiškos patirties. Charizmatinė jo asmenybė ir puiki psichologo įžvalga derėjo su tikėjimu, kad žmogaus rasė pagaliau išsivaduos iš engiančios ir išnaudojančios kapitalistinės sistemos gniaužtų.

Jo laisvės pažadas Kembridžo penketukui skambėjo dar patraukliau jau vien todėl, kad jis turėjo ne tik politinį, bet ir seksualinį atspalvį. Visi penki agentai kovojo su griežtomis seksualinėmis normomis, kaip ir su pasenusia klasių sistema tarpukario Didžiojoje Britanijoje. G.Burgessas ir A.Bluntas buvo homoseksualistai, D.Macleanas - biseksualas, o K.Philby - atletiškas heteroseksualas.

J.Cairncrossas, prisiekęs heteroseksualas, vėliau parašė poligamijos istoriją, kurią baigė George'o Bernardo Shaw citata: "Moterys visada pasiryžusios geriau atiduoti pirmos rūšies vyriškio dešimt procentų kitoms, nei turėti vidutinį vyrą visą." Suprantama, J.Cairncrossas save laikė greičiau pirmos rūšies vyriškiu nei vidutiniu. Pasaulyje žymus rašytojas Grahamas Greenas liko sužavėtas jo knyga. Pagaliau jis rašė J.Caircrossui, kad "pasirodė knyga, kuri smarkiai sujaudins visus poligamininkus".

Pirmoji didelė pirmojo Didžiojo penketuko nario K.Philby užduotis sovietų žvalgybos tarnyboje buvo suvesti A.Deutschą su kitais dviem potencialiais penketuko nariais D.Macleanu ir G.Burgessu.

Donaldas, jei 1931 metais stodamas į Kembridžo trejybės koledžą dar nebuvo prisiekęs komunistas, be jokios abejonės, juo tapo pirmaisiais studijų metais. Simpatiškas ir gabus mokslui buvusio liberalų kabineto ministro sūnus A.Deutschui turėjo atrodyti beveik idealus kandidatas šnipinėti Didžiosios Britanijos valdžiai.

Tačiau D.Macleanas, aukščiausiais įvertinimais baigęs moderniųjų kalbų studijas 1934-ųjų birželį, nejautė jokio noro pradėti karjerą Vaithole. Jis troško arba dėstyti anglų kalbą Tarybų Sąjungoje, arba likti Kembridže ir apsiginti daktaro disertaciją. Tai, kad per vasarą jis pakeitė savo nuomonę ir pareiškė motinai ketinąs per ateinančius metus pasiruošti stojamiesiems egzaminams į tarnybą Užsienio reikalų ministerijoje, rodo milžinišką Arnoldo jam turėtą įtaką.

A.Deutschas pirmą kontaktą su D.Macleanu užmezgė per K.Philby 1934 metų rugpjūtį. Arnoldas Maskvai raportavo, kad K.Philby gavo jo nurodymus susitikti su Donaldu, aptarti jo būsimo darbo perspektyvas ir kontaktus, paprašyti nutraukti bet kokius pastebimus saitus su Komunistų partija ir pradėti darbą NKVD. D.Macleanas sutiko. Tačiau tuo metu centras nedavė Arnoldui leidimo pačiam matytis su naujoku, tad kitus du mėnesius jų ryšininkas buvo K.Philby. Kaip ir K.Philby, Donaldo pirmasis pseudonimas buvo dvigubas: vokiškas Waise ir rusiškas Sirota - abu reiškia "Našlaitis" (aliuzija į jo tėvo mirtį prieš dvejus metus).

G.Burgessas prie grupelės prisijungė būdamas jau antrame Kembridžo trejybės koledžo istorijos mokslų kurse. Rašydamas kurso darbą, kurio taip niekada ir neužbaigė, jis susižavėjo idėja kartu su tarptautiniais komunistais vykdyti pogrindinį karą su fašizmu.

Ironiška, kad būsimą Kembridžo penketuko narį įkvėpė ne kas kita, o "Funfergruppen" pavyzdys - slaptos vokiečių komunistų sudarytos "penkių grupelės" kaip opozicija Hitleriui. Greičiausiai D.Macleanas buvo tarp G.Burgesso draugų komunistų, su kuriais šis aptarinėdavo (realiai nesėkmingus) vokiečių penketukų žygius. Kai Donaldas, nepaisydamas nurodymų, šiam užsiminė, kad yra pašauktas dirbti slaptuoju agentu, Guy užsimanė, kad pakviestų ir jį.

1934 metų gruodį D.Macleanas suorganizavo pirmą A.Deutscho ir G.Burgesso susitikimą. A.Deutschas jau žinojo, kad Guy buvo viena ryškiausių asmenybių Kembridže: ekstravagantiškas, talentingas, laisvai bendraujantis bet kurioje aplinkoje, daugelio klubų narys. Jis neslėpė nei savo simpatijų komunistams, nei tuo metu nelegalių homoseksualinių polinkių ir seksualinių ryšių su darbininkų klasės vyriškiais.

Konservatyvesnių pažiūrų ir silpnesnės fantazijos kontrolierius būtų iškart nurašęs G.Burgessą kaip pernelyg traukiantį akį, todėl labiau kliudysiantį nei naudingą sovietams. Tačiau A.Deutschas suprato, kad Guy ekstravagancija jam bus puiki slaptojo agento priedanga.

Pagaliau sulaukęs kvietimo įsilieti į Kominterno pogrindinių kovotojų su fašizmu gretas, G.Burgessas prisiekė A.Deutschui, kad "jam didelė garbė paaukoti viską dėl didžiojo reikalo". Jo slapyvardis Madchen (Maža mergaitė) buvo aiški užuomina į jo homoseksualizmą.

Arnoldas įsakė D.Macleanui ir G.Burgessui, kaip prieš tai K.Philby, tuoj pat atsiriboti nuo kairiųjų pažiūrų ir apsiskelbti, jog palaiko esamą santvarką, kad jiedu galėtų sėkmingai infiltruotis į valdžios sluoksnius.

Donaldas įtikino savo motiną Ledi Maclean, jog nutraukė bet kokius ryšius su komunizmu. 1935 metų rugpjūtį Donaldas puikiausiai išlaikė stojamuosius egzaminus į Užsienio reikalų ministeriją. Paklaustas apie savo komunistines pažiūras studijų Kembridže laikais, Donaldas nusprendė atsakyti kuo įžūliausiai: "Taip, aš laikiausi šių pažiūrų, ir nesu visiškai jų atsikratęs. Tikriausiai komisijai padarė įspūdį mano sąžiningumas, nes linktelėjo galva, pažvelgė vienas į kitą ir nusišypsojo. O komisijos pirmininkas pasakė: "Dėkui, pone Macleanai, tai bus viskas."

Taip 1935 metų spalį D.Maclenas tapo pirmuoju iš Kembridžo penketuko, kuris, tapęs Jo Didenybės diplomatinės tarnybos nariu, įsisuko į aukščiausius valdžios organus.

G.Burgessas savo komunistinę praeitį greitai pakasė po ekstravagantiška išvaizda, elgesiu ir pažiūromis. 1935 metų pabaigoje jis tapo asmeniniu jauno dešiniojo sparno konservatorių Parlamento nario kapitono "Džeko" Macnamaros padėjėju. Drauge jie traukdavo į žvalgybines misijas Vokietijoje, kuriose, pasak G.Burgesso, daugiausia laiką leisdavo šėldami su tos pačios seksualinės pakraipos jaunaisiais hitlerininkais.

Apskritai G.Burgessas užmezgė ypač daug ryšių su Senojo žemyno Kominternu, kurio vadas buvo Edouardas Pfeifferis, Prancūzijos karo ministro Edouardo Daladier (nuo 1936-ųjų sausio iki 1940-ųjų gegužės) kabineto vadas ir ministras pirmininkas nuo 1938-ųjų balandžio iki 1940-ųjų kovo. Guy savo draugams gyrėsi, jog "jis, E.Pfeiffer ir dar du Prancūzijos ministrų kabineto nariai praleido drauge naktį gėjų viešnamyje Paryžiuje, ten šoko, dainavo. Paskui šoko aplink stalą botagu talžydami nuogą berniuką, pririštą odiniais diržais".


Tęsinys - kitą penktadienį

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"