TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Mitrochino archyvas

2008 02 08 0:00

Skiriama visiems, kurie norėjo, tačiau negalėjo pasakyti tiesos. Tęsinys. Pradžia 2007 m. rugpjūčio 24, 31, rugsėjo 7, 14, 21, 28, spalio 5, 12, 19, 26, lapkričio 9, 16, 23, 30, gruodžio 7, 14, 21, 28, 2008 m. sausio 4, 11, 18, 25 ir vasario 1 d. numeriuose.

Progreso operacijos.

II dalis: Šnipinėjimas sovietų bloke

Vėliau Aleksandras Dubčekas rašė, kad aštuoni mėnesiai po sovietų invazijos priminė "organizuotą pasitraukimą, per kurį sovietams nenorėta užleisti nė vieno teritorijos gabalėlio be apskaičiuoto pasipriešinimo". Vis dėlto tai buvo pasitraukimas, pasmerktas baigtis pralaimėjimu. A.Dubčeko ir kitų svarbiausių reformatorių poziciją nuolat žlugdė sovietų spaudimas, sena Čekoslovakijos kompartijos sargyba ir buvę sąjungininkai, pasirengę susieti likimą su okupantais, kad tik išsaugotų savo karjerą.

Sovietai ieškojo dingsties žūtbūt pašalinti A.Dubčeką. Neatidėliotinu pretekstu tapo 1969 metų kovą Stokholme vykęs pasaulio ledo ritulio čempionatas. A.Dubčekas vėliau prisiminė, kad kovo 21-ąją "visa šalis per televiziją stebėjo, kaip Čekoslovakijos komanda žaidė su sovietais. Žinoma, tai buvo daug daugiau negu ledo ritulio rungtynės. Tai buvo pralaimėto karo peržaidimas..." Kol visa šalis džiaugėsi Čekoslovakijos komandos pergale, KGB, padedamas StB (Čekoslovakijos saugumas, tolygus KGB) statytinių, rengė antisovietines riaušes, kurios turėjo įvykti po kitų - kovo 28-osios - Čekoslovakijos ir SSRS sportininkų rungtynių.

Prieš pat varžybas miesto darbininkais persirengę slaptosios policijos agentai prie Sovietų Sąjungos oro linijų "Aeroflot" patalpų Vaclavo aikštėje iškrovė grindinio akmenų krovinį. Prahos policijos dokumentai rodo, kad visą operaciją tiesiogiai prižiūrėjo į Čekoslovakijos vidaus reikalų ministeriją infiltruotas sovietų žvalgas. Kai Čekoslovakijos komanda antrą kartą per savaitę sutriuškino sovietus, paprastais drabužiais vilkintys StB nariai įsimaišė į minią, švenčiančią pergalę, ir ėmė mėtyti patogiai sukrautus akmenis į "Aeroflot" patalpas, paskui išnešė į gatvę biuro baldus ir juos padegė.

Dabar Maskva turėjo visus jai reikalingus sufabrikuotus įrodymus, liudijančius, kodėl "kontrrevoliucionieriams reikia žūtbūt nukirsti galvas". A.Dubčekas tikėjo, kad jam neliko kitos išeities, tik atsistatydinti: "Kitaip sovietai būtų sumanę dar vieną provokaciją, o ji galėjo sukelti kitą visuomeninę suirutę ir net skerdynes." Taigi balandžio 17-ąją A.Dubčekas turėjo pasitraukti iš pirmojo Čekoslovakijos kompartijos sekretoriaus posto ir savo vietą užleisti slovakų mažumai atstovaujančiam pirmajam sekretoriui Gustavui Husakui. Tačiau vos paskelbęs naujieną apie savo įpėdinį A.Dubčekas palūžo ir pravirko.

"Progreso" operacijos Čekoslovakijoje buvo rengiamos toliau. Į Prahą atvyko FCD (Pirmosios vyriausiosios valdybos) "specialiųjų veiksmų" (S) skyriaus vyresnysis pareigūnas Dmitrijus Kirilovičius Vetrovas. Jis turėjo prižiūrėti ir koordinuoti vadinamųjų nelegalų skverbimąsi į nesukalbamų reformatorių būrius.

Galina Vinogradova (Ala), vaidinanti "Prahos pavasariui" prijaučiančią šveicarę, gavo įsakymą palaikyti ryšius su vienu iš pergalingos Čekoslovakijos ledo ritulio komandos trenerių Ladislavu Lebovičiumi (kodinis vardas - Chanas), ant kurio centras buvo metęs didelį įtarimo šešėlį.

Austru apsimetusiam nelegalui Jurijui Linovui (kodinis vardas - Kravčenka) pavyko pelnyti tarptautinio šachmatų meistro ir sporto naujienų redaktoriaus Ludeko Pachmano palankumą. Kaip žinoma, L.Pachmanas buvo prikišęs nagus prie nelegalių laidų, transliuojamų po sovietų invazijos, organizavimo. Tačiau vos tik J.Linovas pažino didžiojo meistro draugus ir bendraminčius, pasirengusius toliau "kovoti su sovietų okupantais", L.Pachmanas buvo sulaikytas ir pasodintas už grotų.

KGB ryšių biuras Prahoje buvo patenkintas A.Dubčeko atsistatydinimu, bet liko abejingas įpėdiniui G.Husakui, kuris dar 1952 metais pateko į kalėjimą, nes buvo melagingai išvadintas trockininku ir "buržuaziniu nacionalistu". Biuras rašė: "Devyneri metai, praleisti kalėjime, paliko žymę G.Husako psichikai - jis be reikalo pataikauja akivaizdiems Čekoslovakijos komunistų partijos priešams." KGB ryšių

biuras pasiskundė centrui, kad Čekoslovakijos kompartijos vadovybė esą neturėjo "jokios tikros vidinės vienybės", nes vadovai buvo padalyti į vadinamuosius internacionalistus, tokius kaip V.Bilakas ir A.Indra, palaikančius 1968-ųjų rugpjūčio Sovietų Sąjungos invaziją, ir L.Štrougalio globojamus realistus, kurie iš pradžių priešinosi sovietų invazijai, bet po kurio laiko su tuo susitaikė. Ir vieni, ir kiti kovojo dėl valdžios, t. y. stengėsi gauti svarbiausius postus ir parūpinti bendraminčiams darbą partijos aparate.

Kitais metais tiek realistai, tiek internacionalistai pasiekė laimėjimų. 1970 metų sausį L.Štrougaliui atiteko O.Černikui priklausęs šalies ministro pirmininko postas. Tuo metu V.Bilakui buvo patikėta speciali užduotis - "išvalyti" iš Čekoslovakijos kompartijos visų reformų šalininkus, kai bus dalijami nauji kompartijos nario bilietai. Dešiniąja V.Bilako ranka tapo nesutaikomas Centro komiteto Kontrolės ir priežiūros komiteto vadovas draugas Milošas Jakešas. Jis reguliariai pranešdavo KGB ryšių biurui, kaip vyksta kadrų valymo procesas. Po septyniolikos metų M.Jakešas pakeitė G.Husaką ir tapo Čekoslovakijos kompartijos generaliniu sekretoriumi.

Vertindamas 1970-ųjų KGB ryšių biuro ir atstovybės Prahoje veiklą centras padarė išvadą: "Čekoslovakijos socialistinės respublikos revizionistų ir antisocialistinių jėgų blokas patyrė politinį pralaimėjimą; legaliai veikiantys dešiniojo sparno ideologiniai centrai sunaikinti; svarbiausi Čekoslovakijos atkūrimo ideologai pašalinti iš politinės arenos ir išmesti iš partijos; imtasi priemonių, leidžiančių "išvalyti" iš valstybės aparato aktyviausius pavojingo dešiniojo sparno agentus. Tačiau būtų klaidinga manyti, jog pasikeitus partijos nariams Čekoslovakijos komunistų partijoje visiškai nebeliko priešiškų ir svetimų elementų."

KGB ryšių biuras pranešė, kad A.Indra - "darbininkų ir valstiečių vyriausybės" vadovas, iš kurio Maskva iškart po invazijos norėjo atimti valdžią, - "laukė geros progos" kandidatuoti į generalinio sekretoriaus postą. Tačiau jo lūkesčiai nepasitvirtino.

KGB agentai ir sovietams pataikaujantys Čekoslovakijos kompartijos nariai nesiliovė priekaištavę, kad L.Štrougalis ir kiti buvę reformatoriai "tikrų Sovietų Sąjungos draugų sąskaita" turėjo pernelyg daug įtakos. Vidaus reikalų ministerijoje "tarnaujančiam" skundikui Jaroslavui Zemanui nepatiko, jog L.Štrougalis diskriminavo internacionalistus: "Ir kas per vienas tas L.Štrougalis? 1968 metais jis ketino emigruoti į Vakarus. Net buvo susitvarkęs visus finansus ir dokumentus, kad tik paspruktų." J.Zemanas apgailestauja, jog L.Štrougalio globojami perbėgėliai klesti, o "į SSRS ištikimus pareigūnus Čekoslovakijos socialistinėje respublikoje žiūrima paniekinamai, jie atsidūrę šešėlyje, negauna jokių paaukštinimų ar apdovanojimų".

1971 metų sausį iš partijos atstatydinta 310 ir išvaryta 170 užsienio žvalgybos agentų. Visus StB senyvo amžiaus darbuotojus pakeitė daug jaunesni pareigūnai. Centras vis tiek nebuvo patenkintas. 1971 metais KGB ryšių biurui liepta "taktiškai" daryti spaudimą Vidaus reikalų ministerijai ir, StB reikalaujant, išsamiai reorganizuoti Čekoslovakijos žvalgybą, "nes centrinis aparatas sugedęs ir jame gali būti priešininkams ištikimų agentų". Centras norėjo, kad pertvarkytas

StB aktyviau teiktų pagalbą renkant mokslinę ir techninę informaciją, dislokuojant nelegalus ir vykdant kitas FCD operacijas.

KGB ryšių biuras, nepaisydamas nuolatinių abejonių dėl kai kurių StB personalo narių patikimumo, pranešė, kad vidaus reikalų ministras Radko Kaska - gana patikimas bendradarbis: "Iš R.Kaskos negavome jokios neteisėtos ar neobjektyvios informacijos. Jis iki šiol mus nuoširdžiai ir išsamiai informavo apie vidinius Čekoslovakijos procesus, apie situaciją Vidaus reikalų ministerijoje."

KGB buvo pateiktos su StB operacijomis susijusių įsakymų ir ataskaitų kopijos, taip pat potencialių personalo narių kandidatūros, kurioms jis turėjo pritarti. G.Husako nurodymu R.Kaska pradėjo slapta rinkti duomenis apie "svarbiausias dešiniojo sparno asmenybes". Taip norėta nustatyti, kiek žmonių galėjo pažeisti valstybės įstatymus.

Tačiau po kurio laiko ir pats KGB sutriko. Mat 1971 metų kovą R.Kaska panoro išsiaiškinti, ar KGB buvo prieinama kokia nors "priešiška informacija" apie praeities ryšius, kuriuos galėjo užmegzti Vakarai su Nacionalinės Asamblėjos pirmininku Daliboru Hanesu. Centras sunerimo: jei KGB atsakytų į R.Kaskos užklausą, šiam susidarytų įspūdis, jog "KGB yra įsipareigojęs rinkti informaciją apie pareigūnus iš draugiškų šalių broliškų partijų". KGB ryšių biuro Prahoje vadas J.G.Sinicinas privalėjo atsakyti, kad "biuras neturėjo jokių pranešimų apie D.Haneso ryšius su užsienio žvalgyba", ir pridurti: "Kadangi biuras laikosi principo nešnipinėti varžovų, ateityje jis negalės atsakyti į panašias užklausas." Centras privačiai informavo J.G.Siniciną apie V.Bilako nusiskundimus sovietų ambasadoriui dėl to, kad per "Prahos pavasarį" D.Hanesas esą užėmė "nekorektišką poziciją", o jo tėvas tarpukariu buvo atsakingas už "darbininkų demonstracijų" Slovakijoje nuslopinimą. Netrukus Nacionalinės Asamblėjos pirmininką D.Hanesą pakeitė nepriekaištingas ortodoksas A.Indra.

1971 metų gegužės 4 dieną R.Kaska susitiko su KGB pirmininko pavaduotoju Semionu Konstantinovičiumi Cvigunu ir pranešė jam apie "normalizacijos" proceso pažangą. Beje, tokį atsakingą postą S.Cvigunas gavo tik dėl to, kad buvo vienas seniausių L.Brežnevo

sugėrovų. O.Kalugino manymu, jis - "visiškas kvailys, bet santykinai nekenksmingas". S.Cvigunas po trumpo pasitarimo su R.Kaska negalėjo nusiraminti, mat šis jam pranešė, kad per pastaruosius dvejus metus Čekoslovakijos kompartiją paliko arba iš jos buvo pašalinta apie 450 tūkst. narių, todėl "partijai vis sunkiau palaikyti ryšį su gyventojais". Savo postus išsaugojo tik Vidaus reikalų ministerijos valdybų pirmininkai. Iš viso turėjo atsistatydinti apie 3 tūkst. Vidaus reikalų ministerijos darbuotojų StB ir kitose agentūrose.

Tuo metu gyventojų antisovietiniai jausmai darėsi vis akivaizdesni. Žmonės atsisakydavo žiūrėti sovietinius filmus ir lankytis operose. Į Čekoslovakijos juostos "Kremliaus kurantai" premjerą atėjo tik penki žiūrovai, o į antrąjį jos pristatymą - vos dešimt. Padaugėjo anonimiškų grasinimų, piktų gandų ir diversijos aktų geležinkelyje.

Tačiau sovietai galėjo pasigirti ir laimėjimais. StB pavyko įsteigti fiktyvią organizaciją, neva ištikimą "socializmui žmogiškuoju veidu". Šios organizacijos tikslas - demaskuoti slaptus "Prahos pavasario"

šalininkus. Pagaliau R.Kaska įtikino S.Cviguną, kad jis ir jo ministerija palaikė artimus santykius su KGB ryšių biuru bei biuro vadu generolu J.G.Sinicinu.

1972 metų pavasarį Jurijus Andropovas asmeniškai susitiko su R.Kaska, kuris tada pasirodė esąs kategoriškesnis nei kadaise S.Cvigunas. Jis tvirtai laikėsi nuomonės, kad opozicinės jėgos tebėra stiprios, nors padėtis Čekoslovakijoje "stabilizavosi", o kompartijos autoritetas sustiprėjo. R.Kaska teigė, jog Vakarų žvalgybos tarnybos infiltruoja opozicines jėgas. Taigi opozicijos agentų skverbimasis tebebuvo esminis dalykas.

Bene svarbiausiu opozicijos informacijos šaltiniu J.Andropovas vis dar laikė Leo Lappi (Freddi). Vaidindamas ištikimą "Prahos pavasario" rėmėją iš Vakarų Vokietijos Fiodorovas reguliariai susitikdavo su L.Lappi Prahoje ir Rytų Berlyne.

1972 metų sausio 25 dieną Fiodoras Konstantinovičius Mortinas, kuris pakeitė A.Sacharovskį ir ėmė vadovauti FCD, pamėgino gauti J.Andropovo palaiminimą apgaule priversti L.Lappi tapti sovietų agentu. Tereikėjo gudriai nuslėpti KGB vaidmenį "po netikra vėliava". Sausio 29-ąją J.Andropovas pritarė šiam sumanymui. Fiodorovas verbavo toliau ir tvirtino atstovaujantis Vakarų Vokietijos BND (Federalinei žvalgybos tarnybai). Centras domėjosi L.Lappi dar ir todėl, kad jo brolis Karlas buvo Vakarų Vokietijos pilietis, turėjęs, kaip rašoma KGB bylose, glaudžių ryšių su dviem iškiliais Vokietijos Federacinės Respublikos politikais.

Nors R.Kaska asmeniškai pataikavo KGB patarėjams ir pritarė paties prižiūrimam didelio masto kadrų valymui, centro netenkino StB ideologinis "skaidrumas". 1972 metų rugpjūtį J.Andropovas pranešė Sovietų Sąjungos kompartijos centro komitetui, kad StB "vidaus priešininkai" atkakliai siekė užkirsti kelią "normalizacijos" pabaigai.

Kitame lapkričio mėnesio pranešime centrui KGB citavo Čekoslovakijos vidaus reikalų ministerijoje infiltruotų KGB agentų ir skundikų priekaištus, esą svarbiausi postai ministerijoje atiteko "žmonėms, nekeliantiems politinio pasitikėjimo". KGB taip pat gavo daugybę nusiskundimų, kad susikompromitavę "Prahos pavasario" lyderiai ir jų šeimų nariai nebuvo gerai sekami.

Per 1968 metų invaziją sovietams talkinęs ir 1970-aisiais į Čekoslovakijos kompartijos centro komitetą patekęs Viliamas Šalgovičius skundėsi, jog "dešiniojo sparno lyderių" vaikams leidžiama stoti į aukštąsias mokyklas. Dar blogiau, kad trijų į nemalonę patekusių buvusių Prezidiumo narių - A.Dubčeko, Štefano Sadovskio ir Juliaus Turčeko - atžaloms per stojamuosius egzaminus rašomi "puikūs pažymiai".

V.Šalgovičiaus skundas atspindėjo savaime suprantamą sovietų meilikautojų norą atkeršyti, o ne pripažinti nesėkmingus bandymus "išvalyti" universitetus. 1969-1970 metais 900 iš 3500 aukštųjų mokyklų profesorių neteko darbo. Buvo uždrausti visi čekų literatūros ir kultūros žurnalai. Bedarbiams akademikams ir rašytojams teko griebtis tualetų valytojų, statybininkų ir katilinės kūrikų darbo. Ne veltui 1972 metais Nobelio literatūros premiją pelnęs Heinrichas Boellas tuometinę Čekoslovakiją pavadino "tikromis kultūros kapinėmis".

Daugumoje centrui siunčiamų ataskaitų apie "normalizaciją" buvo rašoma apie nesibaigiančius slaptus vaidus Čekoslovakijos kompartijos vadovybėje. 1972 metų gruodį M.Jakešas pasiskundė KGB ryšių biurui, kad G.Husakas įsakė klausytis visų Prezidiumo narių pokalbių telefonu. Jis tvirtino, jog darbo atmosfera centro komitete tokia šlykšti, kad Antonino Novotny era atrodo kaip tikras "aukso amžius". 1973 metų vasarį M.Jakešas ir kiti trys ištikimi sovietų režimo šalininkai - Prezidiumo nariai Karelas Hoffmannas bei Antoninas Kapekas, taip pat partijos sekretorius Miloslavas Hruškovičius - vėl pasiskundė KGB dėl to, ką, jų teigimu, galima pavadinti "bandymais išgrūsti internacionalistus komunistus iš svarbių pareigų".

1973 metais KGB pranešė Maskvai apie intrigas partijos vadovybėje ir pridūrė, kad realistų stovyklos atstovas ministras pirmininkas L.Štrougalis mėgino įsiteikti G.Husako "internacionalistinių pažiūrų" pavaduotojui V.Bilakui. KGB nepatiko, jog ministras pirmininkas įteikė V.Bilako dukrai 10 tūkst. kronų vertės dovaną, už kurią turėjo būti sumokėta iš Čekoslovakijos televizijos tarnybos biudžeto.

1973 metų vasario 28 dieną R.Kaska žuvo per lėktuvo katastrofą (tuo metu jis lankėsi pas Lenkijos vidaus reikalų ministrą). Netrukus Čekoslovakijos vidaus reikalų ministru tapo Jaromiras Obzina, turėjęs pataikūniškų internacionalistų rekomendacijų. Jis paskelbė KGB ryšių biurui, jog "dėl Sovietų Sąjungos komunistų partijos ir draugo L.Brežnevo garbės" esąs "pasirengęs vykdyti bet kokią užduotį".

Tačiau J.Obzina greitai įsivėlė į G.Husako bandymus pakelti asmeninį prestižą. Kaip ir A.Novotny prieš "Prahos pavasarį", G.Husakas norėjo derinti Respublikos prezidento ir Čekoslovakijos kompartijos generalinio sekretoriaus pareigas. 1973-iųjų pabaigoje, galbūt jam pareikalavus, J.Obzina mėgino užčiaupti internacionalistus, kurie priešinosi G.Husako ambicijoms prezidentauti.

KGB ataskaitose iš Prahos rašoma, kad K.Hoffmanno, A.Indros, M.Jakešo ir A.Kapeko (visi turėjo artimų ryšių tiek su KGB, tiek su sovietų ambasada) vadovaujama grupė, ištikima sovietams, tebesipriešino bet kokioms pastangoms turėti abu postus. Tačiau G.Husakas pasinaudojo tuo, kad 1968 metais prezidentą A.Novotny pakeitęs Ludvikas Svoboda vis sparčiau senėjo. 1975-ųjų gegužę jis perėmė "išprotėjusio" L.Svobodos pareigas ir tapo valstybės vadovu. Ta proga leidinys "Rude Pravo" išspausdino penkias dideles G.Husako nuotraukas. Kiekvienoje jų G.Husakas vaizduojamas su vienu iš penkių Varšuvos pakto šalių lyderių, kurie 1968 metų rugpjūtį buvo įsiveržę į Čekoslovakiją.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"