TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Mitrochino archyvas

2007 10 26 0:00

Skiriama visiems, kurie norėjo, tačiau negalėjo pasakyti tiesos. Tęsinys. Pradžia rugpjūčio 24 d. numeryje.

Teroras

Maždaug 1939-ųjų viduryje centro atliktame NKVD darbo įvertinime prieita prie išvados, kad sovietų žvalgyba Didžiojoje Britanijoje "remiasi abejotinais šaltiniais, o agentų tinklą kontroliuoja liaudies priešai ir kelia didžiulę grėsmę Sovietų Sąjungai". Įvertinimą centras baigė rekomendacijomis nutraukti ryšius su visais agentais Didžiojoje Britanijoje, taip pat ir su Didžiuoju (Kembridžo) penketuku: Guy Burgessu, Donaldu Macleanu, Kimu Philby, Anthony Bluntu ir Johnu Cairncrossu).

Nors ryšiai su Penketuku nebuvo nutraukti, beveik visus 1939 metus jis buvo laikomas per rankos atstumą. Žvalgybinė medžiaga iš jo dažnai buvo priimama be jokio susidomėjimo, o centre toliau buvo svarstoma galimybė, kad kai kurie jo nariai, galbūt net visi penki iš tikrųjų yra priešo agentai provokatoriai.

Sovietų agentė anglė ir buvusi Donaldo Macleano meiluže (ta pati, kuri lovoje išpliauškė NKVD jam suteiktą kodinį vardą, kurio jis neturėjo žinoti) bei jo ryšininkė su NKVD ADA centrui pranešė, kad Kimas Philby dažnai D.Macleanui skundžiasi, jog NKVD pernelyg retai atnaujina su juo ryšį ir visiškai juo nesidomi.

Kimo žmona Litzi Philby (kodinis vardas Mary) ir agentė Edith Tudor Hart (Edith), kurias Guy Burgessas ir kiti šnipai išnaudojo kaip kurjeres ir ryšininkes su NKVD 1938-1939 metais Paryžiuje, pradėjo burbėti, kad niekas joms nepadengia išlaidų.

1939-ųjų birželį Londone likęs vienintelis INO agentas Anatolijus Benjaminovičius Gorskis (jis neturėjo nei patirties, nei supratimo, kas yra svarbiausi sovietų agentai Didžiojoje Britanijoje) raportavo centrui: "Mary pareiškė, kad už keturis jos bendradarbiavimo su mumis mėnesius mes jai ir agentei Madchen likome skolingi 65 svarus sterlingų. Aš pažadėjau grįžęs namo (į centrą) tai išsiaiškinti ir iš anksto sumokėjau jai 30 svarų, nes ji sakė, jog jai reikia įsigyti kai kurių darbo priemonių. Mary vis dar gyvena Prancūzijoje ir, pasak jos pačios, dėl tam tikrų priežasčių nuomojasi didžiulį butą."

Centras atsakė: "Vienu metu, kai buvo būtina, Mary buvo įsakyta nuomotis butą Paryžiuje. Tokios būtinybės daugiau nėra. Liepkite jai atsisakyti buto ir gyventi santūriau, nes mes nebemokėsime. Mary nebus išmokėti 65 svarai sterlingų, nes nemanome, kad esame jai už ką nors skolingi. Mes patvirtiname tik jau sumokėtus 30 svarų. Pasakykite jai, kad daugiau nemokėsime."

Vis dėlto ideologinis sovietų agentų Didžiojoje Britanijoje atsidavimas didžiajam reikalui išsilaikė net per didžiausius sąmyšio laikus centre.

1938-aisiais G.Burgessas užverbavo vieną iš savo meilužių švedą Ericą Kesslerį. Buvęs žurnalistas, Ericas tapo diplomatu ir dirbo Švedijos ambasadoje Londone, kartu sovietams teikė vertingą informaciją apie Šveicarijos ir Vokietijos diplomatinius santykius.

1939-aisiais G.Burgessas užverbavo kitą užsienietį meilužį - vengras Andrew Revoi vėliau, per karą, tapo ištremtų Laisvųjų vengrų Londone vadu. Kodiniu pavadinimu Taffy (liet. irisas), jis KGB bylose apibūdinamas kaip "pederastas, turėjęs homoseksualistų santykių su vienu Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministerijos pareigūnu".

1939 metų rugpjūčio 23 dieną Maskvoje pasirašytas Nacių-sovietų antiagresijos paktas NKVD agentams buvo netgi didesnis smūgis nei centrui. Laidydamas pagiriamuosius žodžius J.Stalinas pasakė Hitlerio užsienio reikalų ministrui Joachimui von Ribbentropui: "Duodu jums garbės žodį, kad Sovietų sąjunga neišduos savo partnerės." Vis dėlto ketvirtą dešimtmetį ideologiniu pagrindu užverbuotus agentus, bent jau iš dalies, vedė troškimas kovoti ir nugalėti fašizmą. Daugelis ideologinių agentų Vakaruose taip bodėjosi Nacių-sovietų pakto pasirašymu, kad net nutraukė ryšius su NKVD.

Agentų nepasitikėjimas Maskva buvo ne ką mažesnis nei centro nepasitikėjimas jais pačiais. Galiausiai centras pradėjo tyrimą siekdamas įrodyti, kad K.Philby yra vokiečių arba britų šnipas. Kadangi būtent nuo K.Philby prasidėjo Kembridžo penketukas - jis užverbavo G.Burgessą ir D.Macleaną, jam mesti įtarimai rodo nepasitikėjimą visu sovietų agentų Didžiojoje Britanijoje tinklu.

Kritiškiausias NKVD slaptųjų operacijų Anglijoje laikotarpis per visą saugumo istoriją prasidėjo 1940-ųjų pradžioje, kai paskutinis Londono nelegalas A.Gorskis buvo iškviestas į Maskvą ir Didžiojoje Britanijoje nebeliko nė vieno aktyvaus NKVD pareigūno.

KGB archyvų saugomose bylose nurodoma, kad šnipų tinklas išdraskytas tuometinio NKVD vado L.Berijos įsakymu. Nors jo motyvai neišdėstyti, vis dėlto žinoma, kad pagrindinis jų buvo baimė, jog sovietų agentai iš tikrųjų yra dvejopi agentai. 1940 metų vasarį centras įsakė nutraukti bet kokius ryšius su K.Philby. Beveik tuo pačiu metu buvo nutrauktas ir kontaktas su G.Burgessu.

Antroje ketvirtojo dešimtmečio pusėje "liaudies priešų" medžioklė nustūmė užsienio žvalgybinės informacijos rinkimą į antrąją vietą ir tapo pagrindine NKVD užsienio operacijų sistema.

Aktyviausiai dirbo Jašos Serebrianskio vadovaujama NKVD Specialiųjų užduočių valdyba - jos vykdomas INO pareigūnų persekiojimas smarkiai praretino užsienio žvalgybos agentų gretas, todėl centrui siunčiamos šnipinėjimo analizės tapo kur kas prastesnės nei anksčiau. Net užsienyje gyvenusių ir dirbusių NKVD galvažudžių neaplenkė tėvynėje vykdomas teroras. Pats J.Serebrianskis tapo savo paties vykdomos raganų medžioklės auka. Nors apdovanotas Lenino ordinu už ne vieną pergalę prieš liaudies priešus, 1938-ųjų lapkritį buvo iškviestas į Maskvą ir paskelbtas britų bei prancūzų šnipu. Vėliau atlikto tyrimo išvadose skelbiama, kad jo tinklą sudarė daugybė Sovietų Sąjungos išdavikų ir banditų. Nors kaltinimai šnipinėjimu Didžiajai Britanijai ir Prancūzijai buvo absurdiški, išvados, jog J.Serebrianskis sukūrė milžinišką nelegalų tinklą ir centrui buvo išsiuntęs neįtikėtinai daug žvalgybos operacijų ataskaitų, greičiausiai nebuvo laužti iš piršto.

J.Serebrianskio įpėdiniu tapo Pavelas Anatolijevičius Sudoplatovas, vos prieš kelis mėnesius nužudęs Ukrainos nacionalistų lyderį emigrantą Yevkheną Konovaletsą (nusiuntė užminuotą šokolado dėžę). 1939 metų kovą P.Sudoplatovas tapo sovietų užsienio žvalgybos vado pavaduotoju. Jo valdymo laikotarpiu specialiųjų užduočių valdyba ir INO bendradarbiavimas buvo stipriausias nei kada nors anksčiau. J.Stalinas pats nurodė P.Sudoplatovui, kad svarbiausia jo užduotis - nusiųsti į Meksiką specialųjį būrį ir nužudyti Levą Trockį. Ši operacija, kodiniu pavadinimu "Utka" (liet. "Antis"), tapo svarbiausiu J.Stalino užsienio politikos tikslu.

Net prasidėjus Antrajam pasauliniam karui 1939 metų rugsėjį, sovietams kur kas mažiau rūpėjo išsiaiškinti A.Hitlerio ketinimus nei parengti didžiojo eretiko likvidaciją.

Specialųjį P.Sudoplatovo būrį sudarė ispanai ir meksikiečiai NKVD agentai, užverbuoti per Ispanijos civilinį karą. Jiems vadovavo didelę specialiųjų užduočių patirtį sukaupęs, civilinio karo metu likvidavęs daugybę liaudies priešų Ispanijoje, P.Sudoplatovo pavaduotojas Leonidas Eitingtonas.

Specialusis būrys buvo suskirstytas į tris grupes. Pirmoji - nelegalai šnipai su vade ispane komuniste Caridad Mercander del Rio (kodiniu vardu Motina), kurią užverbavo ir suviliojo P.Sudoplatovo pavaduotojas ir vienas didžiausių NKVD mergininkų L.Eitingtonas.

Svarbiausias agentas šioje grupėje buvo Caridad sūnus Ramonas (kodiniu vardu Raymondas), keliaudavęs su suklastotu Kanados pasu ir pavarde Frankas Jacsonas (NKVD suklydo rašydami pavardę Jacksonas). Kaip ir L.Eitingtono, pagrindinis Ramono darbo metodas buvo sugundyti. Jis užmezgė romaną su amerikiete trockininke Silvija Angeloff, kad galėtų patekti į L.Trockio vilą netoli Meksiko. Proga pasitaikė, kai 1940-ųjų pradžioje S.Angeloff tapo viena iš L.Trockio sekretorių. Kiekvieną rytą Ramonas atveždavo Silviją į L.Trockio vilą, o vakare paimdavo iš darbo. Pamažu jis susipažino su vilos sargyba bei L.Trockio aplinkos žmonėmis ir 1940-ųjų kovą pirmą kartą buvo įleistas į vilą. Šiame operacijos etape Ramono užduotis buvo ne nužudyti L.Trockį, bet tik įsiskverbti į jo aplinką ir surinkti informaciją, kaip saugoma vila, kiek sargybinių budi, kas joje gyvena.

Vilos ataka buvo pavesta antrai grupei, kurią sudarė Ispanijos civilinio karo veteranai, o vadovavo nusipelnęs Meksikos komunistas dailininkas Davidas Alfaro Siqueirosas (kodiniu vardu Kone). Tiek Ramoną, tiek Davidą išgarsino operacija "Utka".

KGB archyvuose minima ir mistinė, tačiau pati svarbiausia - trečioji žmogžudžių grupė, kuriai vadovavo vienas ryškiausių sovietų šnipų nelegalas Josifas Romualdovičius Grigulevičius (kodiniais vardais Maksas ir Felipe). Būtent jis buvo pagrindinis trockininkų likvidatorius Ispanijos pilietinio karo metu, tai pat rengė generolo Franko režimo diversantus bei padegėjus.

Be to, jis atsiskleidė kaip talentingas tapatybės falsifikuotojas: būdamas Lietuvos žydas, po gero dešimtmečio sugebėjo "tapti" Kosta Rikos diplomatu.

Pagrindinė plano dalis - 1940-ųjų balandį infiltruoti jauną agentą amerikietį Robertą Sheldoną Harte (kodiniu vardu Amuras) į L.Trockio aplinką. Apsimetęs trockininku iš Niujorko, R.Harte tapo savanoriu L.Trockio vilos sargybiniu. Jo užduotis buvo vidurnaktį atrakinti galvažudžių grupei vartus. Nors kupinas entuziazmo, vis dėlto Robertas buvo naivus, todėl J.Grigulevičius tiksliai jam nepasakė, ką agentai rengiasi daryti patekę į vidų.

Iš KGB bylos aišku, kad būtent Lietuvos žydas buvo pagrindinis L.Trockio nužudymo operacijos vadas. Tiesioginė J.Grigulevičiaus pareiga buvo dvejopa: užtikrinti, kad D.Siqueiroso galvažudžių grupė netrukdoma patektų į vilą ir pasirūpinti, kad užpuolimas būtų vykdomas disciplinuotai. Nes jei būtų buvusi D.Siqueiroso valia, šis būtų įvykdęs užpuolimą tratindamas ginklais ir nepasistengęs nepalikti pėdsakų.

1940 metų gegužes 23-iosios vakarą D.Siqueirosas su maždaug dvidešimties žmonių komanda persirengė armijos bei policijos uniformomis, apsiginklavo pistoletais ir revolveriais. Pasak vieno dalyvio, ruošdamiesi jie laidė pokštus ir juokavo, tarsi eitų į šventę. Tada, pasiėmę tik vieną automatinį ginklą ir vedami J.Grigulevičiaus galvažudžiai patraukė likviduoti L.Trockio.

Vilą pasiekė gegužes 24-ąją paryčiais. J.Grigulevičius šnektelėjo su jaunuoju šnipu ir L.Trockio vilos sargybiniu R.Harte, ir šis atvėrė vartus. Galvažudžiai iššukavo miegamuosius taip šaudydami, kad vėliau Meksikos policija L.Trockio miegamojo sienoje suskaičiavo septyniasdešimt tris kulkas. Vis dėlto L.Trockis su žmona išvengė kulkos pasislėpę po lova. Mažametis jų anūkas, spėjęs į užpuolikus paleisti padegamąją bombą, taip pat pasislėpė po savo lova.

R.Harte šokiravo ataka, greičiausiai todėl, kad būrys kėsinosi nužudyti vaiką. Jis piktai metė bendražygiams, kad, jei būtų žinojęs kas čia dėsis, niekada nebūtų įleidęs jų vidun. Ir gavo kulką į kaktą.

Vis dėlto kilus triukšmui užpuolikams nepavyko nužudyti L.Trockio. Galiausiai sovietų šauliai išsilakstė kas sau. Tada užduoties ėmėsi Ramonas Mercaderis. Jam pavyko iš dalies todėl, kad buvo kantrus. Pirmą kartą jis sutiko Trockius nuo užpuolimo praėjus penkioms dienoms. Kaip visada draugiškas, jis padovanojo Levo anūkui žaislinį sklandytuvą ir pamokė juo naudotis. Per kitus tris mėnesius jis apsilankė viloje dešimt kartų, vis atnešdamas kokią nedidelę dovanėlę ir pasistengdamas per ilgai neužsibūti.

Galiausiai rugpjūčio 20 dieną atsinešė savo parašytą straipsnį ir paprašė L.Trockio jį įvertinti. Kol Levas skaitė sėdėdamas prie savo rašomojo stalo, Ramonas iš kišenės išsitraukė kirtiklį ir iš visų jėgų smogė L.Trockiui į pakaušį.

R.Mercaderis tikėjosi, kad Levas mirs iš karto ir tyliai, tad jis galės pabėgti pas netoliese jo automobilyje laukiančią motiną su meilužiu L.Etingtonu. Tačiau L.Trockis, nors mirtinai sužeistas, suklykė iš visų jėgų ("Visą gyvenimą man ausyse skambės jo klyksmas", - vėliau sakė R.Mercaderis).

Ramoną sugavo, areštavo ir vėliau nuteisė dvidešimt metų kalėti. L.Eitingtonas įtikino jo motiną skristi kartu su juo į Rusiją, žadėdamas ją vesti. Maskvoje senjorą R.Mercader pasitiko pats L.Berija, o J.Stalinas ją priėmė Kremliuje ir apdovanojo Lenino ordinu.

Po kelerių metų, kai L.Eitingtonas ją pametė, o Maskva nedavė leidimo išvykti iš Rusijos, ją sugraužė kaltės jausmas, kad sūnų pavertė žmogžudžiu ir paliko pūti Meksikos kalėjime.

Tada R.Mercaderis visus dvidešimt metų kalėjime tikėjo J.Stalinu ir tuo, kad jis įeis į istoriją kaip karys, tarnavęs didžiam darbininkų klasės revoliucijos tikslui: sunaikino išdaviką.

KGB bylos atskleidžia kitokią tiesą, nei visi iki šiol viešai skelbti dokumentai: kai 1960 metais Ramonas išėjo iš kalėjimo ir išvyko į Maskvą, jį asmeniškai pasveikino pats Nikita Chruščiovas ir apdovanojo Sovietų Sąjungos didvyrio titulu, generolo pensija bei skyrė trijų kambarių apartamentus.

O didžiojo L.Trockio užpuolimo vadų laukė kitoks likimas. Praėjus keliems mėnesiams po nepavykusios Levo vilos atakos, D.Siqueirosas buvo susektas ir suimtas. J.Grigulevičius su savo meksikiete komuniste žmona, taip pat agente ir jo padėjėja likviduojant L.Trockį Laura Araujo Aguilar (kodiniu vardu Luisa) ir dailininku A.Pujolu, paspruko iš šalies. Meksikos policijai taip ir nepavyko nustatyti jo tapatybės.

Nuo 1942-ųjų iki 1944 metų J.Grigulevičius vadovavo nelegalų rezidencijai Argentinoje, kuri, pagal KGB bylas, į Vokietiją laivais nuplukdė daugiau nei 150 minų.

Nužudžius L.Trockį, kitus dvidešimt metų toliau buvo vykdomos liaudies priešų likvidavimo operacijos, tiesa, daug mažesniu mastu, tačiau jos vis tiek buvo žymi KGB užsienio žvalgybos darbo dalis.

Bus daugiau.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"