TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Mitrochino archyvas

2007 12 07 0:00

Skiriama visiems, kurie norėjo, tačiau negalėjo pasakyti tiesos. Tęsinys. Pradžia rugpjūčio 24 d.numeryje.

Nuo karo iki šaltojo karo

Penktojo dešimtmečio pabaigoje per sovietų užsienio žvalgybą nusiritusi organizacinio sąmyšio banga palietė ir tris produktyviausius jos britus agentus, Didžiojo Kembridžo penketuko narius. Net ir Kimas Philby, 1947-1949 metais vadovaudamas punktui Turkijoje, neturėjo nuolatinio kontrolieriaus. Išskyrus atvejus, kai grįždavo į Londoną, jis su sovietų žvalgyba ryšį palaikė per Guy Burgessą. Tačiau pastarojo elgesys kuo toliau, tuo labiau tapo permainingas. Jo kontrolieriui Jurijui Modinui atrodė, kad Guy neteko drąsos ir kad jis daugiau nebepakelia dvigubo gyvenimo.

Galiausiai G.Burgesso darbinė kelionė iš Gibraltaro į Tangierą 1949-ųjų rudenį virto beprotiška neapdairių poelgių odisėja: pakeliui jis išvykdavo iš viešbučių nesusimokėjęs, viešai identifikuodavo britus žvalgybininkus ir prisigėręs dainuodavo tenykščiuose baruose "Maži berniukai šiandien pigesni - pigesni nei vakar".

Vėliau pats Guy stebėjosi, kad grįžusio į Londoną jo neatleido iš darbo. Vis dėlto kai tik grįžo į Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministeriją, jis iškart atgaivino savo, kaip atsidavusio sovietų agento, karjerą perdavinėdamas jiems didžiules šūsnis slaptų dokumentų. Pavyzdžiui, 1949-ųjų gruodžio 7 dieną jis savo kontrolieriui J.Modinui įteikė 168 dokumentus, iš viso - 660 puslapių. KGB bylose G.Burgessas liaupsinamas ir dėl to, kad, pasinaudodamas anglų ir amerikiečių politiniais nesutarimais dėl 1949-ųjų spalį įkurtos Kinijos Liaudies Respublikos, kurstė trintį šalių "specialiuosiuose santykiuose".

Donaldo Macleano gyvenimas buvo netgi labiau įtemptas nei G.Burgesso. Kai 1948-ųjų spalį vos trisdešimt penkerių metų jis buvo paskirtas Didžiosios Britanijos konsulo Kaire patarėju ir konsulato kanceliarijos vadovu, rodėsi, kad žengia keliu, vedančiu tiesiai į aukščiausiąją diplomatinę tarnybą ar bent jau jai artimą postą. Tačiau D.Macleną apėmė niūri depresija vien dėl rezidencijos Kaire nejautraus elgesio ir požiūrio į jį. Mat jo tiekiami dokumentai būdavo priimami be jokių komentarų ir jis nesulaukė nė vienos užuominos iš centro, ko iš jo tikimasi.

1949 metų gruodį Donaldas prie perduoti paruošto slaptų diplomatinių dokumentų pluošto pritvirtino raštelį, kuriame prašė leidimo palikti sovietų žvalgybą. Kairo rezidencija taip nerūpestingai žvelgė į D.Macleano veiklą, kad raštelį persiuntė į Maskvą jo nė neperskaičiusi. Kad ir kaip neįtikima, centras taip pat į jį nekreipė dėmesio. Tik 1950 metų balandį, kai nusiuntė antrąjį prašymą nuimti nuo jo nepakeliamą dvigubo gyvenimo naštą, Donaldas atkreipė į save centro dėmesį. Tada centras pagaliau perskaitė pirmąjį agento laišką, atsiųstą prieš gerus keturis mėnesius.

Centras delsė svarstydamas, o D.Macleanas įsiuto. Vieną gegužės vakarą, būdamas girtas, jis su savo sugėrovu Philipu Toynbee įsilaužė į dviejų JAV ambasadoje dirbusių moterų butą, apieškojo miegamąjį, sudraskė į skutelius jų apatinius drabužius ir ėmėsi niokoti miegamąjį. Tada, kaip vėliau pasakojo P.Toynbee: "Donaldas sau virš galvos iškėlė didžiulį veidrodį ir trenkė jį į vonią. Mano nuostabai ir pasitenkinimui, - vonia skyla pusiau, o veidrodis lieka sveikut sveikutėlis".

Po kelių dienų Donaldas buvo išsiųstas atgal į Londoną, kur Užsienio reikalų ministerija suteikė jam visą vasarą atostogų ir sumokėjo už psichoterapiją. Psichiatras nustatė Donaldo sutrikusios psichikos priežastis: pervargimas, santuokinės problemos ir homoseksualumo slopinimas.

Rudenį, greičiausiai jau kontroliuojantis save, bent jau darbo valandomis, Donaldas buvo paskirtas Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministerijos Amerikos reikalų skyriaus viršininku.

Labiausiai centro liaupsinamas agentas vis dėlto ir toliau buvo Kimas Philby, kuris, tikėtasi, vieną dieną taps slaptosios britų tarnybos galva. 1949-ųjų rudenį jis buvo paskirtas SIS stoties Vašingtone vadu. K.Philby buvo apimtas euforijos. Naujasis paskyrimas, vėliau rašė agentas prisiminimuose, grąžino jį "tiesiai į žvalgybos politikos virtuvę" ir leido "iš arti stebėti Amerikos žvalgybos organizacijas". Dėl savo darbo ryšių su Amerikos CŽV Kimas galėjo perspėti centrą dėl amerikiečių, taip pat ir britų rengiamų operacijų prieš sovietų bloką, netgi sugebėjo pateikti geografines koordinates, kur tiksliai parašiutu nusileis britų ir amerikiečių žvalgai. Vėliau savo memuaruose K.Philby nesusilaikė nepiktdžiugiavęs dėl šimtų agentų, kuriuos jis išdavė, likimo. Apie tuos, kurie parašiutu nusileido tiesiai į MGB rankas, jis rašė su piktavališka ironija: "Nežinau tolesnio jų likimo. Bet galiu atspėti."

K.Philby sėkmė Vašingtone neturėjo nieko bendra su KI-MGB. Chaotiška padėtis Vašingtono rezidencijoje, dėl kurios 1948-1949 metais net buvo atšaukti du sėkmingai dirbę rezidentai, paskatino K.Philby atsisakyti visų ryšių su sovietų žvalgybos pareigūnais Jungtinėse Valstijose. Ištisus metus vienintelis K.Philby ryšys su centru buvo žinutės, kurias Kimas siųsdavo G.Burgessui, o šis persiųsdavo jas į Maskvą.

1950-ųjų vasarą K.Philby netikėtai gavo laišką nuo G.Burgesso. "Turiu tau pritrenkiamą naujieną, - rašė Guy. - Mane ką tik paskyrė į Vašingtoną."

Vėliau savo memuaruose K.Philby teigė sutikęs apgyvendinti G.Burgessą savo didžiuliame neoklasikiniame name Nebraskos aveniu 4100, kol jis dirbs ambasadoje Vašingtone, kad nebepasikartotų skandalingos istorijos, kuriomis jis garsėjo. Tačiau skandalai nesibaigė. 1951 metų sausį G.Burgessas įsiverže į K.Philby surengtus kviestinius pietus ir nupiešė įžeidžiamą (ir, kaip įtariama, nepadorią) vieno CŽV pareigūno žmonos Libby Harvey karikatūrą. Sutuoktiniai Harvey supykę trenkė durimis ir išėjo, o K.Philby sėdėjo susiėmęs už galvos ir kartodamas G.Burgessui: "Kaip tu galėjai? Kaip tu galėjai?"

Nors G.Burgessas toliau garsėjo skandalingais išsišokimais Jungtinėse Amerikos Valstijose, jo, kaip kurjerio tarp K.Philby ir ką tik jam paskirto kontrolieriaus, rusų nelegalo Valerijaus Michailovičiaus Makajevo (kodiniu vardu Harry), vaidmuo buvo labai svarbus. Pirmoji jo kelionė iš K.Philby Vašingtone pas V.Makajevą Niujorke įvyko 1950-ųjų lapkritį. Kelionės pretekstas buvo aplankyti Niujorke gyvenantį savo draugą Alaną Macleaną (jaunesnįjį D. Macleano brolį), asmeninį Didžiosios Britanijos atstovo Jungtinėse Tautose Gladwyno Jebbo sekretorių.

Pamatęs, kad G.Burgesso įkurtas komunikacijos tiltas veikia sklandžiai, K.Philby sutiko ir pats susitikti su V.Makajevu. Vis dėlto pagrindinis šnipo ir jo kontrolieriaus tarpininkas liko G.Burgessas. Jo vizitai pas A.Macleaną tapo tokie dažni, kad pastarojo viršininkas G.Jebbas ėmė manyti, jog jiedu "dalijasi butu". Be abejonės, pokalbiai su Alanu padėjo G.Burgessui nepamesti iš akių D.Macleano ir stebėti jo nestabilią psichikos būklę.

Dalis svarbios medžiagos, kurią K.Philby perduodavo V.Makajevui, lietė D.Macleaną. VENONA (amerikiečiams pavyko iššifruoti Sovietų Sąjungos aukštų diplomatų ir žvalgybos karo meto užšifruotą korespondenciją) šifruotėse, prie kurių Kimas turėjo priėjimą, buvo minimas agentas kodiniu vardu Homeras, kuris karo pabaigoje veikė Vašingtone. Tačiau apie jo asmenybę užsimenama miglotai. K.Philby greitai suvokė, kad Homeras yra D.Macleanas, tačiau centras jį informavo, kad "Macleanas turi likti savo poste kiek įmanoma ilgiau" ir kad planuojama jį išgelbėti "prieš pat uždarant tinklą". Tinklas buvo pradėtas naikinti tik 1950-1951 metų žiemą.

1950 metų pabaigoje amerikiečių turimas įtariamųjų sąrašas susiaurėjo iki trisdešimt penkių. O 1951 metų balandžio pabaigoje jame tebuvo devynios pavardės. Po kelių dienų buvo iššifruota dar viena telegrama, kuri galutinai identifikavo D.Macleaną kaip sovietų šnipą Homerą: ji atskleidė, kad 1944-ųjų birželį Homero žmona laukėsi kūdikio ir gyveno su savo motina Niujorke - šis aprašymas tiko tik vieno įtariamojo žmonai - Melindai Maclean.

Sovietai vis dėlto turėjo dar bent kelias savaites D.Macleano pabėgimui suorganizuoti, nes viršūnių sprendimas nenaudoti VENONOS pateikiant bet kokius kaltinimus gerokai apsunkino D.Macleano bylą - kad jį būtų galima suimti, MI5 privalėjo surasti kitų įrodymų jį veikus kaip sovietų šnipą.

Planą, kaip perspėti Donaldą, jog jis atskleistas kaip sovietų šnipas, sugalvojo ne centras, o K.Philby ir G.Burgessas. 1951-ųjų balandį, kai po serijos savo išsišokimų G.Burgessas jau buvo užsitraukęs Virdžinijos valstijos policijos, Valstybės departamento ir Didžiosios Britanijos ambasadoriaus nemalonę, jam buvo įsakyta grįžti namo. Kelionės per Atlantą išvakarėse jis vakarieniavo su K.Philby kinų restorane Niujorke - čia skambanti dūdų muzika užkirto kelią slaptam pasiklausymui - ir susitarė, kad, vos tik pasieks Didžiąją Britaniją, G.Burgessas nedelsdamas perspės D.Macleaną ir Londono rezidenciją apie iškilusį pavojų.

K.Philby buvo labiau susirūpinęs dėl savo paties kailio nei dėl D.Macleano. Jei tardomas D.Macleanas palūžtų, tai, sprendžiant pagal jo psichikos būklę, visai įmanoma, kad K.Philby ir kiti Kembridžo penketuko nariai atsidurtų pavojuje. KGB bylose užfiksuota: "Stanley (K.Philby kodinis vardas) pareikalavo nedelsiant išfiltruoti Homerą (D.Macleaną) į Sovietų Sąjungą, kad jis pats neliktų sukompromituotas."

Kimas taip pat ištraukė pažadą iš G.Burgesso, kad šis nelydės D.Macleano į Maskvą, nes tokiu atveju susikompromituotų. Vos grįžęs į Angliją gegužes 7 dieną, G.Burgessas nieko nelaukdamas iškvietė Anthony Bluntą ir paprašė perduoti jų kontrolieriui Jurijui Modinui, kurį A.Bluntas pažinojo kodiniu vardu Peteris, žinutę. Vėliau pastarasis pažymėjo, kad dar nepravėrus A.Bluntui burnos iš jo nerimastingo elgesio buvo aišku, kad atsitiko kažkas labai negera. "Peteri, - pasakė jam A.Bluntas, - pakliuvome į rimtą bėdą. Guy Burgessas ką tik grįžo į Londoną. Homerą ruošiamasi areštuoti. O Donaldas dabar tokios būklės, kad, aš įsitikinęs, jis palūš, vos tik jį pradės tardyti." Po dviejų dienų centras davė sutikimą "išfiltruoti" D.Macleaną.

G.Burgessas pasimatė su D.Macleanu ir susirūpino, jog nors nerviškai ir išsekęs (o gal kaip tik dėl to), jis gali atsisakyti bėgti. Guy pranešė J.Modinui ir Londono rezidencijos vadui Nikolajui Rodinui, kad D.Macleanas gali nesiryžti palikti savo žmonos Melindos, kuri per kelias artimiausias savaites turėjo pagimdyti trečiąjį jųdviejų vaiką. Kai D.Macleano nuogąstavimai buvo perduoti į Maskvą, centras atsiuntė telegramą: "Homeras privalo sutikti trauktis."

Melinda Maclean, žinojusi, jog jos vyras yra sovietų šnipas nuo tada, kai jis jai pasipiršo, sutiko, kad dėl jo paties saugumo jis turi nedelsdamas išvykti į Maskvą. Tačiau buvo aišku, kad D.Macleaną kažkam reikės lydėti. Gegužes 17 dieną centras perdavė nurodymą Londono rezidencijai, kad jį į Maskvą lydės G.Burgessas. Iš pradžių G.Burgessas atsisakė vykti prisimindamas duotą pažadą K.Philby, ir, kaip pasirodė J.Modinui, "buvo netoli isterijos".

Vis dėlto N.Rodinui pavyko įkalbėti G.Burgessą - leido šiam suprasti, kad nereikės lydėti D.Macleano iki pat Maskvos ir bet kokiu atveju galės laisvai grįžti į Londoną. Iš tikrųjų centras tikėjo, kad G.Burgessas yra tapęs kliūtimi, ir buvo nusprendęs jį privilioti į Maskvą - jei reikės, ir apgaulės būdu, - ir čia jį laikyti. "Po to, kai jis sutiko išvykti su D.Macleanu, - vėliau rašė J.Modinas, - visa kita buvo nebesvarbu. Gana ciniškai centras padarė išvadą, jog mes turime ne vieną, o du sudegusius agentus."

Londono rezidencija sužinojo, kad pramoginis laivas "Falaise" organizuoja kruizus iš Saufemptono - aplankomi Prancūzijos uostai, čia keleivių pasai nėra tikrinami. G.Burgessui buvo įsakyta nupirkti sau ir D.Macleanui bilietus į kruizą gegužes 25 dienai. Tą vakarą G.Burgessas nuomotu automobiliu atvyko į Tatsfildą, pavakarieniavo su D.Macleanu, o paskui abu nuvyko į Saufemptoną, kaip tik prieš pat laivui išplaukiant.

Kitą rytą jiedu paliko laivą St.Malo uoste, nusigavo iki Rennes ir sėdo į traukinį į Paryžių. Iš čia jau kitu traukiniu nuvyko į Šveicariją, naudodamiesi suklastotais pasais. Ciūriche nusipirko lėktuvo bilietus į Stokholmą per Prahą, tačiau iš tikrųjų skrido tik iki Prahos - čia juos pasitiko sovietų žvalgybos pareigūnai. Tuo metu, kai Melinda Maclean pranešė policijai, kad jos vyras negrįžo po savaitgalio namo, G.Burgessas ir D.Macleanas jau buvo anapus geležinės uždangos.

Vos G.Burgessas įkėlė koją į Sovietų Sąjungą, jam buvo pareikšta, kad nebus leista grįžti namo į Didžiąją Britaniją, bet jis gaus metinę 2 000 rublių pensiją. R.Modinas vėliau skundėsi, kad Guy talentus centras iššvaistė veltui: "Jis daug skaitydavo, vaikščiodavo ir kartkartėmis pasigaudavo kokį vyriškį seksui. Jis būtų buvęs labai naudingas [KGB], tačiau nieko nenuveikė, nes niekas jo neprašė, o pačiam siūlytis neleido charakteris."

Su D.Macleanu buvo elgiamasi kiek geriau nei su G.Burgessu. Jis apsigyveno Kuibyševe, jam buvo suteikta Sovietų Sąjungos pilietybė Marko Petrovičiaus Fraserio vardu ir dvigubai didesnė nei G.Burgesso metinė pensija. Paskesnius dvejus metus jis dėstė Kuibyševo pedagoginiame institute,o 1953-iųjų rugsėjį, operacijos SIRA metu, jo žmona ir trys vaikai buvo pervežti iš Didžiosios Britanijos pas jį į Sovietų Sąjungą.

Iškart po G.Burgesso ir D.Macleano pabėgimo į Sovietų Sąjungą, A. Bluntas nuvyko į G.Burgesso butą, jį apieškojo ir sunaikino diskriminuojamuosius dokumentus. Vis dėlto jis nepastebėjo kelių nepasirašytų užrašų, kuriuose buvo aprašyti konfidencialūs pokalbiai Vaithole 1939 metais. Juos rado MI5 ir vienas iš užrašuose minimų asmenų seras Johnas Colville'as sugebėjo identifikuoti jų autorių - Johną Cairncrossą. MI5 pradėjo sekti J.Cairncrossą ir atsekė paskui jį į paskubomis suorganizuotą susitikimą su kontrolieriumi J.Modinu. Pastarasis kaip tik laiku pastebėjo, kad Johnas turi "uodegą" ir, taip ir nepriėjęs prie agento, apsisuko ir grįžo namo. O J.Cairncrossas buvo suimtas ir MI5 tardymo metu prisipažino, jog perdavinėjo informaciją rusams, tačiau neigė esąs jų šnipas. Netrukus po to jis gavo iš J.Modino didelę sumą pinigų, išėjo iš Didžiosios Britanijos finansų ministerijos ir išvyko į užsienį.

Netrukus centras įsakė J.Modinui prispausti A.Bluntą, kad šis atvyktų į Maskvą. Nenorėdamas iškeisti prestižinės ir malonios Courtaldo instituto aplinkos į atšiaurią Stalino Rusijos realybę, A.Bluntas atsisakė. "Puikiai žinau, kaip ten žmonės gyvena, - pasakė jis savo kontrolieriui. - Galiu jus užtikrinti, kad man būtų labai sunku, tiesiog nepakeliama taip gyventi." A.Bluntas buvo teisus manydamas, kad MI5 neturi jokių tikrų įrodymų prieš jį. O sovietų žvalgyba vėliau su juo turėjo mažai reikalų.

Po bičiulio ir buvusio nuomininko G.Burgesso pabėgimo, kaip K.Philby ir baiminosi, ant jo krito įtarimų šešėlis. Centrinės žvalgybos direktorius generolas Walteris Bedellas Smithas informavo britų SIS, kad Kimas nebepageidaujamas kaip jų ryšių pareigūnas Vašingtone. Grįžęs į Londoną, K.Philby išėjo ir iš SIS. Atrodo, kad jis taip niekad ir nesuprato, jog staigus G.Burgesso dezertyravimas buvo ne jo nervinio išsekimo pasekmė, bet ciniškas centro nuosprendis, ir niekad neatleido G.Burgessui, kad šis pastatė jį į pavojų.

Kai galų gale ir K.Philby pabėgo į Maskvą 1963-aisiais, G.Burgessas gulėjo mirties patale. Jis paprašė savo seno bičiulio aplankyti jį KGB ligoninėje Pechotnaja gatvėje, tačiau K.Philby atsisakė. Jo pagiežos jausmą sustiprino ir tai, kaip jį priėmė Maskva - ilgai tikėjęs, jog yra sovietų žvalgybos pareigūnas, jis buvo šokiruotas sužinojęs, kad kaip užsienio agentas niekada negaus pareigūno laipsnio. Dar blogiau: nei KGB, nei Pirmosios valdybos (užsienio žvalgyba) vadovybė juo iki galo nepasitikėjo. Tik praėjus keturiolikai metų nuo jo atvykimo į Maskvą, per šešiasdešimtųjų Spalio revoliucijos metinių šventę labiausiai liaupsintam KGB užsienio agentui buvo leista įžengti į KGB būstinę.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"