TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Mitrochino archyvas

2007 12 28 0:00

Skiriama visiems, kurie norėjo, tačiau negalėjo pasakyti tiesos. Tęsinys. Pradžia rugpjūčio 24, 31, rugsėjo 7, 14, 21, 28, spalio 5, 12, 19, 26, lapkričio 9, 16, 23, 30, gruodžio 7, 14, 21 d. numeriuose

Atsitiktiniai agentai ir legalios rezidencijos šaltojo karo pabaigoje.

Jurijus Andropovas tapo KGB vadovu 1967 metais, pernelyg tikėdamasis politinės žvalgybos ir sovietų užsienio politikos, ypač su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis, bendradarbiavimo. Savo pranešime KGB partinės organizacijos nariams iškart po paskyrimo jis pareiškė, jog KGB privalo užimti tokią poziciją, kad galėtų turėti įtakos tarptautinėms krizėms, nes to padaryti per Kubos karinių raketų krizę prieš penkerius metus ji negalėjo.

Jis įsakė per tris ar keturis mėnesius parengti Pirmosios valdybos (užsienio žvalgyba) pranešimą TSKP Centro komitetui apie to meto ir būsimą pagrindinės konkurentės ir jos sąjungininkių politiką.

Pagrindinė sovietų vykdomų operacijų Jungtinėse Amerikos Valstijose silpnoji vieta, skundėsi J.Andropovas, buvo amerikiečių šnipų, tokių, kaip britų Kimas Philby, George'as Blake'as ir Johnas Vassallas, ar Vakarų Vokeitijos Heinzas Felfe'as, neturėjimas. Tik užverbavusi tokios pakraipos agentus, kaip primygtinai tvirtino J.Andropovas, Pirmoji valdyba turėtų iš tikrųjų aukšto lygio žvalgybą.

Kone nuo to momento, kai jis tapo Politbiuro nariu (be teisės balsuoti, vadinamuoju kandidatu į Politbiuro narius) 1967-aisiais, J.Andropovas tapo galingu balsu Sovietų Sąjungos užsienio politikoje. 1968 metais jis iškilo kaip pagrindinis "ypatingųjų priemonių" Prahos pavasariui numalšinti šalininkas. Aštuntąjį dešimtmetį jis drauge su užsienio reikalų ministru Andrejumi Gromyka buvo Politbiurui (nuo 1973 metų abu jie jau buvo visateisiai, turintys balsavimo teisę nariai) pateiktų pagrindinių užsienio politikos pasiūlymų bendraautorius.

J.Andropovui valdant, Pirmoji valdyba, kuri iki tol vengdavo imtis iniciatyvos rengti žvalgybos ataskaitas, bijodama, kad jos gali prieštarauti aukštesniosios valdžios nuomonei, buvo reformuota, o jos analizės skyrius išplėstas. Daugeliu atvejų J.Andropovas Politbiurui pateikdavo tendencingas ataskaitas, siekdamas šiam turėti įtakos.

Galiausiai J.Andropovas tapo vienu iš patikimiausių kompartijos generalinio sekretoriaus Leonido Brežnevo patarėju. Pavyzdžiui, 1976-ųjų sausį jis nusiuntė generaliniam sekretoriui griežtai asmenišką aštuonių puslapių laišką, kuris prisidėjo labai pataikaujamu tonu:

"Šį dokumentą parašiau pats, jis skirtas Jums asmeniškai. Jei jame rasite ko nors vertingo reikalui, aš labai džiaugsiuosi, o jei ne, tuomet aš paprašysiu Jūsų laikyti, kad šio dokumento niekada nebuvo."

Nors J.Andropovas vengė kritikuoti L.Brežnevą netgi privačių diskusijų su vyresniaisiais KGB pareigūnais metu, jam buvo puikiai žinomas jo intelekto ribotumas ir silpstanti sveikata. Jis siekė įtvirtinti savo, kaip neabejotino L.Brežnevo įpėdinio, pozicijas.

Generalinis sekretorius beveik nekreipė dėmesio į užsienio politikos detales. Ilgametis Sovietų Sąjungos ambasadorius Vašingtone Anatolijus Dobryninas gretai suprato, kad labiausia dėl užsienio politikos reikalų L.Brežnevą domino pompastika ir ceremonijos:

"Garbės sargyba, milžiniškos užsienio šalių lyderių priėmimo šventės Kremliuje, perdėtas viešumas ir visa kita. Jis troško būti fotografuojamas ir mėgo rodyti savo nuotraukų albumus. Jis mieliau dalyvaudavo pompastiškoje dokumentų pasirašymo ceremonijoje, nei prie jų dirbdavo."

Per vieną susitikimą su A.Dobryninu L.Brežnevas staiga atsiprašė ir pakilo laiptais į viršų. Netrukus grįžo vilkėdamas feldmaršalo uniforma, medaliais nusagstyta krūtine. "Kaip aš atrodau?" - paklausė jis. "Nuostabiai!" - stropiai atsakė A.Dobryninas.

Nuo 1974-ųjų prasidėję lengvi priepuoliai sukėlė L.Brežnevo smegenyse arterinę sklerozę ir paliko jį iš dalies invalidu. Paskutiniame iš juodų limuzinų virtinės, kuri lydėdavo Brežnevą kad ir kur šis vyktų, visuomet būdavo reanimuoti skirtas aparatas. Maždaug aštuntojo dešimtmečio viduryje viena artimiausių jo kompanionių jau buvo KGB seselė, be daktarų leidimo maitinusi jį saujomis piliulių.

Nors J.Andropovas gerokai sustiprino tiek savo, tiek KGB įtaką Sovietų Sąjungos užsienio politikoje, jo ambicingas planas prikelti iš sąstingio politinį pagrindinės konkurentės šnipinėjimą taip niekada ir nebuvo įgyvendintas.

PR linija (politinė žvalgyba) sovietų rezidencijose Amerikoje nepateisino jo didelių lūkesčių. 1968 metais kilo skandalas dėl rezidento Niujorke ir buvusio Pirmosios valdybos Pirmojo (Šiaurės Amerika) skyriaus vado Nikolajaus Pantelejmonovičiaus Kulebjakino. Kai centrą pasiekė skundas prieš jį, greičiausiai iš pačios rezidencijos pradėjus tyrimą paaiškėjo, kad N.Kulebjakinas į KGB pateko turėdamas suklastotą gyvenimo aprašymą. Kitaip nei buvo rašoma jo CV, Nikolajus nebaigė mokyklos ir išvengė karinės tarnybos. Baimindamasi, kad N.Kulebjakinas, jei jį suims už nusikaltimus Vašingtone, gali išduoti, KGB jam pranešė, kad jis paaukštintas ir paskirtas Pirmosios valdybos direktoriaus pavaduotoju, todėl kviečiamas grįžti namo perimti naujųjų pareigų. Tačiau vos pasiekė Maskvą, jį iškart atleido iš KGB ir pašalino iš Komunistų partijos.

Daugiausia dėl atsitiktinių šnipų PR linija Vašingtone dirbo geriau nei Niujorke septintojo dešimtmečio viduryje ir pabaigoje. 1965 metų rugsėjį dvidešimtmetis NSA armijos tarnautojas Robertas Lipka sukėlė didelį sąmyšį Vašingtono rezidencijoje - jis prisistatė į Sovietų Sąjungos ambasadą Šešioliktoje gatvėje, vos už dviejų kvartalų nuo Baltųjų rūmų, ir pareiškė, kad jis yra atsakingas už amerikiečių aukščiausio slaptumo dokumentų naikinimą.

R.Lipka (kodinis vardas Danas), ko gero, tapo jauniausiu JAV užverbuotu sovietų agentu, turėjusiu priėjimą prie aukščiausio laipsnio žvalgybos dokumentų nuo tada, kai Niujorko rezidencijai savo paslaugas pasiūlė devyniolikmetis Tedas Hallas ir dirbo prie "Manhatano" - 1942 metų birželį JAV prezidentas F.Rooseveltas įsakė pradėti Amerikoje kurti atominę bombą, kodiniu pavadinimu "Manhatano" projektas" - Los Alamose 1944 metais.

R.Lipkos byloje užsimenama, kad jaunuolis greitai suprato šnipinėjimo meną, kurio buvo mokomas RP linijoje. Per kitus dvejus metus jis penkiolika kartų užmezgė ryšius su rezidencija ir perdavė jai dokumentus - per laiškus iki pareikalavimo ir susitikimus su agentų kontrolieriumi.

Jaunas PR linijos vadas Olegas Danilovičius Kaluginas praleido nesuskaičiuojamą galybę valandų savo biure Vašingtone sklaidydamas R.Lipkos pateiktos medžiagos krūvas, atrinkdamas pačius svarbiausius dokumentus ir perduodamas juos į Maskvą.

R.Lipkos motyvai buvo grynai piniginiai. Nuo tos minutės, kai jis įžengė į Sovietų Sąjungos ambasadą Vašingtone, per dvejus metus iš viso gavo maždaug 27 tūkst. JAV dolerių, tačiau nuolat skųsdavosi, kad jam pernelyg mažai moka ir grasindavo nutrauksiąs visus ryšius su sovietais, jei jam nebus padidintas atlyginimas. Vis dėlto galiausiai R.Lipka nutraukė santykius su rezidencija 1967 metų rugpjūtį, kai baigėsi jo karinės tarnybos laikas ir jis išėjo iš NSA. Įstojęs į koledžą Pensilvanijoje jis greičiausiai nusprendė, kad netekus priėjimo prie žvalgybos dokumentų daugiau neverta palaikyti ryšių su sovietų rezidencija Vašingtone.

Siekdamas sustabdyti KGB bandymus atnaujinti santykius su juo, R.Lipka nusiuntė jiems paskutinį savo laišką tvirtindamas, jog iš tikrųjų buvo dvigubas agentas, kurį kontroliavo JAV žvalgyba. Tačiau, atsižvelgdama į jo per visą laikotarpį pateiktų dokumentų svarbą, KGB nesuabejojo, kad R.Lipka meluoja. Tad tiek rezidencija, tiek nelegalai nesėkmingai bandė atnaujinti ryšį su R.Lipka mažiausiai dar vienuolika metų.

Vos keliems mėnesiams praėjus, kai R.Lipka liovėsi dirbti sovietų agentu, rezidencija Vašingtone užverbavo kitą atsitiktinį šnipą, turėjusį priėjimą prie JAV armijos saugumo agentūros (SIGINT). Jis tapo svarbiausiu Vašingtono užverbuotu sovietų šnipu šaltojo karo laikotarpiu: vyresnysis puskarininkis Johnas Anthony Walkeris, povandeninių laivų laivyno Atlanto vandenyne vyresniojo kapitono padėjėjo įgulos komunikacijos priežiūros pareigūnas Nortfolke, Virdžinijoje. 1967 metų pabaigoje jis įžengė pro sovietų ambasados duris ir pareiškė: "Esu karinio laivyno pareigūnas. Norėčiau užsidirbti pinigų, tad už juos suteiksiu jums neįkainojamų dalykų." Nors ir jaunesnio rango, J.Walkeris turėjo priėjimą prie aukščiausios žvalgybos laimikių, kartu ir pagrindinių JAV karinio laivyno šifrų.

Jo į ambasadą atneštą pavyzdinį medžiagos paketą su didele nuostaba nuodugniai ištyrinėjo O.Kaluginas ir rezidentas Vašingtone Borisas Aleksandrovičius Solomatinas. Pasak O.Kalugino, B.Solomatino akys tik išsiplėtė, kai šis palinko ties J.Walkerio atneštais dokumentais. "Aš noriu jo!" - riktelėjo jis. J.Walkeris, vėliau vienu balsu nusprendė jie, buvo toks šnipas, kuris pasitaiko tik kartą gyvenime. Sovietų dešifruotojams tekusi galimybė nulaužti JAV karinio laivyno kodus, pasak, O.Kalugino, Sovietų Sąjungai suteikė "milžinišką žvalgybinį pranašumą" - leido stebėti Amerikos laivyno manevrus.

J.Walkeriui, kurį jam vadovavęs pareigūnas savo raporte apie jo tinkamumą 1972-aisiais apibūdino kaip "nepaprastai lojalų, dorą ir turintį stiprų garbės jausmą", aukščiausio slaptumo dokumentų ir šifruočių "Comsublant" komunikacijų centre fotografavimas "Minox" fotoaparatu pasirodė esąs vaikų žaidimas. Pradėjęs nuo šnipinėjimo, jis tuo nepasitenkino ir vėliau dar užverbavo savo draugą laivyne Jerry Whitworthą, savo paties sūnų ir vyresnįjį brolį.

Didžiausią O.Kalugino nuostabą tiek R.Lipkos, tiek J.Walkerio atveju sukėlė jų atradimas, "kokia vis dar neįtikėtinai silpna kai kurių Jungtinių Amerikos Valstijų aukščiausio slaptumo institucijų apsauga."

Kai 1968 metais buvo įkurtas ypač slaptas Šešioliktasis skyrius Pirmosios valdybos surinktai SIGINT informacijai tvarkyti, J.Walkeris buvo perduotas šio skyriaus žinion ir jo pavardė daugiau nefigūravo sovietų rezidencijos Vašingtone agentų sąraše. Vis dėlto B.Solomatinas pasirūpino, kad vis dar galėtų pats stebėti Walkerių šeimynėlės šnipinėjimą per visus aštuoniolika jos darbo metų.

R.Lipkos ir J.Walkerio bylų šlovė B.Solomatinui pelnė Raudonosios žvaigždės ordiną, o vėliau ir Pirmosios valdybos vado padėjėjo kėdę. O.Kaluginas taip pat neliko tuščiomis - 1974 metais jis tapo jauniausiu Pirmosios valdybos generolu.

Dauguma kitų atsitiktinių sovietų agentų buvo ne tokie tiesmukiški kaip R.Lipka ir J.Walkeris. Aštuntajame dešimtmetyje KGB rezidencijos, ypač Meksiko mieste, susidūrė su vis didesniu dvigubų agentų skaičiumi. Iš tikrųjų kontroliuojami JAV žvalgybos, jie sovietams siūlė savo šnipinėjimo paslaugas. Vienas sėkmingiausių dvigubų agentų buvo čekų desanto Teksase vyresnysis seržantas Marekas. 1966 metų gruodį jis pasibeldė į Sovietų Sąjungos Meksike duris ir pasiūlė informaciją apie JAV armijos naudojamą elektroninę įrangą. Užverbuotas 1968-ųjų birželį, per kitus aštuonerius metus jis susitiko su dvidešimt šešiais agentų kontrolieriais Meksikoje, Vakarų Vokietijoje, Šveicarijoje, Japonijoje ir Austrijoje.

Tačiau 1976-aisiais KGB iš buvusio CŽV pareigūno Philipo Agee (Pontas) sužinojo, jog Marekas yra JAV agentas ir dalyvauja jungtinėje CŽV ir Saugumo žvalgybos agentūros (DIA) operacijoje.

Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje Pentagono specialistų grupė atrinkdavo slaptus dokumentus, kurie būdavo įduodami dvigubiems amerikiečių agentams, daugiausia DIA atrinktiems pareigūnams, kad šie, medžiagą perduodami sovietams, sustiprintų jų pasitikėjimą. Lygiai taip buvo kuriamos dezinformacijos apie konfliktus ir krizes, o KGB iššvaistė daug laiko ir energijos bandydamas atskirti tikruosius atsitiktinius agentus nuo apsimetėlių.

Sėkmingiausiai dirbęs tikrasis sovietų užverbuotas agentas Aldrichas Amesas vėliau tvirtino, jog dėl to, kad Raudonoji armija atsisakė atiduoti kai kuriuos įslaptintus dokumentus amerikiečiams, sovietų dvigubiems agentams tapo neįmanoma konkuruoti su amerikiečių:

"Net jei dokumentai neturėjo jokios tikros vertės, niekas iš Sovietų Sąjungos armijos nenorėdavo jų pasirašyti ar išleisti žinodami, kad jie nukeliaus tiesiai į Vakarus. Jie bijojo, kad po kelių mėnesių juos iškvies koks nors stalinistinis tribunolas ir nuteis sušaudyti už išdavystę."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"