TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Mitrochino archyvas

2007 11 16 0:00

"Skiriama visiems, kurie norėjo, tačiau negalėjo pasakyti tiesos." Tęsinys. Pradžia rugpjūčio 24, 31, rugsėjo 7, 14, 21, 28, spalio 5, 12, 19, 26 ir lapkričio 9 d. numeriuose.

Didysis aljansas

Antrojo pasaulinio karo metais sovietų žvalgyba vis labiau plėtėsi tiek Didžiojoje Britanijoje, tiek Jungtinėse Amerikos Valstijose.

1942 metų pradžioje Londone pradėjo veikti antra legaliai čia gyvenančių šnipų rezidencija, kuriai vadovavo Ivanas Andrejevičius Chichajevas (kodinis vardas Johnas) kartu su Anatolijumi Gorskiu (kodiniai vardai Henry, Vadimas).

I.Chichajevas vadovavo agentų tinklui, kurį sudarė iš Vidurio ir Rytų Europos emigravę pareigūnai ir nuolatos jį informuodavo apie britų derybas su tremtyje gyvenančia Lenkijos vyriausybe, Čekoslovakijos prezidentu Edvardu Benešu, Jugoslavijos karaliumi Peteriu ir jo ministru pirmininku Ivanu Subašicu.

Tuo metu Kembridžo penketukas toliau rinko fenomenaliai didelius iššnipinėtos medžiagos kiekius. Per 1942 metus vien tik Donaldo Macleano surinkti dokumentai sudarė daugiau nei keturiasdešimt penkis tomus centro archyvuose.

Didžiausia žvalgybos medžiagos dalis iš Londono rezidencijos pirmaisiais vadinamojo Didžiojo patriotinio karo metais, labiausiai dominusi tiek Staliną, tiek centrą, plaukė iš Johno Cairncrosso. 1941-ųjų rugsėjo 25 dieną Kembridžo penketuko ir Maskvos ryšininkas A.Gorskis nusiuntė telegramą centrui: "Trumpai informuoju apie labiausiai įslaptintą 1941-ųjų rugsėjo 24-osios Vyriausybės komiteto raportą Karo kabinetui dėl urano atominės energijos gamybos sprogstamajam ginklui kurti."

Slaptasis komitetas, parengęs ši raportą, buvo Mokslinis patariamasis komitetas, jam vadovavo lordas Hankey (kodinis vardas Bosas). Veikiausiai tuo metu jis ir buvo J.Cairncrosso viršininkas. Pranešimas, kurį per A.Gorskį Centrui perdavė J.Cairncrossas, buvo pirmasis pavojaus signalas sovietams, kad Didžioji Britanija ketina pasidaryti atominę bombą.

Tačiau, kad ir kokie nepaprastai svarbūs buvo šis ir kiti pranešimai apie atominės bombos kūrimą, iš Londono plaukę į Maskvą dar kelis mėnesius, reakcijos sulaukė pavėluotai. Kai pirmoji žinia iš J.Cairncrosso atėjo, Stalinas ir "Stavka" visą dėmesį buvo sutelkę į juos puolančius vokiečius, kurie 1941-ųjų spalį privertė palikti sostinę. Tik 1942 metų kovą L.Berija nusiuntė Stalinui išsamią ataskaitą apie britų atominius atradimus. Jis pranešė, kad aukščiausi Didžiosios Britanijos valdymo sluoksniai liko patenkinti, jog pagaliau visos "teorinės atominės bombos konstravimo problemos išspręstos" ir geriausi britų mokslininkai bei didžiausios kompanijos susivienijo šiam projektui. L.Berijai pasiūlius, kitus kelis mėnesius sovietai ėmėsi burti savo mokslininkus.

1942-ųjų birželį JAV prezidentas F.Rooseveltas įsakė sutelkti visas pajėgas ties "Manhatano" projektu - atominei bombai kurti. Nors oficialiai britai į projektą priimti tik kitais metais, NKVD atkasė, kad F.Rooseveltas ir W.Churchillis bendradarbiavimą kuriant atominį ginklą aptarė dar per viršūnių susitikimą Vašingtone birželio 20 dieną. Tų pačių metų pabaigoje J.Stalinas nusprendė, kad ir sovietams laikas pradėti kurti savo atominę bombą. Šį svarbų sprendimą didysis vadas priėmė Stalingrado mūšio įkarštyje - svarbiausiu karo Rytų fronte momentu jis galvojo ne apie Didžiojo Tėvynės karo ginklą, nes buvo aišku, jog bomba nebus pagaminta laiku ir nepadės sutriuškinti Vokietijos. Stalinas jau žvelgė toli į ateitį po karo: Didžioji Britanija ir Jungtinės Amerikos valstijos turės savo atominius ginklus, Sovietų Sąjunga privalo neatsilikti.

Per Didįjį Tėvynės karą Maskva surinko daugiau žvalgybos pranešimų iš Didžiosios Britanijos nei iš JAV. 1942 metų gruodį sovietų rezidencija Londone gavo detalų raportą apie britų ir amerikiečių atominę veiklą - raporto autorius buvo komunistų mokslininkas (kodinis vardas K).

Mokslo ir technologijų žvalgybos (S&T) skyriaus Londone vadas, įsisukęs tarp svarbiausių britų mokslininkų, Vladimiras Barkovskis savo ataskaitoje Centrui įvertinęs K kaip "dirbantį mums su dideliu užsidegimu", vis dėlto užsimena apie nedidelį finansinį atlyginimą.

Pats pasigaminęs britų mokslinės laboratorijos rakto dublikatą pagal K jam padaryto vaškinio rakto įspaudą, V.Barkovskis sėkmingai vogė dokumentus ir projektus iš kolegų seifų, kartu nepamiršdamas Centrui perduoti ir savųjų - svarbiausi jų sovietams buvo apie branduolinio reaktoriaus statymą.

1943-iųjų pradžioje puikiai informuotas apie amerikiečių planus sukurti pirmąją atominę bombą Centras labiau susirūpino Jungtinių Amerikos Valstijų, o ne Didžiosios Britanijos atominiu šnipinėjimu. Kokia svarbi Centrui "Manhatano" projekto "priežiūra" rodo tai, kad į Niujorką jis išsiuntė savo mokslo ir technologijų žvalgybos vadą Leonidą Romanovičių Kvasnikovą (kodinis vardas Antonas). Čia jis tapo pavaduojančiu rezidentu Amerikos S&T skyriuje.

L.Kvasnikovą pakeitęs Igoris Vasiljevičius Kurčatovas po dviejų mėnesių L.Berijai rašė: "Išanalizavęs mūsų žvalgybos surinktą medžiagą, galiu drąsiai teigti, jog jų siekiamas tikslas yra nepaprastai svarbus mūsų tautai ir mokslui. Viena vertus, mano parengtoje ataskaitoje galite matyti, koks nepaprastai svarbus ir intensyvus mokslinis darbas su uranu dirbamas Didžiojoje Britanijoje.

Kita vertus, britai suteikė gaires mūsų pačių atominiams ieškojimams, todėl galime praleisti daugelį nepaprastai sunkių etapų ir problemų. Jie mums parodė naują mokslo ir technikos kelią, kuriuo žengdami sukursime naujas sovietų fizikos sritis, juolab kad sužinojome, jog galime naudoti ne tik uraną-235, bet ir uraną-238."

Kai L.Berija skaitė I.Kurčatovo ataskaitą, Los Alamose, Naujajame Meksike, pradėjo veikti nauja slapta laboratorija - čia ir buvo pradėta kurti atominė bomba. Los Alamoso laboratorijoje buvo surinkti ryškiausi jaunieji mokslo talentai, kokių iki tol nebuvo regėjusi jokia kita laboratorija - vien ką reiškia dvylika Nobelio taikos premijos laureatų. Beveik visi prie bombos kūrimo dirbę mokslininkai dar neturėjo nė trisdešimties metų, vyriausiam jų - laboratorijos vedėjui Robertui Oppenheimeriui tebuvo trisdešimt vieni.

1943-iųjų balandį, praėjus mėnesiui nuo laboratorijos Los Alamose atidarymo, sovietų žvalgybos rezidencija Niujorke pranešė Centrui turinti svarbų "Manhatano" projekto šaltinį. Nepažįstama moteris pasirodė Sovietų Sąjungos generaliniame konsulate ir paliko voką su klasifikuotais branduolinio ginklo kūrimo programos dokumentais. Po mėnesio ji atnešė dar vieną voką su visomis plutonio atominės bombos kūrimui reikalingo tyrimo detalėmis, tačiau atsisakė pasakyti savo vardą.

Kai sovietų rezidencija, padedama draugų iš Sovietų Sąjungos išeivių bendruomenės, galiausiai ją susekė, moteris (jai buvo suteiktas kodinis vardas Olivija) pasakė tarpininkaujanti savo svainiui mokslininkui, kuris dirba "Du Pont" kompanijoje. Nieko nelaukusi sovietų žvalgyba užverbavo mokslininką, suteikė jam kodinį vardą Maras, ir šis tapo pirmuoju sovietų atominiu šnipu Amerikoje.

Tų pačių metų birželį sovietų rezidencija Niujorke perdavė į Maskvą pranešimą, kad amerikiečiams pavyko atskirti urano izotopą per dujų difuziją.

Liepos mėnesį, išnagrinėjęs naujausią sovietų šnipų ataskaitą apie amerikiečių atradimus kuriant atominę bombą, I.Kurčatovas rašė NKVD (greičiausiai pačiam L.Berijai): "Išanalizavau pridėtą Amerikos urano projektų sąrašą. Turiu pasakyti, kad beveik visi jie mums yra nepaprastai įdomūs. Visa ši medžiaga labai vertinga. Todėl mums itin svarbu ir toliau gauti tokios rūšies informaciją."

Amerikiečius sovietams šnipinėjo daugiausiai Maras, savo kontrolieriui jis sakė tai darantis dėl to, jog nori sužlugdyti "nusikalstamą" JAV armijos siekį nuslėpti nuo SSRS faktą, kad kuria atominę bombą. Iki 1943 metų Kalėdų jis pateikė informaciją apie atominių reaktorių konstravimą, jų šaldymo sistemą, plutonio gavimą iš švitinto urano ir apsaugą nuo radiacijos. Kiti sovietų atominės žvalgybos šaltiniai buvo mažiau perspektyvūs - profesorius iš Berkley laboratorijos Kalifornijoje ir "Manhatano" projekto mokslininkas Čikagos universiteto metalurgijos laboratorijoje. Tik įrodymų, kad sovietai turėjo savo šnipą pačioje Los Alamoso laboratorijoje, nėra.

Vis dėlto didžiausią darbą sovietų žvalgyba nudirbo ne JAV, bet Didžiojoje Britanijoje. Karo metais Londono rezidencijos - ypač Kembridžo penketuko - surinktas bylas, sprendžiant iš V.Mitrochino archyvo, sudarė ne tik ataskaitos apie atominės bombos kūrimą, bet ir "daugybė britų Karo kabineto paslapčių, W.Churchillio ir F.Roosevelto laiškai vienas kitam, Užsienio reikalų ministerijos gautos ir išsiųstos telegramos į Didžiosios Britanijos ambasadas Maskvoje, Vašingtone, Stokholme, Ankaroje, Teherane ir Kaire, taip pat žvalgybos ataskaitos.

Tačiau paranojos užvaldytam centrui atrodė, kad visa tai per daug gražu, jog būtų tiesa. Aklai sekdami didžiuoju Kremliaus konspiracijos teorijos meistru, jo pakalikai Centre galiausiai nusprendė, jog tai, kas atrodė kaip geriausias kada nors "sužvejotas" sovietų žvalgybos "laimikis" Didžiojoje Britanijoje, iš tikrųjų buvo britų sąmokslo pagrindas. Didysis Kembridžo penketukas, vėliau paskelbtas kaip geriausia agentų grupė per visą KGB istoriją, buvo diskredituotas centro vadovų akyse, nes nesugebėjo surinkti milžiniškos (realiai neegzistuojančios) Didžiosios Britanijos konspiracijos prieš Sovietų Sąjungą įrodymų. Kad sąmokslui iš tikrųjų rengiamasi, J.Stalinas, kartu ir pagrindiniai patarėjai žvalgybos klausimais, neturėjo nė mažiausios abejonės.

1942-ųjų spalį J.Stalinas rašė sovietų ambasadoriui Didžiojoje Britanijoje Ivanui Maiskiui: "Visiems mums Maskvoje susidarė įspūdis, jog W.Churchillis siekia sutriuškinti Sovietų Sąjungą, kad galėtų susitarti su Hitlerio ar Bruningo Vokietija mūsų valstybės sąskaita."

1943-iųjų spalio 25 dieną Centras informavo rezidenciją Londone: "Dabar, išanalizavus visą gausybę Kembridžo penketuko teikiamos žvalgybinės medžiagos tomų, tapo aišku, jog visi penki yra dvigubi agentai ir dirba pagal britų žvalgybų SIS ir MI5 nurodymus."

Centras įtarė, kad dar Kembridžo universitete K.Philby, D.Macleanas ir G.Burgessas iš tikrųjų veikė pagal britų žvalgybos nurodymus - pirmiausia užverbuodavo studentus "į kairę" ir tik tada juos atvesdavo į NKVD. Tik tokiu būdu, nusprendė Centras, įmanoma paaiškinti faktą, kad tiek SIS, tiek MI5 verbavo komunistinę praeitį turinčius Kembridžo studentus. Tai, kad SIS darbuotojai K.Philby (kodinis vardas Sohnchenas) ir A.Bluntas (kodinis vardas Tony) iš MI5 nepateikė jokių žinių, jog britai verbuoja sovietų agentus, tapo dar vienu jų išdavystės įrodymu NKGB: "Per visą darbo britų specialiosiose tarnybose laikotarpį S[ohnchenas] ir T[ony] nepadėjo demaskuoti nė vieno vertingo saliečių (britų) agento nei SSRS viduje, nei Sovietų Sąjungos ambasadoje Saloje (Didžiojoje Britanijoje)."

Suprantama, nebuvo jokio vadinamojo vertingo agento, tad K.Philby su A.Bluntu neturėjo ko demaskuoti, tačiau mintis apie tokią galimybę konspiracijos teoretikams Centre į galvą nešovė. Išsamus K.Philby pranešimas, jog "šiuo metu Viešbutis (SIS) nėra ėmęsis jokių aktyvių veiksmų prieš Sovietų Sąjungą", Centrui tebuvo akivaizdi dezinformacija.

Kadangi Didysis penketukas buvo dvigubi agentai, jų užverbuoti enkavėdistai irgi tapo parsidavėliais.

Vis dėlto net labiausiai užkietėję konspiracijos teorijos vystytojai Centre sunkiai galėjo paaiškinti, kodėl Didysis penketukas kartu su dezinformacija sovietams teikė ir tokius milžiniškus aukščiausio šnipinėjimo lygio informacijos kiekius. Spalio 25 dieną Londono rezidencijai atsiųstame oficialiame rašte centras pasiūlė kelis įmanomus atsakymus į šį ramybės neduodantį klausimą. Beprotiškai didelės D.Macleano iš Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministerijos tempiamos dokumentų šūsnys rodo, kad greičiausiai D.Macleanas, priešingai nei kiti keturi jo bendražygiai, sąmoningai neapgaudinėja NKVD, bet juo paprasčiausiai kiek galėdami manipuliuoja britai. Centras taip pat primygtinai tvirtino, jog Didžiajam penketukui įsakyta perduoti sovietams svarbią informaciją apie Vokietiją, tačiau tik tą jos dalį, kuri negalėtų nepakenkti Didžiosios Britanijos interesams - viskas buvo daroma dėl to, kad sovietams nekiltų jokių abejonių dėl jiems pakištos dezinformacijos.

Centro manija įtarti visus iš eilės rengiant sąmokslą baigėsi tuo, kad jis įsakė Londono rezidencijai sukurti naują nepriklausomų agentų tinklą, neįtraukiant Didžiojo penketuko.

Kadangi Penketukas buvo "dvigubi agentai", rezidencijai liepta ir toliau palaikyti su jais ryšį. Centras pateikė tris priežastis, kodėl reikia išlaikyti parsidavėlius agentus. Pirmiausia, jei britų žvalgybos suprastų, jog didysis jų sąmokslas, į kurį įtrauktas ir Penketukas, atskleistas, jie greičiausiai imtų ieškoti naujojo sovietų šnipų tinklo spragų. Kita vertus, centras pripažino, kad, nepaisant neginčytino bandymo paskleisti dezinformaciją, Penketukas taip pat teikė ir "vertingos medžiagos apie Vokietiją ir kitus reikalus". Galiausiai, "ne viskas dar išsiaiškinta apie šią agentų grupę". Kitaip tariant, centrui nepaprastai rūpėjo, ko tiksliai siekia Kembridžo penketukas.

Siekdamas atskleisti britų žvalgybos rengiamą sąmokslą Centras pirmą kartą į Londono rezidenciją išsiuntė specialią aštuonių žmonių komandą, kurios užduotis buvo demaskuoti Didįjį penketuką bei kitus tariamai į priešo stovyklą persimetusius sovietų agentus ir susekti jų kontrolierius britus. Ši komanda taip pat tyrė kiekvieną apsilankiusįjį Sovietų Sąjungos ambasadoje Londone, kai kuriuos įtardama būsiant MI5 agentus provokatorius. Vis dėlto naujoji žvalgybos sistema pasirodė esanti absoliučiai nesėkminga: iš aštuonių komandos narių neatsirado nė vieno, kuris mokėtų anglų kalbą, visi jie dėvėjo rusų gamybos drabužius ir iš karto išsiskirdavo iš angliškos minios, todėl visi bandymai ką nors - ypač Didįjį Kembridžo penketuką - sekti baigdavosi be rezultatų.

B. d.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"