TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Mitrochino archyvas

2007 11 30 0:00

Skiriama visiems, kurie norėjo, tačiau negalėjo pasakyti tiesos Pradžia rugpjūčio 24, 31, rugsėjo 7, 14, 21, 28, spalio 5, 12, 19, 26, lapkričio 9, 16, 23 d. numeriuose.

Po Antrojo pasaulinio karo.

Antrojo pasaulinio karo pabaigoje virš sovietų žvalgybos pakibo Damoklo kardas. Net centras pajuto neišvengiamai artėjančią sovietų žvalgybos operacijų karo metais sąjungininkų teritorijoje katastrofišką baigtį.

Pirmas pavojaus signalas atskriejo iš Otavos. Čia santykiai tarp NKGB ir GRU pareigūnų, turėjusių legalią priedangą Sovietų Sąjungos ambasadoje, buvo tokie pat sudėtingi ir persisunkę neapykantos, kaip ir sovietų šnipų Niujorke. Vis dėlto būtent Otavoje vidinė atmosfera GRU rezidencijoje pasiekė didžiausią įtampą, o burbulas sprogo taip staiga ir netikėtai, kad sovietų agentų rezidencijos visame pasaulyje dar ilgai jautė to padarinius.

1945 metų rugsėjo 5-osios vakarą dezertyruoti apsisprendęs GRU šifruotojas sovietų ambasadoje Otavoje Igoris Gouzenka slapta susišlavė daugiau kaip šimtą dokumentų ir, pasikišęs juos po švarku, išdrįso išnešti lauk. Eidamas pro ambasados duris šifruotojas turėjo iš visų jėgų įtraukti pilvą, antraip, kaip vėliau pasakojo jo žmona, būtų atrodęs kaip nėščias.

Tačiau pereiti į priešo stovyklą pasirodė kur kas sunkiau, nei Igoris įsivaizdavo. Kai bandė kreiptis pagalbos į Kanados teisingumo ministeriją ir žurnalą "Ottawa Journal", jam buvo pasakyta ateiti kitą dieną. Tačiau ir kitą dieną, rugsėjo 6-ąją, nei Teisingumo

ministerija, nei "Ottawa Journal" nesusiprotėjo, kad jiems ant lėkštutės įteikiama dešimtmečio šnipinėjimo istorija, ir parodė ne daugiau susidomėjimo negu per pirmąjį Igorio apsilankymą.

Rugsėjo 6-osios naktį sovietų ambasadoje buvo pastebėta, jog I.Gouzenka dingo su visais slaptais dokumentais. NKGB vyrai nedelsdami įsilaužė į dezertyro namus ir nuodugniai juos apieškojo. Tuo metu pats Igoris su žmona ir vaiku slėpėsi kaimyno bute. Tik vidurnaktį jam pagaliau pavyko prisišaukti Kanados policiją ir galiausiai gauti politinį prieglobstį.

Kanadiečiams Igoris ne tik atskleidė pagrindinį GRU šnipų tinklą, bet ir pateikė NKGB operacijų nuotrupas. To pasekmės buvo tokios katastrofiškos, kad po kelių mėnesių net pats aukščiausias Sovietų Sąjungos saugumo vadovas Laurentijus Berija išsiuntė oficialius kaltinančius raštus dėl GRU nekompetentingumo visoms sovietų rezidencijoms. Pavyzdžiui, NKGB Otavoje jis parašė: "Pagrindiniai saugumo principai buvo ignoruojami, nebuvo tikrinama, kokiomis nuotaikomis gyvena darbuotojai, ar jie patenkinti ir ramūs. Taigi dabar turime rezultatą - politinis budrumas ir atsakomybė partijai bei vyriausybei smarkiai sumažėjo. Gouzenkos dezertyravimas padarė siaubingai didelę žalą mūsų šaliai ir, baisiausia, nepaprastai komplikavo mūsų darbą Amerikos žemyno valstybėse."

Iš baimės, kad vėl bus apkaltinta nesugebėjimu užlopyti saugumo spragų, rezidencija Otavoje net nebesiėmė verbuoti naujų agentų. Vėliau atliktame I.Gouzenkos padarytos žalos vertinime pažymima, jog šifruotojo dezertyravimas "keleriems metams paralyžiavo žvalgybos operacijas Kanadoje ir iki pat 1960 metų turėjo neigiamų pasekmių rezidencijos darbui". KGB be perstojo, bet nesėkmingai stengėsi susekti I.Gouzenką visą likusį jo gyvenimą. Porą kartų dezertyras buvo pastebėtas Kanadoje, tačiau sučiupti jo nepavyko.

Blogiausia tai, kad I.Gouzenkos dezertyravimas sukėlė sąmyšį svarbiausiose NKGB rezidencijose Didžiojoje Britanijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. Britų žvalgybos SIS IX skyriaus (Sovietų kontržvalgyba) galva, Didžiojo Kembridžo penketuko narys Kimas Philby buvo puikiai informuotas apie I.Gouzenkos išdavystę. Jis pranešė centrui, jog Londone imtasi griežtesnių priemonių prieš sovietų šnipinėjimą. Centras atsakė atsiųsdamas išsamias saugumo procedūrų instrukcijas, kurios turėjo užtikrinti, "kad vertingas agentų tinklas bus apsaugotas nuo kompromato". Svarbiausių rezidencijos agentų kontrolieriui Borisui Krotenschieldui (dar žinomas kaip Krotovas) buvo įsakyta perduoti juos visus, išskyrus K.Philby, kitų pareigūnų žinion ir sumažinti susitikimus su agentais iki vieno karto per mėnesį: "Įspėkite visus mūsų draugus, kad jei eidami į susitikimą pastebės mažiausią ženklą, jog yra sekami, jokiu būdu nebandytų atsikratyti "uodegos" ir susitikti su agentu..." Esant būtinybei net buvo leisti kuriam laikui išvis nutraukti bet kokį ryšį su sovietų agentu Didžiojoje Britanijoje.

Tuo metu kilo dar didesnis sąmyšis, nes Turkijoje pabandė dezertyruoti ir kitas NKGB pareigūnas Konstantinas Dmitrijevičius Volkovas. 1945-ųjų rugpjūčio 27 dieną jis parašė laišką britų vicekonsului Stambule C.H.Page'ui ir paprašė skubaus priėmimo. Kai C.H.Page'as neatsakė, K.Volkovas pats prisistatė į konsulatą. Pareigūnas prašė politinio prieglobsčio sau ir žmonai. Už suteiktą prieglobstį ir 50 tūkst. svarų sterlingų (pagal šios dienos vertę suma lygi maždaug milijonui svarų sterlingų) jis pažadėjo atnešti svarbių bylų ir suteikti informacijos, kurią surinko dirbdamas centre, Didžiosios Britanijos šnipinėjimo skyriuje.

K.Volkovas atskleidė, kad du iš labiausiai vertinamų sovietų agentų dirba Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministerijoje (be abejo, turėjo omenyje Didžiojo Kembridžo penketuko narius Guy Burgessą ir Donaldą Macleaną), o septyni įsisukę į britų žvalgybos sistemą, vienas jų net "yra britų kontržvalgybos skyriaus Londone galva (greičiausiai mąstė apie K.Philby)".

Rugsėjo 19-ąją K.Philby ištiko šokas, kai diplomatiniu paštu iš konsulato Stambule gavo ataskaitą apie K.Volkovo susitikimą su C.H.Page'u. Kimas nedelsdamas perspėjo agentų kontrolierių B.Krotenschieldą, kad vėl iškilo grėsmė. Centras nedelsė. Rugsėjo 2-ąją Turkijos konsulatas Maskvoje išdavė vizas dviem NKGB galvažudžiams - jie prisistatė kaip diplomatiniai kurjeriai.

O K.Philby jau kitą dieną gavo SIS vado sero Stewarto Menzieso leidimą skristi į Turkiją neva darbo reikalais, bet iš tikrųjų asmeniškai sutvarkyti K.Volkovo bylą. Dėl įvairių techninių kliūčių jo skrydis vis buvo atidedamas, tad Kimas pasiekė Stambulą tik rugsėjo 26 dieną. Tuo metu K.Volkovas ir jo žmona jau prieš dvi dienas buvo stipriai apsvaiginti vaistais, neštuvais pernešti į Sovietų Sąjungos lėktuvą ir nuskraidinti į Maskvą.

Grįždamas į Londoną K.Philby parašė cinišką raportą apie galimas K.Volkovo dezertyravimo iš NKGB priežastis. Vėliau prisiminimuose jis rašė: "Jokių abejonių, kad mes klausėmės K.Volkovo tiek biure, tiek būste. Buvo pranešta, kad K.Volkovas ir jo žmona atrodė labai nervingi. Gal būdas jam pakišo koją. Galbūt jis prisigėrė ir nebesuvaldė liežuvio. Gal net persigalvojo ir prisipažino savo kolegoms Turkijoje, kas esantis. Žinoma, pabrėžiu, jog tai tik spėlionės, tiesos mes greičiausiai niekada nesužinosime. Kitai teorijai - esą rusai buvo iš anksto įspėti apie K.Volkovo simpatijas britams - patvirtinti nėra įrodymų. Todėl šių spėlionių įtraukti į savo ataskaitą nemačiau reikalo."

Prieš tai, kai buvo likviduotas, tardomas Maskvoje K.Volkovas prisipažino prašęs Didžiosios Britanijos politinio prieglobsčio ir 50 tūkst. svarų sterlingų, taip pat atskleidė planavęs išduoti ne mažiau kaip 314 sovietų agentų pavardes. K.Philby greičiausiai būtų buvę labiausiai riesta. Jei ne neįtikima sėkmė, I.Gouzenkai nebūtų pavykę dezertyruoti iš sovietų rezidencijos Otavoje. Ir jei K.Volkovui būtų šiek tiek labiau pasisekę Stambule, jis būtų demaskavęs K.Philby ir sugriovęs MGB operacijas Didžiojoje Britanijoje.

I.Gouzenka ir K.Volkovas sovietų žvalgybos planus sujaukė ypač sunkiu Londono rezidencijai, kuriai iki 1947 metų vadovavo Konstantinas Kukinas (kodiniu vardu Igoris), laikotarpiu. 1945-aisiais nuo rugsėjo 11 iki spalio 2 dienos penkių nuolatinių Jungtinių Tautų Saugumo tarybos narių (Jungtinių Amerikos Valstijų, Sovietų Sąjungos, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ir Kinijos) užsienio reikalų

ministrai surengė savo pirmąjį susitikimą Londone - aptarė taikos sutartis su sutriuškintomis priešininkėmis ir kitas pokario problemas.

Sovietų rezidencijai, kuri buvo sėkmingai įsiskverbusi į Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministeriją, teko ypač svarbus vaidmuo. Kaip byloja KGB bylos, per visą susitikimą Sovietų Sąjungos ambasadorius Ivanas Maisky labiau pasitikėjo rezidencijos komanda, o ne savo diplomatais. Vertė juos plušėti kasdien nuo aušros iki aušros. Kad ir kaip būtų, Saugumo tarybos susitikimas buvo visiškai nesėkmingas. Būtent per jį pirmą kartą viešai įvardytas Europos susiskaldymas į Rytus ir Vakarus, ir tai 1947-aisiais tapo šaltojo karo priežastimi.

Per šį ir kitus Saugumo tarybos susitikimus J.Stalino užsienio reikalų ministras Viačeslavas Michailovičius Molotovas buvo absoliučiai priklausomas nuo MGB agentų Vakaruose surinktos žvalgybinės medžiagos. Tačiau tai jis laikė savaime suprantamu dalyku. "Kodėl dar nėra jokių dokumentų?" - kartą jis viešai klykė ant savo pavaldinių. O juk, pavyzdžiui, per Londono konferenciją 1947-ųjų lapkritį V.Molotovas kai kuriuos britų Užsienio reikalų ministerijos dokumentus gavo anksčiau, negu jie pasiekė Didžiosios Britanijos delegaciją.

Svarbiausias MGB žvalgybinės medžiagos šaltinis per Užsienio reikalų ministrų tarybos susirinkimus 1945-1949 metais buvo sovietų agentai Didžiojoje Britanijoje. Tik dėl sėkmingos K.Volkovo pagrobimo iš Turkijos operacijos keturi Didžiojo Kembridžo penketuko nariai išsaugojo sveiką kailį ir galėjo toliau visu pajėgumu dirbti sovietų agentais po Antrojo pasaulinio karo.

Išimtis buvo penktasis Kembridžo šnipas Anthony Bluntas. Šis agentas atrodė taip akivaizdžiai persitempęs, kad centras neprieštaravo jo sprendimui išeiti iš britų MI5. Prieš pat atsistatydinimą 1945-ųjų lapkritį A.Bluntas grįžo į meno pasaulį kaip karaliaus paveikslų prižiūrėtojas. Palikdamas MI5 Anthony iškrėtė tik vieną kvailystę, tačiau niekas rimtai į ją nepažiūrėjo. "Ką gi, - pareiškė jis savo kolegai pulkininkui Tarui Robertsonui, - man bus nepaprastai malonu perduoti visų MI5 pareigūnų pavardes rusams!"

Tuo metu jo kolegos K.Philby, G.Burgessas ir D.Macleanas buvo pasiekę savo karjeros viršūnę kaip sovietų agentai, o J.Cairncrossas - pakeliui į šlovę. K.Philby išsaugojo SIS IX skyriaus vado kėdę ir dirbo čia tol, kol 1947 metais buvo paskirtas britų žvalgybos būstinės galva Turkijoje. Sėdėdamas šioje šalyje jis sėkmingai pranešdavo sovietams apie Rusijos sieną kirtusius britų agentus ir jų šeimas, taip pat šių ryšininkus Sovietų Sąjungoje.

D.Macleanas pelnė ambicingo jauno diplomato reputaciją ambasadoje Vašingtone. Dirbo joje iki 1947 metų.

1946-aisiais G.Burgessas tapo aukšto valstybės pareigūno Hectoro McNeilo asmeniniu padėjėju. Prieš tai jis dvejus metus dirbo Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministerijoje.

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui J.Cairncrossas grįžo į Didžiosios Britanijos finansų ministeriją. Sovietų rezidencija Londone atnaujino su juo kontaktą 1948-aisiais.

Po I.Gouzenkos ir K.Volkovo sovietams iškrėstų šunybių rezidencijoje Londone buvo įvestos naujos saugumo procedūros, kurios gerokai apsunkino agentų veiklą ir atėmė kur kas daugiau jų laiko. Prieš susitikdamas su agentu pareigūnas kaskart privalėjo penkias valandas vaikščioti gatvėmis arba važinėtis viešuoju transportu (geriausia - Londono metro) iš vienos miesto vietos į kitą (turėjo būti iš anksto jas išanalizavęs žemėlapyje) ir daugybę kartų įsitikinti, kad jo niekas neseka. Atvykę į susitikimo vietą pareigūnas ir agentas privalėjo iš pradžių užmegzti akių kontaktą ir tik patikinę vienas kitą žvilgsniu, jog neturi "uodegos", susitikti. Jei kuriam nors būtų kilusi bent menkiausia abejonė, jis turi atsitraukti ir laukti porininko vienoje iš trijų anksčiau susitartų alternatyvių vietų. Šia sistema, iš pradžių įdiegta Londone, vėliau sėkmingai naudotasi ir kitose sovietų rezidencijose.

Vis dėlto atsirado vienas agentas, kuriam buvo nusispjauti į Londono rezidencijos pastangas įgyvendinti griežčiausius slaptumo ir saugumo standartus. Tai - Didžiojo Kembridžo penketuko narys G.Burgessas. Kartą jis, eidamas iš vieno baro, kuriame ką tik buvo užmezgęs akių kontaktą su savo kontrolieriumi, išmetė iš rankų portfelį ir visi slapti britų Užsienio reikalų ministerijos dokumentai, paruošti perduoti kolegai, pabiro ant grindų. Tai buvo ne pirmas ir ne paskutinis Guy "paslydimo" atvejis. Rezidencija nuolat sulaukdavo skundų, kad į susitikimą su pareigūnu jis atsivilkdavo girtas ir netvarkingai apsirengęs. Vis dėlto net prasigėręs G.Burgessas kartkartėmis dar sugebėdavo parodyti savo žavesį ir protą, kuriuo pasižymėjo Kembridže.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"