TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Mitrochino archyvas

2008 02 15 0:00

Skiriama visiems, kurie norėjo, tačiau negalėjo pasakyti tiesos. Tęsinys. Pradžia 2007 m. rugpjūčio 24, 31, rugsėjo 7, 14, 21, 28, spalio 5, 12, 19, 26, lapkričio 9, 16, 23, 30, gruodžio 7, 14, 21, 28, 2008 m. sausio 4, 11, 18, 25, vasario 1 ir 8 d. numeriuose.

Progreso operacijos.

Gustavo Husako garbinimo laikotarpiu Aleksandras Dubčekas, stebimas ir puldinėjamas StB, dirbo mechaniku Slovakijos miškininkystės tarnyboje. 1975 metų spalio 2 dieną centras pranešė Leonidui Brežnevui, kad A.Dubčekas yra išsiuntinėjęs Vakarų žiniasklaidai G.Husaką kompromituojančią medžiagą. Remdamasi A.Dubčeko informacija, Vakarų Vokietijos ir Austrijos spauda pranešė, jog per karą G.Husakas lydėjo grupę nacių žurnalistų į Katynos girią netoli Smolensko ir ten vokiečiai ekshumavo kelių tūkstančių NKVD sušaudytų (šiuo nusikaltimu Maskva kaltino vokiečius) lenkų karininkų kūnus. Slovakijos vidaus reikalų ministerijoje A.Dubčeką du kartus apklausė StB.

Tačiau KGB liko labai nusivylusi rezultatais. "Per tardymą A.Dubčekas elgėsi kaip provokatorius, - buvo pranešta L.Brežnevui. - Kategoriškai atsisakė atsakyti į klausimus ir pareiškė, kad ateityje protestuos prieš jam daromą spaudimą."

A.Dubčekas nepasirašė nei paneigimo, jog teikė informaciją apie G.Husaką, nei protesto, kad jo vardu naudojasi Vakarų žiniasklaida. Dar pagrasino, kad jei prieš jį bus naudojamos aktyvios priemonės, reaguos ryžtingai.

Tuo metu G.Husakas parašė Čekoslovakijos užsienio reikalų ministrui Jaromirui Obzinai ir patikino, jog yra nekaltas, esą tik bandoma jį sukompromituoti. Nors G.Husakui pavyko tapti prezidentu, jo galios buvo labiau ribotos nei prieš dešimtmetį valdžiusio A.Novotny. Jo internacionalistinių pažiūrų pavaduotojas V.Bil'akas mėgavosi kur kas didesne valdžia ir įtaka nei bet kuris kitas deputatas Rytų Europoje.

Kremlius, atsisakęs minties apie režimą su absoliučiu liūdnai garsėjančių griežto kurso šalininkų valdymu, G.Husako ir V.Bil'ako kombinaciją, nors ir nuogąstaudamas, laikė geriausiu variantu iš galimų. Dešimtmečio pabaigoje KGB savo pranešime iš Prahos leido suprasti, kad juodu, nors ir jausdami didėjančią įtampą, nesiekė nuversti vienas kito, nes suprato, jog Maskva to neleis:

"Čekoslovakijos lyderių santykiai panašūs į verslo, ir jie daugiausia palaikomi dėl fakto, kad G.Husakas, V.Bil'akas ir kiti Čekoslovakijos komunistų partijos prezidiumo nariai žino, jog aukščiausi Sovietų Sąjungos komunistų partijos vadai visiškai ir tvirtai remia G.Husaką bei V.Bil'aką. Ir vienam, ir kitam tai rimtas faktorius išsaugoti normalius tarpusavio darbo santykius, o situacija Čekoslovakijos komunistų partijos prezidiume daugiausia priklauso būtent nuo jųdviejų tarpusavio santykių."

KGB ryšių biuras Prahoje į politinius lyderius žvelgė skeptiškai, tačiau buvo patenkintas J.Obzinos ir Stb užsidegimu vykdyti jo įsakymus. Biuras raportuodavo centrui, kad J.Obzina nuolat "objektyviai informuodavo" apie tai, kas vykdavo Čekoslovakijos komunistų partijos prezidiume, kokių veiksmų imdavosi kiekvienas jo narys, taip pat ir G.Husakas. 1977 metais KGB ryšių Prahoje vadas J.G.Sinicinas pranešė, jog dvidešimt šešiose šalyse būta "operacinių kontaktų" tarp KGB ir StB rezidencijų. 1975-aisiais StB sutiko su sovietų reikalavimu atidaryti rezidenciją Albanijoje, į kurią KGB įsiskverbti buvo sunku.

1976 metais, kai StB išsiaiškino, kad Čekoslovakijos techninės literatūros leidyklos vyriausiasis redaktorius ir šalies atstovas UNESCO Jozefas Grohmanas dirba Vakarų Vokietijos žvalgybai, J.Obzina paprašė centro atsiųsti į Prahą KGB pareigūnus padėti ištirti J.Grohmano bylą, jo žodžiais tariant, "aukštesniu profesiniu lygiu". O J.G.Sinicinas savo metiniame pranešime 1977-aisiais apibendrino:

"Draugai mums perduoda visus savo keitimosi informacija su rezidencijomis rezultatus - tiek gryną informaciją, tiek pranešimus apie operacijas. Jie taip pat mums perduoda telegramas iš ambasadorių. Mūsų draugai praktiškai neturi jokių paslapčių nuo mūsų."

"Prahos pavasario" numalšinimas ir tolesnis "normalizacijos" etapas rodė, kad KGB keičia Rytų Europoje vykdomos politikos kryptį. Čekoslovakijoje pradėtos nelegalų "Progreso operacijos" pratęstos visoje Rytų Europoje - kad būtų galima kontroliuoti viešąją nuomonę, įsiskverbti į sąmokslininkų grupuotes ir susekti Vakarų žvalgybų vykdomą "ideologinį sabotažą".

Nuo 1969 metų KGB buvo leidžiama verbuoti agentus ir užmegzti konfidencialius kontaktus visose Sovietų Sąjungos bloko valstybėse. Varšuvos pakto šalyse KGB centras Čekoslovakijos pavyzdžiu įkūrė slaptas rezidencijas, kurios veikė turėdamos diplomatinę Sovietų Sąjungos ambasados priedangą.

1968 metų kovą Varšuvoje sukilo studentai, iš dalies įkvėpti "Prahos pavasario". Policija kelias savaites nesugebėjo jų sutramdyti. Atrodė, jog senstantis lenkų lyderis Wladislawas Gomulka praranda kontrolę. Tačiau jis išliko - ir dėl to, kad tvirtai palaikė intervenciją Čekoslovakijoje, ir dėl to, kad Kremlius troško bet kokia kaina išvengti panašaus sukilimo kitoje sovietų bloko dalyje.

Tačiau W.Gomulkos kėdę jau klibino galimas įpėdinis Edvardas Gierekas. KGB ryšių biuras Varšuvoje savo raportuose centrui rašė, jog griežtų pažiūrų antisemitas vidaus reikalų ministras Mieczyslawas Moczaras, kurio žinioje buvo SB (lenkų KGB), baiminosi, kad E.Gierekas kelia grėsmę ir jo karjerai, todėl pradėjo kurti planus, kaip išvengti to galimo įpėdinio. Ministro įsakymu per SB agentą Laisvosios Europos radijui buvo perduota E.Giereką kompromituojanti medžiaga. M.Moczaras taip pat įsakė klausytis Lenkijos komunistų partijos lyderių pokalbių.

1970-ųjų pabaigoje W.Gomulkos kėdę sudrebino nauja visuomenės protesto banga. Gruodžio 14 dieną Baltijos laivų statyklų Gdanske, Gdynioje ir Šcecine darbininkai pradėjo protesto mitingus prieš sprendimą staiga pakelti maisto produktų kainas. Kitą dieną susidūrimas su policija baigėsi 300 demonstrantų ir maištautojų mirtimi. KGB raportuose iš Varšuvos sakoma, kad įsakymą šaudyti į laivų statyklos darbininkus davė artimiausias W.Gomulkos rėmėjas politbiure Zenonas Kliszko ir gynybos ministro pavaduotojas bei E.Giereko šalininkas generolas Grzegorzas Korczynskis. KGB taip pat nusiuntė Maskvai lenkų politbiuro gruodžio 19 dieną surengto susirinkimo krizei aptarti protokolą. W.Gomulka gulėjo ligoninėje dėl nervinio išsekimo, todėl posėdžiui vadovavo ministras pirmininkas Jozefas Cyrankiewiczius. Jis paprašė gynybos ministro generolo Wojcecho Jaruzelskio apibūdinti susidariusią situaciją.

W.Jaruzelskio ataskaita nulėmė W.Gomulkos likimą. Generolas pranešė, kad vien Gdanske ir Gdynioje dislokuota 350 tankų ir 600 transportinių desanto laivų. Jeigu panašaus masto neramumai prasidės Varšuvoje, jis negalės garantuoti sostinės saugumo, nors bus imtasi specialių priemonių partijos ir vyriausybės pastatams apsaugoti. Kariuomenės dvasia buvo rimtai palūžusi. Baltijos krantuose žmonės ją pasitiko šūksniais: "Gestapas!" ir "Žudikai!" W.Jaruzelskį palaikė M.Moczaras, gaudavęs SB ir Vidaus reikalų ministerijai siunčiamus raportus. Partija, kaip sakė jis, dar niekada nebuvo tokia bejėgė kilus krizei. Anksčiau partijos nariai net sunkiausiais laikais jautė, kad kovoja dėl teisingo reikalo, o dabar viskas apsivertė

kitaip. Per susirinkimą perskaičius politbiuro laišką, patvirtinantį kainų didinimą, kai kurie komunistai apsiverkė ir išėjo iš salės.

Po ilgų debatų nuspręsta, kad pirmąjį sekretorių W.Gomulką turi pakeisti E.Gierekas. W.Gomulkos nušalinimas buvo pirmas atvejis po Antrojo pasaulinio karo Europoje, kai darbininkų klasės protestai lėmė politinio lyderio pasikeitimą.

Centrą, kaip ir reikėjo tikėtis, apėmė panika dėl masių sukilimo masto bei jį lydėjusios sėkmės. Jis nedelsdamas įsakė vykdyti "Progreso" operaciją, kad galėtų nustatyti, ar toli nueita.

Turistais iš Vakarų apsimetusių nelegalų grupei buvo nurodyta ištirti Katalikų Bažnyčios vaidmenį organizuojant protestus, jos požiūrį į E.Giereko režimą ir apskritai vyraujančias žmonių nuotaikas. Tarp nelegalų buvo ir nepaprastai patyręs agentas Genadijus Blijablinas (Bogunas), vaidinantis spaudos fotografą iš Vakarų Vokietijos. Jis turėjo penkių pavardžių sąrašą ir įsakymą bent du ar tris iš jų įtikinti "bendradarbiauti po melaginga vėliava" - kitaip sakant, priversti patikėti, kad informaciją teikia ne KGB, o geradariams iš Vakarų Vokietijos. Ko gero, svarbiausia pavardė sąraše buvo tėvo Andrzejaus Bardeckio, asmeninio Krokuvos kardinolo arkivyskupo Karolio Woitylos asistento, kuris, centro nuomone, darė pagrindinę ideologinę įtaką Lenkijos bažnyčiai. Be abejo, KGB nenumanė, kad mažiau nei po aštuonerių metų K.Woityla taps pirmuoju lenkų kilmės popiežiumi, tačiau laikė jį potencialia grėsme komunistiniam režimui.

1971-aisiais, be "Progreso operacijos" nelegalų, išsiųstų į Čekoslovakiją ir Lenkiją, dar trylika buvo paskirta į Rumuniją, devyni - į Jugoslaviją, septyni - į Rytų Vokietiją, keturi - į Vengriją, trys - į Bulgariją. Nors visų jų užduotys buvo panašios, KGB kiekvienoje šalyje turėjo ir specifinių tikslų. 1971 metais Rumunijai teikta pirmenybė (didžiausias čia paskirtų nelegalų skaičius) rodė, kad didėja sovietų lyderių nepasitenkinimas šalies lyderio Nicolae Ceausescu vykdoma užsienio politika - nepotistine neostalinizmo versija vidaus politikoje ir ryškėjančia nepriklausomybę nuo Varšuvos pakto už šalies ribų.

N.Ceausescu pasmerkė invaziją į Čekoslovakiją ir jau kitais metais sulaukė oficialaus Richardo Nixono vizito - tai buvo pirmas Amerikos prezidento apsilankymas komunistinėje Rytų Europoje. O 1970-aisiais N.Ceausescu išvyko į savo pirmąjį iš trijų vizitų į Jungtines Amerikos Valstijas. Maskva savo nepasitenkinimą rumunų lyderio kelione į Beijingą 1971-aisiais išreiškė dislokuodama Varšuvos pakto desantą Rumunijos pasienyje.

KGB raportai iš Rumunijos buvo rašomi smerkiamu tonu ir kupini įtarimų:

"Naudodamiesi antisovietine Kinijos komunistų partijos ir Kinijos vyriausybės vykdoma politikos linija, Rumunijos lyderiai pasirinko vadinamosios autonomijos ir nepriklausomybės nuo Sovietų Sąjungos kelią. Rumunijoje veši nacionalizmas. O jo pradininkai ir šalininkai yra tos pačios partijos ir vyriausybės vadovai.

Rumunijos komunistų partijos vadovybė atvirai nereiškia teritorinių pretenzijų, bet visais būdais demonstruoja, kad Moldova ir Černovitso sritis istoriškai, etniškai ir visaip kitaip priklauso Rumunijai. Per susitikimą su Japonijos socialistais Mao padarytas pareiškimas dėl SSRS nelegalų sukaupimo Besarabijoje (Moldovoje) buvo parengtas Rumunijoje.

Prancūzijos dienraštis "Le Monde" du kartus išspausdino straipsnius, kuriais siekiama sukelti abejonių dėl Besarabijos įtraukimo į Sovietų Sąjungą teisėtumo. Visiškai įmanoma, kad šių straipsnių publikavimo iniciatyva priklauso Rumunijai."

Taigi į Rumuniją paskirtiems nelegalams buvo įsakyta surinkti žvalgybinę medžiagą apie šalies santykius su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis ir Kinija, Rumunijos pretenzijas į Sovietų Sąjungos teritorijoje esančią Besarabiją ir Šiaurės Bukoviną, vokiečių ir vengrų etninių mažumų poziciją, N.Ceausescu kultą bei Rumunijos komunistų partijos padėtį. Pagrindinis nelegalų informacijos šaltinis buvo partijos laikraštis "Scintea" ir vokiečių kalba leidžiamas "Volk und Kultur".

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"