TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Mitrochino archyvas

2007 10 12 0:00

Skiriama visiems, kurie norėjo, tačiau negalėjo pasakyti tiesos. Tęsinys. Pradžia rugpjūčio 24, 31, rugsėjo 7, 14, 21, 29 ir spalio 5 d. numeriuose

Teroras

Nors "specialiosios užduotys" - žudymas, kitaip tariant, liaudies priešų likvidacija - tapo svarbiausiomis NKVD užsienio operacijomis 1937-aisiais, "liaudies priešų" užsienyje problema įgavo grėsmingą pavidalą J.Stalino mintyse nuo praėjusio amžiaus ketvirtojo dešimtmečio, kai jį vis labiau ėmė nervinti opozicija jam Sovietų Sąjungos viduje.

Drąsiausias opozicijos išsišokimas - buvęs partijos sekretorius Maskvoje Michailas Rijutinas ir nedidelė grupelė jo šalininkų 1932-ųjų rudenį Centro komitetui parašė atvirą protesto laišką, kuriame pasmerkė didėjantį J.Stalino Rusijos brutalumą. "M.Rijutino pozicija" viešai paskelbta tik 1989-aisiais, iš tikrųjų nepateikta jokių argumentų ir faktų, įrodančių J.Stalino kaltę dėl visuotinio siaubo, lydėjusio kolektyvizaciją bei pirmojo penkmečio planą. Todėl laišką skaitę trockininkai buvo šventai įsitikinę, kad tai tėra OGPU provokacija.

Kad ir kaip ten buvo, M.Rijutinas paskelbė J.Staliną "bloguoju Rusijos revoliucijos genijumi, vedamu keršto ir valdžios troškimo, kuris revoliuciją privedė prie bedugnės krašto". Negana to, pareikalavo pašalinti J.Staliną: "Gėda proletarams revoliucionieriams, jei jie dar bent kiek ilgiau pakęs J.Stalino jungą, jo despotizmą, jo tyčiojimąsi iš partijos ir darbo liaudies!"

Politbiuro susirinkime J.Stalinas pareikalavo M.Rijutino egzekucijos. Vienintelis Sergejus Mironovičius Kirovas išdrįso jam paprieštarauti: "Mes privalome to nedaryti! M.Rijutino atvejis nėra beviltiškas, viskas paprasčiausiai užsimirš." J.Stalinas nusileido ir M.Rijutinas buvo nuteistas dešimčiai metų kalėti. Po penkerių metų, Didžiojo teroro laiku, kai J.Stalinas įgijo neribotą galią valdyti Sovietų Sąjungos piliečių gyvenimą ir mirtį, M.Rijutinas buvo sušaudytas.

Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje J.Stalinas galutinai prarado sugebėjimą skirti savo asmeninius oponentus nuo liaudies priešų. Galiausiai didžiausias liaudies priešas, kaip įtikėjo J.Stalinas, - tremtinys Levas Trockis (jo sekėjai ir centras jam suteikė kodinį pavadinimą Starik). "Nebėra jokio konstitucinio kelio šiai valdančiajai (J.Stalino) gaujai pašalinti, - 1933-iaisiais rašė L.Trockis. - Vienintelis būdas priversti biurokratiją atiduoti valdžią proletariato avangardui yra jėga." J.Stalinas naudojosi šiuo pareiškimu tvirtindamas, kad Sovietų Sąjungai gresia perversmas, kurį būtina numalšinti panaudojant jėgą.

J.Stalino opozicija vėl į dienos šviesą iškilo partijos kongrese 1934-aisiais, nors ir ne taip ryškiai, tad praslydo nepastebėta masių. Rinkimuose į Centro komitetą J.Stalinas surinko keliais šimtais mažiau balsų nei S.Kirovas. Šis buvo nužudytas metų pabaigoje, greičiausiai J.Stalino įsakymu. Vis dėlto J.Stalinui kuo toliau, tuo labiau nerimą kėlė ne bejėgės tikrosios opozicijos jam liekanos, o milžiniška mitinė slaptųjų imperialistų agentūrų ir L.Trockio bendražygių prieš jį rengiama konspiracija.

Nors J.Staliną apsėdusios paranojos apraiškos, dėl kurių jį vėliau N.Chruščiovas pavadino "įtartinai liguista asmenybe", gana lengvai paaiškina tai, kad jis visur sugebėdavo įžvelgti konspiracijos teoriją, čia neabejotinai yra V.Lenino logikos. Būtent Didžiuoju vadu J.Stalinas rėmėsi teigdamas, kad imperialistai tiesiog negali nebandyti sunaikinti pirmosios ir vienintelės pasaulyje darbininkų valstybės: "Mes gyvename ne tik valstybėje, bet valstybių sistemoje, ir negali net minties būti, kad Sovietų Sąjunga amžinai gyvuos drauge ir išvien su imperialistų valstybėmis. Bet iki tol, kol ateis galas, baisiausi konfliktai tarp Sovietų Sąjungos ir buržuazinių valstybių yra neišvengiami."

Lygiai taip pat J.Stalinas įrodinėjo, kad šalies priešai išorėje rengia sąmokslą kartu su išdavikais jos viduje. "Tik akli pagyrūnai arba užsislaptinę liaudies priešai gali bandyti nuginčyti šią elementarią logiką", - pareiškė jis. Tie, kas su juo nesutiko, automatiškai save nurašė į išdavikų gretas.

Nors ketvirtajame dešimtmetyje J.Staliną vis labiau užvaldė manija įtarinėti trockininkus rengiant sąmokslą, L.Trockis iš tikrųjų niekada nekėlė jokio didesnio pavojaus stalinistiniam režimui. Savo jaunystę jis praleido tremtyje, beviltiškai ieškodamas atramos taško Europoje, iš kurio galėtų organizuoti savo sekėjus. 1933 metais iš Turkijos išvyko į Prancūziją, dar po dvejų metų persikėlė į Norvegiją, tačiau politinę jo veiklą buvo griežtai apribojęs visų trijų šalių vyriausybių nenoras kištis.

Galiausiai, netekęs vilties rasti savo vietą Europoje, 1937-aisiais L.Trockis išvyko į Meksiką, kur ir liko gyventi, o po trejų metų buvo nužudytas.

Pagrindinis trockininkų judėjimo Europoje organizatorius ketvirtajame dešimtmetyje buvo ne L.Trockis, o jo vyresnysis sūnus Levas Sedovas, nuo 1933-iųjų gyvenęs Paryžiuje.

L.Sedovas iki savo mirties 1938-aisiais organizavo tėvo "Opozicijos biuletenio" publikavimą ir palaikė ryšius su išsibarsčiusiais L.Trockio sekėjais.

Į L.Sedovo, kaip ir jo tėvo, aplinką buvo įsiskverbusios OGPU bei NKVD. Nuo 1934 metų jo artimiausias patikėtinis ir bendražygis Paryžiuje buvo Rusijoje gimęs lenkas komunistas ir NKVD agentas Markas Zborowskis, kurį Levas pažinojo kaip Etienne Zborowskį, o centras - kodiniais pavadinimais Maks, Mak, Tulip ir Kant. L.Sedovas taip pasitikėjo Etienne, kad net davė jam raktą nuo savo laiškų dėžutės, leido paimti jo paštą ir patikėjo saugoti slapčiausius tėvo L.Trockio užrašus bei archyvus.

Iki 1937-ųjų L.Sedovas, visiškai pasitikėdamas Etienne, tapo nepakeičiamu Lenkų kačių (tokį kodinį pavadinimą trockininkams buvo suteikęs centras) šaltiniu, kad sovietai net nepasmerkė jo likviduoti.

1936 metų rudenį M.Zborowskis perspėjo centrą, kad finansinių problemų turintis l.Trockis pardavinėja dalį savo archyvo (kurį prieš tai L.Sedovo prašymu saugojo M.Zborowskis) Amsterdamo tarptautinio socialinės istorijos instituto Paryžiaus filialui. NKVD specialiųjų užduočių administracijos vadovui Jašai Serebrianskiui, nelegaliai gyvenusiam Paryžiuje, buvo įsakyta sudaryti smogiamąją grupę (kodiniu pavadinimu Henry) dokumentams perimti.

J.Serebrianskis tuoj pat išsinuomojo butą virš instituto patalpų ir pradėjo stebėti. Pagal jo nurodymus M.Zborowskiui, kuris tuo metu dirbo Paryžiuje inžinieriumi telefonų stotyje, buvo įsakyta sugadinti instituto telefono liniją, kad iškviestas jos sutvarkyti jis galėtų apsižvalgyti ir surasti, kur tiksliai guli L.Trockio dokumentai, apžiūrėti durų užraktus.

Tačiau kai institutas pranešė apie gedimą, jo sutaisyti buvo išsiųstas ne M.Zborowskis, o kolega. M.Zborowskis nedelsdamas dar kartą sugadino instituto telefono liniją ir šį kartą pats buvo išsiųstas jos taisyti. Išeidamas iš instituto, jau sutvarkęs gedimą ir skrupulingai apžiūrėjęs priekinių ir užpakalinių durų spynas, Markas dar gavo penkis frankus arbatpinigių iš instituto direktoriaus Boriso Nikolajevskio, kurį NKVD buvo įvardijusi kaip liaudies priešą.

J.Serebrianskis įsakė įsilaužti į institutą 1936 metų lapkričio 7-osios naktį, 2 val., ir operaciją atlikti vėliausiai iki 5 val. ryto. Kadangi jo agentai nesugebėjo rasti raktų, atitinkančių instituto durų spynas, jis nusprendė užraktus išpjauti elektriniu grąžtu.

Įsilaužėliai sėkmingai pateko į institutą ir išėjo iš jo nepastebėti, nešini L.Trockio dokumentais. Tiek L.Sedovas, tiek Paryžiaus policija iš karto įtarė NKVD, mat buvo profesionalų įsilaužta, be to, pinigai ir brangenybės liko nepaliestos. L.Sedovas užtikrino policininkus, kad jo asistentas Etienne Zborowskis negali būti įtariamas, juo labiau kad tai jis saugojo pagrindinį archyvą savo namuose, o šis pavogtas nebuvo. Ironiška, tačiau L.Sedovas pasiūlė mintį, kad NKVD galėjusi sužinoti apie dalies archyvo perdavimą institutui iš jo direktoriaus B.Nikolajevskio.

Kokia ypač svarbi buvo dokumentų vagystė, centras pademonstravo Henry grupę apdovanodamas Raudonosios vėliavos ordinu. Iš tikrųjų operacija ne tik nebuvo profesionaliai įvykdyta, ji dar ir buvo beprasmė. Iš instituto nugvelbti dokumentai (didžioji dalis tebuvo laikraščių iškarpos) neturėjo jokios operacinės, juo labiau istorinės reikšmės palyginti su tais, kurie liko M.Zborowskio rankose ir vėliau nukeliavo į Harvardo universitetą Amerikoje.

Antrojo pasaulinio karo išvakarėse, be Ispanijos, svarbiausios NKVD žudymo operacijos vykdytos Prancūzijoje. Čia du svarbiausi taikiniai buvo L.Sedovas ir generolas Eugenijus Karlovičius Milleris, Baltosios gvardijos ROVS (Ruskij obsče-vojensky sojuz) vado Kutepovo įpėdinis.

1937-ųjų vasarą J.Serebrianskis sukūrė panašius abiejų "priešų" likvidavimo planus: Paryžiuje pagrobti E.Millerį, paskui L.Sedovą, nuvežti juos į prie Lamanšo kranto lauksiantį laivą ir nuplukdyti į Sovietų Sąjungą, kur jie bus ištardyti ir nubausti.

Kaip L.Sedovo asistentas Etienne Zborowskis, taip ir E.Millerio pavaduotojas generolas Nikolajus Skoblinas buvo NKVD agentas. Negana to, NKVD įsakymu šalia jo buto įsikūrė sovietų žvalgybos agentė nelegalė - ji paslapčia įsibrovė į jo namus, pavogė kai kuriuos dokumentus ir įstatė "blakę", kad galėtų sekti kiaurą parą.

1937 metų rugsėjo 22-ąją, lygiai kaip prieš septynerius metus Kutepovas, E.Milleris dingo be pėdsako Paryžiaus gatvėse vidury baltos dienos. Kaip vėliau pasakojo liudininkai, generolas buvo nuvesdintas į Sovietų Sąjungos ambasadą, apsvaigintas narkotikais ir automobilio bagažinėje nuvežtas į sovietų krovininį laivą. Kitaip nei Kutepovas 1930-aisiais, E.Milleris Maskvą pasiekė gyvas, čia buvo ištardytas ir sušaudytas.

Tuo metu, kai dingo E.Milleris, L.Sedovo pagrobimo operacija jau buvo įpusėjusi. Bulonėje išnuomotas žvejų laivas turėjo jį nuplukdyti į Sovietų Sąjungą. Tačiau operacija staiga buvo atšaukta - greičiausiai dėl Prancūzijoje kilusio furoro bei ant NKVD mesto įtarimų šešėlio dėl E.Millerio pagrobimo.

Po kelių mėnesių L.Sedovo laukė kitoks, tačiau vis vien galas. 1938 metų vasario 8-ąją jis atsidūrė ligoninėje dėl ūminio apendicito. Etienne Zborowskis jį įtikino, kad norėdamas išvengti NKVD šnipų jis privalo operuotis ne Prancūzijos ligoninėje, bet privačioje rusų emigrantų klinikoje (iš tiesų čia L.Trockio sūnus buvo lengvesnis taikinys NKVD). Kaip vėliau prisipažino M.Zborowskis, vos iškvietęs greitąją savo viršininkui, jis iš karto ant kojų sukėlė NKVD. Tuo metu dėl tariamų saugumo sumetimų atsisakė pasakyti klinikos adresą prancūzų trockininkams.

L.Sedovo operacija baigėsi sėkmingai, ir keletą dienų atrodė, kad jis sėkmingai sveiksta. Tik staiga prasidėjo staigus priepuolis, kurio priežasties nesugebėjo paaiškinti nė gydytojai. Nors kelis kartus L.Sedovui buvo perpiltas kraujas, vasario 16-ąją jis mirė kęsdamas nežmonišką skausmą ir būdamas vos trisdešimt dvejų.

NKVD bylose nėra jokių įrodymų, kad būtent ji atsakinga už L.Sedovo mirtį. Vis dėlto ji turėjo specialų medicinos skyrių "Kamera", kuris vykdė eksperimentus su mirtinais vaistais ir galėjo nunuodyti L.Sedovą. Ir taip pat nekyla abejonių, kad NKVD planavo nužudyti L.Sedovą, kaip ir L.Trockį bei kitus jo pagalbininkus. Neaišku viena - ar L.Sedovas spėjo numirti savo mirtimi prieš jį nužudant.

Bet kuriuo atveju L.Sedovo mirtis leido NKVD užsitikrinti pagrindinį vaidmenį L.Trockio organizacijoje. Buvęs L.Sedovo asistentas Etienne Zborowskis tapo "Opozicijos biuletenio" leidėju bei svarbiausiu L.Trockio ir jo šalininkų Europoje ryšininku. Nepastebimai kurstydamas nesantaiką tarp L.Trockio sekėjų ir pelnęs nesugriaunamą paties Levo pasitikėjimą jis susikūrė nepriekaištingą priedangą.

1938 metų vasarą į Ameriką dezertyravęs buvęs NKVD agentas Aleksandras Orlovas parašė L.Trockiui anoniminį laišką, kuriame perspėjo, kad jo gyvybei gresia pavojus, į ją kėsinasi NKVD agentas Paryžiuje. A.Orlovas nežinojo to agento pavardės, tik vardą - Markas (tai buvo tikrasis Etienne Zborowskio vardas), užtat pateikė detalų agento išvaizdos ir manierų aprašymą. L.Trockis įtarė, kad šis laiškas, kaip ir daugelis kitų, tebuvo NKVD provokacija. Etienne jam pritarė, o Levas savo patikėtiniui pareiškė, kad laiške pateikti kaltinimai jam sukėlė daug juoko.

Įpusėjus ketvirtajam dešimtmečiui J.Stalinas galutinai prarado bet kokius sveiko proto likučius stengdamasis išnaikinti visas trockizmo formas, tiek realias, tiek įsivaizduojamas. Mintis apie L.Trockį apsėdo J.Staliną ir neapleido ne tik dieną, ne tik dirbant, bet neleisdavo užmigti ir naktimis. Vargu ar rasite istorijoje dar vieną tokį atvejį, kai šitokios milžiniškos pajėgos ir propaganda buvo nukreipta į vieną vienintelį žmogų.

Didžiosios Britanijos diplomatas R.A.Sykesas vėliau labai taikliai apibūdino J.Stalino pasaulį - "įdomus įžvalgumo ir nęsamonių mišinys". Geriausias J.Stalino įžvalgos pavyzdys - kaip jis pergudravo savo priešininkus po V.Lenino mirties, pamažu įgijo absoliučią valdžią kaip generalinis sekretorius ir vėliau derėjosi su W.Churchilliu bei Rooseveltu karo metu.

Gana sunku įsisąmoninti faktą, kad toks įžvalgus žmogus tikėjo tokiomis nesąmonėmis, tačiau neįmanoma suprasti J.Stalino nepripažįstant jo manijos su L.Trockiu (ir kitais) susijusioms konspiracijos teorijoms, lygiai kaip neįmanoma suvokti Adolfo Hitlerio pamirštant, su kokia aistra jis audė dar baisesnes ir absurdiškesnes teorijas apie žydus.

Genrichas Grigorijevičius Jagoda, NKVD galva 1934-1936 m., buvo kur kas mažiau apsėstas minčių apie L.Trockį nei J.Stalinas. Tikriausiai būtent dėl to J.Stalinas jam jautė pagiežą ir vis labiau įtikėjo, jog jis sąmoningai aplaidžiai medžioja L.Trockį. Atpildo valandos G.Jagoda sulaukė sulig J.Stalino ir jo protežė Andrejaus Ždanovo laišku Centro komitetui: "G.Jagoda galutinai įrodė nesugebantis demaskuoti Trockio ir Zinovjevo bloko." Ir pareikalavo jį pakeisti Nikolajumi Ivanovičiumi Ježovu.

Per kitus dvejus metus vadovaudamas NKVD N.Ježovas įvykdė didžiausią politinį persekiojimą ir kraujo praliejimą taikos metu visoje Europos istorijoje, jo valdymo era iki šiol vadinama Didžiuoju teroru.

Vienas svarbiausių NKVD įrankių buvo Nikolajus Orlovas, nuo 1936 metų koordinavęs slaptą NKVD karą Ispanijos civiliniame kare, taip pat kartu su J.Serebrianskiu šnipinėjęs ir destabilizavęs trockininkų grupuotes. Iki 1938 metų, kai, baimindamasis, kad pats yra įrašytas į NKVD mirtininkų sąrašą, dezertyravo į Jungtines Amerikos Valstijas, N.Orlovas maudėsi prabangoje organizuodamas NKVD smogikų grupuotes trockininkų lyderiams ir kitiems liaudies priešams likviduoti.

Rusijos SVR ypač priešinosi, kad medžiaga apie Ispanijos civilinį karą būtų publikuota ypač dėl neįprasto istorikų domėjimosi N.Orlovu, kuris, tapęs dezertyru, netinka į KGB panteoną ir galėtų sugriauti tradicinių sovietų užsienio žvalgybos herojų reputaciją.

Tarp tikrųjų Sovietų Sąjungos žvalgybos didvyrių pavardžių puikuojasi Stanislavas Aleksejevičius Vaupšasovas (surusinta lietuviška Vaupšo pavardė - LŽ), ilgai liaupsintas už nuopelnus žvalgant priešo linijas per Antrąjį pasaulinį karą. Apdovanotas dviem V.Lenino ordinais, dviem Didžiojo patriotinio karo ordinais ir galybe kitų medalių, S.Vaupšovas (Vaupšas), ko gero, yra labiausiai medaliais išgražintas sovietų žvalgybos didvyris. Net ir ne per seniausiai, 1990 metais, jis vėl buvo pagerbtas memorialiniu pašto ženklu.

Tuo metu prieškario laikotarpio S.Vaupšovo (Vaupšo) bylą, liudijančią apie jo organizuotas žudynes, SVR vis dar saugo nuo visuomenės akių. Trečiojo dešimtmečio viduryje jis vadovavo slaptajam OGPU daliniui: sovietų kariai, persirengę Lietuvos ir Lenkijos armijos uniformomis, įvykdė nesuskaičiuojamą daugybę išpuolių Lietuvos ir Lenkijos pasienio kaimuose.

1929 metais S.Vaupšovas (Vaupšas) buvo nuteistas mirti už kolegos nužudymą, tačiau sugebėjo pasiekti, kad bausmė būtų sušvelninta iki dešimties metų gulage. Greitai jis buvo paleistas ir padarė karjerą kaip kone svarbiausias NKVD žudymo ekspertas.

Dar vienas įdomus faktas - Ispanijos civiliniame kare viena svarbiausių jo užduočių buvo sukonstruoti ir saugoti slaptą krematoriumą, kad NKVD galėtų atsikratyti savo aukų nepalikdama jokių pėdsakų. Daugelis pasmerktųjų mirti buvo paprasčiausiai įvilioti į krematoriumo pastatą ir nužudyti vietoje.

Atsakingu už krematoriumą NKVD paskyrė savo agentą, ispanų komunistą, Jose Castelo Pacheco (žinomą kodiniais vardais Jose, Panso ir Teodoras). 1982-aisiais, praėjus keleriems metams nuo J.Pacheco mirties, KGB gavo jo giminaitės laišką su prašymu skirti jai pensiją. Giminaitė tvirtino, jog prieš mirtį J.Castelo jai pasakęs: "Jei turėsi bėdų ir nebus jokios kitos išeities, pabrėžiu, tik esant būtinybei kreipkis į mano draugus sovietus."

Nors J.Castelo byloje aiškiai išdėstyta, kad agentas buvo prisiekęs niekada niekam nepasakoti savo darbo detalių, vis vien išliko rizika, kad giminaitė galėjo suuosti apie jo teiktas paslaugas NKVD krematoriume. Taigi centras nusprendė, kad jos prašymo nepatenkinimas gali turėti "nepageidaujamų pasekmių". Todėl 1983 metais moteris buvo įkišta kaip rezidentė į Sovietų Sąjungos ambasadą Madride, į konsulinį skyrių. Ir jai pasakyta, kad nors pagal įstatymus ji neturi jokios teisės gauti pensiją, vis dėlto jai skiriama vienkartinė 5000 rublių (tuo metu tai prilygo 6680 JAV dolerių) pašalpa. O apie J.Castelo niekas neužsiminė nė žodeliu.

Tęsinys - kitą penktadienį

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"