TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Mitrochino archyvas

2007 10 05 0:00

Tęsinys. Pradžia rugpjūčio 24, 31 d. ir rugsėjo 7, 14, 21 ir 28 d.

Didysis penketukas

Prižiūrimi savojo kontrolieriaus Arnoldo Deutscho, Didžiojo penketuko nariai Kimas Philby, Donaldas Macleanas ir Guy Burgessas sparčiai mokėsi ir galiausiai tapo visaverčiais saugumo agentais.

Greičiausiai Arnoldas jų taip ir nepasivargino informuoti, jog jie iš tiesų dirba NKVD, o ne, kaip iš pradžių manyta, kovoja su fašizmu pogrindinėse Kominterno gretose.

Iš tikrųjų oficialus paaiškinimas nebebuvo reikalingas. Vėliau A.Deutschas rašė savo raporte Centrui: "Visi jie žino, kad dirba Tarybų Sąjungai. Tai jie puikiausiai suvokia. Mano santykiai su jais pagrįsti naryste partijoje." Kitaip sakant, Arnoldas su jais elgėsi ne kaip su paprastais agentais, bet kaip su lygiaverčiais žygio draugais, kurie jam vadovaujant dirba dėl bendro reikalo ir tos pačios idėjos.

Vėliau ne tokie lankstūs kontrolieriai kaip Arnoldas įnirtingai reiškė nepasitenkinimą, mat paaiškėjo, kad K.Philby, G.Burgessas ir D.Macleanas save laikė sovietų žvalgybos pareigūnais, o ne agentais. K.Philby ištiko šokas, kai 1963-iaisiais pasitraukęs į Maskvą jis sužinojo, kad, kaip ir visiems užsienio žvalgybos agentams, jam niekada nebus suteiktas pareigūno laipsnis. Tad jam, vargšeliui, nieko kito neliko, tik kaskart bandyti įtikinti Vakarų žurnalistus, jog jis - KGB pulkininkas ar net generolas K.Philby. Savo memuaruose, kuriuos išleido 1968-aisiais, Kimas taip pat prisimelavo, jog jis maždaug trisdešimt metų buvo sovietų žvalgybos PAREIGŪNAS.

xxx

1937 metų pradžioje G.Burgessas, tada dirbęs prodiuseriu BBC, surengė pirmąjį A.Deutscho ir būsimojo ketvirtojo Kembridžo penketuko nario Anthony Blunto susitikimą.

Anthony buvo prancūzų kalbos specialistas ir istorikas, G.Burgesso studijų draugas Kembridžo universiteto Trejybės koledže. Nors vėliau A.Bluntui etiketę "ketvirtasis vyras" priklijavo žiniasklaida, o ne KGB, jis iš tikrųjų buvo ketvirtas užverbuotasis į Didįjį penketą ir ketvirtas viešai demaskuotas po keturiasdešimties darbo žvalgyboje metų.

Iki karo pagrindinis A.Blunto uždavinys NKVD buvo ieškoti talentų. Pirmoji sėkmė - A.Deutschui palaiminus į šnipus užverbuotas jaunas turčius ir Amerikos komunistų pogrindininkas Trejybės koledže Michaelas Straightas (slapyv. NIGELIS).

Visai netrukus po pažinties su A.Deutschu, A.Bluntas pasikvietė Michaelą į prabangius savo apartamentus Trejybės koledže. M.Straightas vis dar negalėjo atsigauti po sukrėtimo, kurį patyrė išgirdęs, jog artimas jo draugas Johnas Cornfordas mirė didvyrio mirtimi kovodamas Ispanijos civiliniame kare.

"Mūsų draugai, - sakė jam A.Bluntas, prieš tai patikinęs, kad labai daug galvojo apie jo ateitį, - jie man įsakė tau pasakyti, ką turi daryti". "Kokie draugai?" - paklausė Michaelas. "Mūsų draugai tarptautinėje komunistų organizacijoje", - paaiškino A.Bluntas. "Draugai" buvo nusprendę, kad Michaelo užduotis bus nutraukti bet kokius saitus su partija, baigus universitetą (tai turėjo įvykti dar tais pačiais metais) įsidarbinti Volstryte ir iš čia vogti informaciją Kominternui. Michaelas užprotestavo. "Bet tavo bičiulis J.Cornfordas juk savo gyvybę paaukojo dėl tarptautinio komunizmo. Atmink tai", - sakė jam A.Bluntas. Po kelių dienų Michaelas pasidavė. "Per savaitę, - vėliau prisiminimuose rašė jis, - iš triukšmingo ir žmonių pilno Kembridžo pasaulio aš patekau į šešėlių ir aidų pasaulį."

Michaelas susitiko su A.Deutschu, kurį palaikė rusu, vienintelį kartą - iškart, kai baigė universitetą Londone. A.Deutschas paprašė duoti jam kokį nors asmens patikimumo dokumentą. Michaelas padavė piešinėlį. Arnoldas perplėšė jį per pusę, vieną dalį grąžino Michaelui, sakydamas, jog kitą dalį jam atiduos žmogus, kuris su juo susisieks Niujorke.

xxx

Paskutinis užverbuotasis į Didįjį penketą ir vėliau paskutinis viešai demaskuotas "penktasis žmogus" - Johnas Cairncrossas. Talentingas dvidešimt vienų metų škotas, prieš tai dvejus metus studijavęs Glasgo universitete bei įgijęs licence es lettres Sorbonos universitete, 1934-aisiais įstojo į Trejybės koledžą ir gavo stipendiją moderniųjų kalbų studijoms.

Dėl aistros marksizmui, kuri ypač išryškėjo jo leidžiamame "Trejybės žurnale", Johnas koledže pelnė Liepsnojančio kryžiaus pravardę, o dėl jo ypatingų kalbinių talentų to paties žurnalo redakcijoje buvo kalbama: "Cairncrossas kas dvi savaites išmoksta po naują kalbą."

Vienas jo prancūzų literatūros dėstytojų koledže buvo Anthony Bluntas, nors vėliau Johnas prisiekinėjo, jog jiedu niekada nesikalbėję apie komunizmą.

1936-aisiais aukščiausiais įvertinimais baigęs koledžą J.Cairncrossas geriausiai iš visų išlaikė atrankos į Užsienio reikalų ministeriją egzaminus - antras likęs kandidatas nuo jo atsiliko visu šimtu balų (nors per interviu Johnas taip puikiai nepasirodė).

Johną "atrado" talentų ieškotojas A.Bluntas, o jo "apdorojimą" A.Deutschas 1937-ųjų pradžioje patikėjo G.Burgessui - taip, kaip 1934-aisiais buvo leidęs pačiam K.Philby užverbuoti pirmą savo laimikį - D.Macleaną.

Iš tikrųjų J.Cairncrosso verbavimas netrukus buvo patikėtas Jamesui Klugmannui. Balandžio 9 dieną šnipų kontrolierius informavo Centrą, kad J.Cairncrossas oficialiai užverbuotas ir jam suteiktas kodinis vardas Moljeras, vėliau dėl kažkokių priežasčių, kurios nebuvo nurodytos KGB archyvuose, šis kodas buvo pakeistas kitu - Listas. Kad ir kaip būtų buvę, jau gegužę J.Klugmannas suorganizavo pirmąjį Johno susitikimą su A.Deutschu vėlų vakarą Regento parke Londone. Vėliau savo memuaruose Johnas rašė: "Staiga iš kažkur, iš už medžių, išdygo neukšta kresna žmogysta, maždaug keturiasdešimties metų, kurią J.Klugmannas man pristatė kaip Otto. O pats J.Klugmannas iš karto kažkur išgaravo."

Po susitikimo A.Deutschas raportavo Maskvai: "Johnas Cairncrossas nepaprastai laimingas, kad užmezgė su manimi ryšį, yra pasiryžęs pradėti dirbti mums tuoj pat."

Tarp tarpukario britų Užsienio reikalų ministerijos dokumentų, prie kurių priėjo tiek D.Macleanas, tiek J.Cairncrossas, - vadinasi, ir NKVD, - buvo tai, ką Johnas apibūdino kaip "reikšmingos informacijos apie Ispanijos civilinio karo eigą šaltinis". Tačiau tik keliais atvejais įmanoma atsekti atskirus dokumentus, kuriuos D.Macleanas su J.Cairncrossu pateikė Centrui, o šis, greičiausiai tik suredaguotas ištraukas, - J.Stalinui.

Vienas iš šių dokumentų, kuris J.Staliną ypač sukrėtė, buvo įrašytas Adolfo Hitlerio pokalbis su Didžiosios Britanijos Lordų tarybos prezidentu lordu Halifaxu (po trijų mėnesių tapo Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministru) 1937-ųjų lapkritį. Halifaxo apsilankymas Hitlerio irštvoje kalnuose, "erelio lizde" Berchtesgadene, prasidėjo absurdiška situacija. Kaip tikras aristokratas, išlipdamas iš automobilio Halifaxas tikėjosi išvysti liokajų, ir juo palaikė jį pasitikusį Hitlerį. Halifaxas jau tiesė jam savo skrybėlę ir paltą, tačiau Vokietijos vadovas sušnypštė jam į ausį: "Der Fuhrer! Der Fuhrer!"

Centrui šis susitikimas pasirodė net labai įtartinas. Halifaxo užrašų iš susitikimo ištraukos tik patvirtino ir taip didelį J.Stalino nepasitikėjimą britų politika. Jo nuomone, Didžioji Britanija regėjo nacių Vokietiją kaip "Vakarų bastioną prieš bolševikus" ir palankiai žiūrėjo į Vokietijos ekspansiją į Rytus.

Nors Halifaxas savo užrašuose Hitlerį tiesiog apgailėtinai naiviai įvertino kaip "labai nuoširdų", jo komentarai apie Vokietijos vaidmenį ginant Vakarus nuo komunistų buvo kur kas tikslesni, nei Centro J.Stalinui pateikta jų versija.

Halifaxas rašė: "Nors daugelis nacių sistemos dalykų (požiūris į Bažnyčią, galbūt ne tokiu dideliu mastu - požiūris į žydus, į prekybos sąjungas) prieštarauja Didžiosios Britanijos nuomonei, aš nesu aklas, kad nematyčiau, ką jis yra padaręs Vokietijai ir kaip toli pažengęs savo tikslo link - laikyti komunistus atokiau nuo savo šalies ir blokuoti jų ėjimą į Vakarus."

Halifaxas nė žodeliu neparėmė Vokietijos agresijos Rytų Europoje. Jo tikslas, kad ir koks utopinis, buvo atversti Hitlerį į "gerą europietį", pasiūlant jam kolonijines koncesijas įtikinti atsisakyti tų ambicijų Europoje, kurių neįmanoma įgyvendinti taikiai.

Vis dėlto Halifaxas aiškiai davė suprasti, kad Didžioji Britanija pasirengusi taikiai persvarstyti Versalio sutartį: "Aš pasakiau jam, kad, be jokios abejonės - Versalio sutartyje yra klausimų ir, jei jų išmintingai neišspręsime, mūsų nuomone, jie sukels problemų. Pavyzdžiui, Dancigas, Austrija, Čekoslovakija. Visais šiais reikalais nebūtinai rengiamės laikytis šiandieninės status quo, tačiau esame suinteresuoti išvengti konfliktinės situacijos. Jei pavyktų geranoriškai protingai susitarti dėl šių svarbiausių klausimų, mes, be jokios abejonės, neturėtumėme jokio tikslo jus blokuoti."

Tokie teiginiai buvo nuostabiausia muzika Hitlerio ausiai - ne todėl, kad jis buvo suinteresuotas taikiai persvarstyti Versalio sutartį, bet dėl to, kad gana nevykusį Halifaxo mėginimą susitaikyti jis palaikė įrodymu, jog Didžiajai Britanijai pritrūks jėgų kautis, kai jis pradės karą.

J.Stalinas, kaip jam būdinga, Halifaxo pastabose įžvelgė kur kas piktesnius kėslus ir įsitikino, jog Didžioji Britanija sąmoningai uždegė žalią šviesą nacių agresijai Rytuose. Tuo labiau kad D.Macleano ir J.Cairncrosso nušvilptus britų Užsienio reikalų ministerijos dokumentus, kuriuose buvo išdėstytos britų pastangos nuraminti Hitlerį, Centras panaudojo kaip įrodymą, kurio reikalavo J.Stalinas, jog Didžioji Britanija slapčia rengia sąmokslą su Hitleriu prieš Tarybų Sąjungą.

xxx

Nors galiausiai Kimas Philby tapo svarbiausia Didžiojo penketo figūra, jis karjeros laiptais kopė lėčiau nei kiti keturi nariai.

Kimas atsisakė minties apie civilinę tarnybą, kai abu jam rekomendacijas suteikusieji - Trejybės koledžo studijų direktorius ir šeimos draugas - jį perspėjo, jog, nors jie žavisi jo energija ir protu, vis dėlto jaučia pareigą pridurti, esą "jo politinės neteisybės ieškojimas gali kliudyti dirbti administracinį darbą".

Nedideli K.Philby laimėjimai iki 1937-ųjų buvo darbas neįtakingame liberaliame mėnesio leidinyje "Review of Reviews" ir narystė anglų-germanų brolybėje, kurią Vinstonas Churchillis vadino "Heilo Hitlerio brigada".

Kaip vėliau pripažino pats K.Philby, tuo metu jis dažnai susitikdavo su A.Deutschu "neturėdamas ko jam pasiūlyti" ir tetrokšdamas paramos.

Tik prasidėjus Ispanijos civiliniam karui Kimas gavo pirmą svarbią užduotį. Pamažu jis įtikino Londono naujienų agentūrą suteikti jam laisvai samdomo karo korespondento akreditaciją ir 1937-ųjų vasarį išvyko į Ispaniją. "Svarbiausia mano užduotis, - vėliau rašė savo memuaruose, - buvo gauti informaciją iš pirmų lūpų apie visus fašistų karo veiksmų ir tikslų aspektus." Kaip paprastai, jo memuaruose nebuvo pasakyta visa tiesa.

Praėjus kelioms savaitėms nuo K.Philby išvykimo, Londono nelegalų biuras gavo nurodymus, neabejotinai patvirtintus paties J.Stalino, įsakyti K.Philby nužudyti nacionalistų lyderį generolą Francisco Franko. Didžiojo penketuko kontrolierius pareigingai perdavė įsakymą Kimui, tačiau Centrui leido suprasti, kad netiki, jog K.Philby sugebės įvykdyti užduotį.

Gegužę K.Philby grįžo į Londoną nė per plauką nepriartėjęs prie F.Franko ir, kaip Centrui pranešė jo kontrolierius, "apimtas gilios depresijos".

Vis dėlto K.Philby reikalai pasitaisė, kai britų dienraštis "The Times" jį pasamdė kaip vieną iš dviejų savo korespondentų dirbti nacionalistinėje Ispanijoje. Metų gale jis tapo nedideliu karo herojumi: tris žurnalistus, su kuriais keliavo automobiliu, mirtinai sužeidė artilerijos sviedinys, o pats Kimas atsipirko nedideliu sužalojimu. Jis nuoširdžiai pranešė "The Times" skaitytojams: "Jūsų korespondentas buvo nuvežtas į pirmosios pagalbos stotį, ir negilios žaizdos galvoje greitai buvo užgydytos."

"Mano sužeidimas Ispanijoje, - vėliau rašė jis, - man be galo padėjo dirbant tiek žurnalistu, tiek šnipu." Iš tikrųjų, jis pirmą kartą per visą laiką gavo leidimą prieiti prie F.Franco - 1938 metų kovo 2 dieną pats generolas Kimui už karo nuopelnus ant krūtinės užkabino Raudonąjį kryžių. Tada, kaip Centrui raportavo K.Philby, jam atsidarė visos durys.

Vis dėlto durys atsidarė per vėlai. Kai K.Philby pagaliau priartėjo prie F.Franco, NKVD atšaukė įsakymą jį nužudyti. Mat nuo 1937-ųjų pavasario Centras vis labiau domėjosi ne karu prieš F.Franką, bet tuo, kas vėliau buvo pavadinta pilietiniu karu Civiliniame kare. Levo Trockio likvidavimas tapo svarbesniu tikslu, nei F.Franco nužudymas. 1937-ųjų pabaigoje "žmonių priešų" medžioklė užsienyje nustūmė šnipinėjimą į antrą planą. INO buvo apimta sumaišties ir Didžiojo teroro paranojos, ant visų pareigūnų užsienyje galvų krito įtarimų šešėlis dėl rengiamo sąmokslo su priešais. Taip "Didžiųjų nelegalų" amžiaus istorijos puslapis buvo greitai ir brutaliai užverstas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"