TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Mitrochino archyvas

2008 01 25 0:00

Skiriama visiems, kurie norėjo, tačiau negalėjo pasakyti tiesos. Tęsinys. Pradžia 2007 m. rugpjūčio 24, 31, rugsėjo 7, 14, 21, 28, spalio 5, 12, 19, 26, lapkričio 9, 16, 23, 30, gruodžio 7, 14, 21, 28, 2008 m. sausio 4, 11, 18 d. numeriuose.

Progreso operacijos.

I dalis: "Prahos pavasario" nuslopinimas

Visus tris kartus, kai užsiožiavusiose komunistinėse valstybėse - 1956 metais Vengrijoje, 1968 metais Čekoslovakijoje ir 1979 metais Afganistane - atkuriant prosovietinę politinę tvarką įsikišo Raudonoji armija, KGB neliko nuošalyje nuo šio eufemistiškai "normalizacija" vadinto proceso.

Kai 1956-ųjų spalį masinėmis demonstracijomis dėl laisvų rinkimų ir sovietų armijos išvedimo prasidėjo Vengrijos sukilimas, KGB galva generolas Ivanas Aleksandrovičius Serovas pats nuskrido į Budapeštą prižiūrėti čia KGB vykdomų operacijų. Skubiai sukviestame saugumo ir policijos pareigūnų susirinkime Vidaus reikalų ministerijoje I.Serovas pasmerkė vengrų nenorą demonstrantams atsakyti atvira ugnimi: "Fašistai ir imperialistai į Budapešto gatves išveda savo smogiamuosius būrius, o jūsų draugai šalies karinėse pajėgose vis dar dvejoja ir nesiryžta panaudoti ginklų!"

Budapešto policijos viršininkas Sandoras Kopacsi, kuris netrukus po to perėjo į kovotojų už laisvę gretas, paniekinamai atsakė:

"Akivaizdu, kad draugas patarėjas iš Maskvos dar neturėjo laiko susipažinti su mūsų šalyje susiklosčiusia situacija. Mes turime jam pasakyti, kad tai ne fašistai ir ne imperialistai organizuoja demonstracijas. Visi jie yra iš universitetų, geriausi valstiečių ir darbininkų sūnūs bei dukterys, puikiausi mūsų šalies inteligentijos, kuri reikalauja savo teisių, žiedai."

Nuo to pokalbio praėjus net ir ketvirčiui amžiaus, S.Kopacsi vis dar aiškiai prisiminė I.A.Serovo jo pusėn mestą ilgą veriantį mėlynų akių žvilgsnį. Prieš pat S.Kopacsi pabėgant į Vakarus, I.Serovas jam drėbė: "Aš tave pakabinsiu ant aukščiausio Budapešto medžio!"

1956 metų lapkričio 3-iosios vakarą vengrų delegacija, vadovaujama gynybos ministro Palo Maleterio, buvo pakviesta į sovietų kariuomenės štabo būstinę Tokole aptarti paskutinių Raudonosios armijos išvedimo iš Vengrijos detalių. Vidurnaktį, kai jau buvo keliami tostai, staiga į kambarį įsiveržė "mauzeriu" ginkluotas I.A.Serovas su grupe KGB pareigūnų ir areštavo P.Maleterį bei jo kolegas. Per kelias kitas valandas vykdytos žvėriškos egzekucijos neleido nė vienam delegacijos nariui suabejoti, jog visi kolegos jau nukauti arba bus sušaudyti.

Lapkričio 4-osios rytą, 4 valandą, Raudonoji armija pradėjo malšinti Vengrijos sukilimą. I.A.Serovas kartu su savo pavaduotoju KGB generolu K.Grebeniku, kuris buvo paskirtas Budapešto karo komendantu, liko prižiūrėti vadinamosios normalizacijos.

Kaip Vengrijoje, taip ir 1968-aisiais Čekoslovakijoje, Jurijaus Andropovo strategija buvo pagrįsta apgaulės ir karinės jėgos deriniu. Vienu pagrindinių apgaulės instrumentų per "Prahos pavasarį" tapo KGB nelegalai, visi apsimetę vakariečiais.

Čekoslovakijoje, iš pradžių operacijų planui, pavadintam "Progresas", KGB dislokavo didžiausią savo nelegalų būrį - dažniausiai jie būdavo siunčiami ne į Rytų Europos šalis, bet į Vakarus, o tie, kurie veikdavo sovietų bloko šalyse, užsiimdavo arba turistų iš Vakarų verbavimu, arba šnipinėdavo Sovietų Sąjungos gyventojų ir vakariečių draugystę. Pavyzdžiui, 1966-aisiais ir 1967 metais dalis nelegalų gavo paskyrimą į Bulgarijos Juodosios jūros kurortus, čia, įsimaišę tarp poilsiautojų iš Vakarų, turėjo dairytis kandidatų, kuriuos galėtų užverbuoti.

Nelegalas Stanislavas Fiodorovičius Malotenka, apsimetęs svečiu iš Vakarų, leidosi į turistų lankomas vietoves Ukrainoje, Bulgarijoje, Rumunijoje ir Čekoslovakijoje, kur turėjo ištirti, "kaip noriai sovietų agentės, be KGB leidimo, leidžiasi į intymius santykius su užsieniečiais".

Per "Prahos pavasarį" nelegalai, apsimetę turistais, žurnalistais, verslininkais ar studentais iš Vakarų, užsiėmė žvalgyba ir aktyviųjų priemonių taikymu. Mat centras tikėjosi, kad Čekoslovakijos kontrrevoliucionieriai kur kas lengviau atskleis savo sąmokslo planus jiems prijaučiantiesiems iš Vakarų nei kaimynams Rytų Europoje. Net pačioje Pirmojoje vyriausioje valdyboje (užsienio žvalgyba) apie "Progresą" Čekoslovakijoje žinojo tik menkas aukštesniųjų pareigūnų būrelis.

Iš pirmosios "Progreso" operacijų 1968-aisiais Čekoslovakijoje nelegalų bangos - iš viso centras parinko dvidešimt agentų - mažiausiai penki, greičiausiai septyni, veikė apsimetę Vakarų Vokietijos piliečiais, dar trys apsimetė Austrijos gyventojais, trys buvo neva iš Didžiosios Britanijos, du - iš Švedijos, vienas vaidino libanietį ir vienas - svečią iš Meksikos. Kiekvienam nelegalui buvo išmokamos mėnesio 300 JAV dolerių išmokos, taip pat apmokėtos kelionių išlaidos ir duota nemaža suma pinigų apartamentams išsinuomoti.

Be to, J.Andropovas padidino ir legalių KGB atstovų Prahoje skaičių. Jis nepasitenkino StB (Čekoslovakijos saugumas, tolygus KGB) būstinėje įsikūrusiu KGB padaliniu, kuriam jau dvidešimt metų vadovavo M.G.Kotovas, ir slapčia įkūrė dar vieną - neoficialią - KGB rezidenciją, kuri pradėjo dirbti Sovietų Sąjungos ambasadoje 1968-ųjų balandžio 26 dieną.

Pagrindinė abiejų rezidencijų užduotis buvo iššniukštinėti Čekoslovakijos komunistų partiją ir rasti joje patikimų prosovietiškų narių, iš kurių po sovietų armijos invazijos bus sudaryta kolaborantų vyriausybė.

KGB kandidatų sąrašo pradžioje buvo keturios pavardės - Aloisas Indra, Jozefas Lenartas, Drahomiras Kolderas ir Vasilijus Bilakas. Be to, įtrauktas buvo ir buvęs Čekoslovakijos vidaus reikalų ministras Rudolfas Barakas. Su pirmaisiais keturiais KGB pareigūnai Prahoje užmezgė ryšį be jokių problemų. R.Barakas 1962 metais buvo pašalintas iš einamų pareigų ir pasodintas į kalėjimą, oficialiai - dėl partijos fondų pasisavinimo, o iš tikrųjų - dėl StB panaudojimo rinkti kompromatą asmeniniais tikslais. KGB nusprendė, kad tiesiai prieiti prie R.Barako, išėjusio iš kalėjimo tų pačių metų gegužės pradžioje, būtų pernelyg rizikinga.

Todėl KGB rezidencija Čekoslovakijoje pavedė su Švedijos pilietybės priedanga veikiančiai nelegalei Galinai Leonidovnai Linitskajai (kodinis vardas Ala) užmegzti pirmąjį kontaktą su juos dominančiu asmeniu.

Gyvybinga ir linksma Ala jau kelerius metus specializavosi ryšių su į Sovietų Sąjungos teritoriją atvykusiais Vakarų šalių piliečiais, kuriais susidomėdavo KGB, užmezgimu. Jos KGB byloje buvo įrašytas nusiskundimas, esą ji pernelyg seksuali, ir, nors augina dukterį, yra visiškai ne šeimos žmogus (vyriškos lyties agentams toks apibūdinimas nebuvo minusas). Kad ir kaip būtų, Ala, kuri ir ankščiau pažinojo R.Baraką, lengvai atnaujino su juo ryšį. Tačiau, KGB nusivylimui, jis pasirodė nesąs toks naudingas, kaip pirmi keturi ir kokio tikėjosi KGB rezidencija Prahoje - iš dalies dėl to, kad visi, net kai kurie prosovietiški Čekoslovakijos komunistų partijos lyderiai, dar nebuvo pamiršę jo brutalaus vadovavimo StB (buvo pavaldi vidaus reikalų ministrui).

Tuo metu Čekoslovakijoje dislokuota sovietų nelegalų armija turėjo dvi pagrindines užduotis: įsiskverbti į per "Prahos pavasarį" susibūrusias ir įtariamas turint kontrrevoliucinių tikslų grupes, išsiaiškinti jų subversijos planus, taip pat kuo aktyvesnėmis priemonėmis diskredituoti jų narius. Tarp pagrindinių nelegalų taikinių buvo visame pasaulyje garsūs rašytojai Milanas Kundera ir Pavelas Kohoutas.

Gegužes 10 dieną Sovietų Sąjungos ministras pirmininkas Aleksejus Kosyginas nusiuntė laišką analogiškas pareigas Čekoslovakijoje einančiam Černikui ir skundėsi, esą turistais iš Vakarų apsimetę priešo agentai ir sabotažininkai dėl prastos Čekoslovakijos sienų kontrolės laisvai įsiskverbia į šalį. Tačiau A.Kosyginas nepaminėjo, jog aktyviausi iš visų agentų ir sabotažininkų, veikiančių Čekoslovakijoje, turėdami vakarietiškus pasus buvo KGB nelegalai.

Tą dieną, kai A.Kosyginas išsiuntė laišką Černikui, du jų - Vakarų Vokietijos gyventojais apsimetę Vasilijus Antonovičius Gordievskis (kodinis vardas Gromovas) ir Valentinas Aleksandrovičius Gutinas (kodinis vardas Gurejevas) - kaip tik vykdė dviejų iškiliausių "Prahos pavasario" oratorių - profesoriaus Vaclavo Černy (vienas pagrindinių Čekoslovakijos literatūros autorių) ir Jano Prochazkos (vienas pagrindinių judėjimo prieš cenzūrą ir už kūrybos laisvę lyderių) pagrobimo planą.

Tikindamas, kad rūpinasi V.Černy saugumu, Gurejevas stengėsi jį įtikinti, neva jam iškilusi didžiulė grėsmė (tikriausiai iš reformų oponentų stovyklos) ir pasisiūlė surasti jam laikiną slėptuvę. Panašiai Gurejevas plovė smegenis ir J.Prochazkai.

KGB bendrininkų planas buvo toks, kad, kai tik bus įtikinti, jog būtina slėptis, V.Černy ir J.Prochazka bus atiduoti į FCD "specialiųjų veiksmų" skyriaus, tiksliau, Penktosios valdybos galvažudžių rankas. Šie, sukišę abu čekus į automobilį, nuveš juos į Rytų Vokietiją. Jeigu jie priešinsis, bus nuraminti "specialiosiomis medžiagomis".

Vis dėlto operaciją ištiko visiška nesėkmė. Gerus dvidešimt metų persekiojimą patyręs V.Černy nepasidavė Gurejevo įtikinėjimams, kad jam iškilęs didesnis pavojus nei kada nors anksčiau, o J.Prochazkai, didžiam Gurejevo nusivylimui, Čekoslovakijos vidaus reikalų ministras Josefas Pavelas kaip tik paskyrė asmens sargybinį.

Be to, centras smarkiai prašovė, nes nepagalvojo apie operacijos metu kilsiančią kalbos barjero problemą: V.Černy puikiai mokėjo kelias užsienio kalbas, o J.Prochazka kalbėjo tik gimtąja čekų kalba. Todėl čekų kalbos nesuprantančiu Vakarų vokiečiu apsimetusiam Gromovui buvo sunku su juo susišnekėti. Jis galėjo parodyti, jog supranta rusiškai, bet tokiu atveju būtų rizikavęs išsiduoti. Taigi po kelias savaites trukusių nesėkmingų bandymų pagrobti čekų šviesuolius, kagėbistai nuleido rankas.

"Prahos pavasario" metu nelegalams patikėtą misiją kur kas geriau sekėsi įvykdyti tiems agentams, kurių užduotis buvo sufabrikuoti - panaudodami aktyviąsias priemones, pavadintas "Khodoki" - įrodymus apie Čekoslovakijos dešiniųjų ir Vakarų žvalgybos tarnybų rengiamą kontrrevoliucijos sąmokslą ir taip pateisinti sovietų armijos invaziją į šalį.

Apsimetę provakariečiais, nelegalai stengėsi įtikinti žurnalistus ir jų redaktorius publikuoti straipsnius apie atakas prieš Sovietų Sąjungą ir kitokias provokacijas. Taip pat bandė sudominti V.Černy ir K-231 (buvusių politinių kalinių klubas) priimti pagalbą iš fiktyvios pogrindžio organizacijos, kurią neva Vakarai aprūpina ginklais.

Birželio vidury nelegalams pagaliau pavyko įgyvendinti "Khodoki" plano dalį - sufabrikuoti įrodymai apie rengiamą ginkluotą perversmą pasirodė Čekoslovakijos spaudoje: neva netoli sienos su Vakarų Vokietija rasta amerikietiškų ginklų - kai kurie sukrauti į dėžes, ant kurių užrašyta "pagaminta Amerikoje" - slaptavietė. Įtariama, kad ši lobyną į Čekoslovakiją kontrabanda įvežė "keršto trokštantys senojo režimo šalininkai". Įkandin pirmojo pranešimo pasipylė kiti, neva visoje Čekoslovakijos teritorijoje rasta ginklų iš Vakarų šalių slėptuvių. Tuo pat metu suklastoti žvalgybos pranešimai, esą K-231 kartu su Vakarų žvalgybomis rengia kontrrevoliuciją, buvo pakišti StB.

Sulig pirmuoju Čekoslovakijos spaudoje pasirodžiusiu pranešimu apie rastas ginklų slėptuves, sovietų politbiuras suorganizavo skubų susirinkimą nuspręsti dėl kito žingsnio krizei numalšinti. Leonidas Iljičius Brežnevas kelis kartus susitiko su Čekoslovakijos valdžia susitarti dėl galutinio susitikimo, per kurį bus bandoma derybomis pasiekti susitarimą. Tik tuo atveju, jei derybos nepavyktų, sovietai imtųsi "ekstremalių priemonių". Tuo tarpu J.Andropovas ėmėsi pagrindinio "ekstremalių priemonių" panaudojimo nedelsiant šalininko vaidmens. "Derybomis, - ginčijosi jis, - mažai ką pasieksi, o delsimas tik dar labiau padidins dešiniųjų keliamą grėsmę. - Dabar jau jie kovoja dėl išlikimo, ir kovoja smarkiai. Tiek jie, tiek mes - rengiamės, tik jie tai daro labai skrupulingai. Jie mobilizuoja darbininkų klasę ir jų pusėje esančią miliciją (kovai)."

Vis dėlto derybos įvyko. Tačiau baigėsi labai nesėkmingai. J.Andropovas susikivirčijo su Sovietų Sąjungos ministru pirmininku A.Kosyginu, neva šis jį užsipuolė dėl reikalavimo nedelsiant panaudoti karinę jėgą. "Aš jūsų nepuolu, - atkirto A.Kosyginas. - Atvirkščiai, tai jūs mane puolate!" Galiausiai užsienio reikalų ministras Andrejus Gromyka, susumavęs visus balsus, paskelbė, jog derėtis su Čekoslovakijos komunistų partijos prezidiumu nėra prasmės: "Aišku, kad jie nesutiks su mūsų siūlymais. Bet tada mes ramiausiai galėsime priimti sprendimą taikyti ekstremalias priemones." Kaip A.Gromyka numatė, taip ir atsitiko - Čekoslovakijos komunistų partijos derybos su Sovietų Sąjungos politbiuru buvo bevaisės.

StB atlikus tyrimą J.Pavelas pranešė Čekoslovakijos kompartijos prezidiumui, jog tariamos kontrrevoliucionierių ginklų slėptuvės yra paprasčiausia provokacija - nors ginklai amerikiečių gamybos ir Antrojo pasaulinio karo laikų, kai kurių įpakavimas pagamintas Sovietų Sąjungoje.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"