TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Mitrochino archyvas

2007 11 09 0:00

Skiriama visiems, kurie norėjo, tačiau negalėjo pasakyti tiesos. Tęsinys. Pradžia rugpjūčio 24, 31, rugsėjo 7, 14, 21, 28, spalio 5, 12, 19, 26 d. numeriuose

Karas

Paskutiniais 1940-ųjų mėnesiais, nužudžius Levą Trockį ir INO paplūdus krauju, centras ėmėsi atkurti visiškai išdarkytą savo užsienio žvalgybos tinklą. Iki Didžiojo teroro visi naujai užverbuotieji į INO būdavo apmokomi individualiai slaptuose apartamentuose Maskvoje ir laikomi griežtai izoliuoti nuo kitų mokinių.

Tačiau iki 1938 metų tokia gausybė INO pareigūnų buvo demaskuoti kaip liaudies priešai, kad centras nusprendė, jog norint padidinti naujų agentų srautą, reikia rengti grupinius mokymas. Todėl NKVD spalio 3 dieną išleido įsakymą Nr. 00648 - įsteigti pirmąją Sovietų Sąjungos užsienio žvalgybos mokyklą.

Ji buvo paslėpta nuo visuomenės akių Balašichos girioje, maždaug už dvidešimt keturių kilometrų į rytus nuo Maskvos žiedinio kelio. Oficialiai pavadinta Specialiosios paskirties mokykla (Škola osobogo naznačenija), tačiau geriau žinoma akronimu ŠON. Čia mokėsi aukštąjį išsilavinimą turintys partijos ar komjaunimo nariai, Maskvos, Leningrado, Kijevo ir kitų universitetų absolventai.

Kadangi visi užverbuotieji iki tol gyveno suvaržyti bendrabučiuose, susigrūdę perpildyto miesto blokinių namų, kolektyvinių sodų ar armijos kareivinių kambarėliuose, mokykloje juos buvo stengiamasi išmokyti gyventi prabangiai ir elegantiškai, kad vėliau patekę į Vakarų aukštuomenę jaustųsi laisvai. ŠON kambariai buvo išpuošti, kaip byloja oficiali KGB istorija, "kilimais, patogiais ir gražiais baldais, skoningais paveikslais ant sienų, nuostabiomis lovų paklodėmis ir užvalkalais bei brangiais užtiesalais".

Mokiniai, nepratę gyventi po vieną, gavę atskirus kambarius būtų sutrikę, todėl buvo apgyvendinti po du. Studijų programą sudarė keturios valandos užsienio kalbų mokymosi kasdien, dvi valandos žvalgybos meno, taip pat CPSU, istorijos, diplomatijos, filosofijos, religijos ir piešimo paskaitos - eklektiškas rinkinys būsimų agentų ideologinėms pažiūroms plėsti ir supažindinti juos su Vakarų buržuazine kultūra. Taip pat buvo reguliariai organizuojami muzikos vakarai. Gyvenimo Vakaruose patirties turintys instruktoriai rengdavo mokiniams buržuazinių manierų, diplomatijos etiketo, rengimosi stiliaus ir mados bei "gero skonio" kursus.

Pirmus trejus metus į ŠON kasmet buvo priimama maždaug po 120 naujokų. Visi mokiniai - vyrai, išskyrus keturis. Sėkmingiausias iš pirmosios ŠON mokinių bangos pasirodė esąs Pavelas Michailovičius Fitinas. 1938-ųjų vasarį jis buvo užverbuotas į liaudies priešų medžioklės praretintą NKVD vidaus mokyklą, o spalį jau perkeltas į ŠON. Čia, pasak oficialios P.Fitino biografijos, jo didelis intelektas ir įspūdingi organizaciniai sugebėjimai neliko nepastebėti. Vos po kelių mėnesių jis, nebaigęs mokslo, buvo išsiųstas į užsienio žvalgybą, o 1939 metų gegužę paskirtas INO vadovu. Vos trisdešimt vienerių P.Fitinas tapo jauniausiu ir labiausiai neprityrusiu užsienio žvalgybos vadu Sovietų Sąjungos istorijoje.

Kai jis staiga buvo paaukštintas, perspektyvos atrodė nekokios: per pastaruosius chaotiškus penkiolika mėnesių trys jo pirmtakai buvo likviduoti, o ketvirtas nušalintas. Tačiau P.Fitinas pasirodė esąs kietas riešutėlis. Jis išsilaikė INO vadovo kėdėje septynerius metus - ilgiausiai nei bet kas kitas šiame poste nuo trečiojo dešimtmečio pradžios. Galiausiai užsitraukė nemalonę ir turėjo pasitraukti į provinciją.

Baigiantis 1940-iesiems P.Fitino nurodymu keturi INO pareigūnai buvo išsiųsti į Londoną atkurti legalią sovietų rezidenciją. Nauju rezidentu tapo Anatolijus Veniamovičius Gorskis (kodiniu vardu Vadimas). Jis buvo paskutinis sovietų nelegalas Londone, prieš visiškai išardant šnipų tinklą vasario mėnesį.

Stalinistinių pažiūrų, iki kaulų smegenų smulkmeniškas, neturintis humoro jausmo A.Gorskis toli gražu neprilygo Didiesiems nelegalams, veikusiems ketvirtojo dešimtmečio viduryje. Kembridžo penketuko narys Anthony Bluntas jį laikė lėtapėdžiu ir labai nesimpatišku. Kiti karo metais A.Gorskiui pavaldūs agentai apibūdino jį kaip žemą, apkūnų, maždaug trisdešimt penkerių metų blondiną į viršų sulaižytais plaukais, su akiniais, kurie nepaslėpė suktų ir šaltų akių. Kaip ir P.Fitinas, jis gavo šį paskyrimą tik todėl, kad dauguma kolegų buvo likviduoti.

Vis dėlto šį kartą A.Gorskis grįžo į Londoną kur kas labiau informuotas negu praėjusį kartą, kai buvo net priverstas prašyti centro suteikti jam pagrindinės informacijos apie Didžiojo penketuko narį Kimą Philby. 1940-ųjų Kalėdų išvakarėse jis pranešė vadovybei, jog atnaujino kontaktą su agentu Sohnchenu. Centras liko nepaprastai patenkintas A.Gorskio raportu. Tų pačių metų vasarą Kembridžo penketuko narys Guy Burgessas sėkmingai prastūmė kolegą K.Philby į SIS skyrių D, kuris netrukus išsiplėtė ir tapo nauja organizacija SOE (Specialiųjų operacijų vykdymas). Jai Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Winstonas Churchillis pavedė parengti subversijas priešo

linijose ir "paskandinti Europą liepsnose". Turint omenyje tai, jog prieš šešias savaites buvo sutriuškinta Prancūzija, britų ministro pirmininko įsakymai atrodė net labai optimistiniai.

Vis dėlto centras palankiai sutiko A.Gorskio raportą, kad K.Philby dirba politikos instruktoriumi Didžiosios Britanijos žvalgybos tarnyboje ir rengia sabotažininkus, kurie bus siunčiami į Europą. Nors ankstyvuosiuose K.Philby raportuose buvo vienas stebinantis dalykas: "Pagal Sohncheno duomenis, - kaip centrui pranešė A.Gorskis, - SOE dar neišsiuntė savo agentų į Sovietų Sąjungą, ir net jų tam neruošia. SSRS yra tik dešimta šalių, į kurias siunčiami agentai, sąraše." Klaidingai manydamas, kad Sovietų Sąjunga tebėra pagrindinis britų taikinys, raportą centre priėmęs valdininkėlis biurokratas sutiko šią žinią skeptiškai, apibraukė pastraipą ir šalia paraštėje parašė du riebius raudonus klaustukus.

1941-ųjų pradžioje Londono šnipų biuras atnaujino kontaktą ir su kitais Kembridžo penketuko nariais: G.Burgessu, Johnu Cairncrossu, Anthony Bluntu ir Donaldu Macleanu. Pastarasis ir toliau tempė centrui šūsnis dokumentų iš Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministerijos.

Tačiau G.Burgessui, kitaip nei K.Philby, nepavyko išsilaikyti SIS. Skyrius D buvo reorganizuotas į SOE ir jis grįžo dirbti į BBC. A.Bluntas 1940 metų vasarą įsitrynė į saugumo tarnybą MI5. Jis ne tik dideliais kiekiais vogė MI5 bylas, bet ir užverbavo, o vėliau prižiūrėjo vieną savo buvusių Kembridžo studenčių, jaunesniąją agentę, kitaip tariant, šnipų padėjėją Leo Long (kodiniu vardu Elli), dirbusią britų karinėje žvalgyboje.

Iš pirmųjų A.Blunto nušvilptų MI5 bylų paaiškėjo, kad dvejus metus prieš prasidedant Antrajam pasauliniam karui NKVD prarado vieną geriausiai įsitaisiusių savo agentų Didžiojoje Britanijoje - 1937-ųjų vasarą, Didžiojo teroro metų paranojai pasiekus aukščiausią lygį, centras staiga padarė absurdišką išvadą, jog prieš trejus metus užverbuotą Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministerijos šifruotoją kapitoną Kingą britų žvalgybai išdavė sovietų nelegalas Londone Teodoras Maly. Tačiau A.Bluntas atskleidė, kad Kingą iš tikrųjų atskleidė sovietų dezertyras, tik daug vėliau, karo pradžioje.

J.Cairncrossui taip pat pavyko užimti, centro nuomone, pirmąsias pozicijas Vaithole. 1940 metų rugsėjį jis paliko Finansų ministeriją ir tapo vieno W.Churchillio ministrų, Lankasterio grafystės kanclerio lordo Hankey asmeniniu sekretoriumi. Nors ir nepriklausė Karo kabinetui (jį paprastai sudarė penki aukštesnieji ministrai), lordas Hankey gaudavo visus kabineto dokumentus, skirdavo daugybę slaptų komitetų ir buvo atsakingas už žvalgybos tarnybų darbo priežiūrą.

Tų pačių metų pabaigoje J.Cairncrossas jau perduodavo centrui tiek klasifikuotų dokumentų - Karo kabineto protokolų, SIS raportų, Užsienio reikalų ministerijos telegramų, Generalinio štabo ataskaitų, - kad A.Gorskis ėmė skųstis negalintis tokios gausybės užšifruoti ir išsiųsti centrui.

Per 1941 metus Londono rezidencija tapo produktyviausia legaliai čia gyvenančių NKVD šnipų įstaiga. Slaptos centro statistikos duomenimis, ji į Maskvą perdavė 7867 klasifikuotus politinius ir diplomatinius dokumentus, 715 karo, 127 ekonominių reikalų ir 51 britų žvalgybos ataskaitą. Dar buvo nesuskaičiuojama daugybė raportų, paremtų žodžiu gauta informacija iš Kembridžo penketuko ir kitų agentų.

Vis dėlto sunku paneigti faktą, jog didžioji šio aukščiausio žvalgybos lygio lobyno dalis buvo paprasčiausiai paleista vėjais - Stalinas taip tikėjo britų konspiracijos teorijomis, kad jokie žvalgybininkų žygiai jo netenkino. Nepaisydamas fakto, jog Didžioji Britanija ir Vokietija kariauja, Stalinas toliau buvo įsitikinęs, kaip ir ketvirtojo dešimtmečio viduryje, kad britai slapta susimokę su Hitleriu pulti jį. Aklai įtikėjęs neegzistuojančia Didžiosios Britanijos konspiracija, jis nė nepastebėjo, jog visai panosėje vokiečiai rengiasi užpulti Sovietų Sąjungą.

Vokietijoje legaliai gyvenančių agentų rezidencija, įsikūrusi Sovietų Sąjungos ambasadoje Berlyne, atnaujino veiklą 1940-aisiais, beveik tuo pat metu kaip ir agentai Londone. Svarbiausia žvalgybinė medžiaga, pateikta dviejų pagrindinių Arvido Harnacko (kodiniu vardu Korsikietis) ir Harro Schulze-Boyseno (Starščina) vadovaujamų šnipų tinklų Vokietijoje, buvo susijusi su Hitlerio 1941 metų pirmąją pusę rengiama invazijos į Rusiją operacija "Barbarosa".

Birželio 16 dieną agentų tinklo ir centro ryšininkas nusiuntė H.Schulze-Boysenui telegramą, kad abu žvalgybos tinklai teigia, jog visa Vokietijos kariuomenė pasiruošusi Sovietų Sąjungos atakai ir kad puolimo galima tikėtis bet kurią akimirką. Panašūs pranešimai plaukė ir iš kitų NKVD šaltinių, net iš Kinijos ir Japonijos. Vėliau KGB istorikai suskaičiavo daugiau kaip šimtą nuo sausio 1-osios iki birželio 21-osios P.Fitino iš Londono siųstų perspėjimų apie vokiečių ketinimus pulti Staliną. Tačiau viskas buvo veltui. Jis liko kurčias tiek savo žvalgybai Vokietijoje, tiek Didžiojoje Britanijoje.

Didžiojo teroro paranojos banga ryškiai atsispindėjo Sovietų Sąjungos žvalgybos raportuose. Dauguma NKVD pareigūnų buvo užsikrėtę, tik gal ne iki tokio didelio lygio, Stalino manija konspiracijos teorijoms. Vis dėlto labiausiai dėl nesugebėjimo numatyti birželio 22-osios vokiečių puolimo, kuris turėjo katastrofiškų padarinių, kaltas pats Stalinas. Jis elgėsi taip, tarsi būtų pagrindinis savo žvalgybos analitikas. Ne tik ignoravo visiškai tikslių raportų bangą, bet ir pasmerkė tuos, kurie bandė perspėti apie pavojų.

Į H.Schulze-Boyseno birželio 16-ąją atsiųstą raportą Stalinas atsakė keiksmais: "Galite siųsti savo "šaltinį" iš Vokietijos karinių oro pajėgų atgal pas jo kekšę motiną! Tai ne šaltinis, o dezinformatorius. J.Stalinas."

Lygiai taip pat vadas išplūdo didįjį GRU nelegalą Richardą Sorge'ą, atsiuntusį panašų perspėjimą iš Tokijo. Čia jis buvo įsitrynęs į Vokietijos ambasadą ir miegojo su ambasadoriaus žmona. R.Sorge'o pranešimus apie operaciją "Barbarosa" Stalinas nurašė kaip dezinformaciją iš melagio "šūdo gabalo, kuris Japonijoje prisipirkęs gamyklėlių ir viešnamių".

Stalinas labiau nepasitikėjo W.Churchilliu nei Hitleriu. Britų ministrą pirmininką jis laikė blogio genijumi, kuris pilietinio karo metais prieš du dešimtmečius rengė kampaniją prieš bolševizmą ir nuo tada planavo sąmokslus prieš Sovietų Sąjungą. Savo agentų pranešimuose apie vokiečių rengiamą puolimą Stalinas įžvelgė W.Churchillio bandymus jį dezinformuoti ir taip pasiekti seniai trokštamą tikslą - supjudyti su Hitleriu. Kai premjeras asmeniškai bandė perspėti Staliną, kad jau vyksta pasirengimas operacijai "Barbarosa", jo įtarimai tik dar labiau sustiprėjo.

Iš žvalgybos raportų, kuriuos siuntė Londono rezidencija, Stalinas žinojo, jog iki 1941 metų birželio pagrindinė britų žvalgybos analizės institucija Jungtinis žvalgybos komitetas (Joint Intelligence Committee, JIC) netikėjo, kad A.Hitleris ruošėsi invazijai. Gegužes 23 dieną jis pranešė W.Churchilliui, esą "nauda Vokietijai pasirašius sutartį su SSRS yra didžiulė". JIC ataskaitos greičiausiai Stalinui tapo dar vienu įrodymu, kad W.Churchillio perspėjimai tėra bandymas jį suklaidinti.

Tačiau vokiečiai puikiausiai pasinaudojo dideliu Stalino nepasitikėjimu W.Churchilliu ir apskritai Didžiosios Britanijos politika. Prieš "Barbarosos" operaciją Vokietijos karinė žvalgyba "Abwehr" specialiai pakišo sovietams savo raportus, kad gandai apie planuojamą vokiečių puolimą tėra Didžiosios Britanijos dezinformacijos kampanijos dalis.

Birželio pradžioje pranešimų, jog Sovietų Sąjungos link artėja Vokietijos armija, buvo tiek daug, kad net Stalino aiškinimas apie britų skleidžiamą dezinformaciją tapo sunkiai įtikinamas.

Vokietijos ambasadoje Maskvoje per uždarus pietus ambasadorius grafas von der Schulenbergas atvirai pasakė Sovietų Sąjungos ambasadoriui Vokietijoje Vladimirui Georgijevičiui Dekanozovui, jog Hitleris iš tikrųjų yra nusprendęs pulti sovietus. "Jūs paklausite manęs, kodėl tai sakau, - paaiškino grafas. - Esu užaugintas Bismarko dvasia, o jis visuomet buvo nusistatęs prieš karą su Rusija." Tai išgirdęs Stalinas liepė politbiurui perduoti: "Dezinformacija jau pasiekė ambasados lygį!" Tačiau netrukus, birželio 9 dieną, Stalinui buvo pranešta, kad Vokietijos ambasada Maskvoje gavo telegramą, kurioje jai įsakyta per savaitę pasirengti evakuotis, ir rūsyje jau pradėti deginti dokumentai.

Nors Stalinas ir toliau tikėjo neegzistuojančiu britų sąmokslu, jis vis labiau ėmė įtarinėti, jog ir vokiečiai rezga kažką negera, bet dar nematė, kad jam panosėje ruošiamas puolimas.

Kai tapo vis sunkiau nuslėpti Sovietų Sąjungos link judančią vokiečių armiją, "Abwehr" paskleidė gandą, esą Hitleris planuoja pateikti ultimatumą ir pareikalauti iš Sovietų Sąjungos naujų nuolaidų. Būtent gandas apie tariamą ultimatumo grėsmę, o ne vokiečių puolimą, kėlė Stalinui nerimą paskutinėmis savaitėmis ir dienomis prieš operaciją "Barbarosa". Ir ne jam vienam. Užsienio valstybių veikėjai ir žurnalistai taip pat užkibo ant vokiečių mesto kabliuko.

Berija, siekdamas išsaugoti savo, kaip NKVD vadovo, kėdę, garsiai piktinosi tiek pačios NKVD, tiek jam nepavaldžiais agentais, drįsusiais siųsti raportus apie vokiečių rengimąsi invazijai. 1941 metų birželio 21-ąją jis įsakė keturis NKVD pareigūnus, kurie nesiliovė siuntę raportų apie vokiečių grėsmę, "sumaišyti su konclagerio žemėmis".

Tą pačią dieną Berija rašė Stalinui: "Dar kartą reikalauju atstatydinti ir nubausti mūsų ambasadorių Berlyne V.Dekanozovą, kuris nesiliauja bombardavęs manęs "pranešimais" apie tariamus Hitlerio pasiruošimus pulti SSRS. Jis pranešė, kad puolimas prasidės rytoj. Tačiau į mano ir mano žmonių atmintį, Josifai Visarionovičiau, tvirtai įsirėžė Jūsų išmintinga išvada: Hitleris nesiruošia mūsų užpulti 1941 metais."

Vokiečių puolimas ankstyvą birželio 22-osios rytą tapo pribloškiančia staigmena sovietams greičiausiai tiek dėl Sovietų Sąjungos žvalgybos sistemoje tuo metu tvyrojusios įtampos, tiek dėl ją valdžiusio diktatoriaus asmeninių klaidų. Visuose į Maskvą suplaukusiuose žvalgybos raportuose dominuoja baimingi meilikavimai. Iš jų aišku, kad agentai dirbo pagal formulę "suuosk, pataikauk, išgyvenk" ir gyveno konspiracijos teorijų dvasia.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"