TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Mitrochino archyvas

2007 10 19 0:00

Skiriama visiems, kurie norėjo, tačiau negalėjo pasakyti tiesos. Tęsinys. Pradžia rugpjūčio 24, 31, rugsėjo 7, 14, 21, 29, spalio 5 ir 12 d. numeriuose

Didysis teroras

Iki 1938 metų Jašos Serebrianskio vadovaujama Specialiųjų užduočių valdyba jau buvo didžiausias sovietų užsienio žvalgybos padalinys. Teigiama, kad jai priklausė 212 nelegalų, kurie veikė šešiolikoje valstybių: JAV, Prancūzijoje, Belgijoje, Olandijoje, Norvegijoje, Danijoje, Švedijoje, Suomijoje, Vokietijoje, Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje, Rumunijoje, Bulgarijoje, Čekoslovakijoje ir Kinijoje.

Tačiau po to, kai Didžiojo teroro metu NKVD susidorojo su didžiausiais liaudies priešais trockininkais, atėjo eilė pačių sovietų užsienio žvalgybos agentams.

Skaitydami iš Maskvos juos pasiekiančius pranešimus apie tai, kad jų kolegos agentai demaskuojami kaip imperialistų šnipai ir paskui nuteisiami, užsienyje dislokuoti žvalgybos pareigūnai suprato, jog nuo šiol turės ne tik atsargiai rinkti žodžius kalbėdami, bet ir žiūrėti, kad jų veido išraiška ir kūno kalba nesukeltų įtarimų. Tų, kurie nesugebėjo pabrėžtinai aiškiai ir nuoširdžiai reaguoti į Maskvoje aikštėn keliamus, nors iš tiesų neegzistuojančius sąmokslus, pavardės atsidurdavo centrą pasiekiančiuose raportuose, o pasekmės dažniausiai būdavo mirtinos.

Tiek namie, tiek užsienyje Didysis teroras aplenkė tik pačius stipriausius. Tik tie, kurie pirmieji sugebėdavo įduoti savo kolegas, neva padariusius nusikaltimą, turėdavo šansą pakliūti į retas išlikusių gyvųjų gretas.

1937-1938 metais, NKVD atšaukus iš tarnybos arba išvis likvidavus beveik visus ar bent jau didžiąją daugumą savo pareigūnų, daugelis NKVD užsienio žvalgybos valdybų ir skyrių praktiškai liovėsi funkcionavę. Nors Londone, Berlyne, Vienoje ir Tokijuje NKVD skyriai nebuvo visiškai uždaryti, pareigūnų skaičius juose sumažėjo iki vieno, daugiausia dviejų.

Drauge su kitais enkavėdistais atsikratyta ir daugelio didžiųjų nelegalų. Vienas pirmųjų, ant kurio krito įtarimų išdavyste šešėlis, buvo Didžiosios Britanijos nelegalų ir, ko gero, sėkmingiausiai dirbusios NKVD nelegalų rezidencijos Londone galva Teodoras Malis - jis įkliuvo dėl religijos ir neatsargiai parodyto bjaurėjimosi sovietų teroru. Įsakymą grįžti į Maskvą 1937-ųjų birželį Teodoras sutiko su idealistiniu atsidavimu Likimui.

"Žinau, kad kaip buvęs kunigas aš neturiu jokio šanso, - sakė jis vienam bendražygiui. - Vis dėlto grįšiu į Maskvą, kad paskui niekas nesakytų: "Tas kunigas iš tikrųjų buvo priešų šnipas." Vos įkėlęs koją į Maskvą jis buvo paskelbtas vokiečių šnipu, ištardytas ir po kelių mėnesių sušaudytas.

Panašus likimas ištiko ir nelegalų Italijoje vadą Moisiejų Akselrodą, kuris dar buvo ir "Duncan" kontrolierius bei ištisą dešimtmetį - produktyviausias sovietų žvalgybos šaltinis Didžiojoje Britanijoje. Ir vis tiek jį iškvietė į Maskvą, trumpai palaikė kalėjime ir, paskelbę liaudies priešu, įvykdė mirties bausmę.

Visuotinė Didžiojo teroro paranoja, vis labiau apimanti sovietus ir jų žvalgybą, neaplenkė net ir Kembridžo penketuko kontrolieriaus bei verbuotojo Arnoldo Deutscho - dėl savo žydų ir austrų kilmės, taip pat fakto, kad jaunystėje buvo praktikuojantis stačiatikis, jis automatiškai tapo centro įtariamuoju. Po ką tik plačiai nuskambėjusio T.Malis, M.Akselrodo ir kitų nelegalų atšaukimo iš tarnybos, Arnoldas išsigando, kad netrukus ateis ir jo eilė. Juolab kad ką tik dar kartą buvo susitikęs su savo giminaičiu žydu ir vietinės sinagogos valdytoju Oscaru Deutchu Birmingame. Prašė padėti jam prasitęsti Didžiosios Britanijos vizą - šis ryšys tik padidino centro įtarimus.

Vis dėlto A.Deutschas išgyveno. Greičiausiai dėl išlikimo jis turėjo būti dėkingas Paryžiuje dirbusiam nelegalui Ignacui Poretskiui. Pastarasis 1937-aisiais dezertyravo į Šveicariją, čia buvo susektas ir nužudytas. O NKVD įvertinant žalą padaryta išvada, kad jis bus Vakarų žvalgybai išdavęs A.Deutschą, su kuriuo prieš tai kelerius metus dirbo Paryžiuje. A.Deutscho nurašymas į trockininkų ir Vakarų žvalgybos aukas išgelbėjo jam gyvybę - jis automatiškai buvo išbrauktas iš sąmokslininkų sąrašo. Ir, nors 1937-ųjų lapkritį Arnoldą iškvietė į Maskvą, jis, kitaip nei Londono nelegalų vadas T.Malis, nebuvo sušaudytas. Centras atšaukė didįjį kontrolierių iš tarnybos tik dėl to, kad tikėjo ši būsiant sukompromituotą trockininkų ir kitų išdavikų.

T.Malio likvidavimas ir A.Deutscho nušalinimas turėjo katastrofiškų padarinių NKVD operacijoms Didžiojoje Britanijoje. Vasilijaus Mitrochino surinktose bylose nepažymėta, kokios išvados apie Kembridžo penketuką buvo pateiktos NKVD žalos įvertinime. Kadangi T.Malis žinojo visų jų vardus, neabejotinai iškilo grėsmė, kad ir jie būsią sukompromituoti. NKVD baimę dėl penketuko ypač sustiprino ir tų pačių metų lapkritį dezertyravęs sovietų nelegalas Nyderlanduose Walteris Krivickis. Nors jis greičiausiai nežinojo Kembridžo penketuko vardų, užtat žinojo kai kurias detales, taip pat faktą, jog vienas jų yra jaunas žurnalistas, kuris buvo išsiųstas į Ispaniją nužudyti generolo Franko.

Po A.Deutscho nušalinimo trys iš Kembridžo penketo likę Anglijoje - Guy Burgessas, Anthony Bluntas ir Johnas Cairncrossas - neturėjo tiesioginio kontakto su centru ištisus devynis mėnesius. Tačiau jų motyvacija buvo tokia stipri, kad net ir sugriuvus nelegalus kontroliavusiam biurui jie toliau dirbo NKVD.

G.Burgessas, kuriam A.Deutschas ir T.Malis leido manyti, jog jis esąs NKVD pareigūnas, o ne paprastas, visiškai priklausomas nuo savo kontrolieriaus agentas, toliau savarankiškai verbavo agentus sovietų žvalgybai. Jis regėjo save A.Deutscho batuose, toliau vystantį didžiojo kontrolieriaus sukurtą strategiją užverbuoti geriausius Kembridžo ir Oksfordo universitetų studentus, kurie vėliau įsiskverbtų į Vaitholą.

Kol G.Burgessas užsidegęs vykdė dabar jau savą Oksfordo verbavimo strategiją, sovietų užsienio žvalgybos valdyboje INO karaliavo suirutė. Jos vadas Abramas Sluckis 1938-ųjų vasario 17 dieną biure rastas negyvas. Oficialiai pranešta, kad mirties priežastis - širdies smūgis. Tačiau į jo šermenis NKVD pareigūnų klube susirinkę kolegos ant jo veido pastebėjo apie nunuodijimą kalio cianidu bylojančius ženklus.

Tuo metu Genrichas Grigorijevičius Jagoda buvo teisiamas ir prisipažino dirbęs vokiečių, japonų ir lenkų žvalgybos tarnybose, nunuodijęs savo pirmtaką Viačeslavą Rudolfovičių Menžinskį ir bandęs nunuodyti savo įpėdinį Nikolajų Ivanovičių Ježovą.

Iki metų pabaigos du A.Sluckio įpėdiniai INO vadovo poste Zelmanas Pasovas ir Sergejus Špigelglasas taip pat buvo pripažinti liaudies priešais ir sušaudyti.

Per 1938-uosius INO praktiškai subyrėjo - per 127 dienas iš eilės J.Stalinui nebuvo išsiųsta nė viena ataskaita. Galiausiai tų pačių metų gruodį N.Ježovą pakeitė ir NKVD vadu tapo Laurentijus Pavlovičius Berija, o po kelių mėnesių jis apkaltintas valstybės išdavimu rengiant sąmokslą su Didžiąją Britanija, Vokietija, Japonija ir Lenkija.

Bendra šnipų situacija tapo tokia nepavydėtina ir pasiekė tokį lygį, kad kiekvienas NKVD pareigūnas kas vakarą iš darbo namo eidavo drebančia širdimi - ar rytoj anksti rytą nepasigirs beldimas į duris, reiškiantis, kad jam galas. Neišgyveno daugelis NKVD pareigūnų, kurie ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje buvo ištardyti ir žiauriai nukankinti vien dėl tuščių J.Stalino ir jo aukščiausių pareigūnų konspiracijos teorijų.

Vienas iš nedaugelio likęs gyvas ir galėjęs papasakoti patirtas baisybes buvo pirmasis didysis nelegalas Dimitrijus Bystroletovas. 1937-aisiais jis išsiųstas į Berlyną - gavo užduotį perimti iš sovietų agento informaciją apie pagrindinę Reichswehro sudėtį. Vėliau Dimitrijus prisiminė, kad prieš išvykstant jį aplankė N.Ježovas: "Didžiuokis, nes mes tavo žinion atidavėme vieną geriausių savo šaltinių, - sakė jis. - J.Stalinas ir tėvynė tavęs nepamirš." Tačiau 1938-ųjų pradžioje D.Bystroletovas buvo atšauktas iš Berlyno ir paskirtas į Prekybos rūmus Maskvoje, kur ir sulaukė savo arešto tų pačių metų rugsėjį.

Dimitrijaus tardymui įpusėjus, į kabinetą staiga įžengė pats N.Ježovas ir paklausė tardytojo, kuo D.Bystroletovas kaltinamas. Išgirdęs, kad įtariamas šnipinėjimu keturių užsienio šalių žvalgyboms, N.Ježovas suriko: "Per mažai!" Apsisuko ant kulniukų ir išėjo.

D.Bystroletovui atsisakius prisipažinti, kad padarė tuos įsivaizduojamus nusikaltimus, tardytojas ir jo asistentas gerokai atitvatijo jį geležine lazda su kabančiu rutuliu gale. Sulaužė du šonkaulius ir pradūrė plautį. Galvą jam praskėlė jau kitu kankinimo įrankiu - medvilne ir tvarsčiais apvyniotu plaktuku, o skrandžio raumenims plyšti pakako tardytojų spyrių krušos.

Galiausiai įtikintas, kad jei neprisipažins, mirs nuo kankinimų, Dimitrijus pasirašė jam tardytojo padiktuotą prisipažinimą. Nors beveik visų NKVD pareigūnų kelias iš kankinimų kambario vedė tiesiai į mirtininkų kamerą, o kelionė baigdavosi gavus kulką į pakaušį, D.Bystroletovas išgyveno ir aprašė savo tardymą. 1939-aisiais nuteistas dvidešimčiai metų kalėti, jis reabilitavosi ir buvo paleistas per Antrąjį pasaulinį karą.

Tačiau būtent tuo metu, kai jis įkvėpė laisvės oro, jo žmona buvo pripažinta liaudies prieše, išsiūsta į gulagą ir čia virtuviniu peiliu persirėžė gerklę. O jo motina nusižudė nuodais.

Likę gyvi nelegalai agentai, ypač Londone, gyveno sumišę. Nebelikus T.Malio ir A.Deutscho, centras nusprendė pagrindinių savo šnipų Didžiojoje Britanijoje - nelegalų rezidencijos - valdymą perduoti Kesingtone įsikūrusiai Sovietų Sąjungos ambasadai. 1938 metų balandį valdžios perimti į savo rankas atvyko naujasis rezidentas Grigorijus Grafpenas (kodiniu vardu Samas). Tačiau situacija nė kiek nepagerėjo, nes labiausiai patyrusių ir gabiausių NKVD agentų žudynių padariniai šnipų tinklui buvo katastrofiški - iš esmės gyvi buvo likę tik geltonsnapiai. A.Deutschas, A.Orlovas ir T.Malis prieš susitikdami su agentu imdavosi griežčiausių priemonių, kad priešo žvalgyba jų nesusektų. Tuo metu nepatyręs centro pasiuntinys, atsiųstas patikrinti G.Grafpeno darbo, taip mažai nusimanė apie žvalgybą, kad nusprendė, jog saugu veikti čia pat, ambasados apylinkėse. Jis naiviai raportavo Maskvai: "Šalia ambasados yra parkas (Kesingtono sodai), jis labai patogus rengti susitikimams su agentais. Praeiviai manys, kad mes paprasčiausiai išėjome pasivaikščioti."

G.Grafpenas pirmiausia pasistengė atnaujinti kontaktą su tuo metu produktyviausiai dirbusiu Kembridžo penketuko nariu Donaldu Macleanu - visų pirma dėl to, kad šis turėjo galimybę šūsnimis vogti jau suklasifikuotus dokumentus iš Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministerijos. Balandžio 10 dieną jauna ir nepatyrusi NKVD pareigūnė anglė kodiniu vardu Norma susitiko su Donaldu Leičesterio skvere. Po kelių dienu D.Macleanas atėjo į Normos butą nešinas didele Užsienio reikalų ministerijos dokumentų krūva, kuriuos ji nufotografavo ir įteikė Donaldui fotojuostelę, kad perduotų Maskvai.

Ar per ši apsilankymą, ar netrukus po to jauna agentė ir pareigūnas fotografavimo sesiją baigė lovoje. Nusižengdama instrukcijoms, greičiausiai lovoje, Norma Donaldui išdavė jo kodinį vardą - Lyrikas (agentai jiems NKVD suteiktų kodinių vardų negalėjo žinoti).

1938-ųjų rugsėjį D.Macleanas gavo savo pirmąjį oficialų postą užsienyje - paskirtas trečiuoju sekretoriumi Sovietų Sąjungos ambasadoje Paryžiuje. Jam išvykstant į Prancūziją, Miuncheno krizė pasiekė aukščiausią tašką. Tuo metu visam Kembridžo penketukui, kuris nė įsivaizduoti negalėjo, kad anksčiau nei po metų J.Stalinas pasirašys paktą su A.Hitleriu, Miuncheno krizė buvo dar vienas jų bendro reikalo teisingumo įrodymas.

Miuncheno krizės metu J.Cairncrossas rado priėjimą prie britų Užsienio reikalų ministerijos bylų, kurias jo kolega G.Burgessas pavadino "pačia vertingiausia informacija apie Didžiosios Britanijos politiką, kokią tik galima įsivaizduoti". Johnas sėkmingai perdavė bylas NKVD per G.Burgessą ir Klugmanną. J.Cairncrosso laimikį, bylojusį apie britų siekį nuraminti Vokietiją, centras panaudojo kaip sąmokslo teorijos - neva britų užsienio politikos tikslas, remiamas prancūzų, yra paskatinti Vokietiją užpulti Rusiją, - įrodymą. Nors pagrindinis šios teorijos plėtotojas buvo J.Stalinas, ją dažnai naudojo ir INO.

Per Miuncheno krizę D.Macleanui išvykus į Paryžių, centras nusižiūrėjo J.Cairncrossą, būsiantį pagrindiniu šaltiniu Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministerijoje, nes NKVD rezidentas Londone G.Grafpenas susimovė. Tačiau ir J.Cairncrossui sekėsi ne ką geriau. Karštakošis ir nepasižymintis geromis manieromis Johnas nepelnė kolegų Užsienio reikalų ministerijos personalo skyriuje palankumo, kaip kad aristokratiškasis D.Macleanas prieš tai. Ir 1938-ųjų gruodį J.Cairncrossas buvo perkeltas į Finansų ministeriją.

Kaip tik tuo pačiu metu G.Grafpeną iškvietė į Maskvą. Turint omenyje to meto atmosferą, galima įsivaizduoti, kokį palengvėjimą pajuto G.Grafpenas, kai NKVD jį apkaltino tik priklausymu trockininkams ir nuteisė vos penkeriems metams sunkiųjų darbų lageryje.

Pakeliui į Maskvą 1938-ųjų gruodį G.Grafpenas dar suspėjo palydėti Normą (NKVD ją pervadino Ada, nes ši išdavė D.Macleanui jo kodinį vardą) į Paryžių, kur ji turėjo atnaujinti ryšį su D.Macleanu. Netrukus Ada raportavo Maskvai, jog Donaldas užmezgęs romaną su viena Sorbonos studente amerikiete (vėliau ją vedė). Be to, ji atskleidė, kad D.Macleanas pradėjo smarkiai gerti ir, būdamas girtas, papasakojo savo meilužei ir broliui, jog dirba sovietų užsienio žvalgybai.

Ada liko Paryžiuje, toliau fotografavo Donaldo jai nešamus dokumentus ir medžiagą perduodavo centrui.

Prasigėrusio D.Macleano klaidą nustelbė ir jo galvą išgelbėjo neįtikima kito Kembridžo penketuko nario G.Burgesso sėkmė - tą patį mėnesį jis pranešė Maskvai, jog pavyko įsidarbinti slaptojoje britų žvalgyboje SIS. Guy pateko į naujausią, dar tais pačiais metais įsteigtą SIS skyrių - D sekciją, atsakingą už nešvarių triukų, pradedant sabotažu ir baigiant psichologinio karo ginklais (juos britai delikačiai vadino "kitokiais priešo puolimo būdais nei karinių pajėgų operacijos"), kūrimą būsimam karui.

Tačiau G.Burgesso naujiena ne tik kad nepradžiugino centro, atvirkščiai, jis liko kone paralyžiuotas iš baimės ir įtarimų.

Paranojai vis labiau didėjant ir tuo labiau kad beveik visi sovietų nelegalai Londone buvo "demaskuoti kaip liaudies priešai", praktiškai nebeliko kam atlikti žvalgybinių operacijų Didžiojoje Britanijoje. Pati NKVD visiškai išardė savo nelegalų tinklą - visame Londone liko vienas vienintelis INO pareigūnas Anatolijus Veniaminovičius Gorskis, tačiau jis neturėjo supratimo nei apie informaciją, nei kas yra svarbiausi sovietų agentai Didžiojoje Britanijoje.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"