TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Mitrochino archyvas

2007 12 21 0:00

Skiriama visiems, kurie norėjo, tačiau negalėjo pasakyti tiesos Tęsinys. Pradžia rugpjūčio 24, 31, rugsėjo 7, 14, 21, 28, spalio 5, 12, 19, 26, lapkričio 9, 16, 23, 30, gruodžio 7, 14 d. numeriuose.

Didžiąją šaltojo karo dalį sovietų rezidencijoms Niujorke ir Vašingtone nesisekė šnipinėti federalinės vyriausybės iš vidaus, o štai Antrojo pasaulinio karo metais žvalgybinės medžiagos į centrą plaukdavo apsčiai. Be to, iki pavojingiausio šaltojo karo momento - 1962-ųjų raketų krizės Kuboje - sovietų šaltiniai jau buvo užsidarę prieš dvejus metus.

Atsiradusią aukščiausio lygio sovietų politinės žvalgybos spragą užpildė pavojinga, nes dažniausiai tai būdavo visiška nesąmonė, informacija iš šono. Dalis jos atspindėjo paranojišką sovietinės analizės sistemos tendenciją.

1960-ųjų birželio 29 dieną KGB vadas Aleksandras Nikolajevičius Šelepinas pats pirmajam sekretoriui Nikitai Chruščiovui įteikė pavojų sovietams skelbiantį Amerikos politikos įvertinimą. Ataskaita buvo paremta dezinformacija iš neidentifikuoto NATO pareigūno CŽV raporto:

"CŽV žinoma, kad Pentagono vadovybė yra įsitikinusi, jog būtina kaip įmanoma greičiau inicijuoti karą su Sovietų Sąjunga. Kaip tik šiuo momentu JAV aviacija pajėgi nušluoti nuo žemės paviršiaus sovietų raketų ir kitas karines bazes. Tačiau netrukus Sovietų Sąjungos gynybinės pajėgos stiprės ir ši galimybė dings. Remdamasi šiomis prognozėmis Pentagono vadovybė tikisi pradėti prevencinį karą su Sovietų Sąjunga."

N.Chruščiovas rimtai įvertino perspėjimą. Mažiau nei po dviejų savaičių jis oficialiai pranešė Pentagonui, kad šis "nepamirštų, jog, kaip parodė naujausi bandymai, mes turime raketų, kurios gali pataikyti į iš anksto nustatytą taikinį kvadrate 13 000 kilometrų spinduliu".

1960 metų Amerikos prezidento rinkimus Maskva stebėjo ypač įdėmiai. N.Chruščiovas respublikonų kandidatą Richardą Nixoną laikė Pentagono grobuonių draugu ir troško, kad rinkimus laimėtų Johnas Kennedy. Vašingtone rezidentuojančiam Aleksandrui Semionovičiui Feklisovui (slapyvardžiu Fominas) buvo įsakyta "imtis propagandinių arba diplomatinių veiksmų, arba bet kokių kitokių priemonių, kurios padėtų užtikrinti Kennedy pergalę". Rezidencija bandė užmegzti kontaktą su Robertu Keneddy, tačiau jai buvo mandagiai atsakyta.

N.Chruščiovo požiūris į Kennedy pasikeitė, kai CŽV nesėkmingai ir absurdiškai neišmanėliškai bandė nuversti Fidelį Castro - 1961-ųjų balandį į Pigso įlanką nusiuntė proamerikietišką "Kubos brigadą". Ši iškart buvo priversta skubiai trauktis, o nusiminęs Kennedy paklausė savo specialiojo patarėjo Theodore'o Sorenseno: "Kaip aš galėjau būti toks kvailas?" N.Chruščiovas padarė išvadą, kad jaunas prezidentas nepajėgus kontroliuoti kapitalistinės Amerikos karinio-industrinio komplekso "tamsiųjų jėgų". Birželio mėnesį per viršūnių susitikimą Vienoje karingai nusiteikęs N.Chruščiovas pareikalavo atimti iš Berlyno trijų jėgų statusą ir metų pabaigoje nutraukti Vokietijos taikos sutartį. Dvi didžiulės jėgos atrodė pasukusios koalicijos kryptimi. Po susitikimo Kennedy per vieną interviu sakė:

"Manau, (N.Chruščiovas) taip pasielgė dėl Pigso įlankos. Jis, matyt, įsitikinęs, kad bet kas, būdamas toks jaunas ir nepatyręs kaip aš, įsiveltų į tokią košę, ir įsivėlęs net nesugebėtų išlipti sausas, neturi parako. Taigi jis paprasčiausiai įkrėtė man pipirų."

1961 metų birželio 29 dieną KGB vadas A.Šelepinas nusiuntė N.Chruščiovui naujos, didžiulės ir agresyvios globalios strategijos prieš pagrindinę konkurentę planą, pagal kurį "skirtingose pasaulio vietose bus sukurtos sąlygos dėmesiui nuo Sovietų Sąjungos ir jos sąjungininkių nukreipti, ypač svarstant Vokietijos taikos sutarties ir Vakarų Berlyno klausimą". Pirmoje plano dalyje siūlyta panaudoti nacionalinius išsivadavimo judėjimus visame pasaulyje, kad būtų galima išsaugoti Rytų pranašumą kovojant su Vakarais, ir "KGB turimomis priemonėmis aktyvuoti ginkluotus sukilimus prieš priešininkes provakarietiškas vyriausybes".

Taikinių sąrašo viršuje A.Šelepinas įrašė "priešiškus" režimus pagrindinės konkurentės teritorijoje Centrinėje Amerikoje, pradedant Nikaragva, kurioje nurodė koordinuoti revoliucinį frontą kartu su kubistais. Jis taip pat siūlė destabilizuoti NATO bazes Vakarų Europoje ir surengti dezinformacijos kampaniją, kuri demoralizuotų Vakarus ir įtikintų juos, kad Sovietų Sąjungos jėgos stiprėja. Rugpjūčio 1-ąją A.Šelepino planas, padarius vos kelis pakeitimus, buvo patvirtintas kaip pagrindinė TSKP Centro komiteto direktyva. Kai kurie jo elementai, ypač nacionalinio išsivadavimo judėjimų panaudojimas kovojant su pagrindine konkurente, išliko Sovietų Sąjungos strategija visą amžiaus ketvirtį.

Vis dėlto Kennedy valdymo laikotarpiu KGB vaidmuo Vašingtone buvo ne toks svarbus kaip GRU. 1961 metų gegužės mėnesį GRU pulkininkas Georgijus Bolšakovas, oficialiai būdamas TASS naujienų agentūros Vašingtone galva, pradėjo kas dvi savaites susitikinėti su Amerikos teisingumo ministru R.Keneddy. G.Bolšakovui pavyko įtikinti R.Keneddy, kad susitikę akis į akį jie gali mesti į šalį oficialios diplomatijos protokolo mandagybes, "kalbėtis tiesiai ir atvirai bei

nutiesti tiesioginį komunikacijos tiltą tarp prezidento Kennedy ir pirmojo sekretoriaus N.Chruščiovo". Užmiršęs, jog turi reikalą su patyrusiu žvalgybos vilku, kuriam įsakyta jį apdoroti, prezidento brolis galiausiai patikėjo, kad tarp jo ir G.Bolšakovo užsimezgė "autentiška draugystė":

"Kai tik jis (tiksliau - N.Chruščiovas) turėdavo prezidentui kokią žinią, arba kai prezidentas norėdavo perduoti žinutę N.Chruščiovui, mes kontaktuodavome per G.Bolšakovą. Buvau su juo susitikęs dėl įvairiausių reikalų."

Nors G.Bolšakovą lydėjo sėkmė, GRU agentūros duomenys apie Amerikos politiką buvo prasti. 1962-ųjų kovą ji parengė du grėsmingus dezinformuojančius raportus, kurie sustiprino ankstesnius KGB perspėjimus, kad Pentagonas planuoja branduolinį puolimą. GRU tikino, jog praėjusį kartą, birželio mėnesį, Jungtinės Amerikos Valstijos priėmė sprendimą pradėti netikėtą branduolinį Sovietų Sąjungos puolimą 1961-ųjų rugsėjį, tačiau paskutinę akimirką jas sulaikė sovietų branduoliniai bandymai, kurie esą parodė, kad Sovietų Sąjungos branduolinis arsenalas yra kur kas galingesnis, nei Pentagonas įsivaizdavo.

1962-ųjų kovą F.Castro paragino KGB įkurti operacinę bazę Havanoje ir iš jos skleisti revoliuciją per Lotynų Ameriką. O gegužę N.Chruščiovas nusprendė statyti Kuboje branduolinio ginklo bazę - tai buvo rizikingiausias jo ėjimas šaltojo karo metais. Iš dalies N.Chruščiovas troško padaryti įspūdį Vašingtonui sovietų branduoline galia ir atgrasinti amerikiečius nuo tolesnių (iš tikrųjų neegzistavusių) planų pulti Sovietų Sąjungą. Tuo pat metu jis siekė dramatiškai parodyti, kad palaiko Kubos revoliuciją.

KGB įtakos N.Chruščiovo vykdomai politikai menkumas kilus krizei atsispindėjo ir ribotu jos valdymu. 1961-ųjų gruodį įtakingą KGB vadą A.Šelepiną pakeitė kur kas mažiau galingas jo protežė Vladimiras Semičastnas, kuris apie žvalgybą išmanė tiek mažai, o siūlomas postas jį taip menkai gundė, kad sutiko perimti KGB vadovo kėdę tik spaudžiamas N.Chruščiovo. Šis leido suprasti, jog pagrindinė priežastis, kodėl paskyrė būtent V.Semičastną, buvo veikiau KGB politinio lojalumo užtikrinimas, o ne jo patarimai užsienio politikos klausimais. V.Mitrochino archyvo bylose nėra jokios užuominos, kad V.Semičastnas būtų sekęs A.Šelepino pavyzdžiu ir vykdęs ambicingas N.Chruščiovo pagrindinės konkurentės sutriuškinimo strategijas. Kai kilo raketų krizė, V.Semičastnas nė karto nebuvo susitikęs su N.Chruščiovu ir net nebuvo pakviestas į TSKP Prezidiumo (išsiplėtęs Politbiuras, tą dešimtmetį jis buvo pagrindinis politikos vykdymo aparatas) posėdį.

Trisdešimt metų nuo šaltojo karo pradžios didžioji centro strategija - sukurti galingą nelegalų rezidencijų Amerikoje grandinę - iš esmės buvo tik laiko ir jėgų švaistymas. Centrui ypač apmaudus buvo faktas, kad sėkmingiausiai į didžiąją konkurentę šaltojo karo metais įsiskverbė ne KGB, o jaunesniosios KGB partnerės Čekoslovakijos StB nelegalai. 1965 metais du StB nelegalai Karlas ir Hana Koecheriai atvyko į Niujorką ir pasiprašė politinio prieglobsčio. Karlas, puikiai kalbantis rusų, anglų, prancūzų ir čekų kalbomis, įsidarbino konsultantu Laisvosios Europos radijuje, taip pat įstojo į Indianos, paskui - ir į Kolumbijos universitetus. Tarp jam dėsčiusių profesorių Kolumbijos universitete buvo Zbigniewas Brzezinskis, kuris vėliau tapo JAV prezidento J.Carterio patarėju nacionalinio saugumo klausimais.

Karlas visą laiką dėjosi esąs aršus antikomunistas, net sutrukdė teniso žvaigždei Ivanui Lendlui nusipirkti butą jo name Ist Saide Niujorke vien dėl to, kad I.Lendlas buvo čekų kilmės.

Karlo žmona Hana įsidarbino deimantų įmonėje - tai jai suteikė galimybę dažnai keliauti į Europą ir veikti kaip StB kurjerei.

Sutuoktiniai Koecheriai taip pat buvo, ko gero, didžiausi sekso atletai per visą sovietų bloko žvalgybos istoriją - pradėjo nuo keitimosi žmonomis vakarėlių, baigė grupinėmis orgijomis Niujorko "Plato's Retreat" ir "Hell Fire" sekso klubuose.

1970 metais Karlas buvo iškviestas atgal į Prahą - dalyvauti StB operacijose įtariamiems CŽV planams atskleisti. Tačiau jis buvo taip pripratęs prie svingeriško gyvenimo būdo Niujorke, kad atsisakė grįžti ir ketveriems metams nutraukė visus ryšius su StB. 1971-aisiais Karlui pavyko tapti JAV piliečiu, o po metų ir jo žmona gavo Amerikos pilietybę.

Atrodo, K.Koecheris buvo sumąstęs planą, kaip atitaisyti santykius su StB, - sumanė įsiskverbti į CŽV. 1973 metais jis persikraustė į Vašingtoną ir įsidarbino vertėju CŽV Sovietų Sąjungos, todėl, suprantama, aukščiausio slaptumo laipsnio, skyriuje. Karlas buvo toks įžūlus, kad, padirbęs vos tris savaites, išdrįso pareikalauti geresnių pareigų. Greičiausiai dėl to, jog pats prašėsi, jam buvo pavesta rašyti ataskaitas apie CŽV perimtus ir paties išverstus rusų bei čekų žvalgybų raportus.

Seksas Vašingtone K.Koecheriui pasirodė dar labiau jaudinantis nei Niujorke. Vėliau jis su nostalgija prisimins, kad aštuntojo dešimtmečio viduryje Vašingtonas buvo "pasaulio sekso sostinė". Koecheriai prisidėjo prie "Kapitolijaus porų" - sutuoktiniai kiekvieną šeštadienio vakarą susitikdavo "The Exchange" restorane, čia pavakarieniaudavo ir traukdavo į viešbutį ar privatų namą, kuriame mėgaudavosi grupiniu seksu, - ir buvo priimti į privatų svingerių klubą Vašingtone. Maždaug dešimt šio klubo narių dirbo CŽV.

Hana, simpatiška blondinė, dešimčia metų jaunesnė už vyrą, vėliau gyrėsi, kad miegojo su didžiąja dalimi CŽV personalo, Pentagono pareigūnais, pagrindinių Amerikos laikraščių reporteriais ir JAV senatoriumi. "Kapitolijaus porų" organizatorius ją įsiminė kaip "nepaprastai gražią, šiltą ir švelnią bei gebančią patirti neįtikimą orgazmą". O štai Karlas "buvo keistokas". Viena moteris, su kuria vyriškis gulėjo, sakė, kad "jis siaubingas meilužis ir labai nejautrus. Karlo žmona turėjo viską, ko neturėjo jis".

1974-aisiais į CŽV įsiskverbęs Karlas atnaujino ryšius su StB, kuri, prieš grąžindama jį į sceną, konsultavosi su KGB. Netrukus Karlas tapo KGB agentu, kodiniu vardu Rino. Tuo pat metu jis veikė ir kaip StB nelegalas. Vis dėlto K.Koecherio seksualiniai žygdarbiai Vašingtono sekso klubuose nei KGB, nei StB nesuteikė nieko daugiau, tik kompromituojančios informacijos ir paskalų apie Vašingtono pareigūnus - jokios operacinės naudos tai nedavė.

Kur kas svarbesnė buvo CŽV perimta slapta sovietų ir čekų žvalgybinė medžiaga, kurią K.Koecheris amerikiečiams išversdavo į anglų kalbą ir, aišku, perduodavo KGB. Pats J.Andropovas aukštino Karlo šnipinėjimo sovietams "svarbą ir vertingumą".

1975 metais K.Koecheris atsisakė viso etato, bet toliau dirbo pagal sutartį Niujorke. Jau tais pačiais metais jis užvertė KGB rezidenciją Niujorke aukščiausios rūšies šnipinėjimo - apie CŽV operacijas prieš Sovietų Sąjungą Trečiosiose pasaulio šalyse - laimikiais. Vienas didžiausių Karlo kontržvalgybos laimėjimų buvo surinkti įrodymai, kad CŽV yra užverbavusi sovietų diplomatą. KGB atliko tyrimą ir nustatė, jog tai - Užsienio reikalų ministerijoje, Amerikos skyriuje, dirbantis Aleksandras Dmitrijevičius Ogorodnikas. Iškart, kai 1977-aisiais buvo areštuotas, A.Ogorodnikas sutiko parašyti prisipažinimą, tačiau pasiskundė, kad rašiklis, kurį davė tardytojas, jam baisiai nepatogus, ir paprašė leisti naudotis savuoju. Vos atgavęs rašiklį diplomatas ištraukė jame paslėptą nuodų kapsulę, akimirksniu ją prarijo ir iškart mirė.

O devintojo dešimtmečio pradžioje ir patys Koecheriai buvo išduoti. Tai padarė į StB infiltruotas CŽV agentas. 1984 metais porelė buvo suimta, bet mažiau nei po dvejų metų jai leista grįžti į Čekoslovakiją. Tai buvo susitarimo, pagal kurį įkalintam rusų disidentui Anatolijui Ščciaranskiui leista emigruoti į Izraelį, dalis. 1992-aisiais Hanai pavyko gauti darbą Didžiosios Britanijos ambasadoje Prahoje, Komercijos skyriuje. Tačiau po dvejų metų vienas čekų žurnalistas atskleidė moters tapatybę ir ją atleido.

Tęsinys kitą penktadienį

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"