TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Mitrochino archyvas

2008 02 01 0:00

Skiriama visiems, kurie norėjo, tačiau negalėjo pasakyti tiesos. Vasilijus Mitrochinas Tęsinys. Pradžia 2007 m. rugpjūčio 24, 31, rugsėjo 7, 14, 21, 28, spalio 5, 12, 19, 26, lapkričio 9, 16, 23, 30, gruodžio 7, 14, 21, 28, 2008 m. sausio 4, 11, 18 ir 25 d. numeriuose.

Progreso operacijos.

Vis dėlto už plano "Chodoki" slypinčių KGB nelegalių asmenų susekti nepavyko. V.Mitrochino įrašai KGB bylose pagrindžia, nors ne visai įtikinamai, StB (Čekoslovakijos saugumo, tolygaus KGB) perbėgėlio tvirtinimą, neva rugpjūtį KGB ketino nužudyti kai kurių Čekoslovakijos piliečių žmonas, kilusias iš Sovietų Sąjungos, o visą kaltę suversti kontrrevoliucionieriams. Tačiau StB, matyt, atskleidė šį kagėbistų planą, todėl jo buvo atsisakyta.

Per rugpjūčio pradžioje vykusį Čekoslovakijos komunistų partijos StB komiteto posėdį StB užsienio žvalgybos vadovas Slavojus Frouzas (kodinis vardas Farkac) įrodinėjo, kad KGB patarėjai StB pažeidė Čekoslovakijos ir Sovietų Sąjungos žvalgybos tarnybų ryšių principus, todėl "išdavikus" reikia išsiųsti į Maskvą. Šio posėdžio, per kurį kiti StB pareigūnai palaikė S.Frouzą, ataskaita buvo nedelsiant perduota KGB. Sovietų Sąjungai įsiveržus į Čekoslovakiją buvo sulaikyti visi, kurie reikalavo KGB patarėjų atsistatydinimo, išskyrus S.Frouzą, kuris dar prieš sovietų invaziją galėjo turėti priėjimą prie specialių KGB įsakymų ir, matyt, buvo gerai susipažinęs su pagrindiniais antisovietiniais elementais StB.

Jurijus Andropovas ne tik kūrė fiktyvius įrodymus, esą Vakarai rezga visuomenės išnaudojimo sąmokslą, bet ir aprūpindavo krizės apimtą

Sovietų Sąjungos kompartijos politbiurą sau ištikimais žvalgybos agentais, kurių užduotis - paveikti politbiuro sprendimą įsiveržti į Čekoslovakiją.

Per "Prahos pavasarį" centrą pasiekė bene svarbiausi ir tiksliausi žvalgybos tarnybos duomenys apie JAV politiką, nutekėję iš Vašingtono rezidencijos, kurioje aktyviam 34 metų PR linijos vadovui Olegui Kaluginui buvo prieinami, anot jo, "visiškai patikimi dokumentai" - su sąlyga, kad nei CIA (Centrinė žvalgybos agentūra), nei kita žvalgybos agentūra nemanipuliuos judėjimu už reformas Čekoslovakijoje. Tačiau šie dokumentai negalėjo pagrįsti J.Andropovo puoselėjamos imperialistų sąmokslo teorijos, todėl politbiuras jų negavo. Grįžęs į Maskvą O.Kaluginas nustebo padaręs atradimą, esą centro įsakymu jo "pranešimai niekam neturėjo būti rodomi, juos paprasčiausiai reikėjo sunaikinti". Vietoj to, J.Andropovo nurodymu, "KGB kurstė baimę, esą Čekoslovakija galės tapti NATO agresijos ar valstybės perversmo auka".

Per rugpjūčio 18 dienos Sovietų Sąjungos ir kitų keturių "patikimų" Varšuvos pakto narių - Bulgarijos, Rytų Vokietijos, Vengrijos ir Lenkijos - lyderių susitikimą, kuris vyko Maskvoje, buvo formaliai pritarta invazijai į Čekoslovakiją - didžiausiems kariniams veiksmams Europoje po Antrojo pasaulinio karo.

Rugpjūčio 20-ąją įvyko dar vienas "patikimų" Čekoslovakijos StB narių susitikimas. Tą dieną 16 valandą J.Pavelo prosovietiškasis pavaduotojas Viliamas Šalgovičius pranešė apie planus vykdyti invaziją, kurią jau turėjo pradėti naktį, ir davė nurodymus padėti Varšuvos pakto pajėgoms. StB ėmė vadovauti Josefas Houska, kurį J.Pavelas buvo atleidęs prieš du mėnesius.

Rugpjūčio 21-osios rytą, apie 9 valandą, sovietų pajėgoms užėmus svarbiausias kovines pozicijas Prahoje StB veteranas leitenantas pulkininkas Bohumilas Molnaras, kuriam buvęs KGB pirmininkas Ivanas Serovas kadaise įteikė specialiai išgraviruotą automatinį pistoletą už pagalbą slopinant neramumus Vengrijoje 1956 metais, instruktavo KGB atrinktų StB pareigūnų grupę, kuri turėjo suimti A.Dubčeką ir didžiąją dalį Čekoslovakijos kompartijos prezidiumo reformatorių. KGB pareigūnų lydima "sulaikymo grupė" įsiveržė į Centro komiteto būstinėje esantį A.Dubčeko biurą.

A.Dubčekui vienas jų priminė antro plano aktorių mėgėją, kuris savo "mechaniniu balsu" paskelbė: "Sodinu tave į kalėjimą dėl darbininkų ir valstiečių vyriausybė, kuriai vadovauja draugas Indra, gerovės." Pareigūnas trumpam nutilo, tarsi mėgindamas prisiminti žodžius, paskui pridūrė, kad A.Dubčekas ir jo kolegos jau netrukus turės stoti prieš Revoliucijos teismą, kuriam taip pat vadovavo Alois Indra.

A.Indra ir kiti svarbiausi Maskvai meilikaujančios kolaborantų vyriausybės nariai jau buvo atvykę į sovietų ambasadą, pasirengusią perimti valdžią. Bet invazijos planas turėjo būti pakeistas, mat A.Indra ir jo sąmokslininkai klaidingai patikino Maskvą, jog invaziją palaiko bene visa Čekoslovakijos kompartijos vadovybė.

Maskvai nepatiko, kad labai populiaraus A.Dubčeko šalininkai sudarė kompartijos prezidiumo daugumą, todėl atsisakė marionetinės vyriausybės plano ir liepė KGB pareigūnams palydėti A.Dubčeką ir jo kolegas į Kremlių, kuriame norėta juos įbauginti ir priversti paklusti. Leonidas Brežnevas patikėjo fiktyviu KGB pasakojimu, neva "antisocialistinės jėgos" rengė perversmą:

"Pogrindžio vadavietės ir ginklų slėptuvės dabar išvydo dienos šviesą. Mes nenorime jums asmeniškai suversti visą kaltę. Jūs galbūt apie tai nieko nė nenutuokėte..."

Diskusijos truko dar keletą dienų. Vis dėlto nuo bandymų pateisinti invaziją ir melagingų kalbų apie draugų solidarumą sovietų politbiuras perėjo prie įbauginimo ir prievartos. A.Dubčekas pasijuto įspraustas į kampą - jam, regis, nieko kito neliko, tik vykdyti pagrindinius sovietų reikalavimus: "Kitaip ir būti negalėjo. Mes vadovavome okupuotai šaliai, kurioje sovietų ginklo vamzdis buvo nutaikytas į kiekvieną mūsų judesį."

Rugpjūčio 26 dieną Čekoslovakijos delegacija pasirašė slaptąjį protokolą, - juo buvo pritarta "laikinajai" Čekoslovakijos okupacijai, kurią įvykdė Varšuvos pakto pajėgos. Buvo atšaukti ir invaziją smerkiantys Čekoslovakijos kompartijos sprendimai, skubos tvarka priimti per rugpjūčio 22-ąją vykusį Nepaprastąjį XIV suvažiavimą. Be to, iš partijos, vyriausybės, radijo ir televizijos stočių buvo pašalinti kai kurie didžiausią pasipiktinimą Maskvai kėlę pagrindiniai reformų šalininkai.

Kremlius planavo, kad Maskvos protokolas bus tik "normalizacijos" proceso pradžia, po kurios "Prahos pavasaris" turėjo greitai virsti "žiema". Vėliau oficialioje Čekoslovakijos komunistų partijos istorijoje atsirado skundą primenantis įrašas:

"Dešinieji... iki šiol užėmė svarbiausias pozicijas partijoje, valstybės aparate ir žiniasklaidos priemonėse... Nuo 1968 metų rugpjūčio iki 1969-ųjų balandžio partijos ir visuomenės marksistų-leninistų jėgos vadovavo alinančiai ir sudėtingai kovai, per kurią buvo palengva nuslopinta dešinė."

J.Andropovui didžiausią nerimą kėlė užsitęsusi "dešiniųjų" įtaka StB, nepaisant to, kad J.Houska buvo suėmęs kai kuriuos svarbiausius reformų šalininkus. KGB ataskaitose iš Prahos rašoma, kad kebliausia padėtis buvo matyti užsienio žvalgybos agentūrose:

"[StB] Pirmojoje vyriausiojoje valdyboje (užsienio žvalgyboje) užvirė nacionalistų aistros ir "antisovietiniai" veiksmai, apie kuriuos byloja nukabinta Sovietų Sąjungos vėliava, šūkiai (priešiški), užpulti sovietų kariai, mėginantys apginti senas Pirmosios vyriausiosios valdybos nuostatas, pogrindyje veikiantys, bet oficialius leidimus pateikiantys žvalgybos agentai, kurie kaskart, kai atvykdavo Sovietų Sąjungos pajėgos, laikinai nutraukdavo savo veiklą", - teigiama dokumente.

Centrą papiktino ir serijinės rezoliucijos, kurias priėmė visagalis StB Komunistų partijos Pirmosios vyriausiosios valdybos komitetas:

"1. Komunistų partijos organizacijos Pirmosios vyriausiosios valdybos komunistai sveikina Čekoslovakijos delegaciją, grįžusią iš Maskvos, ir džiaugiasi, kad draugai A.Dubčekas, J.Smrkovskis, O.Černikas, F.Kriegelis, L.Svoboda ir kiti vėl imsis savo konstitucinių ir partinių pareigų (iš tikrųjų sovietams pareikalavus F.Kriegelis buvo atleistas.).

Komunistų partijos organizacijos Pirmosios valdybos komunistai išreiškia pasitikėjimą savo draugais, kuriems ir toliau teiks visapusišką paramą įgyvendinant (reformistų) Čekoslovakijos komunistų partijos veiksmų programą.

2. Komunistų partijos organizacijos Pirmoji valdyba nerimauja dėl galutinio oficialaus pranešimo apie derybas Maskvoje turinio, kuris rodo, kad šios derybos vyko esant nelygioms sąlygoms, patiriant spaudimą ir okupantų kariuomenei užėmus Čekoslovakijos Socialistinės Respublikos teritoriją.

3. Komunistai taip pat iki galo rems teisėtai išrinktą Čekoslovakijos žvalgybos tarnybos vadovybę ir džiaugiasi, kad ji vėl imsis savo pareigų. Komunistai reikalauja kuo skubiau ištirti visus įvykius, per kuriuos nebuvo laikomasi šios vadovybės ir vidaus reikalų ministro J.Pavelo (atleisto Maskvos reikalavimu) nurodymų. Dėl to svarbu nustatyti SSRS KGB pareigūnų vaidmenį.

Partijos organizacija pripažįsta, kad per XXIV suvažiavimą priimti sprendimai - teisėti (jie buvo atšaukti pagal Maskvos protokolą), o visą atsakomybę dėl krizės turėtų prisiimti sovietų pajėgos."

KGB atskleidė, kad StB atstovas Niujorke (kodinis vardas Patera), neatsižvelgdamas į Maskvos protokolą, beviltiškai bandė įtikinti Čekoslovakijos užsienio reikalų ministrą Jirį Hajeką kreiptis į Jungtinių Tautų Saugumo Tarybą dėl Sovietų Sąjungos invazijos.

"Jeigu mes nebūtume iškėlę Čekoslovakijos klausimo Saugumo Taryboje, visa tauta mus būtų paskelbusi išdavikais", - atkakliai tvirtino Patera.

StB atstovas Vašingtone, vos sulaikydamas susikaupusias ašaras, išrėžė Olegui Kaluginui: "Mano vaikai neapkęs tavęs už tai, ką padarei mano šaliai. Jie tau niekada neatleis už tai, kas atsitiko." "Naudingoms pajėgoms" - taip KGB vadino Sovietų Sąjungai ištikimus StB narius - prireikė kelerių metų, kad su šaknimis išrautų visus revizionizmo ženklus.

Po Sovietų Sąjungos invazijos KGB nelegalūs veikėjai liko svarbiausiu J.Andropovo strategijos atramos tašku, siekiančiu infiltruotis į kontrrevoliucionierių stovyklą ir destabilizuoti "dešiniųjų" jėgas. Kitos sovietų bloko žvalgybos tarnybos didino "Progreso" operacijų Čekoslovakijoje skaičių. Rugpjūčio 25 dieną E.Mielke (per "Prahos pavasarį" jis buvo dislokavęs Rytų Vokietijos "nelegalus" Čekoslovakijoje) pranešė centrui ketinantis siųsti daugiau kontingento į Prahą, taip pat Stasi (slaptosios Rytų Vokietijos vidaus bei užsienio tarnybos ir šnipinėjimo vieneto) pareigūnus, kurie vadovautų karių operacijoms ir palaikytų ryšius su KGB atstovybe. Rugsėjį J.Andropovas ir FCD (Pirmosios vyriausiosios valdybos) vadas A.Sacharovskis susitiko Varšuvoje ir sutarė, kad SV (Lenkijos KGB) talkins tiek agentai, tiek nelegalūs asmenys, kurie skverbsis į Čekoslovakijos "kontrrevoliucijos pogrindį", emigrantų grupes ir priešiškas žvalgybos tarnybas.

Kartais, net patys to neįtardami, Čekoslovakijos kontrrevoliucionieriai tapdavo patikimais KGB informacijos šaltiniais. Bene vertingiausias jų paminėtas V.Mitrochino matytose bylose. Tai Leo Lappi (kodinis vardas Freddi) - buvęs politinis kalinys ir vienas K-231 įkūrėjų. Kagėbistai netruko suprasti, kad Čekoslovakijos pilietis L.Lappi buvo vokietis. Tai reiškė, kad jį buvo galima "prisijaukinti" lengviau nei daugelį kitų Čekoslovakijos gyventojų, kurie nemokėjo laisvai kalbėti Vakarų Europos kalbomis.

Pirmą kontaktą su L.Lappi 1968 metais užmezgė Ala, apsimetusi vokiškai kalbančia šveicare. Po beveik dviejų mėnesių juo ėmė rūpintis kita nelegali patikėtinė - Artiomova, vaidinanti verslininkę iš Austrijos. Nuo 1969 metų vasario L.Lappi byla buvo patikėta pareigūnui Fiodorovui. Šis vadinamasis nelegalas naudojosi Vakarų Vokietijos piliečio Waltero Brade pasu ir jau po kelerių metų tapo "vyriausiuoju" Čekijos operacijų specialistu. Ala ir Artiomova pranešė, kad L.Lappi yra atviras užsieniečiams, todėl Fiodorovas, naudodamasis pretekstu, t. y. neva ieškodamas, kur apsistoti Prahoje, netruko su juo susipažinti.

L.Lappi nė nenutuokė, kad Ala, Artiomova ir Fiodorovas buvo KGB nelegalai, vykdantys specialią užduotį - padėti sunaikinti "socializmo žmogiškuoju veidu" likučius. Tačiau agentai sėkmingai įtikino L.Lappi, kad jie - "Prahos pavasario" šalininkai iš Vakarų, nekantraujantys padaryti viską, kas įmanoma, kad tik šalies piliečiai atgautų savo laisvę. Klaidingą L.Lappi pasitikėjimą naujais draugais iš Šveicarijos, Vokietijos ir Austrijos galima nesunkiai suprasti, mat tuo metu visa Vakarų visuomenė su pasibjaurėjimu žiūrėjo į sovietų okupaciją.

Tačiau šia klaida ciniškai naudojosi Fiodorovas. L.Lappi taip pasitikėjo Fiodorovu, kad netgi buvo jam palikęs savo butą, kai pats atostogavo Rumunijoje. L.Lappi supažindino Fiodorovą tiek su K-231 aktyvistais, tiek su Krikščionių demokratų, Liaudies ir Socialistų partijų lyderiais, kurie bandė atnaujinti savo veiklą per "Prahos pavasarį". Negana to, L.Lappi dažnai tekdavo vertėjauti per Fiodorovo susitikimus su minėtais lyderiais. Kai kurias Fiodorovo ataskaitas apie susitikimus su kontrrevoliucionieriais centras įvertindavo labai aukštai ir persiųsdavo jas politbiurui.

Žinoma, KGB bylose nekalbama apie nelegalų padėjėjų jausmus, kai šie išdavė Prahos revoliucijos herojus. Kitaip nei Sovietų Sąjungos ir sovietų visuomenės lyderiai, kurie nė nekišo nosies už Sovietų Sąjungos ribų, nelegalai buvo pernelyg gerai susipažinę su Vakarų ir Čekoslovakijos realybe, todėl ir nepuoselėjo "moralinės pareigos" iliuzijų, neva jie privalo saugoti socialistines vertybes nuo vakarietiškojo imperializmo.

Tačiau FCD "specialiųjų veiksmų" (S) skyriuje pasigirsdavo skundų, kad į užsienį paskirti nelegalai kartais parsiveža tėvynėn "nekorektišką" požiūrį į gyvenimą Sovietų Sąjungoje. Būdavo ir taip, kad dėl itin "nekorektiško" požiūrio jų karjera greitai baigdavosi. 1966 metais KGB ryšių biuras Budapešte teisuoliškai pranešė centrui apie serijines "politiškai nekorektiškas" pastabas, kurias išsakė agentė Erna, grįžusi į Maskvą iš komandiruotės Kanadoje. Štai tokie moters komentarai "šokiravo" jos kolegas KGB pareigūnus:

"Maskvoje bijojau atvirai reikšti savo nuomonę tam tikromis temomis. Nepaisant visko, pastebėjau, kad jie ėmė mane laikyti šiek tiek daugiau nei buržua. Kodėl Partija leidžia propaguoti antrąjį - Nikitos Chruščiovo - asmenybės kultą? Negaliu suprasti, kaip N.Chruščiovas savarankiškai galėjo priimti sprendimus Partijai ir valstybei svarbiais klausimais. Ką darė kiti centrinio komiteto nariai? Negi jie pamiršo Stalino asmenybės kulto padarinius?

Kuriems galams reikėjo paleisti tiek daug "sputnikų"? Ar nebūtų buvę geriau palaukti svarbesnių įvykių Žemėje? Po karo prabėgo dvidešimt metų, bet žmonės neturi materialaus turto, kurio jiems reikia ir kurio jie nusipelno, ir kuriuo ilgai naudojasi patys kukliausi Vakarų gyventojai!"

Tik labai nedaug nelegalių bendražygių išdrįso atvirai skelbti tokius maištingus komentarus. Vis dėlto kai kurie drįso taip mąstyti. Šios mintys neabejotinai žadino cinizmą, kurį sustiprindavo ir nelegalų patirtis Čekoslovakijoje.

Gromovo, priklausančio pirmajam nelegalių veikėjų penketukui, kuriam per "Prahos pavasarį" buvo patikėta skverbtis į dešiniųjų grupes, pažiūras padeda šiek tiek suprasti jo jaunesniojo brolio Olego Antonovičiaus Gordijevskio, nuo 1963 metų iki 1972 metų dirbusio FCD Nelegalų skyriuje ir atstovybės Kopenhagoje N linijoje, atsiminimai. Gromovas gimė 1933 metais ir, Olego nuomone, užaugo tarp karo sugadintų žiaurių berniukų. Suaugęs Gromovas tapo ciniku ir materialistu, teikiančiu pirmenybę gyvenimui Vakaruose, o ne santykiniam Čekoslovakijos skurdui. Per mokymus Olegas galėjo rinktis užsienio kalbą - čekų ar švedų. Jo vyresnysis brolis tik pasakė, kad Olegas būtų visiškas kvailys, jeigu nepasirinktų švedų kalbos: "Jeigu pasirinksi čekų kalbą, visą likusį gyvenimą sėdėsi apgailėtinuose konsulato skyriuose Prahoje ir Bratislavoje... Švedija yra graži šalis... Iš čia gali patekti į bet kokį Europos kampelį." Fiodorovo ataskaitose centrui pastebimas ne toks ciniškas požiūris į čekus ir slovakus. Štai kaip jis atsiliepė apie Raudonosios armijos vaidmenį Čekoslovakijoje: "Sovietų pajėgos vaidina policininko vaidmenį budėdami didelio eismo sankryžose; bet kaskart, kai žmonės pamato policininką, eismas susireguliuoja." Kitaip tariant, - Čekoslovakijos gyventojai buvo bauginami ir verčiami paklusti.

Tačiau pavieniams nelegaliems veikėjams tarnyba Čekoslovakijoje atnešė daug rimtesnių pasekmių, nei padidėjusį cinizmo lygį. Po kelerių metų Ala bandė nusižudyti. Nors KGB bylose rašoma, kad moteris tai darė dėl to, kad ją paliko partneris, sunku patikėti, kad Alos draugų čekų ir slovakų išdavystė jai nepaliko jokių emocinių randų. Tačiau dažniau atsitikdavo taip, kad, reaguodami į savo patirtį Čekoslovakijoje, nelegalai pasinerdavo į alkoholizmą. Gromovas nenustojo gėręs net ir po to, kai vykdydamas misiją pietryčių Azijoje užsikrėtė hepatitu B.Gromovas mirė 1972 metais eidamas 33-iuosius. Bogunas ir jo žmona taip pat tapo alkoholikais. 1976 metais Bogunas turėjo išklausyti visą "gydymo nuo alkoholizmo priklausomybės kursą" Burdenkos karo ligoninėje, o jo žmoną nuo alkoholizmo gydė centrinės KGB poliklinikos psichoneurologinio skyriaus medikai. Prieš tai Bogunas intensyviai vykdė "Progreso" operacijas Čekoslovakijoje ir kitose Rytų Europos šalyse. Regis, įtemptas darbas jam padarė daugiau psichologinės žalos nei ankstesnė veikla JAV.

Sovietų Sąjungos invazija į Čekoslovakiją, be jokios abejonės, paveikė ir kitą nelegalų skyriaus narį. Gromovo brolis O.Gordijevskis, tuo metu tarnavęs Kopenhagoje, rašė, kad "tai buvo tas baisus įvykis, ta siaubinga diena, kuri nulėmė tolesnę mano gyvenimo eigą." "Prahos pavasario" nuslopinimas jį įtikino, kad vienpartinės sovietų valstybės prigimtis - griauti žmogaus laisvę. Vėliau O.Gordijevskis praleido nemažai laiko slapta svarstydamas, kaip jis galėtų tapti britų žvalgybos agentu KGB.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"