TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Mitrochino archyvas

2008 01 04 0:00

Skiriama visiems, kurie norėjo, tačiau negalėjo pasakyti tiesos. Tęsinys. Pradžia 2007 m. rugpjūčio 24, 31, rugsėjo 7, 14, 21, 28, spalio 5, 12, 12, 19. 26, lapkričio 9, 16, 23, 30, gruodžio 7, 14, 21, 28 d. numeriuose

Šaltojo karo metu pagrindinė sovietų rezidencijos Vašingtone silpnoji vieta buvo nesugebėjimas užverbuoti agentų, galinčių teikti aukšto lygio žvalgybinę informaciją iš federalinės vyriausybės vidaus.

Vis dėlto septintojo dešimtmečio pabaigoje rezidencija turėjo vieną šaltinį, kurį laikė itin svarbiu. PR (politinė žvalgyba) linijos pareigūnui Borisui Sedovui, kuris veikė kaip "Novosti" žurnalistas, pavyko prieiti prie Henry Kissingerio, kol šis dar buvo Harvardo universiteto profesorius. Jaunas PR linijos vadovas Olegas Danilovičius Kaluginas vėliau sakė: "Mes neturėjom jokių iliuzijų, kad galėtume užverbuoti H.Kissingerį - jis mums daugų daugiausia buvo politinės žvalgybos šaltinis."

Kai H.Kissingeris tapo Ričardo Nixono patarėju per 1968-ųjų rinkiminę kampaniją, jis pradėjo naudotis B.Sedovu, kaip žinučių perdavimo į Maskvą kanalu: kad R.Nixono, nepalenkiamo šaltojo karo kovotojo, viešas įvaizdis yra apgavystė, iš tikrųjų jis trokšta geresnių santykių su Sovietų Sąjunga. Kai R.Nixonas laimėjo rinkimus, Leonidas Brežnevas pats asmeniškai jį pasveikino su pergale per B.Sedovą, kartu perduodamas ir raštelį, kuriame išreiškė viltį, jog drauge jie sukurs geresnius Jungtinių Amerikos Valstijų ir Sovietų Sąjungos santykius.

Kol vyko rinkiminė kampanija į prezidento postą, ilgametis Sovietų Sąjungos ambasadorius JAV Anatolijus Dobryninas toleravo slaptus B.Sedovo ryšius su H.Kissingeriu. Tačiau vos tik R.Nixonas įžengė į Baltuosius rūmus ir H.Kissingeris tapo jo patarėju nacionalinio saugumo klausimais, ambasadorius primygtinai pareikalavo perleisti jam šį JAV ryšio su Kremliumi kanalą.

Kai 1973-iaisiais H.Kissingeris tapo valstybės sekretoriumi, A.Dobryninas buvo vienintelis ambasadorius Vašingtone, kuriam buvo leidžiama įeiti į Valstybės departamentą per požeminį garažą ir neapieškotam.

Rezidencija Vašingtone skundėsi centrui, esą H.Kissingeris uždraudė savo pareigūnams susitikti su Sovietų Sąjungos ambasados atstovais ne darbo valandomis, taip užkirsdamas kelią rezidencijos darbuotojams užmegzti ryšius Valstybės departamento viduje ir "patikrinti, kokie iš tikrųjų yra H.Kissingerio ketinimai derybose su ambasadoriumi A.Dobryninu".

Per visus dvidešimt trejus A.Dobrynino darbo Vašingtone metus, nuo 1963-iųjų iki 1986-ųjų, Vašingtono rezidencijai nepavyko jo apeiti - ji neturėjo tokio priėjimo prie pagrindinių politikos darytojų, nuo Deano Rusko prie J.F.Kennedy iki George'o Shultzo prie Ronaldo Reagano, kokį turėjo A.Dobryninas.

Taigi dauguma Vašingtono rezidencijos raportų rėmėsi ne slaptais šaltiniais - gana dideliam kai kurių sovietų diplomatų, kurie, dėl kur kas mažesnio užsienio valiutos biudžeto neturėjo didelės laisvės užmegzti santykių Vašingtono restoranuose, nepasitenkinimui. Nors A.Dobryninas griežtai laikė slaptąjį H.Kissingeris-Maskva kanalą tik sau, jis į kitus rezidencijos veiksmus žiūrėjo kur kas atsainiau ir atrodė nepaprastai besidomintis tuo, ką ji atkasa per kitus savo ryšius ir agentus.

"Didžiojoje daugumoje Sovietų Sąjungos ambasadų, - skundėsi A.Dobryninas, - normalūs žmogiški santykiai tarp ambasadoriaus ir KGB rezidento yra greičiau išimtis nei taisyklė."

Iš tikrųjų, ambasadorius ir rezidentas dažnai atsidurdavo užburtame aršios kovos rate, nes kiekvienas jų siekdavo "parodyti, kas iš tiesų čia (ambasadoje) bosas" ir pademonstruoti Maskvai, kad jo informacijos šaltiniai geresni ir patikimesni.

Pirmaisiais R.Reagano prezidentavimo metais, taip pat ir kitais periodais, centras būtų susidaręs kur kas tikslesnį įspūdį apie Amerikos politiką skaitydamas "The New York Time" ar "Washington Post", nei pasikliaudamas savo rezidencijų ataskaitomis. Vienas ryškiausių Michailo Gorbačiovo, kai 1985-aisiais jis tapo generaliniu sekretoriumi, "naujojo mąstymo" užsienio politikoje bruožų buvo jo nepasitenkinimas dėl politinių Pirmosios vyriausiosios valdybos raportų. 1985 metų gruodį Viktoras Michailovičius Čebrikovas, KGB vadovas nuo 1982-ųjų, sušaukė KGB vadovybės susirinkimą aptarti griežtą M.Gorbačiovo pranešimą "Dėl neleistinai iškraipomos faktinės sovietų užsienio reikalų situacijos KPSS Centro komitetui ir kitoms valdymo struktūroms siunčiamose žinutėse ir raportuose". Susirinkusieji įsiteikdami vadui sutiko, jog būtina raportuose vengti padlaižiavimo ir paskelbė, kad visų čekistų, tiek užsienyje, tiek namie, pareiga įvykdyti "leninišką reikalavimą - mums reikalinga tik visiška tiesa".

M.Gorbačiovas, patenkintas T valdybos laimėjimais, atrodo, išsakė kritišką nuomonę dėl Pirmosios valdybos atliekamos politinės žvalgybos. Devintojo dešimtmečio pradžioje Vladimiras Kriučkovas nuolat plūdo savo pavaldinius dėl nesugebėjimo užverbuoti svarbių agentų Amerikoje ir reikalavo radikalių pokyčių. Iki pat 1985-ųjų vasario jis koneveikė žemo lygio operacijas, nukreiptas į pagrindinę konkurentę, ir KGB rezidencijas, nesugebančias užverbuoti JAV piliečių.

Tad atsitiktinis agentas, pasirodęs prie sovietų ambasados Vašingtone durų, buvo ženklas, kad V.Kriučkovo maldos išgirstos - Aldrichas Amesas, aštuoniolika metų dirbantis CŽV, pasiūlė savo paslaugas. Per kitus du mėnesius jis sovietams išdavė dvidešimt Vakarų (daugiausia Amerikos) agentų, tarp jų - GRU generolą Dmitrijų Poliakovą, daugiau nei dvidešimt metų dirbusį FTB ir CŽV, į KGB infiltruotą ir ką tik į rezidenciją Londone paskirtą britų agentą Olegą Gordievsky, kitus KGB ir GRU pareigūnus, išsibarsčiusius po visą pasaulį. Dauguma jų buvo sušaudyti, tik O.Gordievsky, padedamas britų žvalgybos, tačiau KGB lipant ant kulnų, pavyko pabėgti. Kad ir kaip būtų, tai buvo sėkmingiausia sovietų įvykdyta dvigubų agentų medžioklė nuo bolševikų revoliucijos.

A.Ameso pagrindinis išdavystės motyvas buvo godumas. Kai po devynerių metų jį suėmė, KGB ir jos įpėdinė Rusijos žvalgyba jam jau buvo sumokėjusi beveik 3 mln. JAV dolerių (ko gero, jis uždirbo daugiausia iš visų agentų per visą Rusijos istoriją) ir pažadėjusi dar du.

Tuo laiku, kai M.Gorbačiovas paskelbė apie naują politikos dėl Jungtinių Amerikos Valstijų kryptį, faktas, kad KGB pirmą kartą užverbavo svarbų agentą CŽV viduje, padarė jam didžiulį įspūdį. Pirmoji valdyba taip pat pakluso M.Gorbačiovo reikalavimui nebekišti jam tokių šiurkščiai šališkų raportų apie pagrindinę konkurentę ir jos sąjungininkus. Pasak vieno V.Kriučkovo pavaduotojų Leonido Vladimirovičiaus Šebaršino, Pirmajai valdybai nebereikėjo rašyti melagingai pozityvių raportų, nors daugeliui jo pareigūnų greičiausiai buvo sunku atsisakyti šio viso gyvenimo įpročio.

1987 metų gruodį M.Gorbačiovas pasiėmė V.Kručkovą drauge vykdamas istorinio vizito į Vašingtoną, kur su Amerikos prezidentu R.Reaganu pasirašė pirmąją ginklavimosi kontrolės sutartį, pagal kurią didžiosios valstybės turėjo sumažinti turimo branduolinio ginklo arsenalą. Niekada anksčiau Pirmosios valdybos galva nelydėjo Sovietų Sąjungos lyderio per vizitą į Vakarus. M.Gorbačiovo pasitikėjimas V.Kriučkovu - dėl kurio jis vėliau veikiausiai nepaprastai gailėjosi, - neabejotinai rodė, kad jis ypač vertino Pirmosios valdybos sėkmę tiek dėl surenkamo precedento neturinčio mokslo ir technikos žvalgybos (pramoninis šnipinėjimas) kiekio ir infiltravimo į CŽV.

Atvykęs vizito į Vašingtoną V.Kriučkovas vakarieniavo su Centrinės žvalgybos direktoriaus pavaduotoju Robertu Gatesu. Pastarasis vėliau rašė: "Žvelgiant atgal, nepaprastai nemalonu suvokti, kad per šį, pirmąjį, aukščiausio lygio CŽV ir KGB susitikimą V.Kriučkovas pasipūtėliškai džiūgavo - jis turėjo savo šnipą, A.Amesą, pačioje CŽV širdyje ir puikiai žinojo, ką mes kalbėdavome savo prezidentui ir kitiems aukštiems pareigūnams apie Sovietų Sąjungą. Jis taip pat žinojo apie daugelį mūsų bandymų surinkti žvalgybinę informaciją apie žmones ir techniką Sovietų Sąjungoje."

1988-ųjų spalį V.Kriučkovas įgyvendino savo svajonę - tapo pirmuoju užsienio žvalgybos viršininku, kartu ir KGB vadovu, jo pavaduotojas L.Šebaršinas - Pirmosios valdybos galva. Vis dėlto taktinė Pirmosios valdybos pergalė prieš pagrindinę konkurentę, padariusi šitokį įspūdį M.Gorbačiovui, kad jis net paaukštino jos vadus, nepadėjo išvengti strateginio sutriuškinimo. Nepaprastai sėkmingas T valdybos Vakarų paslapčių vogimas negelbėjo nuo struktūrinių Sovietų Sąjungos ekonomikos problemų. Nežiūrint, kad į mokslą bei technologijas per metus buvo investuojama bilijonas rublių ir didžiulio Sovietų Sąjungos mokslininkų, inžinierių skaičiaus, sovietų technologinė pažanga kaskart vis labiau atsiliko nuo Vakarų. M.Gorbačiovo reformos tik dar labiau silpnino planinę šalies ekonomiką - net po derlingų 1990-ųjų šalyje trūko duonos.

1990-aisiais, kai Sovietų Sąjungoje ekonominių problemų vis daugėjo, o šalių separatistinis judėjimas nuolat stiprėjo, centras grįžo prie tradicinių pagrindinės konkurentės įtarinėjimų. Vis dėlto V.Kriučkovas dėl visų Rusijos bėdų nekaltino vien imperialistų sąmokslo.

"KGB požiūriu, pagrindiniai mūsų problemų šaltiniai slypi šalies viduje", - pareiškė jis. Tačiau kartu apkaltino CŽV ir kitas vakarų žvalgybos agentūras remiant antisocialistines ir separatistines jėgas, ir tai yra "slaptojo karo prieš sovietų valstybę dalis".

Pasak L.Šebaršino, M.Gorbačiovas nepaisė Pirmosios valdybos (užsienio žvalgyba) įspėjimų: "Jis ir jo draugai gyveno iliuzijų pasaulyje. Mes buvome prikabinę savo vagoną prie Vakarų traukinio."

M.Gorbačiovui, kaip manė centras, nenorint įžeisti amerikiečių, V.Kriučkovas ėmėsi plėtoti kai kurias iki tol KGB atmestas konspiracijos teorijas. 1990 gruodį jis paskelbė apie (iš tiesų neegzistuojantį) Vakarų sąmokslą: "Nelygu ekonominis sabotažas - tiekti į Sovietų Sąjungą nešvarius, kartais net specialiai užterštus grūdus, taip pat maisto produktus, kurių radioaktyvumas viršija vidutinį, arba kurių sudėtyje yra žalingų medžiagų..." 1991 metų vasarį pirmasis V.Kriučkovo pavaduotojas Viktoras Fiodorovičius Gruško ir tuomet ką tik paskirtas ministras pirmininkas Valentinas Pavlovas paskelbė apie lygiai tokį pat įsivaizduojamą Vakarų bankų sąmokslą pakenkti rubliui.

Išsamiausią viešą centro teorijos dėl milžiniškos JAV konspiracijos sugriauti Sovietų Sąjungą versiją pateikė buvęs Pirmosios valdybos vado pavaduotojas, atsakingas už operacijas Šiaurės ir Pietų Amerikoje, vėliau KGB atestacijos galva Nikolajus Sergejevičius Leonovas savo kalboje 1991 metų balandį. "JAV vykdomos politikos tikslas, - pareiškė jis, - yra eliminuoti Sovietų Sąjungą kaip jungtinę valstybę." Jis leido suprasti, kad M.Gorbačiovas atsisakė jo klausyti: "KGB informavo šalies vadovus apie tai laiku ir detaliai. Mes nenorėtume, kad pasikartotų tragiška situacija, kokioje buvome prieš Pirmąjį pasaulinį karą su Vokietija, kai sovietų žvalgyba įspėjo apie nacistinės Vokietijos pasirengimą pulti, tačiau J.Stalinas atmetė šią informaciją kaip klaidingą ir netgi apkaltino provokacijomis. Jūs žinote, kiek mums kainavo ši klaida."

Kitas ryškus KGB vadovybės grįžimo prie ankstesnių pagrindinės konkurentės konspiracijos teorijų įrodymas buvo V.Kriučkovo kalba uždarame SSRS Aukščiausiosios tarybos posėdyje birželio 17 dieną. Jis perskaitė iki tol buvusį įslaptintą 1977-ųjų sausio Pirmosios valdybos raportą politbiurui "apie CŽV planus verbuoti agentus tarp Sovietų Sąjungos gyventojų". Kartu buvo skelbiama apie įsivaizduojamą CŽV planą surengti sabotažą Sovietų Sąjungos administracijoje, tiek ekonomikos, tiek mokslinių tyrimų sektoriuje. V.Kriučkovas tvirtino, kad šis planas vis dar buvo aktyviai vykdomas. Jis iškilmingai pranešė M.Gorbačiovui, kad svarbiausias CŽV agentas yra jo artimiausias patarėjas Aleksandras Jakovlevas, kaip įtariama, užverbuotas dar studijų Kolumbijos universitete metais, maždaug prieš tris dešimtmečius.

Kaip vėliau skundėsi V.Kriučkovas, M.Gorbačiovas šių nesąmonių nepriėmė už tikrą pinigą. Nepatikėjo jomis ir daugelis Pirmosios valdybos pareigūnų, kurie, kitaip nei KGB vadovas, turėjo patirties Vakaruose. Nuo tos akimirkos V.Kriučkovas tapo pavojingiausiu M.Gorbačiovo oponentu. Jis tikėjo, kad laikinai susitaikęs su sovietų bloko žlugimu 1989-aisiais, M.Gorbačiovas dabar diriguoja Sovietų Sąjungos irimui. 1991-ųjų rugpjūtį jis tapo pagrindiniu sąmokslo, kurio tikslas buvo nuversti M.Gorbačiovą ir išsaugoti Sovietų Sąjungą, organizatoriumi.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"