TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Mitrochino archyvas

2007 12 14 0:00

Skiriama visiems, kurie norėjo, tačiau negalėjo pasakyti tiesos Tęsinys. Pradžia rugpjūčio 24, 31, rugsėjo 7, 14, 21, 28, spalio 5, 12, 19, 26, lapkričio 9, 16, 23, 30, gruodžio 7 d. numeriuose.

Pagrindinė konkurentė.

Vienas ryškiausiai kada nors viešai pasirodžiusių sovietų nelegalų buvo Teodoras B.Castro. Jis, kaip Kosta Rikos delegacijos patarėjas, 1951 metų lapkričio 6 dieną dalyvavo Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos šeštosios sesijos atidaryme Paryžiuje.

Iš tikrųjų Teodoras B.Castro buvo lietuvių kilmės žydas Josifas Romualdovičius Grigulevičius (kodiniai vardai Maksas, Artūras ir Daksas), prieš tai pagrindinė jo specializacija buvo sabotažas ir žudymas. Jis rengė diversantus per Ispanijos pilietinį karą, buvo pagrindinis veikėjas Levo Trockio nužudymo operacijose Meksikoje, o Antrojo pasaulinio karo metu vadovavo nelegalų rezidencijai Argentinoje, kuri daugiausia buvo atsakinga už tai, kad prekiniai ir krovininiai laivai nepasiektų Vokietijos. Dar Argentinoje J.Grigulevičius pradėjo kurti savąją lotynų amerikiečio legendą, tapusią jam priedanga po karo.

1949-ųjų pabaigoje J.Grigulevičius su žmona Laura Araujo Aguilar (sovietų nelegale Meksikoje, kodinis vardas Luiza) įkūrė nelegalų rezidenciją Romoje. Prisistatydamas Teodoru Castro, nesantuokiniu jau mirusio (ir bevaikio) Kosta Rikos didiko sūnumi, J.Grigulevičius įsteigė nedidelę importo ir eksporto firmelę, kuri buvo sovietų šnipo priedanga.

1950-ųjų rudenį jis susipažino su čia viešėjusia delegacija iš Kosta Rikos, kurioje buvo ir svarbiausias jo kartos Kosta Rikos politikas Jose Figueresas Ferreras - Antrosios respublikos chuntos, kuri atkūrė konstitucinę valdžią, sudarymo vadas ir šalies prezidentas nuo 1953 iki 1958 metų bei nuo 1970 iki 1974 metų. J.Grigulevičiaus sėkmė stengiantis pelnyti J.Ferrero pasitikėjimą pranoko jo didžiausius lūkesčius. Patikėjęs J.Grigulevičiaus nesantuokine kilme, J.Ferreras pasakė jam, jog jiedu yra tolimi giminaičiai. Taigi, kaip byloja J.Grigulevičiaus byla, jis tapo būsimojo prezidento draugu ir patikėtiniu. J.Grigulevičius net drauge su J.Ferreru investavo - aišku, centro pinigus - į vieną Italijos kompaniją, užsiimančią kavos iš Kosta Rikos importu.

1951-ųjų spalį, prisidengęs Teodoro Castro slapyvardžiu, J.Grigulevičius buvo paskirtas Kosta Rikos reikalų patikėtiniu Romoje. O po mėnesio išrinktas Kosta Rikos delegacijos JT Generalinės Asamblėjos šeštosios sesijos suvažiavime Paryžiuje patarėju. Asamblėjos metu jis buvo pristatytas Jungtinių Amerikos Valstijų užsienio reikalų ministrui Deanui Achesonui ir Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministrui Anthony Edenui, tačiau greičiausiai nebuvo pristatytas Sovietų Sąjungos užsienio reikalų ministrui Andrejui Vyšinskiui.

Paprastai A.Vyšinskio kalba suvažiavimuose būdavo ištęsta ir nuobodi, tačiau tąkart jis atsiveže narvelį su balandžiu, norėdamas parodyti, jog atstovauja nekaltoms imperializmo agresijos aukoms, ir pradėjo kalbėti su brutaliu sarkazmu, dėl kurio didžiojo teroro metais garsėjo kaip kaltintojas teismuose. Atsakydamas į Amerikos prezidento V.Trumano pasakytą kalbą apie ginklavimosi apribojimus, A.Vyšinskis tulžingai pareiškė: "Perskaitęs šią kalbą, aš praėjusią naktį negalėjau užmigti. Negalėjau užmigti, nes nesilioviau juokęsis."

A.Vyšinskio sarkazmo taikiniu tapo ir Kosta Rikos delegacija. Vienas iš klausimų, svarstytas Generalinėje Asamblėjoje, buvo Graikijos delegacijos reikalavimas grąžinti į Graikiją vaikus, pilietinio karo metu evakuotus į Sovietų Sąjungos bloko šalis. D.Achesonui prašant, Kosta Rikos atstovai sutiko remti graikų siūlymą. Didžiam J.Grigulevičiaus nepasitenkinimui, būtent jis buvo išrinktas parašyti graikus palaikančią kalbą, kurią turėjo sakyti Jorge Martinezas Moreno. Jis iš paskutiniųjų pasistengė kuo mažiau įžeisti sovietų atstovus, parašydamas kalbą, kuri buvo kone vien tuščiažodžiavimas, ir pabrėždamas, "kad Kosta Rikos delegacija į bet kokią grėsmę pasaulio taikai visuomet žvelgė su susirūpinimu ir nerimu". J.Grigulevičius pasveikino specialųjį JT Balkanų komitetą "už stebimąjį ir taikomąjį darbą, dėl kurio, nors Balkanai vis dar kelia grėsmę, pasaulio taika vis dėlto yra apsaugota". Sovietų Sąjungos atstovams kalba nepadarė įspūdžio. Greičiausiai nežinodamas tikrosios T.Castro tapatybės, A.Vyšinskis išjuokė kalbą, pavadindamas ją diplomatinio klouno kliedesiais.

Tačiau A.Vyšinskio pajuoka nepakenkė J.Grigulevičiaus diplomatinei karjerai. 1952-ųjų gegužes 14 dieną jis įteikė Italijos prezidentui Luigi Einaudi skiriamuosius raštus kaip Kosta Rikos nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Romoje. Pasak įrašų jo byloje, J.Grigulevičius puikiai sutarė su Amerikos ambasadoriumi Ellsworthu Bunkeriu ir jo įpėdine Claire Boothe Luce ir sėkmingai bičiuliavosi su Kosta Rikos nuncijumi Vatikane bei popiežiaus Pijaus XII sūnėnu princu Giulio Pacelli. Iš viso J.Grigulevičius turėjo penkiolika audiencijų pas popiežių.

Neįtikėtina J.Grigulevičiaus transformacija iš sovietų diversanto ir žudiko į populiarų ir sėkmingą Lotynų Amerikos diplomatą, o kartu ir ankstesnė Willie-Fisherio nelegalų rezidencijos "superslapto" atominio šnipinėjimo Jungtinėse Amerikos Valstijose sėkmė, atrodo, atgaivino centro seną šaltojo karo strategiją - pakartoti didžiųjų nelegalų erą. Pokario nelegalų vaidmuo buvo laikomas netgi svarbesniu nei jų šlovingųjų pirmtakų. Jei šaltasis karas būtų virtęs karštuoju, - o tai centrui rodėsi visai įmanoma - Sovietų Sąjunga būtų turėjusi uždaryti savo ambasadas ir legalias rezidencijas NATO šalyse, bet nelegalai būtų vykdę karo žvalgybos operacijas.

Nepaisant J.Grigulevičiaus Italijoje ir Fisherio Amerikoje atominio šnipinėjimo sėkmės, nuotaikos centre vyravo toli gražu ne optimistinės. Amerikiečiams identifikavus sovietų šnipus jų karo meto šifruotėse "Verona", dabar centras turėjo atkurti beveik visą savo žvalgybos tinklą Amerikoje, juo labiau kad FTB juos stebėjo kur kas atidžiau. Centras nebegalėjo tikėtis pagalbos iš JAV komunistų partijos (JAV KP), kuri Antrojo pasaulinio karo metu padėjo sovietams įsiskverbti į F.Roosevelto administraciją, žvalgybą ir susipažinti su atominės bombos kūrimo projektu. 1949 metais JAV KP generalinis sekretorius Gene'as Dennisas ir kiti lyderiai buvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn dėl bandymo nuversti federalinę vyriausybę palaikymo ir nuteisti penkerius metus kalėti. Pati Komunistų partija buvo pasmerkta tūnoti pogrindyje daugiau nei dešimtmetį.

Tačiau centras susidūrė ir su dar didesnėmis kliūtimis, atkurdamas nelegalų tinklus. Didžiųjų nelegalų amžius - inteligentiškų kosmopolitų, tokių kaip Kembridžo penketuko kontrolierius Arnoldas Deutschas, sugebėjusių įkvėpti aplinkinius savo tikėjimu sovietinės sistemos ateities vizija, - buvo negrįžtamai praėjęs. Sovietų Sąjungos gyventojai, užaugę autoritarinės, intelektualiai skurdžios Stalino Rusijos planinėse ekonomikos sąlygomis, virto piliečiais, kurie tik ir svajojo tapti vakariečiais ir sėkmingai gyventi Jungtinėse Amerikos Valstijose. Užverbuoti ambicingus ideologinius agentus Amerikoje taip pat pasirodė besą kur kas sunkiau šaltojo karo metu nei ketvirtajame dešimtmetyje ir per Antrąjį pasaulinį karą. Sovietų Sąjunga prarado savo žavesį net ir radikalių pažiūrų jaunųjų intelektualų, paprastai nusivylusių Amerikos visuomenėje vyraujančiu materializmu ir neteisybe, akyse.

Vis dėlto šeštajame dešimtmetyje centras pabandė įsteigti antrąją - šalia Fisherio vadovaujamos - nelegalų rezidenciją Amerikoje. Pirmasis bandymas 1951 metais baigėsi tuo, kad teko atšaukti paskirtąjį rezidentą ir 9000 dolerių dingo iš Informacijos komiteto, kuris prižiūrėjo sovietų užsienio žvalgybą, fondo. Kitas bandymas buvo labiau apgalvotas. Naudodamas strategiją, kurią vėliau ne kartą pakartos, centras nusprendė iš pradžių rezidentą siųsti į Kanadą, palaukti, kol šis čia gerai įsitaisys ir tik tada jį perkelti į kur kas sunkiau įsiskverbiamą didžiąją konkurentę. Pirmasis sovietų nelegalas, pasinaudojęs Kanada kaip atspirties tašku, buvo trisdešimtmetis Eugenijus Vladimirovičius Brikas (kodinis vardas Hartas). 1951-ųjų lapkritį jis pasiekė Halifaxą, Naujoji Škotija, su nurodymu įkurti rezidenciją Monrealyje.

E.Briko privalumas buvo tas, kad jis gerai mokėjo dvi užsienio kalbas - nuo 1932 iki 1937 metų mokėsi anglų ir amerikiečių mokykloje Maskvoje, o paskui kelerius metus gyveno Niujorke, kur jo tėvas dirbo Sovietų Sąjungos prekybos misijoje Amerikoje "Amtrog", ir tik Didžiojo tėvynės karo metu grįžo į Rusiją, tiesiai į Raudonąją armiją. 1948-aisiais E.Brikas buvo paskirtas mokyti vakariečių vaikus savo senojoje mokykloje - centras norėjo patikrinti jo tinkamumą žvalgybiniam darbui Šiaurės Amerikoje. Sėkmingai išlaikęs ši egzaminą, 1949 metais jis pradėjo dvejų metų apmokymų kursą, kurį sudarė šifravimas, kodinis rašymas, trumpųjų radijo bangų panaudojimas, apsisaugojimo nuo sekimo ir žvalgybinės informacijos rinkimo metodai. Jis taip pat buvo išmokytas laikrodininko darbo, kad Kanadoje galėtų įkurti smulkųjį verslą.

Kanadą E.Brikas pasiekė kišenėje turėdamas dvigubo, taip pat ir Kanados, piliečio Ivano Vasiljevičiaus Gladyšo (kodinis vardas Fredas) pasą. I.Gladyšas buvo užverbuotas 1951 metų liepą, specialiai tam, kad suteiktų priedangą E.Brikui. Vykdydamas centro nurodymus, I.Gladyšas perplaukė Atlanto vandenyną, išsilaipino Didžiojoje Britanijoje, per Prancūziją ir Vakarų Vokietiją pasiekė Vieną, kur susitiko su E.Briku. Čia smulkiai nupasakojo šiam savo gyvenimo Kanadoje bei kelionės į Europą detales ir įteikė jam savo kanadietišką pasą. E.Brikas vietoj I.Gladyšo fotografijos įklijavo savąją ir leidosi laivu per Atlantą į Kanadą. Išlipęs Halifaxe, E.Brikas traukiniu atvažiavo į Monrealį ir patraukė tiesiai į traukinių stoties tualetus. Ant vienos kabinos durų pamatė kreida nupieštą ženklą, kurio jam buvo liepta dairytis. Jis įėjo į kabiną, nuėmė tualeto bakelio dangtį ir viduje rado priklijuotus jau kito dvigubą pilietybę - taip pat ir Kanados - turinčio Davido Semionovičiaus Soboloffo gimimo liudijimą bei kitus dokumentus. D.Soboloffu tapęs E.Brikas liepos mėnesį jau turėjo ir jo pasą.

E.Brikui pavyko įtikinti centrą, kad jam realiai neįmanoma įsikurti Monrealyje kaip laikrodininkui ir jis geriau atidarysiąs fotografijos ateljė. Tuo metu jis gavo nurodymą ruoštis emigruoti į Jungtines Amerikos Valstijas. Vis dėlto E.Brikas pasirodė esąs gana nesėkmingai pasirinktas vadovauti naujajai nelegalų rezidencijai Amerikoje. Nieko nepranešęs centrui, jis 1953-iųjų spalį užmezgė aistringą meilės romaną su Kanados kareivio, gyvenančio Kingstone, Ontario, žmona. Kad nereikėtų nutraukti su ja santykių, E.Brikas įkalbėjo centrą, jog jam per anksti keltis į Jungtines Amerikos Valstijas. Dar prieš tai jis prisipažino meilužei, kad yra rusų šnipas suklastota tapatybe, ir bandė ją įkalbėti palikti savo vyrą. Ji atsisakė, tačiau maldavo jį eiti į Kanados karališkąją raitąją policiją (KKRP) ir savanoriškai prisipažinti.

1953-iųjų lapkritį E.Brikas nusileido mylimos moters maldavimams ir paskambino į Kanados karališkosios raitosios policijos būstinę Otavoje. KKRP saugumo tarnybos B skyriaus (kontržvalgyba) vadas Terry Guernsey nusprendė E.Briką (B skyrius jam suteikė kodinį vardą Gideonas) išnaudoti kaip dvigubą agentą tam, kad atskleistų kuo daugiau sovietų žvalgybos operacijų Kanadoje. Tačiau Gideonas pasirodė besąs sunkiai suvaldomas, ypač kai jį paliko jo meilužė, juolab kad periodiškai nusigerdavo. Kartą, išmaukęs "Old Tom" džino butelį, jis paskambino į Monrealio "Gazette" ir, jo telefoninių pokalbių pasiklausiusio KKRP pareigūno siaubui, girtu balsu pareiškė: "Aš esu rusų šnipas. Norite istorijos?" "Gazette" nesuprato, kad siūloma išskirtinė dešimtmečio šnipinėjimo istorija, ir nurašė skambinusįjį kaip visiškai girtą.

Iki 1955-ųjų vasaros KGB nesuuodė, kad sovietų nelegalas Hartas (E.Brikas) gali būti dvigubas agentas. Patenkintas, kad E.Brikas sėkmingai įsitvirtino Monrealyje, centras ėmėsi kito etapo - ruošė savąjį nelegalą rezidentą tapti agentų kontrolieriumi. Kai centras galų gale susivokė, jog E.Briką kontroliuoja Kanados karališkoji raitoji policija, jo žinion jau buvo perdavęs penkis savo agentus. Centras padarė išvadą, kad E.Brikas bus juos visus išdavęs. KGB laimei, jau anksčiau buvo sutarta, kad birželį E.Brikas atvyks į Sovietų Sąjungą atostogų, o vėliau prie jo prisidės ir žmona (tuo metu jis jau buvo vedęs). Nors ir gerokai nervinosi grįždamas į Maskvą, E.Brikas greičiausiai tikėjo savo gebėjimais ir toliau dumti KGB akis. Prieš išvykdamas iš Kanados, jis gavo nurodymus iš KKRP ir SIS skyriaus Vašingtone išsiaiškinti Didžiojo Kembridžo penketuko narių Guy Burgesso ir Donaldo Macleano likimą, taip pat identifikuoti kiek įmanoma daugiau KGB pareigūnų.

1955-ųjų rugpjūčio 19 dieną E.Brikas atvyko į Maskvą ir čia pat oro uoste buvo suimtas. Iš pradžių jis neigė esąs dvigubas agentas, bet, pagal įrašus jo byloje, "paspaustas viską prisipažino" ir buvo nuteistas penkiolika metų kalėti. Jo prisipažinimas patvirtino viską, ką rezidencijai Otavoje buvo raportavęs sovietų šnipas Jamesas Morrisonas (kodinis vardas Draugas), ir šiam buvo sumokėti 5000 dolerių, kurių jis prašė už E.Briko darbelių atskleidimą.

Centras buvo priverstas atsisakyti plano remiantis E.Briko darbo vaisiais įkurti antrąją nelegalų rezidenciją Jungtinėse Amerikos Valstijose. Nes E.Brikas KKRP išdavė ne tik penkis KGB agentus, jis taip pat identifikavo daugelį KGB pareigūnų sovietų ambasadoje Otavoje. Visi jie buvo skubiai atšaukti iš Kanados.

Tęsinys kitą penktadienį.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"