TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Mitrochino archyvas

2008 02 29 0:00

"Skiriu visiems, kurie norėjo, tačiau negalėjo pasakyti tiesos. Vasilijus Mitrochinas" Tęsinys. Pradžia 2007 m. rugpjūčio 24, 31, rugsėjo 7, 14, 21, 28, spalio 5, 12, 19, 26, lapkričio 9, 16, 23, 30, gruodžio 7, 14, 21, 28, 2008 m. sausio 4, 11, 18, 25, vasario 1, 8, 15 ir 22 d. numeriuose.

Žlugus kariniam 1991-ųjų rugpjūčio perversmui Maskvoje, Boriso Jelcino vyriausybė perėmė sovietų Komunistų partijos archyvus. Pirmą kartą buvo publikuoti dokumentai, įrodantys, jog vien devintajame dešimtmetyje, kai Sovietų Sąjungai nuolat trūko laisvai konvertuojamos valiutos, sovietų Komunistų partija išdalijo daugiau nei 200 mln. dolerių savo antrinėms partijoms už sovietų bloko ribų. Centro komiteto užsienio reikalų skyrius bandė sunaikinti mokėjimų įrašus prieš pat B.Jelcino vyriausybei konfiskuojant archyvą, tačiau dėl metalinių sąvaržėlių, kuriomis buvo susegti dokumentai, užstrigo dokumentų pjaustymo mašinos ir keletas popierių išvengė sunaikinimo.

Nors atrodo, kad didžiausios subsidijos šaltojo karo metu teko dviem pagrindinėms - Prancūzijos ir Italijos - komunistų partijoms Vakaruose, didžiausios dotacijos per capita (vienam žmogui), ko gero, nuplaukė į Jungtinių Amerikos Valstijų komunistų partijos kišenę. Neproporcingam Sovietų Sąjungos fondų paskirstymui, kuris akivaizdžiai buvo palankus JAV komunistų partijai, įtakos turėjo Maskvos noras atgaivinti komunizmą pagrindinės konkurentės teritorijoje - Komunistų partija čia buvo išsiskirsčiusi dar šeštojo dešimtmečio viduryje.

Už Sovietų Sąjungos dosnumą JAV komunistų partija atsidėkojo nepriekaištingomis ideologinėmis politinėmis pažiūromis, kurios buvo ypač vertinamos Maskvoje vėliau, kai dauguma Europos komunistų partijų pasidavė eurokomunizmo erezijai.

1958 metų balandį JAV komunistų partijos vadovybės veteranas Morrisas Childsas (slapyvardžiai Morrisas Summersas, Ramsey Kempas Martinas ir D.Douglasas Mozartas) buvo iškviestas į Maskvą aptarti finansinės pagalbos jo merdinčiai partijai.

Centro komiteto (CK) užsienio reikalų skyriaus vadovas Borisas Ponomariovas pasiūlė 75 000 dolerių už einamuosius metus ir 200 000 dolerių 1959-aisiais, šie bus siunčiami per Kanados komunistų partiją.

Nuo 1961 iki 1980 metų kaip Sovietų Sąjungos subsidijų perdavimo kanalai buvo ketvirtajame dešimtmetyje Kominterne dirbę užsislaptinę komunistai Childsas (kodinis vardas Khabas) ir jo brolis Jackas (kodinis vardas Maratas ir slapyvardis D.Brooksas).

Iki pat aštuntojo dešimtmečio pabaigos Morrisas Childsas Maskvoje paprastai lankydavosi bent kartą per metus - pateikdavo svarstyti ir tvirtinti JAV komunistų partijos biudžetą, prašydavo partijai skirti fondus, gaudavo nurodymus iš CK užsienio reikalų skyriaus ir KGB bei dalyvaudavo santykių su Amerika diskusijose. Tuo metu jo brolis Jackas buvo pagrindinis ryšių asmuo perduodant pinigus į Jungtines Amerikos Valstijas. Įprasta procedūra būdavo tokia: centras nusiųsdavo JAV komunistų partijos radijo ryšių operatoriui Niujorke užkoduotą žinutę su kito fondų perdavimo detalėmis. Žinutė būdavo perduodama Jackui Childsui, šis ją iššifruodavo ir pranešdavo savo broliui Gusui Hallui (kodinis vardas Palmas, nuo 1959-ųjų JAV komunistų partijos lyderis) arba jo žmonai Elizabeth, kad kitas pristatymas bus netrukus.

Nuo 1968 metų J.Childsui centro žinutes perdavinėjo rusų kilmės neapsiskelbęs Komunistų partijos narys ir operatorius Albertas Friedmanas (kodinis vardas Fordas), oficialiai jis dirbo pardavėju vienoje radijo reikmenų parduotuvėje Manhatane. Prisidengęs Weberio slapyvardžiu, tarpukariu A.Friedmanas dirbo Kominterno radijo mokykloje Maskvoje, kur mokė slaptus radijo operatorius. 1969-ųjų sausį jis pats patraukė į Maskvą tobulintis. Čia taip gerai pasirodė, kad instruktorius jam pasakė: "Tu žinai daugiau už mane."

Nors A.Friedmanas mokėjo mokesčius partijai, apie jo narystę žinojo tik KGB ir maža JAV komunistų partijos vadų grupelė. Tačiau nei KGB, nei JAV komunistų partija nežinojo, kad dar nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos A.Friedmanas buvo FTB agentas, kodiniu vardu Clipas. Jis biurui perduodavo kiekvieną centro ištartą žodį.

Septintojo dešimtmečio pabaigoje Sovietų Sąjungos kasmetinės subsidijos JAV komunistų partijai viršijo milijoną dolerių. Dar po dešimtmečio suma jau buvo daugiau nei du milijonai. J.Childsas (Maratas) paprastai perimdavo sovietų subsidijas iš KGB operatyvinių pareigūnų per iš anksto Niujorke suorganizuotus "netyčinius susilietimus praeinant", visuomet tiksliai 15.05 valandą.

Per 1974 metus, pavyzdžiui, pinigų perdavimo operacijos (kodinis pavadinimas "Valday") vykdavo keturiose žemutinio Manhatano vietose: Pine Street 10, 10 aukšte (kodinis pavadinimas "Dino"), Brodvėjaus 11, 9 aukšte ("Fred"), Volstryto 120, 7 aukšte ("Post") ir New Street 81, 2 aukšte ("Roland"). Visus keturis adresus parinko rezidencija Niujorke, nes visi jie turėjo po kelis įėjimus ir išėjimus. Maratas ir jam pinigus perduodantis KGB operatyvinis darbuotojas įeidavo ir išeidavo iš pasirinkto pastato pro skirtingas duris. Tam, kad sumažintų vis didėjančią perduodamų pinigų paketų krūvą, nuo 1974 metų 20 dolerių kupiūras pakeitė 50 ir 100 banknotais.

Teisindamasis tuo, jog pernelyg pavojinga perduoti pinigus Hallui, kurį sekė FTB, Niujorko policija ir Mokesčių departamentas, J.Childsas didžiąją dalį pinigų atiduodavo saugoti savo broliui.

J.Childsas ne tik veikė kaip sovietų subsidijų perdavimo kanalas, jis taip pat reguliariai apsikeisdavo rašytinėmis žinutėmis - per "netyčinius prisilietimus prasilenkiant" arba per pašto dėžutes pašte - su rezidencija Niujorke. Kaip ir "netyčinio prisilietimo prasilenkiant" taškai, pašto dėžutės turėjo kodinius pavadinimus: 1974-aisiais buvo naudojamos "Mandi", "Lyusi", "Opey", "Riba" ir "Overa". Paprastai žinutė būdavo "parašyta" neišryškintoje "Minox" fotoaparato juostelėje, o ši įdėta į magnetinę dėžutę.

Vienoje Vasilijaus Mitrochino iš KGB archyvų paimtoje byloje minima, jog nuo 1975-ųjų liepos iki 1976-ųjų rugpjūčio Maratas dalyvavo penkiose "Valday" ir devyniose apsikeitimo slaptomis žinutėmis (penkis kartus "prasilenkiant netyčia" ir keturis per pašto dėžutę) operacijose.

Esant būtinybei, rezidencija galėjo suorganizuoti skubų susitikimą su Maratu: rezidencijos pareigūnas, paskambinęs tam skirtu telefono numeriu lygiai 12.05 val., paprašydavo pakviesti daktarą Albertą. Išgirdęs, kad "čia nėra jokio daktaro Alberto", jis atsakydavo: "Atleiskite, matyt, surinkau netikslų numerį."

Tada tą pačią dieną 15.05 val. jis susitikdavo su Maratu iš anksto sutartoje vietoje Brukline, kodiniu pavadinimu "Elliot" - prie įėjimo į "Silver Road" vaistinę ties J aveniu ir Rytų 16 gatvės kampu, prie metro stotelės.

Maratas rankoje laikydavo "Time" žurnalą, o ant kairės rankos būdavo užsiklijavęs "Bandaid" pleistrą. Prisiartinęs operatyvinis pareigūnas jo paklausdavo: "Gal žinote, kiek valandų?" Kai Maratas atsakydavo: "Dabar lygiai 15.05", pareigūnas paduodavo jam vieno iš buvusių Marato darbdavių vizitinę kortelę su Marato, jo brolio Morriso rašteliu blogojoje pusėje.

Vis dėlto išpuoselėti saugumo metodai, kurių laikėsi KGB dirbdama su savo ryšių agentais Maratu ir Khabu, nuo pat pradžių neturėjo reikšmės, nes dar nuo ketvirtojo dešimtmečio pradžios abu jie buvo FTB agentai.

Tik 1974-aisiais centrui kilo įtarimų, ypač dėl Khabo (Morriso Childso): per antikomunistinę raganų medžioklę ketvirtajame dešimtmetyje jis nebuvo suimtas ir įkalintas, jo netgi nė karto neareštavo, kai jis vykdavo į užsienį su suklastotais pasais (centras neabejojo, kad FTB šį faktą žino). 1967-ųjų Senato teisminės valdžios komiteto raporte užsimenama apie Morriso Chilovskio (Marato tikroji pavardė) ir Morriso Summerso (vienas Khabo iš slapyvardžių) saitus su sovietų žvalgyba prieš karą.

Taip pat centrui atrodė įtartinas Khabo užsispyrimas lydėti Gusą Hallą visose jo kelionėse į Rusiją ir jo "nervinimasis" kaskart, kai Maskva, jį su broliu ignoruodama, bendraudavo tiesiogiai su G.Hallu.

1974 metais Pirmojo FCD skyriaus (Šiaurės Amerika) vadas Vladimiras Michailovičius Kazakovas raportavo Jurijui Andropovui ir centro komitetui: "Nors (Morrisas) Childsas yra pelnęs draugo Guso Hallo pasitikėjimą, jo tiesioginis dalyvavimas finansiniuose JAV komunistų partijos reikaluose kelia realią grėsmę specialiajam kanalui (per kurį perduodami sovietų fondai į JAV). Be to, tam tikrose situacijose abejotinas ir įtartinas M.Childso elgesys leidžia manyti, kad juo gali naudotis JAV žvalgyba."

V.Kazakovas taip pat ragino įtikinti G.Hallą susirasti geresnį pakaitalą Maratui (Jackui Childsui), kurį jis pavadino išsiblaškiusiu ir silpnos sveikatos.

Gegužės 8 dieną su G.Hallu Maskvoje susitiko kitas vyresnysis FCD pareigūnas Borisas Semionovičius Ivanovas. Jo tikslas buvo įkalbėti G.Hallą, kad atėjo laikas išleisti abu brolius Childsus, kurių didelis slapto darbo metų bagažas kelia jiems vis didesnį pavojų, į pensiją.

B.Ivanovas pasiūlė keletą alternatyvių būdų, kaip perduoti sovietų fondus JAV komunistų partijai, pavyzdžiui, atidaryti sąskaitą Švedijos banke arba sukurti verslo Jungtinėse Amerikos Valstijose priedangą. Tačiau, nors G.Hallas patikino suradęs patikimą draugą, kuriuo pakeis J.Childsą, iš tikrųjų jis nesiėmė jokių veiksmų ir CK užsienio reikalų skyrius, kuris akivaizdžiai V.Kazakovo perspėjimo nevertino labai rimtai, tam neprieštaravo.

1975 metais Morrisas ir Jackas Childsai buvo apdovanoti Raudonosios vėliavos ordinu, Morrisui jį įteikė pats Leonidas Brežnevas per banketą Maskvoje.

Grįžę į Jungtines Valstijas, abu broliai toliau gyveno kaip gyvenę - pasisavindavo maždaug 5 proc. JAV komunistų partijai sovietų skiriamų pinigų ir tuo pačiu metu dar gaudavo algą iš FTB.

Morrisas apsimetinėjo turtingu verslininku, turinčiu prabangų, antikinių meno dirbinių, paveikslų ir rytietiškų kilimų prigrūstą butą Čikagoje, taip pat apartamentus Maskvoje ir Niujorke. Tuo metu G.Hallas, naiviai tikėdamas, kad abu broliai turtus susikrovė sąžiningai ir patys, kartais paprašydavo nupirkti jo šeimai drabužių.

1977 metų lapkritį centras nusiuntė memorandumą Centro komitetui, skųsdamasis, kad G.Hallas, jau kelis kartus prašytas pakeisti kuo nors kitu brolius Childsus, nereaguoja ir broliai vis dar valdo "slaptojo ryšių su JAV komunistų partija kanalo" galutinę stotelę Amerikoje. Tų pačių metų rugpjūtį ir rugsėjį Morrisas pakeitė susirgusį Jacką ir kaip JAV komunistų partijos atstovas susitiko su KGB pareigūnu Niujorke: "Juo naudotis specialiojoje kanalo operacijoje yra labai rizikinga, nes (Morrisas) Childsas yra žinomas žvalgybos agentūrai - tai akivaizdu iš 1976 metų JAV senato teisminės valdžios komiteto raporto, kuriame jis minimas kaip asmuo, besinaudojantis keliais vardais ir turintis ryšių su KGB. Todėl negalime atmesti galimybės, kad jį seka FTB."

Lapkričio 10 dieną V.Kazakovas ir B.Ivanovas iškėlė brolių Childsų nušalinimo klausimą kitame susitikime su G.Hallu Maskvoje. Šis užtikrino turįs tris kandidatus į Jacko Childso vietą: Johną Vogo ir brolius Appleholmesus. G.Hallas pažadėjo, kad galutinai apsispręs artimiausioje ateityje ir Maskvai praneš apie savo pasirinkimą užšifruota telegrama, neva pranešančia, kad straipsnio apie kolonializmą juodraštis baigtas. O telegramoje minimas juodraščio skaičius (pirmas, antras ar trečias) nurodys, kurį kandidatą jis pasirinkęs. Tada Jacko Childso įpėdinis kreipsis į Sovietų Sąjungos konsulatą Vienoje dėl vizos - nuo pusantro iki dviejų mėnesių specialiam apmokymui Maskvoje.

G.Hallas taip pat pasiūlė KGB pasinaudoti jo asmeninio vairuotojo ir asmens sargybinio žmona kaip papildomu komunikacijos su Niujorku kanalu. Rezidencija jai galėtų paskambinti į darbą ir prisistatyti pasinaudodama slaptažodžiu: "Skambina ponas Budnikas dėl senų baldų. Mano bičiulis iš Hobokeno pasiūlė kreiptis į jus."

Vis dėlto G.Hallas ir vėl delsė imtis kokių nors veiksmų. Tad broliai Childsai ir visą likusį dešimtmetį toliau dalyvavo "specialiosiose kanalo operacijose". Vasilijaus Mitrochino archyve pažymėta, jog iki 1978 metų balandžio, per aštuonis mėnesius, Jackas Childsas dalyvavo devyniolikoje tokių operacijų: trys "Valday" pinigų perėmimai, du susitikimai su KGB pareigūnais, penki žinučių perėmimai per pašto dėžutes, šeši kontaktai per "netyčinius susilietimus prasilenkiant", ir trys skubūs iškvietimai susitikti.

Tačiau 1980-ųjų pavasarį FTB nusprendė, jog Childsams gresia didelis pavojus, kad juos išaiškins. Todėl gegužės 28 dieną M.Childsas "specialiuoju skubos kanalu" išsikvietė G.Hallą ir pareiškė, kad nenustatytos tapatybės vyrai jo kaimynų teiraujasi apie jį ir jis bijantis, kad jie jo tyko ir ruošiasi suimti. Morrisas atidavė G.Hallui 225 437 dolerius grynaisiais sakydamas, kad tai visi jo turimi iš Maskvos gauti pinigai.

Jo brolis J.Childsas, jau kurį laiką skundęsis prasta sveikata, rugpjūčio 12 dieną mirė Niujorko ligoninėje. Morrisas su žmona Eva išėjo į pensiją ir dienas leido nuosavame prabangiame name su pasakišku vaizdu į Atlanto vandenyną šiaurinėje Majamio dalyje.

1987-aisiais specialioje ceremonijoje FTB būstinėje JAV prezidentas Ronaldas Reaganas Morrisui įteikė Prezidentinį laisvės medalį. Jis ir jo brolis Jackas, kuris buvo apdovanotas tokiu pačiu medaliu po mirties, tapo vieninteliais šnipais, kada nors gavusiais apdovanojimą ir iš Sovietų Sąjungos, ir iš Jungtinių Amerikos Valstijų.

Ištisus dešimtmečius, kai broliai Childsai tarnavo kaip slaptieji ryšių su Maskva kanalai, JAV komunistų partija Amerikos politikoje buvo visiškai periferinė. Per ketverius prezidento rinkimus nuo 1972 iki 1984 metų G.Hallas niekada nesurinko daugiau nei 59 000 balsų, o kai 1984-aisiais jis tesurinko 35 000, 1988-aisiais nusprendė paprasčiausiai remti demokratus.

Aštuntojo dešimtmečio viduryje JAV komunistų partijos narių buvo mažiau nei 10 000 ir nors vėliau partija šiek tiek atsigavo, devintojo dešimtmečio pabaigoje teturėjo 15 000 narių.

Tačiau G.Hallas ir toliau gyveno savo fantazijų pasaulyje, kuriame JAV komunistų partija darė didžiausią įtaką Amerikos politikai. 1981 metų rudenį jis rašė CK užsienio reikalų skyriaus vadovui Borisui Ponomariovui: "Labiau nei bet kada esu įsitikinęs, kad mūsų Partija gali būti svarbus veiksnys slopinant, stabdant ir iš pagrindų pakeičiant Reagano administracijos mums priešišką politiką. Dešimtys milijonų gyventojų jaučiasi nusivylę, daugelis keičia savo ideologiją, artėjame prie masinių demonstracijų. Mūsų Partija gali būti svarbus ir net lemiamą įtaką turintys veiksnys, mobilizuojant mases."

Šią, kaip ir visas kitas G.Hallo prifantazuotas ataskaitas apie augančią JAV komunistų partijos įtaką, lydėjo prašymai sovietų subsidijų, kurios beveik visą devintąjį dešimtmetį buvo išaugusios iki dviejų milijonų dolerių per metus. O kai 1987-aisiais G.Hallas paprašė padidinti išmokas, kitų metų subsidijos JAV komunistų partijai jau siekė 3 milijonus dolerių.

G.Hallas tikėjo, jog nenusakomo sovietų dosnumo JAV komunistų partijai (1987-aisiais kiekvienam nariui teko po 200 dolerių) priežastis buvo ta, kad Kremlius bent iš dalies patikėjo jo fantazijomis ir kvailai pervertino šios Amerikos partijos įtaką. Tačiau Maskva dosniai atseikėjo partijai pinigų dėl paties G.Hallo ir JAV komunistų partijos lyderių ideologiškai vergiško nuolankumo. Kaip pareiškė ištisus keturiasdešimt penkerius metus žymi buvusi partijos aktyvistė Dorothy Ray Healey: "Vadovaujant Gusui, Amerikos komunistų partija pasižymėjo kaip pagrindinis tarptautinio komunistų judėjimo ideologinis aviganis, lojantis pagal komandą kaskart, kai tik kuris nors išgąsdintas veršiukas ruošiasi pabėgti iš aptvaro. Tokiais momentais Sovietų Sąjungos lyderiai susisiekdavo su Gusu ir pranešdavo, ką jie norėtų girdėti jį kalbant, o "Pravda" išspausdindavo istoriją apie priešų apsuptus Amerikos komunistus, kalbančius jiems iš pačios imperialistinio pasaulio širdies ir pasisakančius už tą ar aną reikalą."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"