TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Mitrochino archyvas

2008 02 22 0:00

Skiriama visiems, kurie norėjo, tačiau negalėjo pasakyti tiesos. Tęsinys. Pradžia 2007 m. rugpjūčio 24, 31, rugsėjo 7, 14, 21, 28, spalio 5, 12, 19, 26, lapkričio 9, 16, 23, 30, gruodžio 7, 14, 21, 28, 2008 m. sausio 4, 11, 18, 25, vasario 1, 8 ir 15 d. numeriuose.

II dalis: šnipinėjimas sovietų bloke.

Svarbiausias KGB rūpestis Vengrijoje buvo žydų įtaka Vengrijos komunistų partijai ir AVH (vengrų KGB).

Centras, amžinai tikintis sionistų ir antisemitų konspiracijos teorijomis, 1969-aisiais pasipiktino vengrų atsisakymu priimti jo pasiūlymą surengti "antisionistinę progresyvių žydų nusistatymo prieš Izraelio vykdomą politiką" konferenciją Budapešte arba, kitaip sakant, prisidėti prie KGB kuriant antisionistinį filmą apie tariamą Vengrijos sionistų bendradarbiavimą su Hitleriu. "Vengrijos saugumo biurai priversti žvilgčioti per petį kaskart, kai tik pradeda kokią nors operaciją prieš sionistus, nes į aukščiausius partijos organus įsiskverbę žydai nacionalistai yra liguistai įtarūs dėl visko, kas susiję su šio (saugumo) sektoriaus veikla", - padarė išvadą centras.

KGB nė kiek ne daugiau pasitikėdamas žvelgė ir į Vidaus reikalų ministerijoje sėdinčius žydus, tarp kurių, kaip biuras pranešė centrui, du buvo ministro pavaduotojai, pirmosios ir trečiosios AVH valdybų (atsakingų už užsienio žvalgybą ir vidaus politikos opozicijos šnipinėjimą) vadovai, policijos valdybos galva ir karinės kontržvalgybos vadas. Tačiau blogiausia situacija buvo užsienio žvalgyboje, kurioje, KGB skaičiavimais, trylika iš septyniolikos skyrių vadų sudarė žydai.

Taigi į Vengriją 1971-aisiais paskirti "Progreso" operacijų nelegalai, apsimetę turistais iš Vakarų, pirmiausia čia turėjo ištirti sionistų daromą įtaką. Jiems buvo įsakyta raportuoti apie šalyje vyraujančias nuomones dėl Izraelio, taip pat išsiaiškinti jo prekybos ir ekonominius ryšius su Vengrija bei "vengrų organizacijų ir privačių asmenų sąsajas su sionistais". Šnipai turėjo ištirti, kokia situacija yra Rašytojų sąjungoje ir "kituose kūrybiniuose susivienijimuose" (kur, kaip buvo tikima, žydų įtaka taip pat nepaprastai stipri).

Nelegalams buvo pavesta ir "identifikuoti antisemitines nuotaikas". Greičiausiai tikėtasi, kad jie čia atras susidariusią populiarią opoziciją aukštus postus užimantiems Vengrijos žydams. Mat, pasak susirūpinimą sukėlusio centro įvertinimo, "prosionistai gerokai yra sustiprinę savo pozicijas partijoje, valstybės ir viešosiose organizacijose".

1972-aisiais "Progreso" operacijos buvo pradėtos ir visoje Sovietų Sąjungos teritorijoje - nacionalistų išprovokuotiems neramumams malšinti. 1972 metų spalio 4 dieną KGB išleido įsakymą Nr. 150/3-10807, kuriuo pavedė FCD nelegalų valdybai ištirti žmonių nuotaikas Pabaltijo respublikose ir čia atvykusių turistų iš Vakarų veiksmus.

Agentų Artiomo, Fiodorovo, Sevidovo ir Vlaso raportų analizė vienareikšmiškai nuliūdino sovietus. Visi keturi nelegalai, apsimetę turistais iš Vakarų, atkreipė dėmesį į netvarką administravimo srityje, darbo jėgos apatiją - "žmonės tik išsėdi nustatytas darbo valandas, nejausdami jokio pasididžiavimo savo profesija", netoleranciją tarp etninių mažumų grupių ir išsikerojusią girtuoklystę.

Vis dėlto Pabaltijo respublikų gyventojai buvo "puikiai informuoti apie įvykius Vakaruose ir Sovietų Sąjungoje". Jų laiškus į Vakarus - dažniausiai rašydavo žmonės, ieškantys būdų vesti vakarietę (ištekėti už vakariečio) ir taip gauti pretekstą emigruoti, - išveždavo užsienio turistai: "Daug abiejų lyčių gyventojų, patys būdami ne žydai, tuokiasi su etniniais žydais, nes vienintelis jų tikslas - išvykti iš SSRS."

Kaip dažnai matyti iš šalies vidaus disidentų analizių, pagrindiniais atpirkimo ožiais sovietams tapo žydai, nes "jie jautė moralinę Izraelio ir JAV bei kitų Vakarų valstybių paramą". Žydai buvo laikomi didžiausiais tinginiais ir dykaduoniais iš visų Pabaltijo respublikų gyventojų - neva kai kurie nelegalams šnipams prisipažino, jog "dirba vien dėl to, kad jų nesuimtų".

Apskritai visoje Rytų Europoje dirbantys nelegalai siųsdavo centrui kur kas sąžiningesnius ir tikslesnius, vadinasi, ir liūdnesnius šalies viešosios nuomonės vertinimus nei KGB ryšių biurai ar rezidencijos. Pastarosios buvo spaudžiamos rašyti optimistiškesnius raportus apie vietos gyventojų reakciją į sovietų lyderių kalbas, keliančias vien nuobodulį.

Net Bulgarijoje didžiausia gyventojų dalis buvo praradusi tradicinį slavų simpatijų ir atsidavimo sovietų Rusijai jausmą. Viename raporte rašoma: "Antisovietiškumas veši Bulgarijos televizijoje. Nors atvirai nereiškiamas... čia sudaroma puiki dirva jam augti. Kai rodomi filmai apie Sovietų Sąjungą ir gyvenimą joje, dauguma žiūrovų paprasčiausiai išjungia televizorių."

1974 metais į Bulgariją dviem mėnesiams su "Progreso" misija buvo išsiųstas sovietų nelegalas Tanovas. Jis turėjo apsimesti Vakarų žurnalistu, rengiančiu kelionių brošiūrą. Centras patarė Tanovui bulgarų pasitikėjimą pelnyti dovanomis. Kur tik jis ėjo, visur regėjo menką gyvenimo lygį ir stipriai įsišaknijusį tikėjimą, kad Bulgarija yra pavergta Sovietų Sąjungos priespaudos - ši išeikvojusi šalies išteklius, remdama Kubą ir kitus "užsienio draugus" bei išlaikydama milžinišką policijos ir valstybės saugumo sistemą. Centro požiūriu, vienintelė vilties prošvaistė Tanovo juodajame raporte buvo tai, kad bulgarai pernelyg bijojo garsiai dėti į šuns dienas savo saugumo tarnybą DS.

Vis dėlto aštuntąjį dešimtmetį, ko gero, patys juodžiausi raportai iš visų sovietų bloko šalių plaukė į centrą iš Čekoslovakijos. 1976-aisiais grįžęs iš "Progreso" misijos vienas nelegalas raportavo: "Šalies gyventojai nekenčia rusų. Čekoslovakai net nesugeba objektyviai įvertinti pas juos koncertuoti ir pasirodyti atvykstančių Sovietų Sąjungos artistų. Štai tipinis žiūrovo iš salės komentaras: "Gali būti, jog aktoriai vaidina gana profesionaliai, bet negaliu į juos žiūrėti jau vien dėl to, kad jie rusai."

Pjesių eilutės, kurias salė galėdavo interpretuoti kaip "neigiamas užuominas" į Sovietų Sąjungą, pavyzdžiui, "Meilė priešui nėra meilė" iš rusų dramaturgo Gorino "Tilio Ulenšpygelio", sukeldavo audringas žiūrovų ovacijas.

Kai Čekoslovakijos rinktinė 1969-aisiais per pasaulio ledo ritulio čempionatą Stokholme sutriuškino Rusijos komandą, džiaugsmas dėl to tapo kone nacionaline Čekoslovakijos švente, tad 1979-aisiais jau Prahoje rengiamo pasaulio čempionato visa tauta laukė su neslepiamu nekantrumu. Šiam įvykiui buvo specialiai sudaryta komisija. Jai vadovavo vienas Čekoslovakijos komunistų partijos prezidiumo internacionalistų lyderių Antoninas Kapekas. Komisija stengėsi užtikrinti, kad minia per čempionatą nepašėltų, ir ėmėsi daugybės saugumo priemonių - bilietus į rungtynes paskirstė partijos organizacijoms ir uoliai dirbo vadinamąjį šviečiamąjį darbą tiek tarp žaidėjų, tiek tarp būsimų žiūrovų. Tik beveik visos kagėbistų pastangos nuėjo perniek.

Per visą čempionatą, prasidėjusį balandžio pabaigoje, Leonidui Brežnevui į rankas reguliariai plaukė slogūs raportai tiek iš KGB, tiek iš Sovietų Sąjungos ambasados Prahoje. Nesvarbu, su kuo žaidė Rusijos komanda, Čekoslovakijos žiūrovai garsiai palaikė jų varžovus ir laidė antisovietinius įžeidžiamus šūkius, o Jungtinių Amerikos Valstijų, Kanados ir Vakarų Vokietijos rinktines sirgaliai pasitiko ypač šiltai.

KGB raportavo, kad Sovietų Sąjungos komandos pergalę prieš čekoslovakus "šaltai sutiko" net Štrougalas ir kiti vyriausybės ložėje rungtynes stebėję ministrai. Pasibaigus mačui aukštesni Čekoslovakijos komunistų partijos nariai nepanoro susitikti su sovietų ambasados darbuotojais, vengė jų.

Vis dėlto KGB pavyko užkirsti kelią vienam ypač nemaloniam incidentui. Po Sovietų Sąjungos rinktinės rungtynių su Vakarų Vokietijos komanda rusų žaidėjas, kaip įtariama, vartojęs uždraustus stimuliatorius, buvo priverstas atlikti dopingo testą. Jei testo rezultatai būtų buvę teigiami - o taip, be abejo, ir būtų nutikę, - sovietų pergalė būtų buvusi anuliuota. KGB didžiuodamasis pranešė Brežnevui, jog "dėl priemonių, kurių ėmėsi rezidencija (Prahoje)", tam tikras žaidėjas išvengė dopingo testo.

KGB savo raportuose skundėsi, kad medalių teikimo ceremonija, nors pasaulio čempionatą laimėjo Sovietų Sąjungos komanda, vyko tik anglų ir vokiečių kalbomis, vertimo į rusų kalbą nebuvo. Per priėmimą, surengtą kiek vėliau, su rusais buvo elgiamasi šaltai. Nuo komandos autobuso kažkas nuplėšė Sovietų Sąjungos vėliavą. Net Čekoslovakijos komunistų partijos dienraštis "Rude pravo" daugiau dėmesio skyrė Kanados, Švedijos ir Suomijos komandoms, o ne pasaulio čempionams sovietams.

KGB taip pat jautė nepasitenkinimą dėl to, kad Čekoslovakijos atstovai nuobodžiuose oficialiuose priėmimuose Sovietų Sąjungoje dalyvaudavo išvis be jokio entuziazmo. Centras parašė smerkiantį raportą dėl Čekoslovakijos kultūros ministerijos siųstos delegacijos vadovo Miroslavo Vašeko elgesio per devintąją socialistinių šalių kultūros ministrų konferenciją Maskvoje 1978-ųjų liepą. Baigiantis šiam, be abejo, protą bukinančiam renginiui Vašekas, išvykdamas namo, išdrįso savo kambaryje "Mir" viešbutyje pamiršti per konferenciją gautą suvenyrą ir greičiausiai sunkiai skaitomų knygų tomus, kuriuos jam išdidžiai buvo įteikęs Sovietų Sąjungos kultūros ministras: "Leninas: revoliucija ir menas", "Brežnevas: trumpa biografija", "Šešti jubiliejaus metai: Sovietų Sąjungos kultūros ir meno laimėjimų faktai ir skaičiai" bei "Istorinių ir kultūros paminklų SSRS apsauga". KGB savo raporte tvirtino, kad šie vertingi daiktai buvo tyčia "palikti, o ne pamiršti". Centras tiesiog negalėjo palikti išsišokėlio nenubausto, tad išsamią įvykio ataskaitą nusiuntė tiesiai Jurijui Andropovui ir KGB ryšių biurui Prahoje.

Nors visas KGB buvo didžiai nepatenkintas Čekoslovakijos socialistinėje respublikoje vyraujančia viešąja nuomone ir nesuvaldomais Čekoslovakijos komunistų partijos lyderiais, komunistų vienvaldystei Čekoslovakijoje iki aštuntojo dešimtmečio pabaigos negrėsė joks akivaizdus pavojus.

1977 metų pradžioje nedidelės Čekoslovakijos disidentų grupelės susivienijo į organizaciją "Chartija 77". Ji vadino save "laisva neformalia, atvira skirtingų įsitikinimų žmonių, taip pat skirtingų tikėjimų ir skirtingų profesijų atstovų bendruomene, kurią vienijo noras kovoti individualiai ir drauge dėl civilinių bei žmogaus teisių". Per šešis mėnesius chartiją pasirašė daugiau kaip 750 drąsių piliečių. Visi jie patyrė ir šmeižto, ir persekiojimų - nuo atakų gatvėje iki įkalinimo ir uždarymo į psichiatrijos ligoninę. O vienas organizacijos įkūrėjų filosofas Janas Patocka mirė po brutalaus StB tardymo.

Taip StB galia ir bejėgiškumo jausmas, kurį tautai sukėlė "normalizacijos" procesas ir sovietų armijos dislokavimas, atėmė iš "Chartijos 77" bet kokią galimybę sugrąžinti žmonėms entuziazmą, kurį prieš devynerius metus buvo suteikęs "socializmo žmogiškuoju veidu" pažadas.

Po "Prahos pavasario" visose sovietų bloko šalyse KGB Rytų Europos klonai, raginami centro, tapo varomąja jėga kuriant intelektualiai merdinčią ir apatišką visuomenę. Vienas "Chartijos 77" įkūrėjų Vaclavas Havelas (vėliau pirmasis pokomunistinės Čekijos Respublikos prezidentas) savo prisiminimuose rašė: "Aštuntojo dešimtmečio pradžią Čekoslovakijoje prisimenu kaip laikotarpį, kai "sustojo istorija"... Istorija buvo pakeista pseudoistorija, kurios kalendoriuje reguliariai kartojosi oficialios sukaktys, partijos kongresai, liaudies šventės ir sporto varžybos... Totalitarinė valdžia įvedė "tvarką" organiškai "sujauktoje" istorijoje ir taip apmarino pačią istoriją. Vyriausybė tarsi nacionalizavo laiką. Taigi laikas kartu su liūdna daugybės nacionalizuotų dalykų lemtimi pradėjo nykti."

Laikrodis, sustojęs Rytų Europoje po "Prahos pavasario" numalšinimo 1968-aisiais, pradėjo vėl tiksėti po dešimties metų - kai popiežiumi buvo paskirtas lenkas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"